Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino,

nuteistajam M. S. (buvusi pavardė Makarevičius) ir jo gynėjai advokatei Audronei Žemeckei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. (M.) pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje, ir jam paskirta 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai išdirbti po 20 valandų visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. S. nuteistas už tai, kad jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti, tai yra pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą, kuriuo teismas priteisė mokėti lėšas nepilnamečio vaiko – dukros U. M., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 400 litų, kas atitinka 115,85 eurų, kiekvieną mėnesį iki jos pilnametystės, išlaikymo lėšų tvarkytojai uzufrukto teise K. M., nuo 2012 m. gegužės mėnesio, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d., dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)”, nuo 2013 m. sausio 9 d. vykdantis individualią veiklą ir už tai gaudamas pajamas, išlaikymo U. M. neteikė ir tokiu būdu nemokėdamas teismo priteistų lėšų vaiko išlaikymui bei neteikdamas vaikui kitos būtinos materialinės paramos, vengė pareigos išlaikyti savo vaiką, dėl ko 2016 m. kovo 1 d. susidarė 2806,33 eurų įsiskolinimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. iš esmės neigia kaltę, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms.BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas M. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad M. S. padarė jam inkriminuojamą veiką, grindė remdamasis įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. BK 164 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė kyla tiek tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, tiek ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltę vengus kaltinime nurodytais laikotarpiais išlaikyti savo nepilnametį vaiką patvirtina įrodymų visuma. Apeliantui pareiga mokėti vaikui išlaikymą buvo nustatyta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu, kuriuo santuoka tarp K. M. ir M. S. buvo nutraukta, patvirtinus pareiškėjų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šiame sprendime nurodyta išlaikymo forma – pareiga M. S. (m.) iki dukters pilnametystės teikti jai išlaikymą, mokant po 400 litų (115,85 Eur) kas mėnesį. Iš liudytojos K. M. parodymų matyti, jog jos buvęs sutuoktinis nuo 2012 m. gegužės mėn. ir nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2016 m. kovo 1 d. neteikė išlaikymo jų bendrai dukrai U. M., o ji išmokas gaudavo iš Vaikų išlaikymo fondo. Liudytoja nurodė, jog apeliantas dukters nelankė ir kitokiu būdu jai išlaikymo taip pat neteikė. Šiuos duomenis patvirtina ir antstolės L. U. D. 2016 m. kovo 18 d. pateikta informacija, jog 2016 m. kovo 1 d. nuteistojo įsiskolinimas dėl išlaikymo dukrai neteikimo sudarė 3222,33 eurus. Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), U. M. nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio buvo teikiamos išlaikymo išmokos. UAB „(duomenys neskelbtini)” 2016 m. kovo 10 d. pranešimu nurodė, kad pagal vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) iš darbo užmokesčio iš skolininko M. S. buvo išskaičiuota ir pervesta į K. M. sąskaitą 1380 litų (399,68 Eur). Nors apeliantas tvirtino, jog darbovietei mokant išlaikymą pagal vykdomąjį dokumentą, negalima vertinti, jog išlaikymo dukrai jis neteikė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad darbovietė išlaikymo dukrai lėšas mokėjo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn., tai yra keturis mėnesius, matyti, jog pervedamos mėnesinės išmokos buvo mažesnės nei 400 litų. Atsižvelgiant į tai, kad tinkamu priteisto išlaikymo teikimu laikomas tik visiškai atitinkantis sprendime nurodytą formą ir dydį išlaikymas, o be to, nuo 2012 m. birželio mėnesio iki rugpjūčio mėnesio išlaikymo dukrai apeliantas neteikė, dėl ko susidarė įsiskolinimas ir jo buvusi sutuoktinė turėjo kreiptis į antstolį, M. S. skunde nurodomi argumentai, jog dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis teikė dukrai išlaikymą, yra nepagrįsti.Iš antstolės, vykdančios išieškojimą, pateiktos pažymos apie vykdymo eigą matyti, jog kelis kartus užklausus gyventojų registro duomenis, Kelių transporto priemonių registro duomenis, nustatyta, kad M. S. turėjo transporto priemonę „Volkswagen Vento“ (1997 m.), nekilnojamojo turto neturi. Užklausus kredito įstaigas, paaiškėjo, jog lėšų skolininko banko sąskaitose nėra, jos buvo areštuotos. Siunčiant 2012 m. rugsėjo 6 d. reikalavimą atvykti pas antstolį žinomos skolininko gyvenamosios vietos adresu, taip pat 2015 m. liepos 3 d. patvarkymą dėl informacijos pateikimo M. S. tėvo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, dokumentai grįžo neįteikti. Nuo 2012 m. gruodžio 14 d., gavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą apie tai, kad nebėra galimybės iš nuteistojo atlyginimo išieškoti piniginių lėšų, jam įmonėje nebedirbant. Užklausus SODROS duomenų, nustatyta, kad skolininkas nebedirba. 2015 m. spalio 7 d. duomenimis, nuteistasis Darbo biržoje taip pat nebuvo registruotas. Iš to matyti, jog net ir priverstinis išlaikymo išieškojimas iš nuteistojo kaltinime nurodomu laikotarpiu buvo negalimas, o M. S., žinodamas apie pareigą išlaikyti vaiką, nedėjo pakankamai pastangų šiai pareigai tinkamai įvykdyti. Net darant prielaidą, jog jis negavo lėšų iš jo vykdomos individualios veiklos, matyti, kad darbo biržoje nesiregistravo, kviečiamas pas antstolę, neatvyko, jokių paaiškinimų neteikė ir su ja nebendradarbiavo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina M. S. tyčią vengiant teikti vaikui išlaikymą pagal teismo sprendimą. Nuteistasis teisme pripažino, kad jis žinojo apie teismo sprendimą mokėti lėšas dukrai U. M. išlaikyti, tai yra kas mėnesį mokėti po 400 Lt iki jos pilnametystės. Jo teigimu, išlaikymas vaikui buvo mokamas net ir jam išėjus iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, mokant nuo 2013 m. iki 2015 m. dukters išlaikymui kas mėnesį po 400 litų grynaisiais pinigais K. M.. Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, jog nuo 2013 m. iki 2015 m. jo pajamos tesudarė vidutiniškai 57,92 Eur per mėnesį, ir tokiu būdu, priteistas dukros išlaikymo dydis viršijo apelianto pajamas, būtent todėl jis dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės mokėti dukros išlaikymui kas mėnesį po 400 litų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo pateikiamų aplinkybių prieštaravimai sudaro pagrindą abejoti jo teiginių teisingumu. Juolab, kad duomenų, patvirtinančių išlaikymo U. M. teikimą grynaisiais pinigais, laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2015 m., byloje nepateikta. Tokius nuteistojo paaiškinimus apie teiktą vaikui išlaikymą grynaisiais pinigais teisiamojo posėdžio metu kategoriškai paneigė ir liudytoja apklausta K. M.. Pastarosios teigimu, ji su sutuoktiniu nebendravo ir nesitarė dėl vaiko išlaikymo tokiu būdu, o, negavusi lėšų vaiko išlaikymui, ji kreipėsi į antstolį. Nukentėjusioji parodė, kad pagal teismo sprendimą M. S. išlaikymą dukrai teikė tik iki 2012 m. gegužės mėn. Netikėti nukentėjusiosios parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Iš antstolės L. U. D. pateiktų duomenų matyti, kad vykdomoji byla dėl vaiko išlaikymo M. S. buvo pradėta 2012 m. rugpjūčio 8 d. Siekdama patikrinti skolininko turtinę padėtį antstolė kelis kartus teikė turtinius paklausimus, tačiau nustatė, kad M. S. nekilnojamojo ir kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturėjo, piniginių lėšų jo banko sąskaitose nebuvo. Ir, nors nuo 2012 m. birželio 28 d. nuteistasis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei turėjo lėšų išlaikymui teikti, tačiau tik antstolei nusiuntus vykdomąjį dokumentą į pastarojo darbovietę, buvo pradėtos nuskaityti lėšos nuo jo atlyginimo. Vykdomosios bylos duomenimis, 2016 m. kovo 1 d. M. S. vaiko išlaikymo įsiskolinimas sudarė 3222,33 Lt. Be to, K. M. kelis kartus antstolei pateikė prašymus išduoti pažymą, kad galėtų kreiptis į Vaikų išlaikymo fondą. Kolegija pažymi, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina, todėl nepagrįstos nuteistojo gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog nuteistasis teikė dukrai išlaikymą, sumokėdamas už tam tikras vaiko pramogas. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimas nėra pakeistas ar panaikintas, todėl šiuo sprendimu paskirtą pareigą nuteistasis M. S. privalo vykdyti. Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos ar nutraukti išlaikymo teikimą. Taigi apelianto pateikiami argumentai apie rūpinimąsi vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime (net ir tariamai mokant buvusiai sutuoktinei po 400 litų grynaisiais pinigais susitikimų metu ar nemokant piniginių lėšų, motyvuojant abejonėmis dėl tėvystės), nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog teismo nustatyta pareiga mokėti lėšas vaikui išlaikyti nebuvo vykdoma ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Nuteistojo teiginiai, jog jam padėdavo išsilaikyti tėvai, negali panaikinti jo paties prievolės išlaikyti dukrą pagal teismo sprendimą. Vengimas BK 164 straipsnio kontekste konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Iš byloje pateiktų administracinių teisės pažeidimų išrašo matyti, jog 2012 m. rugsėjo 15 d. pažeidėjas sumokėjo 300 litų baudą, 2013 m. liepos 7 d. – 700 litų, o 2014 m. balandžio 29 d. – 570 litų baudas. Šie duomenys patvirtina, kad pastarasis tam tikrais laikotarpiais turėjo pajamų šaltinį ir gaudavo pajamas. Apelianto argumentai, jog jis tam tikru laikotarpiu išlaikymo dukrai nemokėjo, kilus abejonių dėl jo tėvystės, neatleido jo nuo pareigos mokėti išlaikymo. Priešingai, tai tik patvirtina, jog M. S. sąmoningai (tyčia) nemokėjo išlaikymo, tokią galimybę turėdamas. Kritiškai vertintini ir nuteistojo teiginiai dėl pablogėjusios jo sveikatos. Nors nuteistasis pateikė dokumentus, patvirtinančius jam nustatytus sveikatos sutrikimus, tačiau šie duomenys nepatvirtina egzistavus objektyvias visiško ar dalinio nedarbingumo aplinkybes, kitas pateisinamas negalėjimo išlaikyti vaiką priežastis. Juolab, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo patvirtinta, jog nuteistasis dėl neįgalumo nustatymo nesikreipė dėl to, kad turėdamas neįgalumą, negalėtų dirbti. Visa tai rodo, kad nuo 2013 m. sausio mėn., užsiimdamas individualia veikla, M. S. dirbti pagal specialybę galėjo. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis M. S. pareigos išlaikyti vaiką nevykdė, turėdamas realią galimybę ją vykdyti. Nuteistasis, gaudamas nors ir nepastovias pajamas bei žinodamas apie pareigą materialiai išlaikyti vaiką, nesiėmė priemonių šiai pareigai vykdyti, dėl ko U. M. motina buvo priversta kreiptis į antstolius, kad išlaikymas jos ir apelianto vaikui būtų išieškomas priverstinai. O antstoliui negalint iš M. S. išieškoti lėšų vaiko išlaikymui, nukentėjusioji buvo priversta kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją, šią pareigą perkeliant valstybei.Nuteistasis M. S. nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikui išlaikymo, tokių priežasčių byloje nenustatė ir teisėjų kolegija. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis M. S. vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaiko išlaikymu, t. y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikui suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Kolegija konstatuoja, jog byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog nuteistasis kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą savo nepilnamečiam vaikui iki jo pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismo jis buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje. Aprašytos M. S. veikos turinys atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisinis vertinimas atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Apeliantui nepateikus objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas išvadas, negu padarytos skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo jį išteisinti, atmetamas kaip nepagrįstas.Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.