Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo D. B. prašymas dėl jo kreditorinio reikalavimo padidinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ bankroto byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas D. B. kreipėsi į teismą, prašydamas iki 1 885 388,63 EUR (1 229 083,35 EUR suma) padidinti (atstatyti) jo finansinį reikalavimą BUAB „Gertauta“ bankroto byloje.Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 6 d. nutartimi BUAB „Gertauta“ bankroto byloje patvirtino BUAB „Šalčininkų valda“ 5 380 890,85 Lt (1 558 413,71 EUR) kreditorinį reikalavimą, grindžiamą Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymu, priimtu civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008. Minėtu teismo įsakymu išieškota skola iš skolininkės BUAB „Gertauta“ kreditorei BUAB „Šalčininkų valda“ atsirado 2006 m. gegužės 31 d. ir 2006 m. spalio 26 d. sudarytų laidavimo sutarčių pagrindu.BUAB „Šalčininkų valda“ 2009 m. gruodžio 29 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 91222 pardavė BUAB „Gertauta“ bankroto byloje patvirtiną 5 380 890,85 Lt (1 558 413,71 EUR) kreditorinį reikalavimą E. G., kuris 2010 m. liepos 16 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartimi perleido šį reikalavimą D. B.. Remdamasis tuo, Kauno apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi padidino kreditoriaus D. B. kreditorinį reikalavimą BUAB „Gertauta“ bankroto byloje iki 1 885 388,63 EUR (teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartimi šioje bankroto byloje jau buvo patvirtintas 1 128 979,03 Lt (326 974,93 EUR) D. B. kreditorinis reikalavimas).Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi ex officio pripažino niekiniu 2006 m. gegužės 31 d. paskolos sandorį, sudarytą tarp UAB „Šalčininkų valda“ ir UAB „Imparatas“, už kurio sukurtą UAB „Šalčininkų valda“ piniginę prievolę – grąžinti paskolintas lėšas, buvo laiduota teismų taip pat pripažinta negaliojančia 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartimi, sudaryta tarp UAB „Gertauta“ ir UAB „Šalčininkų valda“. Ši laidavimo sutartis buvo vienu iš pagrindų priimti Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymą. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs AB DNB banko pareiškimą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008 dėl 5 304 546,37 Lt skolos priteisimo iš skolininkės UAB „Gertauta“, 2013 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje A2-2219-657/2013 pakeitė Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008, nurodydamas išieškoti iš skolininkės UAB „Gertauta“ kreditorei BUAB „Šalčininkų valda“ 1 060 767,37 Lt (307 219,47 EUR) skolą. Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi, pakeisto Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymo civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008 pagrindu, sumažino kreditoriaus D. B. kreditorinį reikalavimą 4 243 779 Lt (1 229 083,35 EUR) suma t. y. iki 2 266 090,88 Lt (656 305,28 EUR).Pareiškėjo teigimu, pripažinus niekine 2006 m. gegužės 31 d. paskolos sutartį tarp UAB „Imparatas“ ir UAB „Šalčininkų valda“, pasibaigė UAB „Imparatas“ prievolė grąžinti gautą paskolos sumą, tačiau UAB „Imparatas“ kilo restitucinė pareiga grąžinti UAB „Šalčininkų valda“ niekinio sandorio pagrindu gautus pinigus. Kreditoriaus teisė ir galimybės atgauti paskolintus pinigus dėl laidavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu negali sumažėti, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, laiduotojui netekus savo sutartinės pareigos, kylančios iš laidavimo sandorio, jis dėl savo suformuotos ir aiškiai išreikštos valios atsakyti ir mokėti kreditoriui, tampa įsipareigojusiu solidarioje su pagrindiniu skolininku restitucijos pareigoje.Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės normos nenumato laiduotojo įsipareigojimo išlikimo po sutartinės laidavimo prievolės pasibaigimo, tačiau ir įsakmiai neatleidžia laiduotojo nuo įsipareigojimų kreditoriui vykdymo. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nustato, kad vekselio laiduotojo prievolei pasibaigus dėl vekselio davėjo prievolės pasibaigimo vekselį pripažinus negaliojančiu, laiduotojo įsipareigojimas kreditoriui išlieka. Laidavimas kaip ir hipoteka yra prievolių užtikrinimo būdas (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė taip pat lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako (CK 4.197 straipsnio 6 dalis). Tai, pareiškėjo vertinimu, lemia, kad, nors laiduotojo įsipareigojimų kreditoriui po laidavimo prievolės pabaigos klausimas CK 6 knygos 5 skyriaus 2 skirsnyje nereglamentuotas, tačiau laiduotojo įsipareigojimai sąžiningam kreditoriui nustatytini vadovaujantis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 34 straipsnio 2 dalies ir CK 4.197 straipsnio 6 dalies analogija. UAB „Gertauta“ įsipareigojimai sąžiningam kreditoriui UAB „Šalčininkų valda“ ir jo turtinių teisių perėmėjams atsakyti už UAB „Imparatas“ po 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutarties panaikinimo išliko pagal įstatymo analogiją reglamentuojamos restitucinės bendraskolių pareigos pagrindu.BUAB „Gertauta“ bankroto administratorė klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra dėl teisinio reglamentavimo nurodytiems teisiniams santykiams ir teismų praktikos taisyklių pagal ginčo ratio decidendi (lot. sprendimo priežastis) taikymo nebuvimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1294-413/2016 pripažino negaliojančia 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartį, kurios pagrindu buvo priimtas 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymas ir patvirtintas BUAB „Šalčininkų valda“ kreditorinis reikalavimas. Restitucijos klausimas nurodytoje byloje nebuvo sprendžiamas. Pareiškėjas D. B. teismo sprendimo neskundė, restitucijos klausimo išspręsti neprašė. Spręsti restitucijos taikymo klausimą bankroto byloje, teismo vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Teismas nurodė, jog pats pareiškėjas D. B. prašyme pripažįsta, kad teisės normos, reglamentuojančios laidavimo prievolę, nenustato laiduotojo įsipareigojimo išlikimo po sutartinės laidavimo prievolės pasibaigimo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas D. B. prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės — iki 1 885 388,63 EUR (1 229 083,35 EUR suma) padidinti jo finansinį reikalavimą BUAB „Gertauta“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas civilinėje byloje Nr. 2-1294-413/2011 dalyvavo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, procesiniu statusu. Atsakovas byloje prieštaravo suinteresuoto asmens reikalavimams dėl niekinio sandorio fakto konstatavimo, prašė šiuo teisiniu pagrindu grindžiamą ieškinio reikalavimą atmesti visiškai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas negalėjo bylos nagrinėjimo procese veikti prieš atsakovo, kurio pusėje jis dalyvavo, interesus. Reikšti reikalavimą dėl restitucijos taikymo apeliantas galėjo tik faktiškai pripažinęs suinteresuoto asmens ieškinio reikalavimo pagrįstumą, todėl to nedarė, vengdamas imperatyvios procesinės taisyklės pažeidimo.Pirmosios instancijos teismas apelianto reikalavimą atmetė dėl procesinių teisės normų pažeidimo, tačiau dėl materialaus apelianto reikalavimo teisinio vertinimo nepasisakė. Pripažinus niekiniu paskolos sandorį, dėl kurio užtikrinimo buvo sudarytas laidavimo sandoris, laidavimo prievolė pasibaigė, tačiau būtų neteisinga ir nesąžininga pripažinti, kad dėl pagrindinę prievolę sukūrusio sandorio negaliojimo pasibaigus laidavimo prievolei, kreditoriaus teisės laidavimu įsipareigojusių asmenų pareigų dalyje lieka nesaugomos.Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:BUAB „Gertauta“ bankroto byloje jau ne kartą buvo sprendžiamas D. B. kreditorinio reikalavimo tikslinimo klausimas. D. B. kreditorinis reikalavimas buvo sumažintas ne Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 2-1294-413/2011 ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1508/2012 pagrindu, o Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-2219-657/2013, kuria po proceso atnaujinimo buvo sumažinta 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymu iš BUAB „Gertauta“ priteistos skolos suma, pagrindu.Sandorių pripažinimo negaliojančiais faktas neturi būti tiesiogiai siejamas su kreditoriaus D. B. reikalavimų BUAB „Gertauta“ bankroto byloje apimtimi, tą pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1978/2013. Nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo sandorių negaliojimo fakto ir tariamos „įstatyminės restitucinės“ laiduotojo pareigos pagrindu spręsti tokios tariamos restitucijos klausimą BUAB „Gertauta“ bankroto byloje.Teismas, nagrinėdamas bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, sprendžia sandorio negaliojimo pasekmių (restitucijos taikymo) klausimą ex officio, t. y. toje pačioje byloje ir nepriklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų dėl restitucijos taikymo. Teismai, pripažinę negaliojančia 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartį, toje pačioje byloje išsprendė restitucijos klausimą – restitucijos netaikė. Apeliantas, dalyvaudamas minėtoje byloje trečiuoju asmeniu, turėjo galimybes reikšti reikalavimus dėl restitucijos būdo ir apimties, skųsti teismų sprendimus, kuriais nebuvo taikyta restitucija, ar reikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Kadangi restitucijos pagal pripažintą negaliojančia 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartį klausimas jau yra išspręstas kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, BUAB „Gertauta“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturi nei teisinio pagrindo, nei įgalinimų šį klausimą nagrinėti iš naujo ir priimti kitokį sprendimą, nei jau yra priimtas išnagrinėtoje byloje.Nagrinėjamu atveju pripažinta negaliojančia laidavimo sutartis nebuvo įvykdyta, BUAB „Gertauta“ nieko negavo pagal šią sutartį, todėl, net ir sprendžiant restitucijos klausimą, negali atsirasti prievolė grąžinti apeliantui tai, ko pati įmonė nėra gavusi pagal sutartį.Ankstesniais teismų sprendimais pripažinta, kad neteisėto sandorio šalys, tarp jų ir UAB „Šalčininkų valda“, kurios reikalavimo teisę yra perėmęs D. B., sudarydamos imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujančius sandorius, elgėsi nesąžiningai. Kreditorius D. B. tiek pareiškimu pirmosios instancijos teismui, tiek atskiruoju skundu siekia įgyvendinti neteisėto ir nesąžiningo sandorio pagrindu tariamai įgytas teises. Nesąžiningi ir prieštaraujantys teisei veiksmai neturi būti ginami teismine tvarka, todėl ir šiuo pagrindu D. B. atskirasis skundas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta patikslinti apelianto D. B. finansinį reikalavimą BUAB „Gertauta“ bankroto byloje. Byloje nustatyta, kad 2006 m. gegužės 31 d. tarp UAB „Šalčininkų valda“ ir UAB „Imparatas“ sudaryta paskolos sutartimi paskolos davėjas (UAB „Šalčininkų valda“) įsipareigojo paskolos gavėjui (UAB „Imparatas“) suteikti 4 243 799 Lt beprocentinę paskolą (t. II, b. l. 10-11). 2006 m. gegužės 31 d. UAB „Šalčininkų valda“ ir UAB „Gertauta“ sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią laiduotojas (UAB „Gertauta“) įsipareigojo solidariai atsakyti paskolos davėjui (UAB „Šalčininkų valda“), jeigu paskolos gavėjas (UAB „Imparatas“) neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kilusios ar kilsiančios pagal 2006 m. gegužės 31 d. paskolos sutartį (t. II, b. l. 7-9). 2006 m. spalio 26 d. tarp UAB „Šalčininkų valda“ ir IĮ „RONAS“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo perleidėjas (UAB „Šalčininkų valda“) perleido IĮ „RONAS“ reikalavimo teisę į UAB „Gertauta“, kurios dydis, remiantis 2006 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi ir 2006 m. spalio 26 d. tarpusavio skolų suderinimo aktu, sudarė 1 178 630,41 Lt. Reikalavimo perėmėjas (IĮ „RONAS“) šia sutartimi įsipareigojo per tris mėnesius nuo šios sutarties pasirašymo reikalavimo perleidėjui (UAB „Šalčininkų valda“) sumokėti 1 060 767,37 Lt (t. II, b. l. 15). 2006 m. spalio 26 d. UAB „Šalčininkų valda“ ir UAB „Gertauta“ sudarė laidavimo sutartį, kurioje numatė, kad laiduotojas (UAB „Gertauta“) solidariai atsako reikalavimo perleidėjui (UAB „Šalčininkų valda“), jeigu IĮ „RONAS“ neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kilusios ar kilsiančios pagal 2006 m. spalio 26 d. reikalavimo perleidimo sutartį (t. II, b. l. 12-14). 2008 m. rugpjūčio 25 d. Kauno apygardos teismas (civilinė byla Nr. L2-1370-343/2008), remdamasis 2006 m. gegužės 31 d. paskolos bei laidavimo sutartimi ir 2006 m. spalio 26 d. reikalavimo perleidimo bei laidavimo sutartimi, priėmė teismo įsakymą dėl 5 304 546,37 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos ir negrąžintos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, ir 9 202 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininkės UAB „Gertauta“ kreditorės UAB „Šalčininkų valda“ naudai (t. II, b. l. 4). 2009 m. vasario 6 d. nutartimi Kauno apygardos teismas, minėto teismo įsakymo pagrindu, įtraukė BUAB „Šalčininkų valda“ į BUAB „Gertauta“ kreditorių sąrašą su 5 380 890,85 Lt kreditoriniu reikalavimu. BUAB „Šalčininkų valda“ šį reikalavimą perleido E. G., kuris savo ruožtu 2010 m. liepos 16 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartimi perleido šį reikalavimą nagrinėjamos bylos apeliantui D. B. (t. V, b. l. 194). Kreditorinio reikalavimo perleidimo pagrindu Kauno apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi BUAB „Gertauta“ bankroto byloje patvirtino patikslintą D. B. 6 509 869,88 Lt kreditorinį reikalavimą (t. VI, b. l. 4). Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1294-413/2011 pripažino negaliojančia 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Gertauta“ ir UAB „Šalčininkų valda“. Atsižvelgdamas į šį teismo procesinį sprendimą, Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje A2-2219-657/2013 pakeitė Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008, išieškomą iš skolininko UAB „Gertauta“ kreditoriui BUAB „Šalčininkų valda“ sumą sumažindamas iki 1 060 767,37 Lt (307 219,47 EUR). Atitinkamai, BUAB „Gertauta“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi sumažino D. B. kreditorinį reikalavimą BUAB „Gertauta“ iki 2 266 090,88 Lt (t. XII, b. l. 68-70). Apeliantas šioje byloje pateiktą prašymą 4 243 779 Lt (1 229 083 EUR) suma, t.y. ta pačia suma, kuria jo kreditorinis reikalavimas buvo sumažintas Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi, padidinti jo kreditorinį reikalavimą BUAB „Gertauta“ grindžia tuo, kad po 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutarties panaikinimo BUAB „Gertauta“ įsipareigojimai sąžiningam kreditoriui UAB „Šalčininkų valda“ ir jo turtinių teisių perėmėjams atsakyti už UAB „Imparatas“ išliko restitucinės bendraskolių pareigos pagrindu. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo nutartis, priimta įmonės bankroto proceso metu, kuria patvirtinamas kreditoriaus reikalavimas, savo teisine galia atitinka teismo sprendimą, kuriuo išsprendžiamas kreditoriaus materialusis teisinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti panaikinamas ar pakeičiamas tik taikant įstatyme įtvirtintus įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdus (kasaciją, proceso atnaujinimą).Atsižvelgiant į bankroto proceso specifiškumą, bankroto teisės normose nustatytas specialus įsiteisėjusios teismo nutarties dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo kontrolės būdas t. y. teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Tačiau kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai kreditorių reikalavimų tvirtinimo stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje kreditorių reikalavimų tikslinimo galimybė detalizuojama pažymint, kad ši galimybė sietina su kreditorių, kurių reikalavimus yra patvirtinęs teismas, ir bankrutuojančios įmonės prievolių modifikavimu, kuris sąlygoja įmonės kreditorių ar jų reikalavimų dydžio pasikeitimą arba prievolių pabaigą (pavyzdžiui, dėl reikalavimo perleidimo, prievolių pabaigos esant CK šeštosios knygos IX skyriuje įtvirtintiems bendriesiems prievolių pabaigos pagrindams, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas ir kt.). Tam, kad būtų galima atlikti kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, minėtos prievolių modifikavimą nulėmusios aplinkybės turi atsirasti po to, kai teismas nutartimi patvirtina konkretaus kreditoriaus reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1179/2013).Byloje nustatyta, kad apelianto kreditorinis reikalavimas buvo patikslintas (sumažintas) Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atsiradusioms po to, kai teismas nutartimi patvirtino apelianto reikalavimą BUAB „Gertauta“ bankroto byloje, t. y. Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1294-413/2011 pripažinus negaliojančia 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Gertauta“ ir UAB „Šalčininkų valda“, ir Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartimi pakeitus Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymą, BUAB „Šalčininkų valda“ naudai iš skolininkės UAB „Gertauta“ išieškotiną sumą sumažinant iki 1 060 767,37 Lt. Apeliantas Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria buvo patikslintas jo kreditorinis reikalavimas nurodytų aplinkybių pagrindu, apeliacine tvarka neskundė. Šioje byloje pareikštu prašymu apeliantas nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, atsiradusių po Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties dėl jo kreditorinio reikalavimo patikslinimo priėmimo. Apelianto nurodomi teisiniai argumentai, susiję su BUAB „Gertauta“ atsakomybe UAB „Šalčininkų valda“, nepaisant 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Gertauta“ ir UAB „Šalčininkų valda“, pripažinimo negaliojančia, nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurių nebuvo galima protingomis pastangomis nustatyti sprendžiant apelianto kreditorinio reikalavimo sumažinimo klausimą ir kurios sudarytų pagrindą kreditorinio reikalavimo tikslinimo instituto taikymui. Šie argumentai pagal jų prigimtį yra ne kas kita, kaip apelianto nesutikimas su įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi, kurios, kaip jau minėta, proceso įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apeliantas neginčijo ir kurios teisinė galia negali būti paneigta be pakankamo teisinio pagrindo taikant kreditoriaus reikalavimų tikslinimo institutą. Nurodyta išvada, t. y. tai, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja apelianto kreditorinio reikalavimo tikslinimo sąlygos, yra pakankama spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą, todėl apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su apelianto procesinėmis galimybėmis prašyti taikyti restituciją byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei UAB „Gertauta“ įsipareigojimais UAB „Šalčininkų valda“, kylančiais iš restitucijos prievolės, kaip neturinčių reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.