- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-18
- Bylos Nr.
- e2-894-638/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Ieškovas
- I. Č., N. Č.
- Trečiasis asmuo
- N. Č.
- Atsakovas
- D. J.
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Č. ieškinį atsakovui D. J., trečiasis asmuo N. Č., dėl skolos priteisimo, ir pagal atsakovo D. J. priešieškinį ieškovei I. Č. ir N. Č. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir dėl pripažinimo, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 76 380 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo procesinio sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė teisiniai paskolos santykiai. Kadangi atsakovas yra geras šeimos draugas, santykiai visada buvo geri, paremti tarpusavio pasitikėjimu. Ieškovė pardavė savo turėtą nekilnojamąjį turtą Neringoje, turėjo lėšų, kurias norėjo investuoti ir gauti palūkanų. Ieškovės buvęs sutuoktinis N. Č. pažinojo atsakovą D. J., pasiūlė paskolinti pinigų D. J., nes šis užsiima įvairiais verslais, tame skaičiuje ir medienos verslu Rusijoje, jo veikla pelninga. Atsakovo prašymu ieškovė sutiko jam paskolinti piniginių lėšų medienos verslui R. F. pradėti, juo labiau, kad jis žadėjo į verslą kaip dalininką įtraukti ir ieškovės sutuoktinį. Atsakovas nurodė, jog pirks medienos stakles ir versis medienos verslu, kurį jis gerai išmano. Laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio atsakovui ieškovė paskolino 76 380 Eur. Tai patvirtina ieškovės banko sąskaitos išrašas ir 2018 m. balandžio 6 d. rašytinė paskolos sutartis, iš kurių matyti, jog tarp šalių buvo sudarytos 7 neatlygintinės paskolos sutartys. Pagal 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį su atsakovu susitarė, jog ieškovė skolina jam 26 000 Eur, iš kurių 6 000 Eur perdavė jam grynaisiais pinigais, o likusią 20 000 Eur sumą pervedė 2018 m. birželio 4 d., ką patvirtina banko sąskaitos išrašas. Vėliau iš atsakovo elgesio ieškovė suprato, kad atsakovas meluoja ir neketina skolos grąžinti. Grąžinti skolą ne kartą ieškovė prašė telefoninių pokalbių metu, tačiau atsakovas į ieškovės prašymus nereagavo, dėl to 2020 m. gruodžio 10 d. el. laišku ieškovė kreipėsi į atsakovą prašydama grąžinti skolą. Į ieškovės prašymą atsakovas atsakė, nurodydamas tiesos neatitinkančias aplinkybes, neva susitarimas buvo kitoks. Pažymėtina, kad tikslu pasikalbėti su atsakovu dėl skolos grąžinimo į Rusiją, (duomenys neskelbtini) pas atsakovą 2020 m. gruodžio 2 d. buvo nuvykęs N. Č.. Tačiau atsakovas pareiškė, kad grąžinti skolos neturi galimybių. Paskolos sutartimis nebuvo nustatytas terminas skoloms grąžinti, todėl taikytina Civilinio kodekso 6.873 straipsnio 2 dalis, ir atsakovas privalėjo grąžinti skolą pagal ieškovės pareikalavimą per trisdešimt dienų.
Atsiliepimas
Ieškovė I. Č. atsiliepime į atsakovo D. J. priešieškinį prašė jį atmesti, o teismui patenkinus atsakovo priešieškinį dalyje dėl 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl notarinės formos nesilaikymo, prašo taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti minėta paskolos sutartimi gautas pinigines lėšas, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad atsakovo nurodoma aplinkybė, jog tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai dėl to, jog paties atsakovo ranka surašytoje paskolos sutartyje nėra nurodytas grąžinimo terminas, yra niekinė ir niekaip nepatvirtinta atsakovo įrodinėjamos aplinkybės. Skiriamasis jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas), tačiau ieškovė nėra prisidėjusi prie jungtinės veiklos ir medienos verslo R. F., šioje veikloje nevykdė jokių funkcijų, taip pat iš šio verslo negauna pajamų, ieškovės su šiuo verslu niekas nesieja, ieškovė apie tai nieko neišmano, su N. Č. ieškovę taip pat sieja tik draugiški santykiai, ir apie tai, ar trečiąjį asmenį su atsakovu sieja kokie nors teisiniai jungtinės veiklos santykiai, ieškovei nėra žinoma. Be savo paties paaiškinimų atsakovas į bylą nepateikė jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Šiuo atveju, net jeigu tarp atsakovo ir trečiojo asmens egzistuotų teisiniai jungtinės veiklos santykiai, ieškovės reikalavimui grąžinti paskolą tai jokios įtakos neturi, nes ieškovė nei su atsakovu, nei su trečiuoju asmeniu nesudarė jokių jungtinės veiklos sutarčių ir neturėjo jokių ketinimų vykdyti ir plėtoti bendro medienos verslo R. F.. Atsakovas į bylą nepateikė jokios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, taip pat nepateikė duomenų apie pačią jo nurodomą įmonę, ar tikrai tokia įmonė buvo įsteigta R. F..
Ieškovė nurodė, kad nors tarp šalių nebuvo sudaryta notarinė paskolos sutartis, tačiau šiuo atveju aiškinant tarp šalių susiklosčiusius santykius reikia atsižvelgti į tai, jog jau prieš pasirašant ginčijamą 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį tarp šalių jau buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, kai atsakovo prašymu jam į jo asmeninę banko sąskaitą ieškovė pervedė 9 000 Eur ir 15 000 Eur. Taigi, 2018 m. balandžio 6 d. sudaryta paskolos sutartis nebuvo pirmasis tarp šalių sudaromas paskolos sandoris, tačiau nuo prieš tai sudarytų paskolos sutarčių ši skyrėsi tuo, jog atsakovas tuo metu kaip tik buvo grįžęs į Lietuvą, ir šalys buvo susitikę gyvai. Šiuo atveju teismui pripažinus, jog 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartis negalioja dėl formos nesilaikymo, atsakovas vis tiek privalo grąžinti ieškovei 26 000 Eur arba 6 000 Eur, priklausomai nuo to, ar visa paskolos sutartis, ar tik jos dalis, būtų pripažinta negaliojančia, kadangi atsakovui buvo perduota visa paskolos suma, t. y. 26 000 Eur.
Ieškovė I. Č. į teismo posėdį neatvyko, byla išnagrinėta jai nedalyvaujant.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovė advokatė E.M. Š. prašė ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti, paaiškino iš esmės analogiškai, kaip ir ieškovė.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo N. Č. atsiliepime į ieškovės ieškinį prašė jį tenkinti, priešieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kadangi ieškovė, pasitikėdama trečiuoju asmeniu, nusprendė pasitikėti ir atsakovu D. J., bei jam paskolino savo asmenines lėšas, iš viso 76 380 Eur. Tiek ieškovės pateiktuose banko išrašuose, kuriuose matyti padaryti pavedimai atsakovui, aiškiai ir nedviprasmiškai mokėjimo paskirtyse nurodyta „Beprocentinė paskola“, todėl kitaip traktuoti šių santykių kaip paskolos, negalima. Taip pat 2018 m. balandžio 6 d. ieškovė ir atsakovas, trečiajam asmeniui dalyvaujant, pasirašė paskolos sutartį ir trečiajam asmeniui matant ieškovė perdavė atsakovui 6 000 Eur sumą grynaisiais pinigais. Atsakovui kyla pareiga įrodyti kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą, dėl ko jis nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Atsakovas tiesiog elgiasi nesąžiningai, vengdamas grąžinti pasiskolintas lėšas ieškovei. Trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovė su atsakovu apie jokį bendrą verslą nekalbėjo ir negalėjo kalbėti, nes apie tai ieškovė neišmano, ji tik trečiojo asmens prašymu paskolino atsakovui pinigines lėšas. Netiesa ir tai, kad trečiasis asmuo kaip ieškovės sutuoktinis tarėsi dalyvauti su atsakovu medienos versle ir vykdyti jungtinę veiklą, nes trečiasis asmuo nėra ieškovės sutuoktinis nuo 1997 m. ir neveda bendro ūkio.
Trečiasis asmuo N. Č. teismo posėdžiuose nurodė, kad su D. J. pažįstamas seniai, yra užsiiminėję bendru verslu, pirkę lėles, tepalus, medieną. Verslas sekėsi gerai. D. J. mokėdavo procentus už paskolintas lėšas, apie 2-3 procentus per mėnesį. Pripažįsta, kad keliaudavo į Rusiją, bet tai darė savo verslo reikalais. Kai ieškovė I. Č. norėjo investuoti savo pinigus, pasiūlė ieškovei investuoti į D. J. verslą. Apie 2019 metus ieškovei kilo įtarimas, kad D. J. pinigų negrąžins, jis vengė kontaktų. Tuomet pradėjo važinėti į Rusiją, domėtis D. J. verslu, norėjo padėti ieškovei atgauti paskolintus pinigus. Jokios jungtinės veiklos sutarties su D. J. ir E. M. sudaręs nebuvo.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp D. J. ir I. Č.. Atsakovas 2021 m. rugpjūčio 2 d. pateikė pareiškimą dėl priešieškinio dalyko pakeitimo, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis paskolos sutartis, sudarytas 2016 m. spalio 27 d. dėl 9 000 Eur, 2016 m. gruodžio 6 d. dėl 15 000 Eur, 2018 m. birželio 4 d. dėl 20 000 Eur, 2018 m. rugsėjo 5 d. dėl 8 000 Eur, 2019 m. rugpjūčio 20 d. 8 450 Eur, 2019 m. spalio 21 d. dėl 5 000 Eur, 2019 m. spalio 22 d. dėl 8 450 Eur kaip apsimestinius sandorius ir nustatyti, kad tarp D. J. ir N. Č. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Patikslintu priešieškiniu atsakovas prašė nustatyti, kad jungtinės veiklos susitarimas buvo sudarytas tarp jo, N. Č. ir ieškovės I. Č. (DOK-17946).
Atsiliepimas
Atsiliepime, priešieškinyje nurodė, kad tarp atsakovo ir ieškovės nebuvo paskolinių teisinių santykių, tai patvirtina ir ieškovės pateikta 2018 m. balandžio 6 d. sutartis, kuri patvirtina pinigų gavimo faktą, bet nepatvirtina atsakovo įsipareigojimo ieškovei grąžinti pinigus. Atsakovo nuomone, ieškovės pateiktas banko išrašas nepatvirtina, kad tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys, kadangi ieškovė nepateikė atsakovo įsipareigojimo grąžinti pervestas pinigines lėšas, o paskolos sutarties būtina sąlyga yra paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pačią sumą. Ieškovės nurodoma 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartis, kurioje nurodyta, kad buvo suteikta paskola grynais 6 000 Eur, neatitinka įstatymo reikalavimų. Pagal CK 6.871 str. 4 d., jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Todėl ši sutartis yra negaliojanti. Trečiasis asmuo N. Č. perspėjo, kad pavedime jo sutuoktinė I. Č. nurodys, kad tai paskola, kadangi kitaip negali, nes yra problematiška padaryti pavedimą į R. F., nes gali būti įtariama pinigų plovimu.
Atsakovas nurodė, kad jis ir ieškovės sutuoktinis N. Č. bei E. M. 2016 metais susitarė, kad vykdys jungtinę veiklą - medienos verslą. N. Č. prie jungtinės veiklos prisidės piniginėmis lėšomis, o atsakovas ir E. M. - savo darbu, tai yra atsakovas rūpinsis muitine, transportu, bendraus su pirkėjais, o E. M. bendraus su tiekėjais, rūpinsis produkcijos užpirkimu ir gamyba, bei vietiniu transportu Rusijoje. Buvo sutarta, kad gautas pelnas, išskaičius kaštus, bus dalinamas į tris dalis. Jungtinė veikla buvo vykdoma R. F. Respublikoje, N. Č. domėjosi bendra veikla, vykdavo kartu su atsakovu automobiliu į R. F. Respubliką. Kartu su atsakovu skrido R. F. pas verslo partnerius. Per 2017 metus buvo nupirkti lėktuvo bilietai iš atsakovo asmeninės sąskaitos ir 7 reisuose skrido kartu su N. Č. į Lietuvos Respubliką ir iš jos bei po R. F.. Gautas pelnas buvo dalinamas ir sumokamas kiekvienam jungtinės veiklos dalyviui, ieškovės sutuoktinis pelno dalį gaudavo pavedimu arba grynais. N. Č. iš viso buvo grąžinta 83 750 Eur per 2017-2020 metus. N. Č. grynus pinigus mokėdavo tiek atsakovas, tiek E. M.. Taigi, tarp šalių buvo susitarta dėl jungtinės veiklos, o ne dėl paskolos. Atsakovas dėl paskolos suteikimo su ieškove nesiderėjo, nebendravo, bendravimas vyko su N. Č.. Būtent su N. Č. buvo susitarimas, kad jis prisidės lėšomis prie bendros veiklos, būtent su N. Č. buvo sprendžiama, kokia suma prisidės. N. Č. aktyviai dalyvavo, domėjosi, vykdavo pas tiekėjus. Todėl paskolos sutartys, sudarytos su ieškove I. Č., pripažintinos apsimestinėmis kaip sudarytos ne su tuo asmeniu bei dėl šalių valios dėl sandorio objekto nustatant, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis.
Atsakovo atstovė advokatė R. U. prašė ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, paaiškino analogiškai, kaip ir atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Priešieškinys tenkintinas iš dalies.
Ieškovė I. Č. iš savo Swedbank sąskaitos atliko septynis lėšų pervedimus į atsakovo D. J. banko sąskaitą: 2016 m. spalio 27 d. pervedė 9000 Eur, gruodžio 6 d. 15000 Eur, 2018 m. birželio 4 d. 20 000 Eur, rugsėjo 5 d. 8000 Eur, 2019 m. rugpjūčio 20 d. 8450 Eur, spalio 21 d. 5000 Eur, spalio 22 d. 4930 Eur. Visų pervedimų paskirtis nurodyta – beprocentė paskola. Atsakovas D. J. 2018 m. balandžio 6 d. savo ranka surašė paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad pasiskolina iš I. Č. 26 000 Eur, 20 000 Eur pervedant į asmeninę sąskaitą Rusijos VTB banke, o 6000 Eur perduodant grynais. Šią paskolos sutartį pasirašė ir ieškovė I. Č..
Ieškovė I. Č. 2020 m. gruodžio 10 d. elektroniniu laišku pareikalavo iš atsakovo D. J. iki 2020 m. gruodžio 20 d. grąžinti visas paskolintas lėšas -76 380 Eur. Atsakovas skolos negrąžino.
Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str.).
Atsakovas nurodė, kad pinigų pervedimai į jo sąskaitą negali būti laikomi suteiktomis paskolomis, nes pervedant pinigus nebuvo susitarta dėl įsipareigojimo grąžinti lėšas, nebuvo nustatytas grąžinimo terminas. Tačiau kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013).?? ??? Be to, CK 6.873 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per 30 dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą. Atsakovas turėjo ir galėjo matyti, kad jam pervestų lėšų paskirtis nurodyta kaip beprocentė paskola, reikalavimas grąžinti lėšas buvo išsiųstas 2020 m. gruodžio 10 d., todėl atsakovas iki 2021 m. sausio 10 d. turėjo grąžinti paskolintas lėšas.
Atsakovas ginčijo savo paties surašytą 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį argumentuodamas, kad paskolos sumai viršijus 3000 Eur ir vykdant sandorį grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turėjo būti notarinės formos, todėl 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartis dalyje dėl 6000 Eur turi būti pripažinta negaliojančia kaip neatitinkanti imperatyvių įstatymo reikalavimų. Pagal 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį atsakovas nurodė pasiskolinęs iš ieškovės 6000 Eur grynais pinigais, o 20 000 Eur gavęs į savo sąskaitą banke.
CK 1.93 str. 5 d. nustato, kad jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 str. 2 d. numatytos pasekmės, t. y. viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Teismas vertina, kad atsakovas faktiškai gavo 6000 Eur iš ieškovės I. Č.. Tokia išvada darytina iš to, kad pats atsakovas savo ranka surašė 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį, o gindamasis nuo pareikšto ieškinio neneigė, kad gavo iš viso 76 380 Eur, tame skaičiuje ir 6000 Eur grynaisiais. Atsakovas įrodinėjo, kad visas gautas lėšas yra grąžinęs, tik ne ieškovei, o trečiajam asmeniui N. Č., ir grąžinęs netgi daugiau, negu gavęs, t. y. priešieškinyje nurodė grąžinęs 77 400 Eur, o teismo posėdyje 2021 m. spalio 28 d. jau teigė grąžinęs N. Č. 83 500 Eur. Iš atsakovo paaiškinimų visumos spręstina, kad ieškovė perdavė 6000 Eur atsakovui, todėl šioje dalyje paskolos sutartį pripažinus negaliojančiu sandoriu dėl įstatymu nustatytos notarinės formos nesilaikymo, taikytina restitucija, ir iš atsakovo D. J. priteistina ieškovei grąžinti 6000 Eur. (Analogiška išvada dėl paskolos sutarties sandoriui nustatytos notarinės formos nesilaikymo pasekmių yra padaryta ir savo faktinėmis aplinkybėmis panašioje Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. e2A-214-565/2018).
Atsakovas priešieškiniu prašė 2016 m. spalio 27 d., gruodžio 6 d., 2018 m. birželio 4 d., rugsėjo 5 d., 2019 m. rugpjūčio 20 d., spalio 21 d. ir spalio 22 d. paskolos sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip apsimestinius sandorius. Atsakovas pradiniu priešieškiniu (DOK -11845) prašė nustatyti, kad apsimestinės paskolos sutartys pridengė tikrąjį sandorį - tarp jo ir trečiojo asmens N. Č. sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Patikslintu priešieškiniu atsakovas prašė nustatyti, kad apsimestinėmis paskolos sutartimis buvo pridengtas jungtinės veiklos susitarimas tarp jo, N. Č. ir ieškovės I. Č. (DOK-17946).
Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.).
Pradiniame priešieškinio pareiškime dėstydamas faktines ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, atsakovas nurodė, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta tarp jo, N. Č. ir E. M.. Jungtinės veiklos esmė buvo vykdyti medienos verslą. Susitarė 2016 m. apie rugsėjo mėnesį Kirovo mieste, pas D. J. bute, kad N. Č. prisidės piniginėmis lėšomis, atsakovas D. J. ir E. M. - darbu, atsakovas rūpinsis muitine, transportu ir bendravimu su pirkėjais, E. M. bendraus su tiekėjais, rūpinsis produkcijos užpirkimu ir gamyba bei vietiniu transportu Rusijoje. Gautas pelnas, išskaičius kaštus, bus dalinamas į tris dalis. Apie gautą pelną N. Č. buvo siunčiamos ataskaitos. Atsakovas 2021 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje nurodė, kad jungtinė veikla buvo planuojama vykdyti per įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas yra D. J. žmonos brolis A. S., o D. J. yra direktorius. Iš įmonės sąskaitos pinigai (pelnas) buvo išmokėti į asmeninę D. J. sąskaitą. D. J. tuos pinigus išgrynindavo ir visus atiduodavo N. Č., nes taip buvo lengviau pervežti pinigus per sieną. Raštelių iš N. Č. neėmė, nes juo pasitikėjo. Kiek yra išgryninta pinigų iš „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos, tiek ir perduota N. Č.. N. Č. taip pat sakė, kad negali pervesti pinigų į įmonės sąskaitą, todėl perves į asmeninę D. J. sąskaitą, be to, perves per savo žmonos I. Č. sąskaitą. 2018 m. balandžio 6 d. D. J. buvo grįžęs į Lietuvą, N. Č. pasakė, kad I. Č. atėjo paklausimas iš banko, kodėl ji pervedinėja lėšas į Rusijos banką. Pasiteisinti prieš banką Č. paprašė parašyti paskolos sutartį. J. parašė paskolos sutartį, kaip ir buvo paprašytas. I. Č. pervestos lėšos buvo pervestos į įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir užpajamuotos. D. J. pripažino, kad „(duomenys neskelbtini)“ dirbo tik jis ir buhalterė, nei N. Č., nei E. M. „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Yra „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos, pagal kurias trys partneriai susiskaičiuodavo, kiek yra gauta pelno. Pelną dalindavosi, kai N. Č. atvažiuodavo į Rusiją. O keletą kartų pinigus Č. perdavė E. M.. 2016 m. „(duomenys neskelbtini)“ dirbo pelningai, 2017 m. atsirado problemos, 2018 m. buvo nuostolis, įmonė pelno negaudavo, tačiau N. Č. reikalavo pinigų, tai iš apyvartinių lėšų stabiliai mokėjo N. Č.. D. J. nurodė, kad sau ir E. M. išsimokėjo mažiau. Nurodė, kad konfliktas kilo, kai Č. atsisakė duoti pakvitavimą, kad gavo iš atsakovo pinigus. Kada pirmą kartą N. Č. atsisakė duoti pakvitavimą ir kiek jau buvo N. Č. sumokėta iki konflikto, atsakovas, teikdamas paaiškinimus 2021 m. spalio 1 d. teismo posėdyje, negalėjo nurodyti.
Išsamesnių duomenų apie įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą atsakovas teismui neteikė. Nepateikta jokių įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų (sutarčių, finansinių apyskaitų, akcininkų susirinkimų protokolų ir pan.), iš kurių būtų galima spręsti, kad „(duomenys neskelbtini)“ gavo lėšas iš N. Č. arba iš I. Č., vykdė medienos verslą, gaudavo pelną ir jį pasidalino taip, kaip nurodo atsakovas - lygiomis dalimis tarp J., Č./ Č. ir M. Paties atsakovo D. J. paaiškinimai, kad N. Č. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, akcininku nebuvo, jokių sutarčių sudaręs su „(duomenys neskebtini)“ nebuvo, tačiau J. siekęs kuo greičiau grąžinti lėšas Č., leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tretysis asmuo N. Č. galėjo būti ne veiklos dalininkas, o įmonės kreditorius, kuris reikalavo grąžinti jam lėšas nepaisydamas „(duomenys neskelbtini)“ įmonės finansinių rodiklių, ir D. J., laikydamas N. Č. kreditoriumi, siekė su juo kuo greičiau atsiskaityti.
Atsakovas jungtinės veiklos sutartį įrodinėjo ir liudytojų parodymais. Trečiasis atsakovo prašomos nustatyti jungtinės veiklos partneris E. M., apklaustas liudytoju 2021 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje, parodė, kad jis buvo partneris D. J. ir N. Č. bendros jungtinės veiklos. Ta veikla buvo medienos verslas. N. Č. pas J. pirmą kartą atvyko 2016 metais, N. Č. buvo pasirengęs investuoti į medienos verslą, tačiau, ar investavo, kokias sumas ir kam mokėjo, liudytojas nežino, nematė. N. Č. vizitai į Rusiją užtrukdavo po 10 dienų, po savaitę, tuo metu N. Č. kartu su liudytoju važinėdavo po Rusijos miestus, nuomojosi kartu butą, ieškodavo medienos pirkti. Pelną tarėsi dalintis į 3 dalis. Pats liudytojas E. M. iš bendro verslo per visą laikotarpį (2016-2020 metais) yra gavęs apie 2-3 tūkstančius eurų, tačiau D. J. dėl to jokių pretenzijų neturi. Medieną pirko per įmonę „(duomenys neskelbtini)“, už kiek pirko, kas sudarė sandorį, nežino, popierių nematė. Liudytojas dirbo „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje 2018-2019 metais, dabar jau nedirba. Bendrame versle visada būdavo problemų, nuostolių. Neuždirbo tiek, kiek planavo. Tiksliai, koks buvo pelnas, jis nežino, reiktų kelti buhalteriją. Jis yra perdavęs N. Č. 5000 Eur grynais Kaune, Muravos degalinėje, raštelio, pakvitavimo nepaėmė. Tuos pinigus jam davė J., prašė perduoti N. Č.. D. J. dažnai sakydavo, kad pinigus atidavė N. Č., nes pastarasis investavo į verslą ir reikalavo greičiau jam grąžinti jo investicijas, todėl N. Č. ir atiduodavo daugiau, negu kad uždirbdavo pelno.
Teismo vertinimu, E. M. parodymai nepatvirtina buvus jungtinės veiklos santykius tarp D. J., N. Č. ir M. Priešingai, parodymai, kad vienas iš vadinamųjų partnerių gavo žymiai mažiau, negu kitas, kad jokių partnerių susirinkimų dėl pelno dalybų nebuvo, partneris E. M. apie lėšų kiekį bendram verslui ir apie sudarytų sandorių pelningumą nieko negali pasakyti, leidžia daryti išvadą, kad jokio susitarimo dėl jungtinės veiklos nebuvo, N. Č. paties J. buvo laikomas kreditoriumi, kuriam reikalinga grąžinti paskolintas sumas. E. M. teiginiai, kad davė Č. 5000 Eur, niekuo neįrodyti, todėl atmestini.
Teismo 2021 m. spalio 1 d. posėdyje liudytoja apklausta O. Š. parodė, kad dirbo buhaltere įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas buvo A. S., o direktorius D. J.. „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmė medienos verslu, eksportu. Darbuotojų buvo įvairiu laiku 4 asmenys. N. Č. pirmą kartą atvyko apie 2019 metus, D. J. pristatė jį kaip partnerį iš Lietuvos. Sutarties tarp „(duomenys neskelbtini)“ ir N. Č. ji nematė. Direktorius D. J. įnešdavo pinigų į įmonę „(duomenys neskelbtini)“, tai buvo forminama buhalterinėje apskaitoje kaip paskolos. Gautą pelną išgrynindavo D. J., didelėmis sumomis. Ji klausdavo direktorių, kodėl išgrynina tokias dideles sumas, kur jas dės. D. J. sakė, kad reikia sumokėti partneriui iš Lietuvos. N. Č. yra prašęs iš jos ataskaitų, ji atsiklausdavo direktoriaus, ar galima duoti ataskaitas N. Č., kai direktorius leisdavo, ji duodavo ataskaitas. „(duomenys neskelbtini)“ metinis pelnas sudarydavo apie 300 000 rub. po mokesčių (apie 3600 Eur).
Liudytojos O. Š. parodymai leidžia daryti tik tokią išvadą, kad J. skolino įmonei lėšas, vėliau iš įmonės išgrynindavo dideles pinigų sumas, tačiau kur jas padėjo, nėra nustatyta.
Liudytojais rugsėjo 10 d. posėdyje apklausti A. O. ir A. D. iš esmės analogiškai parodė, kad abu dirbo vienoje įmonėje, B., įmonės būstinė yra kalėjime. Apie 2019 m. pabaigoje - 2020 m. pradžioje keletą kartų buvo atvykę D. J. ir N. Č., suprato, kad jie buvo verslo partneriai, domėjosi beržo medienos gaminiais, ruošiniais. Buvo sudarytas vienas sandoris, pagal kurį įmonė „(duomenys neskelbtini)“ nupirko beržo gaminių vieną krovininį automobilį („fūrą“), kainos ir kitų detalių neatsimena. Daugiau sandorių su „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo. Darytina išvada, kad „(duomenys neskelbtini)“ sudarė vieną medienos gaminių įgijimo sandorį, tačiau koks buvo gautas pelnas, kam ir kaip jis buvo dalinamas, duomenų nepateikta.
Kitų liudytojų (J. M., E. J., O. T., G. L.) parodymai jokių bylai reikšmingų aplinkybių nepatvirtino.
Bendros jungtinės veiklos nepatvirtina ir atsakovo D. J. 2021 m. spalio 1 d. į bylą pateikti elektroniniai laiškai (DOK – 22541), iš kurių matyti, kad 2017 m. lapkričio 4 d. , 2019 m. sausio 19,20 dienomis J. siuntė N. (adresu )įvairius komercinius pasiūlymus ir klausimus dėl lentų. Dalinimasis verslo informacijos fragmentais (komerciniais pasiūlymais, planais ir pan.) neįrodo, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta ir jos buvo laikomasi. Tokia informacija galėjo būti siunčiama Č. tikslu pademonstruoti, kad kažkoks medienos verslas yra daromas, todėl skolos bus grąžintos.
Atsakovas D. J. pateikė 10 paskolos sutarčių (DOK -18521, priedai: paskolos I ir II) , pagal kurias jis kaip fizinis asmuo paskolino įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo taip pat jis kaip įmonės direktorius, vieneriems metams be palūkanų įvairias sumas (2016 m. spalio 10 d. skolino 320 000 rub., 2016 m. spalio 12 d. -300 000 rub., spalio 18 d. 275 000 rub., gruodžio 9 d. 230 000 rub., gruodžio 13 d. 200 000 rub., gruodžio 21 d. 300 000 rub., 2018 m. liepos 6 d. -470 000 rub., rugsėjo 11 d. 500 000 rub., 2019 m. rugpjūčio 27 d. 490 000 rub., spalio 23 d. 350 000 rub.), bendra paskolinta suma rubliais buvo 3 435 000 rub. arba apytikriai 41 220 Eur (kursas 1 eur. - 0,012 rub.). Akivaizdu, kad bendra J. paskolinta „(duomenys neskelbtini)“ suma yra mažesnė, negu kad I. Č. suteiktų paskolų bendra suma (Č. J. yra pervedusi 70 380 Eur ir dar 6000 Eur davusi grynais). J. nurodytų paskolų datos taip pat nesutampa su I. Č. pervestomis sumomis: J. pirmąsias paskolas „(duomenys neskelbtini)“ suteikia 2016 m. spalio 10,12,18 dienomis, o I. Č. perveda J. pirmąją paskolą 2016 m. spalio 27 d. 9000 Eur ir 2016 m. gruodžio 6 d. 15 000 Eur. Be to, pavyzdžiui, D. J., gavęs iš Č. 2016 m. spalio 27 ir gruodžio 6 d. 24 000 Eur (apie 2 milijonus rublių), įmonei „(duomenys neskelbtini)“ skolina per 2016 m. gruodžio 9,13,ir 21 dienas tik 730 000 rublių (8 760 Eur). Tokie patys datų ir sumų nesutapimai matyti ir 2018 bei 2019 metais. Tai leidžia daryti išvadą, kad D. J. tiesiog skolinosi iš I. Č. pinigus, dalį jų naudojo savo reikmėms, o dalį skolino savo vadovaujamai įmonei, kitaip tariant, ieškovės suteiktos paskolos nėra susiję su įmonei „(duomenys neskelbtini)“ teiktomis lėšomis. Tokios koreliacijos nebuvimas leidžia atmesti bendros jungtinės veiklos versiją.
Atsakovas D. J. pateikė banko pažymą, iš kurios matyti, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. jis pervedė 220 000 rub. (2 640 Eur) N. Č.. Lėšų pervedimo paskirtis pažymoje nenurodyta. Įvertinant, kad tarp J. ir N. Č. buvo kitų paskolinių santykių, nesusijusių su ieškovės I. Č. suteiktomis paskolomis, laikytina, kad šis pinigų pervedimas nebuvo skirtas I. Č. ir negali būti įskaitomas į ieškovei grąžintinas sumas. J. taip pat pateikė savo paties surašytą pažymą, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės iki 2018 m. rugsėjo jis išgrynino iš banke VTB buvusios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos iš viso 22 500 Eur, esą tai vyko N. Č. esant Rusijoje. Tačiau teismui nepateikta įrodymų, kad J. išgryninti pinigai buvo perduoti Č., o tuo labiau - ieškovei I. Č.. Aplinkybės, kad J. esą pirkdavo traukinių ir lėktuvų bilietus N. Č. laikotarpiu 2016 m. lapkričio – 2020 m. kovo mėnesį, taip pat nepakankamos daryti išvadą apie bendrą jungtinę veiklą, kurioje kokiu nors būdu dalyvavo ieškovė I. Č., ir taip pat nepakankamos įskaityti J. sumokėtas sumas į ieškovės reikalaujamas grąžinti paskolintų lėšų sumas.
P. W. susirašinėjimo žinutės (DOK 15056), kaip matyti, yra pradėtos rašyti nuo 2019 m. liepos 30 d., rašytos iki 2020 m. balandžio 11 d. Teismas vertina, kad žinutėse pateikiami tik verslo informacijos fragmentai, taip pat J. su Č. apsikeičia frazėmis, kad jie yra lygiaverčiai partneriai, tačiau J. rašo, kad „verslas nėra tavo, tavo tik pinigai biznyje“, kas iš esmės atitinka tiek J., tiek M. paaiškinimus, kad Č. tame versle buvo ne dalininkas, o kreditorius. Tačiau teismas pakartotinai pažymi vertinantis, kad ieškovės I. Č. suteiktos paskolos D. J. nėra susijusios su N. Č. ir D. J. tarpusavio sandoriais (paskolomis, nupirktais bilietais, vekseliais ir pan.). Todėl teismas atmeta atsakovo atsikirtimus į ieškinį ir netenkina atsakovo priešieškinio pripažinti paskolos sutartis apsimestiniais sandoriais ir pripažinti, kad I. Č. pati arba per N. Č. buvo sudariusi jungtinės veiklos sutartį su D. J..
Galiausiai, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais - notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 str. 4 d.). Šalys jungtinės veiklos sutarties rašytine forma nesudarė, todėl žodinis šalių susitarimas dėl partnerystės, net jeigu toks būtų buvęs, būtų negaliojantis. Teismas aptartų įrodymų visumą (atsakovo paaiškinimus, liudytojų parodymus, lėšų judėjimą į „(duomenys neskelbtini)“ ir iš „(duomenys neskelbtini)“, susirašinėjimą) vertina kaip neįtikinamą ir neįrodančią susitarimo dėl jungtinės veiklos.
Laikytina, kad ieškinys yra tenkinamas visiškai, o priešieškinys tenkinamas iš dalies (pareikšti reikalavimai pripažinti negaliojančiomis paskolos sutartis 76380 Eur bendros vertės, o tenkinamas tik reikalavimas pripažinti negaliojančia 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį dalyje dėl 6000 Eur), t. y. priešieškinys tenkinamas 7,85 proc.
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams (CPK 93 str.).
Ieškovės bylinėjimosi išlaidos yra 1409 Eur žyminio mokesčio ir 1452 Eur išlaidų advokato pagalbai. Laikytina, kad advokato išlaidų pusė buvo sumokėta už ieškinį, pusė - už priešieškinį. Proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams ir atmestiems priešieškinio reikalavimams ieškovei iš atsakovo priteistina 2 804 Eur bylinėjimosi išlaidų (1409+1452/2+1452/2x0,9215).
Trečiojo asmens išlaidos advokato pagalbai buvo 847 Eur. Proporcingai patenkintiems ieškinio ir atmestiems priešieškinio reikalavimams trečiajam asmeniui iš atsakovo priteistina 813,75 Eur (847/2+847/2x0,9215).
Atsakovas, pateikdamas priešieškinį, nesumokėjo žyminio mokesčio, prašė atleisti nuo jo arba mokesčio mokėjimą atidėti. Teismas priėmė priešieškinį neišsprendęs žyminio mokesčio klausimo. Prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo netenkintinas, nes atsakovas nepateikė įrodymų apie savo sunkią materialinę padėtį. Užbaigiant bylos nagrinėjimą, iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis už priešieškinį proporcingai atmestiems priešieškinio reikalavimams 1 718,55 Eur (nuo 76 380 Eur turtinio reikalavimo pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą pritaikant 0,75 koeficientą teikiant dokumentus elektroniniu būdu).
Atsakovo bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai sudarė 1500 Eur. Proporcingai patenkintiems priešieškinio reikalavimams (7,85 proc.) atsakovui priteistina iš ieškovės I. Č. 117,75 Eur. Atlikus vienarūšių reikalavimų įskaitymą bylinėjimosi išlaidų dalyje, I. Č. priteistina 2 686,25 Eur (2804-117,75).
Valstybės išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą sudaro 12,47 Eur (12 Eur suapvalinus). Iš atsakovo priteistina 12 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ( CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 271 str.
nusprendžia:
ieškinį patenkinti.
Priešieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančia 2018 m. balandžio 6 d. paskolos sutarties tarp D. J. ir I. Č. dalį dėl 6000 Eur (šešių tūkstančių) eurų paskolos grynais pinigais. Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei I. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 6000 Eur (šešis tūkstančius eurų).
Priteisti ieškovei I. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 70 380 Eur (septyniasdešimt tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt eurų) skolos ir 2686,25 Eur (du tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Likusią dalį priešieškinio atmesti.
Priteisti trečiajam asmeniui N. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. J., a.k(duomenys neskelbtini) 813,75 Eur (aštuonis šimtus trylika eurų ir75 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 718,55 Eur (tūkstantį septynis šimtus aštuoniolika eurų ir 55 ct) žyminio mokesčio ir 12 Eur (dvylika eurų) pašto išlaidų sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.