- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-607-124/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00617-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė (pran.), Jolanta Badaugienė, Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- G. L.
- Atsakovas
- AB „Šiaulių bankas“
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-607-124 /2012
Teisėja D. Šabanskienė Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00617-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija 63.1;121.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 7 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. L. apeliacinį skundą ir L. L. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-766/2012 pagal G. L. ieškinį atsakovui AB „Šiaulių bankas“, tretiesiems asmenims antstolei Rimai Adomaitienei, L. L. ir L.O. dėl vartojimo kredito sutarties nuginčijimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas G. L. ieškiniu (1 t., 2–3 b. l.) ir prašymu dėl bylos atnaujinimo ir ieškinio patikslinimo (1 t., 55–56 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-7871-014, sudarytą 2007-06-28 tarp AB „Šiaulių bankas“ ir L. L. ir nutraukti vykdomąją bylą Nr. 2009-10-27, užvestą pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009-06-22 išduotą teismo įsakymą Nr. L2-3060-767-09, kurią vykdo antstolė Rima Adomaitienė.
Ieškovas nurodė, kad jo žmona L. L. 2007-06-28 su AB „Šiaulių bankas“ be jo žinios pasirašė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią bankas jai suteikė 50 000 Lt kreditą. Apie šią sutartį ieškovas sužinojo tik 2009-10-27, iš Radviliškio rajono apylinkės teismo gavęs antstolės R. Adomaitienės pareiškimą dėl sprendimo vykdymo išaiškinimo. L. L., imdama iš banko vartojimo kreditą, suklastojo ieškovo G. L. parašus, pasirašydama už jį sutikimą „Dėl vartojimo kredito gavimo ir grąžinimo“ ir „Kredito paraiška fiziniams asmenims“. Apie parašų suklastojimą teismo posėdyje patvirtino pati L. L.. Apie skolininkės L. L. asmeniškai pasiimtus kreditus ieškovui nebuvo žinoma, nes su žmona daugiau kaip 5-ius metus bendro ūkio nevedė. Šį faktą patvirtina pati L. L. ir 2005-12-29 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartis santuokos nutraukimo byloje dėl prašymo grąžinimo, nepašalinus trūkumų. Pasirašant L. L. vartojimo kredito sutartį su AB „Šiaulių bankas“ ieškovas privalėjo dalyvauti ir banko tarnautojų akivaizdoje pasirašyti sutikimą „Dėl vartojimo kredito gavimo ir grąžinimo“ bei „Kredito paraiška fiziniams asmenims“. Be to, banko tarnautojai turėjo nustatyti ieškovo asmenybę bei tapatybę, o taip pat nustatyti turtinę padėtį ir galimybę grąžinti šį kreditą. L. L. vartojimo kreditą ėmė nuslėpdama nuo vyro, savo asmeninėms reikmėms, todėl ji ir suklastojo ieškovo parašus. L. L. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010-11-29 nuosprendžiu buvo pripažinta kalta suklastojus ir disponavus suklastotą dokumentą ir nuteista.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į patikslintą ieškinį (1 t., 71–73 b. l.) atsakovas AB „Šiaulių bankas“ prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas ieškinyje nenurodė jokių argumentų, kurie leistų teigti, kad atsakovas, suteikdamas kreditą L. L. ir sudarydamas vartojimo kredito sutartį buvo nesąžiningas. Vykdomoji byla ieškovo atžvilgiu negali būti nutraukta, nes Šiaulių apygardos teismas 2010-01-29 nutartyje yra nurodęs, kad iš L. L. priteistos skolos išieškojimas turi būti nukeiptas ne tik į L. L. turtą ir pajamas, bet ir į ieškovo G. L. turtą ir pajamas. Atsakovas taip pat nurodė, kad trečiasis asmuo L. L. byloje turėtų būti įtraukta atsakove.
Atsiliepimu į ieškinį (1 t., 35 b. l.) trečiasis asmuo L. L. nurodė, kad su ieškiniu pilnai sutinka, 2005 m. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, santuokoje įgytą turtą pasidalino gera valia, butas (duomenys neskelbtini) atiteko G. L., o jai ieškovas sumokėjo kompensaciją. Vartojimo kreditą iš AB „Šiaulių bankas“ paėmė asmeninėms reikmėms, suklastodama ieškovo parašus. Apie vartojimo kreditą ieškovas sužinojo tik gavęs ir antstolės R. Adomaitienės pareiškimą dėl teismo sprendimo išaiškinimo.
Atsiliepimu į ieškinį (1 t., 175–176 b. l.) trečiasis asmuo L. O. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad L.O. ir AB „Šiaulių bankas“ 2011-12-13 Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo - pardavimo sutartimi įgijo reikalavimo teisę į L. L. vardu susidariusį įsiskolinimą. Atsiliepime nurodė, kad sandoris gali būti nuginčytas pagal sutuoktinio, nedavusio sutikimo, ieškinį tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis būtų buvusi nesąžininga (LR CK 3.96 str. 1 d.), tačiau šioje civilinėje byloje minėta aplinkybė nėra nustatyta. Kadangi nėra nustatytas pradinio kreditoriaus nesąžiningumas, todėl ieškovas G. L. neturi teisinio pagrindo nuginčyti sandorį.
Žemesnės instancijos teismas
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 1d. sprendimu (2 t., 28–30 b. l.) ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad AB „Šiaulių bankas“, išduodamas L. L. vartojimo kreditą, vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais kreditų suteikimo tvarką bei 2007-05-09 AB „Šiaulių bankas“ valdybos posėdžio protokolu Nr. 13 patvirtinta Vartojimo kreditų teikimo tvarka su priedais. Banko patvirtintoje tvarkoje nustatyta, kad kredito darbuotojas klientui suteikia informaciją apie vartojimo kreditų suteikimo banke sąlygas, supažindina su dokumentų sąrašu, kuriuos klientas privalo pateikti bankui; klientui sutikus su banko reikalavimais, jam pateikiama paraiška, kurią jis privalo teisingai užpildyti ir pasirašyti; jeigu klientas yra susituokęs, paraiškoje privalo pasirašyti ir sutuoktinis; kartu su paraiška klientas privalo bankui pateikti savo ir jo šeimos narių, gaunančių pajamas, tapatybės korteles, pastovias pajamas patvirtinančius dokumentus bei finansinių įsipareigojimų kitiems asmenims sutarčių kopijas. Teismas nurodė, kad banko patvirtintoje kreditų išdavimo tvarkoje nėra imperatyviai nurodyta, kad išduodant kreditą privalo dalyvauti kreditą gaunančio asmens sutuoktinis, taip pat nenurodyta, kur turi būti užpildoma paraiška – ar tik banke, ar galima ją užpildyti parsinešus į namus, todėl laikė, kad nedraudžiama paraišką parsinešti į namus užpildymui. Išduodant vartojimo kreditą, santuoka tarp G. L. ir L. L. nebuvo nutraukta, bankui abejonių dėl parašų suklastojimo nekilo. AB „Šiaulių bankas“ darbuotojai, išduodami kreditą, atliko visus būtinus veiksmus. Nesąžiningų ir neteisėtų banko veiksmų nenustatė ir Lietuvos banko priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentas. Be to, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2012-04-14 sprendimu pareiškėjo G. L. 2012-02-07 prašymo tyrimą dalyje dėl banko veiksmų patikrinant pareiškėjo asmens tapatybę, pareiškėjo asmens duomenų, nurodytų kredito paraiškoje ir sutikime tvarkymo, taip pat jo asmens duomenų rinkimo sutarties sudarymo tikslais, nutraukė, o pareiškėjo 2012-02-07 prašymą dėl jo asmens duomenų perdavimo L. O. atmetė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatytos būtinos sąlygos pripažinti vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-7871-014, sudarytą 2007-06-28 tarp AB „Šiaulių bankas“ ir L. L., negaliojančia.
Šalies argumentai
Ieškovas G. L. apeliaciniu skundu (2 t., 35–42 b. l.) prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1d. sprendimą visą ar iš dalies ir priimti naują sprendimą, apeliacinį skundą tenkinti visiškai, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Kad tinkamai būtų galima užpildyti „Sutikimo“ ir „Kredito paraiškos fiziniams asmenims“ blankai, bankas leido L. L. parsinešti dokumentus į namus, tokiu būdu sudarydamas sąlygas suklastoti ieškovo parašus. Tai yra akivaizdus banko darbuotojų neatsakingumas, aplaidumas bei nesąžiningumas ir dėl šių priežasčių galimas 3.96 str. 1 d. normos taikymas ir sandorio nuginčijimas.
2. L. L. prisiėmė visą atsakomybę dėl padaryto nusikaltimo bei sutiko, kad skola būtų išieškoma iš jos pajamų, aiškino teismui, kad G. L. kaltės ir atsakomybės nėra. L. L. pasirašė Vartojimo kredito sutartį su banku, kreditas buvo suteiktas jai, išmokėtas į jos sąskaitą, todėl visa skolos našta turi tekti L. L..
3. Banko darbuotojas žinojo, kad ieškovas yra išvykęs iš Lietuvos, tačiau vistiek leido L. L. parsinešti paraišką ir sutikimą į namus ir ten juos užpildyti. Banko darbuotojas pats pastūmėjo L. L. į nusikaltimo padarymą, suteikdamas jai tokią galimybę, suklastojant ieškovo parašus.
4. Bankas, suteikdamas L. L. vartojimo kreditą elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad tuo atveju jei prisiimtų įsipareigojimų L. L. neįvykdys, bankas turės galimybę skolos išieškojimą nukreipti į ieškovo turtą ir pajamas, tokiu būdu išsiieškant skolą.
5. AB „Šiaulių bankas“ išdavė L. L. vartojimo kreditą, neturėdamas informacijos apie šeimyninę padėtį. Ieškovas su L. L. yra išsituokę ir santuokoje užgyventą turtą pasidalijo Radviliškio rajono I Notarų biure 2009-07-02 d. Ištuokos metu apie paimtą vartojimo kreditą ieškovas nieko nežinojo.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo (2 t., 47–49 b. l.) trečiasis asmuo L. L. prašo ieškovo apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, – ieškovo ieškinį patenkinti ir panaikinti Vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-7871-014, sudarytą tarp AB „Šiaulių bankas“ ir L. L.. Pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo grindžiamas šiais argumentais:
1. Sąžiningu gali būti laikomas tas asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo turi sutuoktinio sutikimą pasiskolinti pinigus ir tai atsakovas AB „Šiaulių bankas“ galėjo atlikti pareikalaudamas atvykti pasirašyti sutuoktinio, o ne leisti trečiajam asmeniui L. L. parsinešti į namus paraiškos bei sutuoktinio sutikimo formas bei jas vėliau atnešti. Paskolos davėjas taip pat turi būti apdairus ir taip pat turi būti suinteresuotas sandorio teisėtumu bei stabilumu. Atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinojo ir turėjo žinoti, jog nėra sutuoktinio sutikimo, nes sandorių sudaryme ieškovas nedalyvavo, atsakovui buvo žinoma, jog trečiasis asmuo turi sutuoktinį ir galėjo pasielgti apdairiai ir pareikalauti sutuoktinio sutikimo.
2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą šių normų taikymo ir aiškinimo praktiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 ., 51–54 b. l.) atsakovas AB „Šiaulių bankas“ prašo ieškovo G. L. apeliacinį skundą atmesti, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-06-01 sprendimą palikti galioti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Nurodytą kreditą AB Šiaulių bankas suteikė, vadovaujantis LR CK nuostatomis, reglamentuojančiomis vartojimo kreditų suteikimo tvarką, taip pat vadovaujantis Vartojimo kreditų teikimo tvarka, patvirtinta 2007-05-09 AB Šiaulių banko valdybos. Nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nenurodoma, kokie teisės aktai ar banko vidaus tvarkos reikalavimai buvo pažeisti L. L. suteikiant kreditą.
2. Aplinkybė, kad ieškovo G. L. parašas ant paraiškos kreditui gauti buvo suklastotas L. L., buvo nustatyta tik 2010-11-29 d. teismo nuosprendžiu, priimtu Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-236-767-2010. Nei nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, nei civilinės bylos nagrinėjimo metu, nebuvo pateikti įrodymai, kurie leistų teigti, jog atsakovas - AB Šiaulių bankas, suteikdamas kreditą L. L. ir sudarydamas vartojimo kredito sutartį, galėjo žinoti apie suklastotą G. L. parašą. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas AB Šiaulių bankas būtų atlikęs kokius nors tyčinius nesąžiningus veiksmus, suteikiant kreditą, ieškovas teismui nepateikė.
3. Bankui nebuvo žinoma jokių duomenų ir nekilo jokių abejonių apie tai, jog ieškovas G. L. ir L. L. gali gyventi ne santuokoje: santuokos nutraukimo dokumentų ar gyvenimo skyrium įforminimo dokumentų bankui nebuvo pateikta, sutuoktiniai kaip savo gyvenamą vietą nurodė tą patį adresą - (duomenys neskelbtini). Be to, bankui, prieš suteikiant kreditą, buvo pateikta pažyma apie ieškovo G. L. darbo užmokestį iš jo darbovietės.
4. Ieškovas G. L. į teismą dėl vartojimo kredito sutarties nuginčijimo kreipėsi 2010-02-08, sprendimas buvo priimtas 2012-06-01, taigi, beveik po 2,5 metų. Byla ne kartą buvo atidėta būtent ieškovo prašymu, buvo tenkinami ieškovo pareikšti prašymai, įskaitant prašymus dėl įpareigojimų atsakovui AB Šiaulių bankui, todėl civilinė byla ištirta visapusiškai ir nuosekliai, o byloje esantiems įrodymams duotas tinkamas teisinis įvertinimas.
Trečiasis asmuo L. O. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., 59–60 b. l.) prašo palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1d. sprendimą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus bei aplinkybes. Teismas išnagrinėjęs teisės aktų, reglamentuojančių kreditų suteikimo tvarką, nuostatas, AB „Šiaulių bankas" Vartojimo kreditų teikimo tvarkos nuostatas, nenustatė AB „Šiaulių bankas“ darbuotojų veiksmuose nesąžiningumo - būtinos sąlygos pripažinti vartojimo kredito sutartį negaliojančia, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nagrinėjamu atveju ginčijama 2007-06-28 kredito sutartimi AB Šiaulių bankas trečiajam asmeniui L. L. suteikė 50 000 Lt vartojimo kreditą(2 t., 13-18 b. l.). Ieškovas- apeliantas G. L. nurodo, kad jis apie kredito sutarties sudarymą nieko nežinojo, kreditas buvo suteiktas ir panaudotas jam nežinant, kredito gavėjai L. L. pateikus suklastotus dokumentus-suklastojus jo parašą sutikime dėl vartojimo kredito gavimo ir grąžinimo ir kredito paraiškoje. Apeliantas mano, kad kredito suteikimo sutartis, sudaryta neesant sutuoktinio sutikimo, turi būti pripažinta negaliojančia.
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys yra buvę sutuoktiniai, santuoka nutraukta 2009 liepos 20 dienos Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimu sutuoktinių bendru sutikimu.2007 06 28 d. L. L. , suklastojusi jai banko pateiktuose blankuose –kredito paraiškoje bei sutikime dėl vartojimo kredito gavimo ir grąžinimo sutuoktinio G. L. parašą , apgaulės būdu gavo kreditą, už ką buvo nuteista 2010 11 29 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu(1t.,57-59 b. l.).
CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji sandorių, kuriuos sudaro sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ir pastarasis vėliau jo nepatvirtina, nuginčijimo taisyklė. Svarbiausias sandorių ginčijimo ribojimas yra tai, kad ieškinį reiškiantis sutuoktinis privalo įrodyti kitos sandorio šalies nesąžiningumą, t. y. jog ši žinojo ar galėjo žinoti sutuoktinį sudarant sandorį be kito sutuoktinio sutikimo. Šioje teisės normoje yra įtvirtinta nuostata, kad sutuoktinių sudaryti sandoriai be kito sutuoktinio sutikimo nėra niekiniai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o yra nuginčijamieji.
Apeliantas teigia, kad kita sandorio šalis-bankas buvo nesąžiningas. Sudarant vartojimo kredito sandorį , bankas rėmėsi trečiojo asmens L. L. pateiktais rašytiniais įrodymais apie sutuoktinio sutikimą sudaryti sandorį. Bankas vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais vartojimo kredito sutarties sudarymą, t.y. Civilinio kodekso 6.886,6.887,6.881 straipsniais. Įstatymas nenumato, kad kitas sutuoktinis privalėtų pasirašyti vartojimo kredito sutartį ar turėtų pateikti kito sutuoktinio sutikimą sudaryti sutartį. Ši sutartis yra sudaryta tarp banko ir trečiojo asmens L. L., o ieškovas nėra sandorio šalis. Nei teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo, kokie teisės aktai buvo pažeisti, suteikiant kreditą. Šis kreditas buvo suteiktas L. L. pateikus visus banko Tvarkoje nurodytus nustatytus dokumentus , įskaitant ir kredito paraišką , pažymas apie darbo užmokestį , atlikus būtinas procedūras, numatytas vidaus dokumentais. Aplinkybė , kad apelianto parašas ant sutikimo yra suklastotas kreditą gavusio asmens, t.y. L. L. , buvo nustatyta tik 2010 11 29 Radviliškio teismo nuosprendžiu , ši aplinkybė sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma bankui. Turėdamas sutarties šalies L. L. pateiktą sutuoktinio sutikimą ir neturėdamas duomenų, kad sutikimas yra suklastotas,atsižvelgiant į vienodas abiejų sutuoktinių teises, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytą prezumpciją, kad sudarydamas sandorius sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, remiantis šia prezumpcija asmuo, sudarantis sandorius, gali ir netikrinti ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Kolegija pastebi, jog pagal savo prigimtį kreditavimo sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą raštu.
Pažymėtina, kad bankas savo pareigas pagal kredito sutartį sąžiningai įvykdė, išmokėdamas trečiajam asmeniui L. L. visą kredito sumą, o trečiasis asmuo irgi ją iš dalies įvykdė. Teismas nenustatė jokių nesąžiningų banko veiksmų , suteikiant kreditą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Nors apeliantas nurodo, kad banko darbuotojo veiksmai, leidžiant parsinešti į namus ir užpildyti paraišką pastūmėjo sutarties šalį--L. L. padaryti nusikaltimą, tačiau tai nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo, sudarant sandorį. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad bankas kreditą išdavė, nežinodamas šeiminės padėties. Kaip patvirtina bylos duomenys, apeliantas santuoką nutraukė praėjus dviems metams po vartojimo kredito išdavimo, t.y. 2009 liepos 20 d. Kredito sutartis tarp šalių yra nutraukta ir negrąžinta kredito suma yra priteista iš trečiojo asmens L. L., šis teismo įsakymas yra nepanaikintas, galiojantis ir turi prejudicinę galią. Kolegija nenustatė teisinių pagrindų panaikinti kredito sutartį. Šios bylos nagrinėjimo metu sutuoktinė pripažino, kad paskolą gavo apgaulės būdu, ją sunaudojo ne šeimos interesais, sutartį sudarė neesant išreikštos sutuoktinio valios. Iš apeliacinio skundo suprastina, kad apeliantas ginčija prievolės pobūdį, t.y. nesutinka su solidariąja sutuoktinio prievole grąžinti kreditą pagal šią sutartį atsiradimu. 2010 balandžio 16 d. nutartimi yra atnaujinta santuokos nutraukimo byla dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, nes teismo sprendime nebuvo pasisakyta dėl bendrų skolų padalinimo bei į bylą suinteresuotu asmeniu neįtrauktas kreditorius AB Šiaulių bankas. Šioje byloje ir bus sprendžiamas santuokinių prievolių pobūdžio klausimas. Nors vykdant išieškojimą pagal priimtą teismo įsakymą yra priimta teismo nutartis dėl išieškojimo nukreipimo į apelianto turtą, tačiau pasikeitus aplinkybėms, procesas gali būti atnaujintinas ir šioje dalyje.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsiaiškino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pagal nustatytas faktines šios bylos aplinkybes tinkamai taikė materialinės ir procesines teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais bei argumentais nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistu.