Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.;1.1.3.2.;1.3.2.9.4.; 1.3.2.9.6.;1.3.2.10.;1.3.7.2.4.;3.3.1.21.

2016 m. vasario 17 d.

susidedanti iš teisėjų: Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4210-949/2015 pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui Šiaulių „Rasos“ progimnazijai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų bei neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. G. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jo atleidimą iš inžinieriaus techniko pareigų neteisėtu, panaikinti 2015-03-10 atsakovo įsakymą Nr. P-24, grąžinant ieškovą į jo užimtas pareigas, taip pat priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 1500 Eur neturtinę žalą, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų papildymo, prašydamas priteisti iš atsakovo 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad atsakovas 2014-10-23 įspėjo ieškovą apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 str. 4 d., nuo 2015-02-25 planuojama perduoti inžinieriaus kompiuterininko paslaugą nurodant, kad nebereikės ieškovo paslaugų, nurodant, kad darbo sutartis bus nutraukta nuo 2015-02-24. 2014-10-27 atsakovas pateikė ieškovui parengtą susitarimo formą, įvardintą kaip siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Ieškovas sutiko pasirašyti šį susitarimą, tačiau pasitaręs su teisininkais ir informavo atsakovą, kad šalių susitarimas negali būti laikomas galiojančiu. Atsakovas 2015-01-05 pranešimu apie darbo sutarties nutraukimą nurodė, kad vadovausis 2014-10-23 įspėjimu apie atleidimą iš darbo ir darbo sutartį nutrauks 2015-02-24. Ieškovo atleidimo iš darbo data buvo nukelta 2015-03-10 dėl įspėjimo laikotarpiu buvusio nedarbingumo. 2015-03-10 atsakovo įsakymu ieškovas buvo atleistas iš darbo. Mano, jog iš darbo buvo atleistas neteisėtai, nes atsakovas pažeidė kolektyvinės darbo sutarties nuostatas, įspėjo ieškovą apie darbo sutarties nutraukimą, nesikreipdamas į profesinę sąjungą, kurios nariu buvo ieškovas. Skundžiamu įsakymu bei įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo įvardinta tiksli svarbi priežastis, kuri leistų ieškovui tiksliai įvertinti ar buvo realus pagrindas jį įspėti apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 str. pagrindu. Mano, kad ieškovo pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus, nes jo funkcija toliau vykdoma ir yra išlikusi, jo darbo funkciją įgyvendina įmonė „GP solutions“. Tik 2015-01-30 raštu į ieškovo paklausimą detalizuoti jo atleidimo priežastį, o ne įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą ieškovui buvo atskleistos jo atleidimo iš darbo priežastys. Ieškovo atleidimo iš darbo momentu nebuvo svarbių priežasčių ir ypatingo atvejo, dėl kurių ieškovas turėjo būti atleistas. Įspėjime nurodomas darbo sutarties nutraukimo su ieškovu terminas – 2015-02-25, o funkcija pagal paaiškinimą perduodama nuo 2015-03-01. Ieškovas mano, kad šalims suderinus poziciją dėl DK 125 str. 1 d. taikymo, o 2014-12-12 ieškovui atsisakius šio pagrindo taikymo ir atsakovui 2015-01-05 su tuo sutikus, atsakovas neturėjo pagrindo vadovautis anksčiau teiktu įspėjimu, kadangi procedūra dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 str. pasibaigė, šalims pasirašius 2014-10-28 susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 str. 1 d. Atsakovas neturėjo pagrindo savavališkai atnaujinti užbaigtos įspėjimo procedūros. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neteko galios pakeitus atleidimo iš darbo pagrindą ir atsakovas nebeturėjo teisės atleisti ieškovą iš darbo DK 129 str. pagrindu. Ieškovas mano, kad atsakovas, siekdamas nutraukti darbo santykius, įspėjimą turėjo teikti iš naujo, to nepadarius, darbo sutartį su ieškovu nutraukė jo neįspėjęs. Ieškovas mano, kad jo atleidimą iš darbo nulėmė ne objektyvios, o subjektyvios priežastys, atleidimu iš darbo ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurią ieškovas įvertino 15000 eurų. Nurodo, kad neteisėti atsakovės veiksmai sukėlė ieškovui itin didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo savęs asmeninis vertinimas ir pasitikėjimas. Neigiama emocinė savijauta tęsiasi ilgą laiką. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2013-12-19 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-1254 buvo patvirtintas Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, kuris įsigaliojo nuo 2014-01-01. Šio aprašo VIII skyriaus 49 punktas nustato, kad specialistai įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, kurie priskiriami prie kitų darbuotojų, jų tarnybinio atlyginimo koeficientas yra 11,4 MMA (BMA). Ieškovas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir atitinka minimą kategoriją, tačiau dėl nežinomų priežasčių, jam buvo taikomas 11 koeficientas. Laikotarpiu nuo 2014-02-01 iki 2015-03-10, buvo mokamas 0,4 BMA mažesnis darbo užmokestis, iki 2014-12-31 kiekvieną mėnesį nesumokant po 48,8 Lt (14,13 Eur) (galiojęs (duomenys neskelbtini) Lt (35,33 Eur)), o nuo 2015-01-01 iki 2015-03-10 po 14,20 Eur (35,50 Eur BMA). Ieškovas nurodo, kad nesumokėto darbo užmokesčio dalis sudaro 188,53 Eur. Ieškovo žiniomis, kitoms pareigybėms darbo užmokestis buvo padidintas. Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas prašė tenkinti ieškinį nurodytais motyvais, patikslino, kad ieškovas reikalauja 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas mano, kad galėtų grįžti į darbą, nemano, kad sąlygos dirbti būtų jam nepalankios.

Atsakovas Šiaulių „Rasos“ progimnazija su ieškiniu nesutiko.

Nurodė, kad ieškovo pareigybė buvo naikinama ekonominio naudingumo pagrindu, nes ieškovui užimant informacinių technologijų specialisto pareigas, jos nebuvo atliekamos tinkamai, progimnazija turėdavo kreiptis pagalbos į specializuotą įmonę. Apie tai buvo diskutuojama Direkcinėje Taryboje iki ieškovo atleidimo. Atsakovas turėjo pagrindą peržiūrėti etatus ir atsisakyti ieškovo etato nustatęs, kad specializuotos įmonės teikiamos paslaugos yra kokybiškos ir teikiamos be trukdžių. Ieškovui buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, suteiktas laikas darbo paieškoms. Ieškovo atleidimo iš darbo klausimas buvo derinamas su mokyklos profesinių sąjungų pirmininkėmis J. V. ir V. G.. Buvo gautas vienos profesinės sąjungos narių pritarimas dėl ieškovo atleidimo, o kitos profesinės sąjungos pirmininkė V. G. nepateikė raštiško prieštaravimo dėl ieškovo atleidimo. Darbdavys procedūrinių pažeidimų atleisdamas ieškovą nepadarė, darbuotojo pasiūlymas nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu ir pasiūlymo atsisakymas negali nutraukti pradėtos darbuotojo atleidimo procedūros, nepanaikina darbuotojui įteikto įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą. Joks kitas darbuotojas po ieškovo atleidimo jo pareigų neatlieka, laisvų etatų nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui Šiaulių „Rasos“ progimnazijai iš ieškovo G. G. 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad atsakovas turėjo daryti organizacinius pakeitimus, susijusius su personalo užimtumo klausimais, kurie leistų turimomis lėšomis užtikrinti mokyklai priskirtų funkcijų vykdymą. Pasiūlymas dėl kompiuterinės technikos priežiūros perdavimo firmai buvo svarstytas mokyklos direkcinėje taryboje, priimtas sprendimas perduoti kompiuterių priežiūrą konkursą laimėsiančiai įmonei, taip sutaupant lėšas, taip pat šį klausimą ir darbo sutarties nutraukimą su G. G. mokyklos administracija derino su mokyklos profsąjungų pirmininkėmis, profesinės sąjungos neprieštaravo, jog kompiuterių priežiūra ir aptarnavimas būtų perduotas konkursą laimėjusiai firmai. Pažymėjo, kad nors ieškovas teigė, kad iš darbo buvo atleistas negavęs profesinės sąjungos, kuriai priklauso, sutikimo, tačiau šios aplinkybės neįrodė. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Šiaulių „Rasos“ progimnazijos direkcinės tarybos 2014-10-02 susirinkime buvo nutarta profesinių sąjungų pirmininkus įspėti apie ketinimą nutraukti darbo sutartį su ieškovu. Šiaulių „Rasos“ progimnazijos direkcinės tarybos 2014-10-21 susirinkime buvo nutarta pritarti inžinieriaus programuotojo G. G. pareigybės panaikinimui, susirinkimo protokole pažymėta, kad iš Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės V. G. nebuvo gauta jokių prieštaravimų. Liudytojomis teismo posėdžio metu apklaustos progimnazijoje veikiančių profesinių sąjungų pirmininkės J. V. ir V. G. patvirtino, kad buvo informuotos apie G. G. atleidimą iš darbo. V. G. taip pat patvirtino, kad konsultavosi dėl ieškovo atleidimo teisėtumo su profesinės sąjungos, kuriai priklauso, Šiaulių skyriaus pirmininke, kuri teigė, kad netikslinga prieštarauti ieškovo atleidimui. Pažymėjo, kad ši liudytoja teigė, kad iš jos nebuvo prašoma pateikti sutikimo dėl G. G. atleidimo iš darbo, ji buvo tik informuota apie ieškovo atleidimą. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie tai, kad profesinių sąjungų pirmininkės buvo informuotos apie tai, kad G. G. planuojama atleisti, klausimas dėl jo atleidimo buvo svarstomas vienos iš profesinių sąjungų, kuriai ieškovas net nepriklauso, susirinkime, tuo tarpu kita profesinė sąjunga, kuriai priklausė ieškovas, elgėsi pasyviai ir sutikimo ar nesutikimo dėl ieškovo atleidimo raštu nepateikė, nors šį klausimą svarstė, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistas reikalavimas gauti profesinės sąjungos sutikimą atleisti profesinės sąjungos narį iš darbo. Teismas nurodė, kad byloje pateikti etatų sąrašai patvirtina, kad laikotarpiu po ieškovo įspėjimo apie atleidimą iki jo atleidimo dienos administracija neturėjo galimybės ieškovo perkelti į kitą darbą, nes nebuvo laisvų darbo vietų, atitinkančių ieškovo kvalifikaciją ir išsilavinimą. Jeigu darbuotojas neatitinka laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų, tai darbdavys neturi pareigos jam siūlyti tą laisvą darbo vietą. Be to, pats ieškovas nereiškia pretenzijų dėl to, kad darbdavys nepasiūlė jam kitos darbo vietos. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise inicijuoti darbo sutarties nutraukimą su ieškovu. Įspėjimas ieškovui G. G. buvo įteiktas DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytu ne mažesniu kaip keturių mėnesių iki darbo sutarties nutraukimo terminu, ieškovas buvo supažindintas su šiuo įspėjimu. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai, laikydamasis DK 130 straipsnio reikalavimų, įgyvendino savo iniciatyvą atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Teismas nurodė, kad reikalavimus įspėjimui apie darbo sutarties nutraukimą numato DK 130 straipsnio 2 dalis. Iš byloje pateikto 2014-10-23 įspėjimo G. G. matyti, kad nuo 2015-02-25 planuojama perduoti inžinieriaus kompiuterininko paslaugą ir nebereikės ieškovo paslaugų. Įspėjime buvo nurodyta atleidimo iš darbo data, atsiskaitymo su ieškovu tvarka. Teismas sprendė, kad įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti ir su ieškovo nurodytu argumentu, kad šalims suderinus poziciją dėl DK 125 str. 1 d. taikymo, o 2014-12-12 ieškovui atsisakius šio pagrindo taikymo ir atsakovui 2015-01-05 su tuo sutikus, atsakovas neturėjo pagrindo vadovautis anksčiau teiktu įspėjimu ir atsakovas neturėjo pagrindo savavališkai atnaujinti užbaigtos įspėjimo procedūros. Nurodė, kad remiantis DK 130 straipsnio 1 dalimi, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją, nagrinėjamu atveju prieš 4 mėnesius. Pažymėjo, kad pagal bylos duomenis matyti, kad šios tvarkos buvo laikomasi, atsakovo atleidimo data buvo perkelta dėl ieškovo ligos laikantis DK 130 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Teismas sprendė, kad ieškovo vertinimas, kad atsakovas savavališkai atnaujino užbaigtą įspėjimo procedūrą yra teisiškai nepagrįstas. Pažymėjo tai, kad pats įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą iš esmės nesukelia darbuotojui pasekmių, pasekmes darbuotojui sukelia atleidimo iš darbo faktas, įspėjimu darbuotojas tik informuojamas apie ketinimą nutraukti su juo darbo sutartį. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą nėra savarankiška procedūra, tai yra atleidimo iš darbo procedūros dalis, kuri užbaigiama darbdaviui priėmus sprendimą nutraukti su darbuotoju darbo sutartį arba priėmus sprendimą palikti darbuotoją darbe. Sutikdamas su ieškovo pasiūlymu nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu, atsakovas sutiko nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu, tačiau neišreiškė valios nenutraukti su darbuotoju darbo sutarties. Ieškovui atsisakius nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu, atsakovas pagrįstai rėmėsi 2014-10-23 įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą ir įspėti ieškovą iš naujo neprivalėjo. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškovą iš darbo atsakovas atleido jo neįspėjęs. Teismas pažymėjo, kad remiantis 2013-12-19 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-1254 patvirtintu Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašu, įsigaliojusiu 2014-01-01, 49 punktu, ne pedagoginiams darbuotojams, specialistams, įgijusiems aukštąjį universitetinį išsilavinimą buvo numatytas atlyginimo koeficientas nuo 9,23 iki 11,4. Taigi, šiuo teisės aktu buvo nustatytas ne konkretus 11,4 (MMA (BMA)) koeficientas, o minimali ir maksimali taikomo koeficiento ribos. Iš ieškovo darbo sutarties matyti, kad jam buvo taikomas 11 koeficientas, taigi beveik maksimalus nustatytas koeficientas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti jam papildomą darbo užmokesčio dalį. Pripažinęs, kad ieškovas G. G. iš darbo buvo atleistas teisėtai, teismas sprendė, kad atsakovas nepatyrė neturtinės žalos dėl jo atleidimo iš darbo, todėl klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovui nesprendė. Taip pat nurodė, kad nėra pagrindo spręsti ir klausimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas G. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

1. Atsakovas privalėjo vadovaujantis DK 130 str. nuostatomis kreiptis į ieškovą atstovaujančią profesinę sąjungą, kuri raštu per 14 d. atsako sutinka ar nesutinka atleisti darbuotoją iš darbo. Teismas nepagrįstai neįvertino, jog tokio tinkamo, teisės aktais apibrėžto kreipimosi į apelianto atstovą, nebuvo. Teismas remiasi tik išvestinio pobūdžio argumentais, kurie neleistini, nustačius, kad buvo padaryti pirminiai įstatymo pažeidimai, kas vien šiame kontekste atleidimą daro neteisėtu. DK 130 str. 5 d. aiškiai nustato - darbuotojas atleistas iš darbo pažeidžiant DK 130 str. nustatytus reikalavimus, darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu turi būti grąžintas į ankstesnį darbą, kitų alternatyvų įstatymas nenumato.

2. Iš atsakovo pateikto 2014-10-02 Šiaulių „Rasos“ progimnazijos profesinės sąjungos protokolo matyti, kad profesinė sąjunga nutarė pritarti dėl inžinieriaus kompiuterininko pareigybės naikinimo ir apelianto atleidimo iš užimamų pareigų, tačiau akivaizdu, kad nebuvo įvertinta, jog apeliantas priklausė Švietimo darbuotojų profesinei sąjungai, o šiai sąjungai vadovavo pirmininkė - V. G.. Apie šios profesinės sąjungos dalyvavimą ir informavimą nėra visiškai jokių duomenų ir tai liudijančių įrodymų teismui atsakovas nepateikė. Iš minimo dokumento turinio galima daryti prielaidą, kad posėdyje dalyvavo 8 profesinės sąjungos nariai, tačiau nebuvo pateikta jų konkretaus sąrašo. Net posėdžio metu šios profesinės sąjungos pirmininkė J. V. negalėjo pasakyti nei vieno nario nei vardo, nei pavardės. Tokiu būdu valia buvo išreikšta visiškai kitos profesinės sąjungos, su kuria jokio ryšio apeliantas neturi, tačiau teismas privalėjo įvertinti, kad valią turėjo išreikšti ir sutikimo privaloma buvo kreiptis būtent į apelianto profesinę sąjungą.

3. Apeliantas mano, kad Šiaulių „Rasos“ progimnazijos direkcinės tarybos 2014-10-21 susirinkimo protokolas yra suklastotas, nes tokio susirinkimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo iš viso nebuvo. Direkcinės tarybos susirinkimas minimą dieną buvo, bet kyla abejonių, jog galimai atsakovas pertaisė datą iš 2014-10-21 į 2014-10-02, taip parengė galimai tikrovės neatitinkantį protokolą Nr. 14, o pateiktą 2014-10-21 protokolą Nr. 15 taip pat pakoregavo, kadangi pačiam apeliantui bendraujant su L. M. buvo nurodyta, kad etatų klausimais nebuvo kalbama.

4. Apeliantas teigia, kad būtina išklausyti liudininke pakartotinai V. G., kadangi apeliantui jos pasiteiravus po bylos nagrinėjimo, kodėl nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, atsakymo kontekstas buvo - kad ji yra atsakovo žinioje bei norinti dar dirbti, kadangi atsakovas ir taip jau buvo atleidęs daug darbuotojų, todėl nepasakiusi tikrosios tiesos.

5. Teismas neįvertino, kad iš esmės tik įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpio pabaigoje buvo atskleistos tikrosios atsakovo sprendimo priežastys, kurios nebuvo tiksliai ir aiškiai įvardintos įspėjimu, dėl ko apeliantui ir nebuvo žinomos įspėjimo apie atleidimą iš darbo priežastys. Kadangi apelianto darbo funkcija išliko (ją atlieka trečiasis asmuo), teismas turėjo vertinti, kad buvo pažeistos DK 129 str. nuostatos, jog galima sutartį nutraukti tik ypatingais atvejais ir dėl svarbių priežasčių, nes įspėjimo metu ir darbo sutarties nutraukimo momentu su ieškovu jų nebuvo, o darbo funkcija yra išlikusi apelianto teigimu ir šiai dienai, kaip egzistavo ir viso įspėjimo laikotarpį.

6. Nepagrįstai teismas laikė nereikšmingu atsakovo argumentą, kad paaiškinimu apeliantui buvo nurodoma, kad funkcija perduodama nuo 2015-03-01, tuo tarpu įspėjime nurodomas darbo sutarties nutraukimo terminas buvo 2015-02-25, kas iš esmės keičia pačią situaciją ir jos teisinį vertinimą.

7. Pažymi, darbuotojas gali būti atleistas iš darbo dėl organizacinių pakeitimų, jei jie realūs, t. y. buvo iš tikro vykdomi. Tačiau teiginys, kad atsakovui kompiuterinės priežiūros paslaugas šiuo metu teikia įmonė UAB „GP Soliutions“, inžinieriaus kompiuterininko etatas yra panaikintas, nėra argumentas, kad apelianto darbo funkcija išnyko, kadangi nors ir civilinės sutarties pagrindu, ją atlieka minėta įmonė, kas neatitinka įstatymo reikalavimo apie realų pareigybės panaikinimą ir šios funkcijos atsisakymą, kadangi ji išliko ir toliau administruojama minėtos kompanijos.

8. Teismas mano, kad įspėjimas atitiko keliamus reikalavimus, kadangi jame buvo nurodyta atleidimo iš darbo data, atsiskaitymo su ieškovu tvarka. Teismas šališkai vertina, kad aplinkybė, jog ieškovas tik 2015-01-13 kreipėsi į darbdavio administraciją, prašydamas įvardinti jo atleidimo iš darbo priežastį, tačiau iškart gavęs įspėjimą, patikslinti jo atleidimo iš darbo priežasties neprašė, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantui buvo suprantama jo atleidimo iš darbo priežastis. Tačiau visiškai netiria ir nepasisako, kodėl pateikta patikslinta informacija skiriasi nuo įspėjimo turinio. Be to nevertina, kad apeliantas ne teisininkas ir jam nėra žinomos įspėjimo aplinkybės, visi su tuo susiję padariniai. Taip pat teismas neįvertino, kad šalių sutarimu buvo keičiamas atleidimo pagrindas, todėl ieškovui poreikio minimu laikotarpiu kreiptis į darbdavį patikslinimo priežasčių įspėjimo nebuvo, nes pagal DK 125 str. įspėjimas nėra taikomas. Be to apeliantas ginčija pačią įspėjimo pratęsimo procedūrą, todėl logiška, kad ginčas dėl turinio ir jo aiškumo buvo iškeltas tik tuomet, kuomet neišvengiamai tapo žinoma, jog darbo sutartis su apeliantu bus nutraukta DK 129 str. pagrindu. Todėl teismo interpretacija, kad vėlesnis kreipimasis į darbdavį dėl įspėjimo turinio atskleidimo įrodo, jog apeliantui buvo žinomos atleidimo ir įspėjimo priežastys, yra nepagrįsta.

9. Teismas mano, kad tai, jog įspėjime ir paaiškinime nurodytos skirtingos datos, kurios skiriasi keletu dienų, nuo kada informacinių technologijų įrangos priežiūros paslaugas vykdys įmonė, iš esmės nekeičia šių dokumentų esmės ir apelianto atleidimo iš darbo priežasčių. Tačiau nepasisako, kodėl atsakovas iki jo atleidimo 2015-03-10 nesupažindino apelianto su buhalterės R. A. pažyma, atliktu tyrimu ir tik teisme pradėjo teikti savo skaičiavimus ir atleidimo pagrindimą, kas visiškai nebuvo žinoma apeliantui. Pažymėtina, kad minėtas tyrimas, atlikti skaičiavimai nepakeičia ir nepagrindžia apelianto atleidimo pagrįstumo ir teisėtumo.

10. Byloje akivaizdžiai nustatyta, kad apelianto darbo funkcija išliko, tik keltinas klausimas ar buvo teisinis pagrindas ją perduoti atlikti privačiai įmonei, ar tai tinkamas atleidimo pagrindas. To teismas nepadarė. Byloje nenustatyta prastovos situacija kaip ir faktas, kad apelianto atliktos darbo funkcijos būtų tapusios nereikalingos, todėl teismas neturėjo konstatuoti atleidimo pagrįstumo ir šiuo aspektu.

11. Byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų apie apelianto blogai vykdytas darbo funkcijas, nekompetenciją. Teismas nesiaiškino ir net netyrė, kokias konkrečiai apelianto funkcijas turėjo atlikti samdyta kompanija. Bylai nepateikti duomenys, iš kurių tai būtų galima identifikuoti. Tai, kad pateikiami mokėjimai ir sąskaitos, kurios neatspindi darbų pobūdžio, nesudaro pagrindo teismui vertinti, kad tai yra apelianto darbas ar tokie darbai turėjo būti atlikti dėl to, kad juos blogai atliko apeliantas. Šiuos momentus privalėjo pagrįsti atsakovas, ko byloje nebuvo padaryta ir teismas nepagrįstai hipotetinius teiginius vertino kaip patikimus įrodymus, net nesudarant sąlygų apeliantui, kaip silpnesnei šaliai, atsikirsti.

12. Apelianto nuomone, atsakovas visiškai neįrodė ekonominio naudingumo, atleidęs apeliantą iš darbo, ir nepagrindė, kodėl nebuvo įmanoma gauti analogiško efekto, išsaugant apelianto darbo vietą, kodėl nebuvo mėginta spręsti šio klausimo tokiu būdu, kadangi darbo laiko modifikacija ir su tuo susijęs apmokėjimas yra atsakovo diskrecijos dalis. Teigia, kad darbo santykių nutraukimą lėmė ne atsakovo siekis ekonominio efekto, o paprasčiausias noras nutraukti darbo santykius su apeliantu. Kitu atveju, atsakovas turėjo galimybę pasiekti minėtą efektą, kartu išsaugant apelianto darbo vietą. To nepadarius, laikytina, kad buvo pažeisti įstatymo reikalavimai taip pat į ką nebuvo pirmosios instancijos teismo atsižvelgta.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių „Rasos“ progimnazija prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo atsakovui 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

1. Atsakovas mano, kad ieškovo pateiktas, neva, tikrasis Direkcinės tarybos protokolo projektas be parašų neturi jokios įrodomosios galios ir negali būti vertinamas, kaip įrodymas, kadangi tokio „projekto“ kilmė yra neaiški, jos nustatyti negalima ir apskritai tokio tipo „projektą“ gali atspausdinti bet koks asmuo, net ir nesusijęs su atsakovo veikla ar šios bylos nagrinėjimu.

2. Mano, kad ieškovo teiginiai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui. 2014 m. spalio 2 d. Direkcinės tarybos susirinkimo protokolas Nr. 14 buvo parengtas daugiau nei prieš vienerius metus, atsakovui sudėtinga tiksliai nurodyti tuo metu susiklosčiusią situaciją, tačiau pagal turimus byloje duomenis, atsakovas pagrįstai mano, kad minėtame protokole tiesiog įsivėlė techninė spausdinimo klaida (galimai dėl nurodytos datos). Net ir tuo atveju, jei 2014 m. spalio 2 d. Direkcinės tarybos susirinkimo protokole Nr. 14 įsivėlusi techninė spausdinimo klaida ir susirinkimas faktiškai įvyko ne 2014 m. spalio 2 d., o 2014 m. spalio 21 d., tokia aplinkybė neturėjo ir negalėjo turėti įtakos profesinių sąjungų informavimui apie numatomą ieškovo atleidimą iš darbo 2014 m. spalio 2 d. Kaip matyti iš kito byloje esančio dokumento - 2014 m. spalio 2 d. Šiaulių „Rasos“ progimnazijos Profesinės sąjungos posėdžio protokolo, kuriame nurodoma, jog profesinės sąjungos atstovės J. V. ir V. G. pas direktorę A. I. ieškovo atleidimo iš darbo klausimui apsvarstyti buvo pakviestos dar 2014 m. rugsėjo 30 d.. Taigi, profesinių sąjungų atstovės (pažymėtina - ir tos profesinės sąjungos, kuriai priklausė ieškovas) bet kuriuo atveju dar iki Direkcinės tarybos susirinkimo buvo tinkamai informuotos apie ieškovo atleidimą iš darbo. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama, kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių ieškovas teigia, kad, nesant atleidimo iš darbo aptarimo 2014 m. spalio 2 d., tuo pačiu metu negalėjo būti ir profesinės sąjungos informavimo apie šią situaciją. Pažymi, kad įspėjimas apie atleidimą ieškovui buvo įteiktas tik 2014 m. spalio 23 d., t. y. po profesinių sąjungų atstovių informavimo 2014 m. rugsėjo 30 d. apie numatomą ieškovo atleidimą iš darbo praėjus beveik vienam mėnesiui.

3. Atsakovas mano, kad ieškovo teiginiai, neva, teismas neištyrė, kokiu būdu ir forma buvo kreiptasi į profesines sąjungas, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai, nes iš bylos duomenų matyti (kaip jau anksčiau paminėta), kad profesinių sąjungų atstovės buvo informuotos apie ieškovo atleidimą iš darbo dar 2014 m. rugsėjo 30 d. Be to, nepagrįstas yra ir ieškovo tvirtinimas, kad teismas netinkamai vertino profesinių sąjungų atstovių J. V. ir V. G. parodymus, nes jos bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad buvo informuotos apie numatomą ieškovo atleidimą iš darbo, tačiau jų nebuvo prašoma pateikti sutikimus šiam veiksmui. Atsakovas mano, kad tokie ieškovo teiginiai neturi teisinės prasmės, kadangi DK 124 str. nenumato pareigos darbdaviui reikalauti profesinių sąjungų atstovių pateikti rašytinius sutikimus ar prieštaravimus dėl konkretaus darbuotojo atleidimo. Minėtas straipsnis suponuoja tik atsakovo pareigą informuoti profesinių sąjungų atstoves apie darbuotojo atleidimo faktą, o rašytinį sutikimą ar nepritarimą atsakovo sprendimui įstatymas įpareigoja pateikti profesinės sąjungos atstoves (savaime suprantama, direktorė negalėjo kaip nors įtakoti profesinių sąjungų atstoves ir/ar reikalauti pateikti minėtus dokumentus).

4. Ieškovas teigia, kad tikslinga pakartotinai apklausti jo profesinės sąjungos pirmininkę V. G., nes ji bylos nagrinėjimo metu, neva, pateikė teismui tikrovės neatitinkančią informaciją. Šiuo atveju nėra suprantama, kokiais duomenimis ieškovas grindžia, kad V. G. parodymai buvo melagingi.

5. Darbdaviui nekyla pareiga įrodinėti, kad ieškovui buvo žinoma jo atleidimo priežastis, nes tai, priešingai, nei teigia ieškovas, įrodyta byloje esančiais dokumentais, kur matyti, kad ta priežastis ne kartą buvo įvardinta. Atsakovas nesutinka, kad informacinių technologijų įrangos priežiūros paslaugos vykdymo perdavimas įmonei, kuri tuo užsiima, gali būti laikomas ieškovo pareigybės „fiktyviu panaikinimu“, kadangi minėtos paslaugos perdavimas įmonei buvo būtinos gauti tinkamą aptarnavimą ir ekonomiškai pagrįstos. Tokiu būdu nėra jokios prasmės svarstyti apie nepilno etato ieškovui palikimo galimybę (kaip jis to norėtų), nes tai nėra teismo kompetencija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo teiginiai apie jo etato sumažinimo galimybes tik dar labiau pagrindžia atsakovo elgesį, nes nesuprantama, kokiu būdu ieškovas kokybiškai galėtų atlikti jam priskirtas funkcijas per dvigubai trumpesnį darbo laiką, jei nesugebėjo to padaryti per pilną darbo dieną (pažymėtina, kad šiuo metu paslaugas atsakovui teikianti UAB „GP Solutions“ su jai priskirtomis funkcijomis susidoroja per kelias valandas ir sutaupomos biudžeto lėšos). Taigi, ekonomiškumas šiuo atveju vis tiek būtų neužtikrintas, o organizacinės problemos išliktų tos pačios, todėl, kaip jau atsakovas šios bylos nagrinėjimo metu ne kartą pažymėjo, ieškovo užimama pareigybė buvo naikinama ekonominio naudingumo pagrindu. Apie tai buvo diskutuojama Direkcinėje taryboje (nesvarbu kokia dieną - spalio 2 d. ar spalio 21 d.) - t. y. dar iki ieškovo atleidimo, įvertinus patiriamas išlaidas dėl papildomų įmonės paslaugų, kai tuo tarpu ieškovui už tą pačią funkciją buvo mokamas darbo užmokestis.

6. Darbdavys privalo įrodyti įvykusius struktūrinius pertvarkymus įmonėje (įstaigoje, organizacijoje), tačiau, neprivalo teismui įrodinėti ekonominio naudingumo, t. y., ar tokie struktūriniai pertvarkymai pasiteisino ekonomiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 26 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2005). Teismui atsakovas pateikė etatų sąrašus, tapo akivaizdu, kad ieškovo pareigų joks kitas darbuotojas po jo atleidimo iš darbo neatlieka, laisvų etatų nėra. Taip pat teismui pateikta ir paslaugų pirkimo sutartis, iš kurios matyti paslaugų įkainiai. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo atlikti pertvarkymai (ieškovo etato panaikinimas) yra pagrįsti ekonominiu kriterijumi, todėl teisėti.

7. Kad po to, kai ieškovas atšaukė savo 2014 m. spalio 27 d. pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, darbdavys, neva, turėjo iš naujo įteikti jam įspėjimą, atsakovas nurodo, kad tam nėra jokio įstatyminio pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojas informuojamas apie ketinimą nutraukti su juo darbo sutartį ir tai nėra savarankiška procedūra, o tik atleidimo iš darbo procedūros dalis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad sutikdamas su ieškovo pasiūlymu nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu, atsakovas neišreiškė valios nenutraukti su ieškovu darbo sutarties, todėl ieškovui atsisakius nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, atsakovas pagrįstai rėmėsi 2014 m. spalio 23 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą ir įspėti ieškovą iš naujo neprivalėjo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 321 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad šalių paaiškinimai iš esmės pakeistų teismo išvadas dėl ieškinio ir priešieškinio pagrįstumo.

Dėl darbdavio teisės savo iniciatyva nesant darbuotojo kaltės nutraukti neterminuotą darbo sutartį

Byloje nustatyta, kad ieškovas G. G. 2008 m. vasario 18 d. buvo priimtas dirbti į (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą, kuri vėliau pervadinta į (duomenys neskelbtini) progimnaziją, inžinieriaus techniko pareigas, darbo sutartis nutraukta 2015 m. kovo 10 d. DK 129 str. 4 d., 130 str., 140 str. 1 d. 4 p. pagrindu, t. y. darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus (b. l. 53-55).

Pažymėtina, kad DK 129 str. reglamentuotas darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuoto kaltės. DK 129 str. 2 d. nurodyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. DK 129 str. 4 d. nurodyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. DK 129 str. leidžia darbdaviui, laikantis teisės aktų nuostatų, kiekvienu konkrečiu atveju pačiam nuspręsti dėl neterminuotos darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkretaus jos nutraukimo pagrindo elemento – konkrečių svarbių priežasčių (priežasties). Tačiau, kadangi įstatymas neterminuotos darbo sutarties nutraukimo galimybę sieja būtent su svarbių priežasčių buvimu, teisme kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 str.), o teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad konkrečiu atveju būtų pagrindas nutraukti darbo sutartį (CPK 3 str. 7 d.).

Teismų praktikoje laikomasis nuostatos, kad sprendžiant ieškovo atleidimo iš darbo DK 129 str. 2 ir 4 d. pagrindu teisėtumo klausimą turi būti įvertinta, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu atveju, kuomet darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai. DK 129 str. 4 d. prasme ypatingi atvejai paprastai suprantami kaip atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, ir yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis, pavyzdžiui, kai darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas, šis darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje ir nėra galimybės jį perkelti į kitą darbą (DK 122 str.). Nagrinėjamos bylos duomenimis atsakovo Šiaulių „Rasos“ progimnazijos 2014 m. spalio 2 d. Direkcinės tarybos susirinkime buvo svarstytas klausimas dėl informacinių technologijų įrangos priežiūros darbų paslaugų perdavimo specialistams, nuspręsta, kad siekiant kokybiškiau atlikti minėtas paslaugas, ekonomiškiau ir racionaliau panaudoti mokyklos finansus, tikslinga panaikinti informacinių technologijų inžinieriaus etatą ir šias paslaugas perleisti specialistui, nutarta skelbti konkursą šioms paslaugoms parduoti (b. l. 46), šie darbo organizavimo pertvarkymai buvo realiai atlikti, 2015 m. kovo 2 d. tarp atsakovo Šiaulių „Rasos“ progimnazijos ir UAB „GP Solutions“ pasirašyta Kompiuterinės įrangos aptarnavimo sutartis Nr. 150302 (b. l. 75-78). Atleidus ieškovą iš darbo nuo 2015 m. kovo 10 d., į jo dirbtą ir darbdavio panaikintą darbo vietą nebuvo priimta nuolatinių darbuotojų, ieškovo užimtas etatas atkurtas nebuvo (b. l. 66, 67, 68, 69). Tai reiškia, kad darbo organizavimo pertvarkymo pasekmė tapo inžinieriaus kompiuterininko atliekamų darbo funkcijų perdavimas kompiuterinės įrangos aptarnavimo paslaugas atliekančiai įmonei. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad tokie darbdavio atlikti struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai yra pateisinami, darbdaviui ekonomiškai naudingesni, kadangi buvo sąlygoti siekio pagerinti kompiuterinės įrangos priežiūros darbų didesnį ir kokybiškesnį efektyvumą. Inžinieriaus kompiuterininko etato panaikinimas ir jo darbu atliekamų funkcijų perdavimas kompiuterinės įrangos priežiūros paslaugas atliekančiai įmonei pagal civilinę, o ne darbo sutartį, vertintinas pozityviai ir dėl to, jog leidžia mokyklai savo reikmėms racionaliau panaudoti jai skiriamus biudžeto asignavimus. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovui vidutiniškai per mėnesį buvo mokamas 391 Eur tarnybinis atlyginimas, (b. l. 68), kai pagal atsakovo Šiaulių „Rasos“ progimnazijos ir UAB „GP Solutions“ pasirašytą Kompiuterinės įrangos aptarnavimo sutarties Nr. 150302 priedą Nr. 2, numatyta, kad kompiuterinės įrangos priežiūros paslaugos kainuoja 310 Eur be PVM,IR 375,10 Eur su PVM ( b. l. 78). Taigi dėl atliktų darbo organizavimo pertvarkymų panaikinus informacinių technologijų inžinieriaus etatą, ieškovo darbo funkcijų atlikimas tapo nereikalingu, dėl to tolesnis darbuotojo palikimas darbe perdavus vykdytas funkcijas atitinkamas paslaugas atliekančiai įmonei, reikštų tokio darbuotojo faktinę prastovą, tai sąlygotų nuolatinius darbdavio patiriamus darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius, šios aplinkybės pripažintinos galinčiomis iš esmės pažeisti darbdavio turtinius interesus, todėl siekdamas išvengti nuostolių darbdavys gali inicijuoti tokio darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 str. 2 ir 4 d. pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdaviui ekonominė būtinybė ir jo tiesioginis interesas yra siekis išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų tiems darbuotojams, kurių atliekamas darbas ir jo rezultatai pasikeitus aplinkybėms tampa nebereikalingi, nebepateisinantys darbuotojo buvimo darbe. Toks atvejis, kuomet darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, o atvirkščiai, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal DK 129 str. 2, 4 d. atleisti darbuotoją laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos.

Iš Šiaulių „Rasos“ progimnazijos 2014-09-19 pažymos „Dėl IKT priežiūros, aptarnavimo ir apmokėjimo“ nustatyta, kad tuo metu, kai ieškovas būdavo darbe, kompiuterinės įrangos remontui, programų instaliavimui atsakovas patirdavo papildomų išlaidų (b. l. 47). Teismo posėdžio 2015-07-27 metu apklaustas liudytoju šiuo metu atsakovui kompiuterinės įrangos priežiūros paslaugas teikiančios įmonės UAB „GP Solutions“ direktorius G. B. nurodė, kad iki kompiuterinės įrangos aptarnavimo sutarties su progimnazija sudarymo teikdavo paslaugas progimnazijai, jau tada tekdavo atlikti tokius darbus, kuriuos pagal užimamas pareigas turėjo atlikti ieškovas G. G.. Sudarius kompiuterinės įrangos aptarnavimo sutartį su atsakovu, paaiškėjo, kad mokyklos tinklo padėtis buvo labai prastos būklės, tinklas buvo prastai prižiūrimas, nekokybiškai sujungti laidai ir panašiai (2015-07-27 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 01:59:01). Šios nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas turėjo ekonominį pagrindą spręsti dėl ieškovo atleidimo iš užimamų pareigų.

Nustačius, kad ieškovo etatas buvo panaikintas, į jo vietą joks darbuotojas nebuvo priimtas, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas, siekdamas ekonominės naudos, galėjo palikti dirbti ieškovą 0,5 etato. Šiame kontekste sutiktina su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovui nesugebant tinkamai susitvarkyti su jam priskirtomis darbo funkcijomis dirbant pilnu etatu, būtų neprotinga manyti, kad dirbdamas 0,5 etato, ieškovas užtikrintų tinkamą atsakovo kompiuterinės įrangos priežiūrą.

Dėl įspėjimui apie atleidimą iš darbo dėl svarbių priežasčių pagal DK 129 straipsnį keliamų reikalavimų

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių šios priežastys turi būti nurodytos taip, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Jame turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 str. 2 d. 1 p.). Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, nes būtent darbuotojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį. Kartu kasacinio teismo pažymėta, kad neišsamus įspėjimo turinys savaime nėra prielaida pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 m. spalio 23 d. įspėjime ieškovui apie darbo sutarties nutraukimą nurodė, kad jis nuo 2015 m. vasario 24 d. bus atleistas iš darbo, nes nuo 2015 m. vasario 25 d. planuojama perduoti inžinieriaus kompiuterininko paslaugas ir ieškovo paslaugų nebereikės, nurodyta atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka (b. l. 6). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks įspėjimo turinys yra pakankamai informatyvus, ieškovas buvo informuotas, kad inžinieriaus kompiuterininko paslaugas bus perduotos ir ieškovo paslaugų nebereikės, o atsakovo pateiktas ieškovui įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą atitinka DK 130 str. 2 d. reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011).

Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas savo ruožtu neprieštaravo dėl darbo sutarties nutraukimo, pateikdamas atsakovui 2014 m. spalio 27 d. siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu (b. l. 7). Atsakovas tokiam ieškovo siūlymui neprieštaravo, sutikdamas, kad darbo sutartis su ieškovu būtų nutraukta nuo 2015 m. vasario 2 d., vadovaujantis DK 125str. 1 d., t. y. šalių susitarimu (b. l. 9). 2014 m. gruodžio 19 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą dėl leidimo toliau dirbti, nenutraukiant darbo sutarties, prašydamas 2014 m. spalio 27 d. siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu laikyti negaliojančiu (b. l. 10). Atsakovas 2015 m. sausio 5 d. pranešime apie darbo sutarties nutraukimą nurodė ieškovui, kad vadovausis 2014 m. spalio 23 d. įspėjimu apie atleidimą iš darbo ir darbo sutartis bus nutraukta 2015 m. vasario 24 d. (b. l. 13). Šiame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo nurodytu argumentu, kad šalims suderinus poziciją dėl DK 125 str. 1 d. taikymo, o 2014-12-12 ieškovui atsisakius šio pagrindo taikymo ir atsakovui 2015-01-05 su tuo sutikus, atsakovas neturėjo pagrindo vadovautis anksčiau teiktu įspėjimu ir atsakovas neturėjo pagrindo savavališkai atnaujinti užbaigtos įspėjimo procedūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis DK 130 str. 1 d., darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją, nagrinėjamu atveju prieš 4 mėnesius (ginčo dėl to nėra). Sutikdamas su ieškovo pasiūlymu nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu, atsakovas sutiko nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu, tačiau neišreiškė valios nenutraukti su darbuotoju darbo sutarties. Todėl ieškovui atsisakius nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu, atsakovas pagrįstai rėmėsi 2014 m. spalio 23 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą ir įspėti ieškovą iš naujo neprivalėjo. Todėl šioje dalyje atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas be įspėjimo.

Dėl darbuotojų atstovų sutikimo atleisti darbuotoją

DK 134 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. DK 134 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma ir kitiems darbuotojams. Įstatymuose ar kolektyvinėse sutartyse nustatytais atvejais darbuotojai negali būti atleidžiami iš darbo negavus kitų organų sutikimo.

Pažymėtina, kad DK 134straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų garantijų atsiradimo pagrindai yra skirtingi. DK 134 str. 1 d. nustatytos garantijos darbuotojų atstovams. Darbuotojai išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.) laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Pripažinta, kad ši įstatymu nustatyta garantija būtina išrinktiems darbuotojų atstovams, kad jie galėtų būti nepriklausomi vykdydami darbuotojų interesų atstovavimą santykiuose su darbdaviu. Ši garantija darbdaviui nepanaikina teisės atleisti renkamojo darbuotojų atstovo iš darbo savo iniciatyva, tik nustatyta papildoma atleidimo procedūra, jog darbdavys nepasinaudotų šia teise netinkamai, t. y. trukdydamas renkamam atstovui atlikti atstovavimo, bet ne darbo funkcijas. DK 134 str. 4 d. įtvirtinta, kad kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalies garantija taikoma ir kitiems darbuotojams. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta galimybė kolektyviniu susitarimu kitiems darbuotojams taikyti renkamiems darbuotojų atstovams nustatytą garantiją. Taigi, šia įstatymo nuostata įstatymų leidėjas išsprendė teisinio reglamentavimo ir kolektyvinių sutarčių teisinių normų santykį in favorem principo pagrindu, t. y. kad sutarties norminę dalį sudaro tokios sąlygos, kurios didina darbuotojų darbo teisių garantijas.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovo Kolektyvinės sutarties 1.25 p. numatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo profesinės sąjungos nario be profesinės sąjungos komiteto sutikimo (b. l. 22-31). Byloje neginčytinai nustatyta, kad ieškovas buvo profesinės sąjungos narys, mokėjo nario mokestį (b. l. 21).

Byloje nustatyta, kad 2014-10-02 Šiaulių „Rasos“ progimnazijos direkcinės tarybos susirinkime 2- uoju darbotvarkės klausimu, be kito ko, įspėti informacinių technologijų inžinieriaus pareigas užimantį darbuotoją bei profesinės sąjungos pirmininkus dėl atleidimo (b. l. 46). 2014-10-02 Šiaulių „Rasos“ progimnazijos profesinės sąjungos posėdžio metu buvo nutarta pritarti dėl inžinieriaus kompiuterininko pareigybės naikinimo ir G. G. atleidimo iš užimamų pareigų, nurodyta, kad profesinės sąjungos pirmininkė J. V. informavo profesinės sąjungos narius, kad 2014-09-30 buvo pakviesta kartu su kitos profesinės sąjungos pirmininke V. G. pas mokyklos direktorę ieškovo atleidimo iš darbo klausimui apsvarstyti (b. l. 48). Šiaulių „Rasos“ progimnazijos direkcinės tarybos 2014-10-21 susirinkime buvo pritarta jau konkrečiai inžinieriaus programuotojo G. G. pareigybės panaikinimui, nutarta jam teikti pranešimą dėl atleidimo iš darbo, susirinkimo protokole pažymėta, kad iš Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės V. G. nebuvo gauta jokių prieštaravimų (b. l. 49). 2014 m. spalio 3 d. ieškovui įteiktas 2014-10-23 įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (b. l. 56).

Šios nustatytos aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad profesinių sąjungų atstovės dar iki 2014-10-02 Direkcinės tarybos susirinkimo buvo tinkamai informuotos apie ieškovo atleidimą iš darbo. Tai, kad apie numatomą ieškovo atleidimą iš darbo buvo informuotos abiejų profesinių sąjungų pirmininkės, jos pačios patvirtino apklaustos liudytojomis pirmosios instancijos teisme. L. V. G. patvirtino, kad apie numatomą atsakovo atleidimą ji buvo informuota, jai buvo apie tai pasakyta direktorės kabinete pokalbio metu (2015 m. liepos 27 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 01:24:35 – 01:31:35). Liudytoja J. V. nurodė, kad ieškovas nebuvo jos profesinės sąjungos narys, tačiau apie jo numatomą atleidimą ji buvo direktorės informuota (2015 m. liepos 27 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 01:46:11 – 01:14:10). Abejoti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, todėl netenkintinas apelianto prašymas papildomai apklausti liudytoją V. G. (CPK 185 str.). V. G. buvo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė, o J. V. buvo mokytojų (švietimo) darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė, tai patvirtino teismo posėdžio metu liudytoja apklausta Šiaulių „Rasos“ progimnazijos direktorė A. I. (2015 m. liepos 27 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 01:21:05- 01:23:03).

Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis DK 134 str. 2 d., jeigu darbuotojams atstovaujantis organas per 14 dienų nuo pareiškimo gavimo dienos darbdaviui atsakymo neduoda, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju negavus rašytinio nesutikimo dėl darbuotojo atleidimo.

Dėl įrodymų vertinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas (apeliantas) G. G. nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, ar kuriais remiantis būtų galima teigti, kad atsakovo pateikti įrodymai yra neatitinkantys tikrovės (CPK 178, 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas tinkamai, laikydamasis DK 130 straipsnio reikalavimų, įgyvendino savo iniciatyvą atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnį.

Dėl išdėstyto, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Atsakovas Šiaulių „Rasos“ progimnazija pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra patyręs 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 179, 180), kurių dydis, atsižvelgiant į CPK 98 str. nuostatas, pripažintinas adekvačiu nagrinėtos bylos sudėtingumui, advokato ruoštų procesinių dokumentų apimčiai, todėl jos priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 98 str.1 d., 3 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui Šiaulių „Rasos“ progimnazijai (juridinio asmens kodas 190532093) 300 Eur (tris šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.