Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5334-981/2019 pagal ieškovo Ž. M. patikslintą ieškinį atsakovei R. M. dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sąlygų pakeitimo. Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos skyrius 2019-01-31 rašte nurodė, kad neprieštarauja, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu, sutinka, kad ieškovo prašomas priteisti laikino išlaikymo dydis galimai būtų pakankamas tenkinti minimalius šalių vaiko poreikius (e. b. 1 t. 116-117 l.)

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Teismas, spręsdamas laikino išlaikymo klausimą, vadovavosi tik formaliais ir deklaratyviais pagrindais. Atsakovė nuo 2018-11-12 Atvejo vadybos posėdžio gera valia teikė materialinį išlaikymą K. Ž. M. 135 Eur per mėnesį, nes toks išmokų dydis nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-878-967/2017. Pažymėjo, kad vaiko būtinieji poreikiai per vienerius metus nepasikeitė. Ieškovas nuo 2018-11-12 Atvejo vadybos posėdžio iki ieškinio pateikimo teismui nei karto neinformavo atsakovės, kad nepakanka 135 Eur kas mėnesį patenkinti būtinus vaiko K. Ž. M. poreikius. Atsakovė turi nuolatinį darbą, dabar yra vaiko priežiūros atostogose, todėl nėra pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

11. Skirdamas laikiną išlaikymą teismas neatsižvelgė į atsakovės turtinę padėtį. Šiuo metu atsakovės gaunamos pajamos yra 841,37 Eur (neatskaičius mokesčių), nuo 2019-07-17 iki 2020-07-17 – 480,78 Eur (neatskaičius mokesčių), atsakovė turi kreditorinių įsipareigojimų, augina du nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas bendras su ieškovu. Ieškovo turtinė padėtis yra geresnė. Taip pat teismui nustačius didesnį laikiną išlaikymo dydį nepilnamečiui vaikui K. Ž. M. pažeidžiamas bendras su ieškovu kito nepilnamečio vaiko J. M. lygiateisiškumo principas į vienodą vaikų išlaikymą.

12. Teismas nepagrįstai nustatė laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui K. Ž. M., skaičiuojant nuo 2018-11-12 iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje. Išlaikymas nepilnamečiui vaikui K. Ž. M. turėtų būti skaičiuojamas nuo ieškovo Ž. M. patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. nuo 2019-01-15 iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje (e. b. 1 t. 162-165 l.)

15. Vaikas išreiškė aiškų norą iki pilnametystės augti ir būti auklėjamam pas ieškovą. Atsakovės aplaidus vaiko K. Ž. M. auklėjimas turėjo rimtų padarinių – atsirado vaiko psichikos ir elgesio sutrikimai dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) medžiagų vartojimo, vaikas buvo gydomas (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini). Kvestionuodama vaiko išlaikymo dydį atsakovė nutyli, kad vaikui būtinas palaikomasis ambulatorinis gydymas. Tai lemia ir papildomus kaštus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

19. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

20. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-5334-981/2019, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatė laikinąją nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, iš atsakovės priteisė laikiną išlaikymas nepilnamečiam vaikui, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 150 Eur nuo 2018-11-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas (e. b. 1 t. 150-155 l.).

21. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

22. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

23. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas iš esmės. Laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

24. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo klausimą teismas atsižvelgia į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas.

25. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Taigi esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų – taikymo kriterijus yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimai.

26. Atsakovė nutarties dėl laikino vaiko gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo neteisėtumą grindžia tuo, kad sūnus sunkiai išgyvena ieškovo ligą, ieškovas, pasakodamas vaikui apie ligos pasekmes, žaloja vaiko psichiką. Pažymi, kad vaiko elgesio sutrikimai atsirado po apsilankymo pas ieškovą (duomenys neskelbtini) ligoninėje (e. b. 1 t. 162-165 l.). Ieškovas atsiliepime į atsakovės pateiktą atskirą skundą nurodė, kad atsakovė aplaidžiai prižiūrėjo vaiką, kas įtakojo vaiko elgesio sutrikimus. Akcentavo, kad vaikas faktiškai gyvena su ieškovu nuo 2018-11-02 ir yra jo prižiūrimas, vaikas išreiškė aišku norą gyventi su ieškovu. Iš byloje esančio 2019-01-31 Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto matyti, kad ji neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – nepilnamečio vaiko K. Ž. M. gyvenamosios vietos nustatymui su tėvu (ieškovu) (e. b. 1 t. 116-117 l.).

27. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-02 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eS2-40705-1044/2018, rezoliucinės dalies matyti, kad leista paimti K. Ž. M. iš motinos R. M. ir tėvo Ž. M. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių argumentus, Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą bei priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, jog šalių nepilnametis sūnus K. Ž. M. laikinai gyventų su ieškovu, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones. CK 3.3 straipsnis numato, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu šiame bylos nagrinėjimo etape. Tik teisminio nagrinėjimo metu bus atsakyta į klausimą, su kuriuo iš tėvų nepilnamečiam šalių vaikui yra tinkamiausia gyventi, augti ir vystytis, kokią įtaką skyriumi gyvenantis tėvas daro savo nepilnamečiam vaikui, taip pat kokias galimybes jis turi, atsižvelgiant į gyvenimo specifiką, matytis ir bendrauti su vaiku.

29. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną (iki teismo sprendimo priėmimo dienos) vaiko K. Ž. M. gyvenamą vietą su ieškovu.

Dėl laikino išlaikymo priteisimo

30. Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, o prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis.

32. Nustačius laikinąją K. Ž. M. gyvenamąją vietą su ieškovu, taip pat turėjo būti sprendžiamas ir klausimas dėl laikinojo išlaikymo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo šalių turtinę padėtį spręsdamas dėl laikinojo išlaikymo dydžio, siekdamas užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus, o nustatytas išlaikymas laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu (po 150 Eur į mėnesį) yra protingo dydžio, kad bylos nagrinėjimo eigoje patenkintų vaiko minimalius poreikius.

33. Skundžiama nutartimi yra tik pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant laikinai bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečio vaiko turtinius interesus (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

34. Kadangi nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymu buvo spręsta tik dėl išlaikymo dydžio K. Ž. M., nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, kad kitam nepilnamečiui vaikui, yra nustatytas kitoks išlaikymo dydis.

35. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl termino nustatymo, nuo kada nustatytas laikinas išlaikymas, t. y. nuo 2018-11-12 (nuo nepilnamečio vaiko perdavimo tėvui), gi atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti nurodytą laikino išlaikymo teikimo terminą.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes spręsdamas klausimą dėl išlaikymo nustatymo K. Ž. M. laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, gi atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutarties dalį panaikinti arba pakeisti.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

38. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-02-06 nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.