Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Snaigė“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto Marisa“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Snaigė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

V. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1.1. Nagrinėjamu atveju galiojantis teisinis reglamentavimas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šalims nedraudžia sudaryti susitarimų dėl prievolės įvykdymo ir išdėstymo, kas ir buvo pasiekta. CK 1.72 straipsnis nedraudžia šalia rašytinės sutarties turėti žodinius susitarimus, modifikuojančius sutarties nuostatas.

1.2. Šalys susitarė dėl prievolės išdėstymo ir prievolės įvykdymo terminų. Toks šalių susitarimas neprieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui, yra galimas ir privalomas šalims. Prievolės įvykdymo terminas pagal šalių pasiektą susitarimą yra nesuėjęs, todėl pagrindo tenkinti nepagrįstą ieškovės reikalavimą nebuvo.

9. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos už tarptautinį krovinių pervežimą priteisimo iš atsakovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

13. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad 2021 m. gruodžio 7 d. ir 2021 m. gruodžio 17 d. tarp šalių buvo sudarytos krovinio pervežimo sutartys. Ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal šias sutartis, todėl 2021 m. gruodžio 15 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. TR0000072795 1 694 Eur sumai, o 2021 m. gruodžio 20 d. – PVM sąskaitą faktūrą Nr. TR0000072882 1 790,80 Eur sumai. PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyta, kad atsakovė turi jas apmokėti iki atitinkamai 2022 m. sausio 19 d. ir 2022 m. sausio 28 d. Nėra ginčo, kad atsakovė gavo ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tačiau neatsiskaitė su ieškove nurodytais terminais, atsakovės skola ieškovei sudarė iš viso 3 484,80 Eur sumą. Ieškovės pareiškimo pagrindu pirmosios instancijos teismui 2022 m. kovo 8 d. išdavus teismo įsakymą dėl 3 484,80 Eur skolos išieškojimo, atsakovė 2022 m. kovo 10 d. sumokėjo ieškovei 1 694 Eur sumą, liko skolinga 1 790,80 Eur. Šią sumą pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės. Su priimtu sprendimu nesutinka atsakovė, apeliaciniame skunde nurodydama, kad šalys žodžiu susitarė dėl prievolės išdėstymo ir prievolės įvykdymo termino, kuris yra nesuėjęs.

14. Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.64 straipsnio 1 dalį sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. CK 1.73 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. CK 1.76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys.

15. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas iš esmės yra kilęs dėl rašytinės krovinio vežimo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, atsakovei nuo jai pareikšto reikalavimo dėl užmokesčio už paslaugas įsiskolinimo priteisimo ginantis sutarties sąlygų pakeitimu žodiniu susitarimu.

16. Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). CK 6.192 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytus atvejus. Krovinio vežimo sutarčiai nėra nustatyta privalomos formos reikalavimo, o sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 straipsnio 2 dalis), toks sandoris gali būti sudaromas ir žodžiu, taip pat žodžiu gali būti sudaromi su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai (CK 1.72 straipsnis).

17. Nagrinėjamu atveju šalys, kaip minėta, dėl krovinio vežimo paslaugų teikimo susitarė raštu, tačiau sąlyga, kad ir sutarties pakeitimai įforminami tik raštu, joje nebuvo įrašyta. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

18. Taigi, šalių sudarytos krovinio vežimo sutarties sąlygos galėjo būti pakeistos ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais ar žodžiu, tačiau, priešingai nei nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas sprendime nekonstatavo, kad visi sutarties pakeitimai turėjo būti tokios pačios formos kaip susitarimas dėl paslaugų. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstyti teiginiai, jog šalys žodžiu susitarė dėl prievolės išdėstymo ir prievolės įvykdymo terminų, nepagrįsti jokiais įrodymais, be to, atsakovė nurodė, kad šalys žodžiu susitarė, jog atsakovė skolą padengs 2022 m. birželio 1 d., tačiau šis terminas jau yra suėjęs, o duomenų, kad skola ar jos dalis yra sumokėta, nėra pateikta. Atsakovė apeliaciniame skunde pakartoja iš esmės tuos pačius teiginius apie žodinio susitarimo tarp šalių dėl prievolės išdėstymo ir prievolės įvykdymo terminų egzistavimą, tačiau, nepaisant to, kad toks susitarimas iš esmės yra galimas, nepateikia įrodymų, jog šalys buvo sudariusios atsakovės minimą susitarimą. Pažymėtina, kad abi sutarties šalys turi susitarti dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo, be to, šis susitarimas turi būti aiškus ir nedviprasmiškas. Šiuo atveju atsakovė ne tik nepateikia įrodymų apie abiejų šalių susitarimą dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo, bet ir neįvardina, dėl ko konkrečiai, atsakovės teigimu, susitarė šalys. Atsakovė apeliaciniame skunde net neįvardija prievolės įvykdymo termino, dėl kurio, atsakovės teigimu, susitarė šalys, abstrakčiai paminėdama, kad jis dar nėra suėjęs, nors atsiliepime į ieškinį buvo nurodžiusi, kad šis terminas baigiasi 2022 m. birželio 1 d. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė neigė tokio susitarimo egzistavimą, kreipėsi į teismą dėl skolos iš ieškovės priteisimo, siekdama kuo greičiau atgauti skolą, nesutikimą su prievolės įvykdymo termino atidėjimu ieškovė išdėstė ir atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl neįrodytais ir nepagrįstais pripažintini apeliacinio skundo argumentai, kad šalys žodžiu susitarė dėl prievolės išdėstymo ir prievolės įvykdymo terminų.

19. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018). Nesant duomenų, kad atsakovė sumokėjo ieškovei 1 790,80 Eur skolą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovės.

20. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytų argumentų visuma, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, arba sprendimą keisti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, atsakovė neturi teisės į apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.