- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-261-380/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22959-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Arvydas Daugėla
- Kaltinamasis
- I. P.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Mamerto Pauliko ir nukentėjusiosios V. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalies kaltinimą išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. I. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. 1. I. P. buvo kaltinama tuo, kad mušdama nežymiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. 2017 m. gegužės 5 d., apie 23.10 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), atėjusi pas dukrą V. P., žodinio konflikto metu dukrai V. P. ranka vieną kartą smogė į kairę veido pusę, nagais ją perbrėžė, tempė už plaukų, stipriai suspaudė kairę ranką ir penkis kartus kumščiu sudavė į nugarą. Tokiais veiksmais V. P. padarė poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu ant kairiojo paakio, poodinę kraujosruvą kairės plaštakos nugariniame paviršiuje. Tokiu būdu I. P. padarė V. P. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – I. P. pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, per bausmės vykdymo laikotarpį uždraudžiant lankytis V. P. gyvenamosiose patalpose, bendrauti su dukra, įpareigoti nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ir per bausmės vykdymo laikotarpį sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Prašo papildomai apklausti nukentėjusiąją V. P. ir išteisintąją I. P..
2.1. Teigia, kad teismas vertindamas įrodymus nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, nesivadovavo pateiktais vaizdo įrašais ir nepagrįstai vadovavosi vien tik išteisintosios parodymais, suteikdamas jiems prioritetą prieš kitus byloje esančius įrodymus.
2.2. Teismas neteisingai įvertino I. P. paaiškinimus ir padarė neteisingas išvadas, kad dukra V. P. yra konfliktiška su ja. Tai paneigia nukentėjusiosios V. P. parodymai, kad ji siekė sutarti su mama, bet to nenori mama, kuri daro nepagrįstus tikrinimus naktimis, praneša valstybės institucijoms apie nesamus įvykius. Nukentėjusioji nurodė, kad konfliktas su mama visada buvo ir ne tik dėl dukros J. P.. Teismas vadovavosi tik išteisintosios I. P. duotais parodymais, kad dukra J. P. buvo viena, priešingai nukentėjusiosios V. P. duotiems parodymams.
2.3. Kaip neteisingą vertina teismo išvadą, kad V. P. žodinio konflikto metu pirmoji stumtelėjo motiną, nes žodinį konfliktą pradėjo būtent I. P., kuri provokuoja konfliktus, gąsdina dukrą, skambindama policijai, ir tai daro ne pirmą kartą. V. P. prašė mamos neskambinti policijai ir bandė sustabdyti liesdama telefoną, tačiau fizinio smurto prieš mamą nevartojo, jai jokių sužalojimų nedarė. Tai patvirtina ir liudytoja policijos pareigūnė A. J., kuri įvykio vietoje nepastebėjo I. P. kūno sužalojimų, o ir pati išteisintoji jų nenurodė. Teismas kritiškai nevertino I. P. parodymų dėl dukros girtumo.
2.4. Teismas nevertino įvykio vietoje buvusios liudytojos V. K. parodymų, kurie patvirtina I. P. netinkamą elgesį su dukra ir tai, kad ji be pagrindo visiems grasina. Teismas nevertino nukentėjusiosios V. P. duotų patikrinimo vietoje parodymų, kurie užfiksuoti vaizdo įraše. Taip pat teismas nevertino ir nenurodė liudytojos B. M. duotų parodymų, kad I. P. dažnai rašo skundus dėl netinkamos J. P. priežiūros bei sunkios dukters finansinės padėties. Skundai dėl mergaitės nepriežiūros nė karto nepasitvirtino, taip pat nenustatyta, kad V. P. girtautų, ir iš jos pasakojimų žino, kad I. P. prieš nukentėjusiąją V. P. smurtavo. Teismas nevertino ir liudytojo V. P. duotų parodymų, kad I. P. nuolat gąsdina ir grasina iškeldinti V. P., nurodydama, kad čia dukra negyvens, ir dėl visko kviečia policiją. Teismas nevertino liudytojos R. L. paaiškinimų, kad ji pažįsta V. P. nuo vaikystės, kartu užaugo. Nuo vaikystės prisimena, kad I. P. nuolat vartodavo fizinį smurtą prieš dukrą. Įvykio dieną, kai girdėjo I. P. klyksmus, suprato, kad ji apsimetinėja, be to, ji nuolat persekioja, kontroliuoja V. P., nes nori iš jos atimti dukrą. Teismas netinkamai aiškino nukentėjusiosios V. P. pranešimą apie nusikalstamą veiką, nurodydamas, kad ji kreipėsi į valstybės instituciją dėl smurto artimoje aplinkoje tik po septynių dienų. Asmuo turi teisę kreiptis į valstybės instituciją, kai pieš jį padaryta nusikalstama veika, kuri turi būti išaiškinta. Be to, nukentėjusiosios V. P. kreipimasis ir po tiek laiko leido nustatyti, kad jos patirti sužalojimai atitinka nurodytą įvykio laiką. Teismui nekilo abejonių dėl specialisto išvados, bet nurodė, kad nukentėjusiosios sužalojimų padarymo laikas nėra tiksliai apibrėžtas. Specialisto išvadą teikęs ekspertas teisme neapklaustas.
3. Nukentėjusioji V. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti I. P. kalta ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
3.1. Teigia, jog I. P. kaltę įrodo ne tik jos parodymai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai: 1) liudytojų V. P., B. M., A. J., V. K. parodymai; 2) filmuota įvykio aplinkybių patikrinimo įvykio vietoje vaizdo medžiaga; 3) specialisto išvada. Nesutinka su teismo argumentu, jog nesutarimai ir konfliktai kyla dėl V. P. dukters galbūt netinkamos priežiūros bei kitų buitinių reikalų. Tai paneigia liudytojos B. M. parodymai ir duomenų, kad apeliantė netinkamai prižiūri dukrą, nėra. Pažymi, kad visi konfliktai kyla dėl mamos veiksmų, kuri nuolat ateina į dukros gyvenamąsias patalpas.
3.2. Nesutinka su teismo argumentu, jog dukra ir mama viena prieš kitą vartojo fizinį smurtą. Teigia, kad tokių duomenų byloje nėra, be to, tai patvirtina Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą apeliantei dėl fizinio smurto sukėlimo I. P., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesutinka su teismo išvada, jog ji teismo posėdžio metu pripažino, jog būdama supykusi ant motinos dėl jos nuolatinio kišimosi į jos gyvenimo reikalus, žodinio konflikto metu pirmoji stumtelėjo motiną. Teigia, kad to nebuvo, ji niekada konfliktų neprovokuodavo, o stengdavosi išvengti, todėl tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Nesutinka su teismo išvada, jog ji pripažįsta, kad išplėšė iš motinos rankose laikytą telefoną, pripažįsta, jog tokiu būdu galėjo motinai sužaloti ranką. Teigia, kad niekada nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu apeliantė negalėjo pripažinti, kad plėšė telefoną ir taip sužalojo mamą. Paaiškina, kad bandė iš mamos paimti telefoną, kad ji nekviestų policijos, tačiau jokių veiksmų, kurie sužalotų ar sukeltų skausmą mamai, nesiėmė. Išskyrus mamos parodymus, jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantė ją sužalojo, byloje nėra. Nesutinka su teismo išvada, kad apeliantė galbūt buvo neblaivi. Byloje, išskyrus mamos parodymus, nėra jokių duomenų, kurie galėtų šią aplinkybę patvirtinti arba paneigti. Nesutinka su teismo argumentu, kad ji elgėsi agresyviai prieš mamą, ją stumdė bei smaugė, ir teigia, kad visa tai tėra mamos fantazija ir netiesa. Tokiais teiginiais mama I. P. siekė suklaidinti teismą ir pasilengvinti padėtį, kad teismas laikytų ją ne smurtautoja, bet auka. Nesutinka su teismo argumentu, kad mama nesiekė jai sukelti fizinio skausmo, ir teigia, kad ji ją griebė, kai mobilusis telefonas jau buvo numestas ir stengėsi savo veiksmais ją sužaloti. Nesutinka su teismo išvadomis, kad sužalojimus apeliantė galėjo patirti kitomis aplinkybėmis, ir teigia, kad specialisto išvadoje yra nustatyta, kad sužalojimai jai padaryti sumušant ranka, įbrėžiant nagu.
3.3. Apeliantė teigia, kad byloje netinkamai taikytas ir aiškintas baudžiamasis įstatymas – neįvertintas padarytos veikos pobūdis (pavojingumo laipsnis). Apeliantės vertinimu, būtina atsižvelgti į paties nukentėjusiojo vertinimą ir požiūrį sprendžiant, ar veika išties buvo tiek pavojinga, kad reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Apeliantė visose apklausose nurodė, kokie jai buvo padaryti sužalojimai, kad dėl jų jautė skausmą ir kad jie buvo padaryti I. P. rankos nagais, kai buvo siekiama atimti telefoną. Ji jautė tiek kairiojo paakio, tiek kairės plaštakos odos skausmą grumtynių su mama metu. Paaiškina, jog nepavykus geruoju atgauti telefono, mama, siekdama jį atgauti, tiesiogine tyčia pavartojo smurtą, dėl kurio buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. pavartodama fizinį smurtą suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo, nes tik tokiu būdu pasiekė tikslą – atgavo telefoną. Mamai nereikėjo vartoti smurto, siekiant atgauti telefoną, kadangi kai prieš nukentėjusiąją buvo pavartotas smurtas, ji telefono neturėjo, nes jis buvo nukritęs šalia lovos. Taip pat neįvertinti mamos veiksmai iki konflikto ir tai, kad konfliktą ji pakartotinai sukėlė turėdama tą patį tikslą – apkaltinti nukentėjusiąją netinkama vaiko priežiūra. Mama ne pirmą kartą, turėdama ne visai teisėtų motyvų, sukelia nukentėjusiosios šeimoje konfliktines situacijas.
Atsiliepimas
4. Išteisintoji I. P. ir jos gynėjas advokatas V. Janušauskas atsiliepimu su apeliaciniais skundais nesutinka.
4.1. Teigia, kad, prokuroras skunde išskiria parodymus iš visų baudžiamosios bylos duomenų ir neatkreipia dėmesio į tai, jog nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų nebuvo konflikto vietoje, nė vienas nematė paties įvykio ir nė vienas paties įvykio aplinkybių neįrodinėjo, o tik charakterizavo abi konflikto puses. Byloje esančių įrodymų visuma paneigia kaltinimą. Prokuroras neanalizuoja tyčios klausimo, o vertina tik objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad I. P. siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. Niekas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, kad I. P. siekė nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą ir nenurodė, kad ji mušė nukentėjusiąją ar kitaip smurtavo, t. y. darė poveikį jos kūnui, siekdama sukelti fizinį skausmą. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad konfliktą išprovokavo pati nukentėjusioji, sugriebdama išteisintajai už rankų, siekdama atimti mobiliojo ryšio telefoną, o išteisintoji veikė išimtinai tik iš gynybos pozicijų, o ne siekdama sukelti dukrai fizinį skausmą ar kokius nors kitokius jos sveikatai neigiamus padarinius. I. P. atliktų veiksmų pobūdis, įvertinus teismo nustatytas aplinkybes, rodo, kad jos veiksmai susidariusioje situacijoje reaguojant į prieš ją pavartotą smurtą, buvo visiškai adekvati ir nepavojinga reakcija.
Šalies argumentai
4.2. Nukentėjusioji skunde nurodo, jog teismas neįvertino visų bylai reikšmingų įrodymų, tačiau nenurodo, kokių įrodymų teismas nevertino. Skunde kvestionuojamos aplinkybės byloje yra teismo ištirtos ir tinkamai įvertintos bei teismo suprastos teisingai. Nukentėjusioji skundu siekia reabilitacijos, o ne teisingumo. Nors nukentėjusioji ir teigia, kad ji pajuto skausmą, suspaudus ranką, bet šios aplinkybės nepatvirtina kiti bylos duomenys. Suėmus rankas nukentėjusioji galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau, kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, vienareikšmės išvados daryti negalima. Tokią nuomonę suponuoja po įvykio susidariusi situacija. Išteisintoji buvo pati išsigandusi, nes jai buvo išrautas plaukų kuokštas, ji buvo mušama, todėl išbėgo į lauką ir šaukėsi pagalbos. Išteisintosios ir nukentėjusiosios parodymai apie konflikto pradžios aplinkybes sutampa. Nukentėjusioji pripažino, kad kai išteisintoji pagrasino paskambinti į policiją ir informuoti, jog dukra yra neblaivi ir namuose paliko mažametę dukrą, puolė išteisintąją, turėdama tikslą atimti mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusioji pripažino, kad būtent ji pirmoji griebė išteisintajai už rankos, kad trenkė per ranką, kad bandė atimti telefoną, kad telefonui iškritus iš rankų abi puolė prie jo ir dėl telefono susigrūmė ir kad sužalojimus galėjo gauti tik susigrūmusi su mama dėl telefono. Todėl teismas neturėjo pagrindo priimti apkaltinamojo nuosprendžio.
5. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinius skundus patenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
6. Apeliantai kvestionuoja apylinkės teismo motyvus ir išvadas dėl I. P. išteisinimo, teigdami, jog jos veikoje yra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Tokia apeliantų pozicija vertinama kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsta.
7. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo motyvams ir išvadoms, jog byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčytinų, patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad I. P. tyčia siekė sužaloti V. P. ar norėjo sukelti jai fizinį skausmą. Nesutikti su apylinkės teismo išvadomis dėl skunde nurodytų argumentų nėra faktinio ir teisinio pagrindo.
8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK reikalavimus.
9. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. Nagrinėjamu atveju byloje nėra tiesioginių I. P. kaltę patvirtinančių įrodymų, o apylinkės teismo įvertintų netiesioginių įrodymų visuma yra objektyviai nepakankama tam, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog ji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. mušdama dukrą sukėlė jai fizinį skausmą ir norėjo tokiais veiksmais sukelti jai fizinį skausmą.
10. Apeliantai akcentuodami liudytojų V. P., B. M., A. J., V. K., R. L. parodymus, neįvertina teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog nė vienas iš šių asmenų mamos ir dukros konflikto pradžios, eigos ar pabaigos nematė. Vienintelė liudytoja, girdėjusi konfliktą, yra V. P. kaimynė V. K., kurios parodymai apie tai, jog girdėjo triukšmą, suprato, kad vyksta konfliktas, yra nepakankami daryti išvadą, jog I. P. veiksmai prieš dukrą buvo tyčiniai BK 140 straipsnio 2 dalies prasme. Galiausiai mažametės nukentėjusiosios dukros J. P. parodymai patvirtina, jog ji matė mamos ir močiutės konflikto pradžią bute, tačiau iš šių parodymų turinio ir kartu visumos kitų bylos duomenų, teisiškai reikšmingo tyčios elemento I. P. veiksmuose įžvelgti taip pat nėra pagrindo.
11. Apylinkės teismas teisingai nustatė ir įvertino aplinkybę, jog būtent nukentėjusioji V. P. teismo posėdyje pripažino, jog būdama supykusi ant motinos dėl jos nuolatinio kišimosi į jos gyvenimo reikalus, žodinio konflikto metu pirmoji stumtelėjo mamą, išplėšė iš jos rankų telefoną ir tokiu būdu galėjo sužaloti jai ranką. Iš mamos ir dukros parodymų teisme matyti, jog konfliktinė situacija kilo dėl mamos pagrįstų pretenzijų dukrai, jog mažametę jos dukrą J. P. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ji rado bute paliktą be priežiūros. Dėl šios aplinkybės ir pastebėjusi, jog dukra neblaivi, I. P. norėjo telefonu skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešti apie netinkamą dukros elgesį ir būtent tada dukra griebė už motinos delno, kuriame ji laikė mobiliojo ryšio telefoną, ją pastūmė, po to abi nuvirto ant šalia buvusios sofos, o telefonas nukrito ant grindų. Aptarta konflikto priežastis ir ilgalaikiai, konfliktiški, įtempti, sudėtingi mamos ir dukros santykiai peraugo į ginčo konfliktinę situaciją, kurioje nukentėjo jos abi. Todėl nėra pagrindo įžvelgti I. P. įvykio metu veikusią tyčia prieš dukrą arba turint tikslą sukelti dukrai fizinį skausmą. Kita vertus, I. P. galiausiai pavyko surasti nukritusį telefoną ir išsikviesti juo į įvykio vietą policiją. Beje, minėti mažametės J. P. parodymai taip pat patvirtina aptartą konflikto tarp jos mamos ir močiutės priežastį – močiutė norėjo paskambinti policijai, o mama neleido.
12. Aplinkybė, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų I. P. teiginius dėl dukros V. P. neblaivumo, savaime nereiškia, jog dukra, mamos kvietimu, parėjo namo blaivi. Liudytoja R. L. teismo posėdyje apylinkės teisme parodė, kad prieš įvykį ji siūlė V. P. išgerti alaus, o vaikus sutarė sumigdyti pas jos mamą P. E. G.. Be to, nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog po pranešimo į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusioji V. P. iš įvykio vietos pasišalino, todėl pareigūnams patikrinti jos (ne)blaivumą nepavyko. V. P., jos teigimu, ikiteisminį tyrimą prieš mamą inicijavo paskatina draugės, nes dėl šio įvykio buvo nepagristai apkaltinta ir kitą rytą uždaryta į areštinę. Ši aplinkybė leidžia manyti, jog V. P. po įvykio apskritai nesijautė nukentėjusi fiziškai ar morališkai, o jos pasišalinimas iš buto iki atvykstant pareigūnams vertintinas itin kritiškai. Beje, tik 2017 m. gegužės 12 d., t. y. po septynių dienų, V. P. telefonu Bendrajam pagalbos centrui pateikė pranešimą, jog gegužės 5 d. mama sudavė vieną smūgį ranka į galvą ir penkis kartus į nugarą, taip sukėlė jai fizinį skausmą.
13. Specialisto išvadoje yra išskirtos dvi V. P. trauminio poveikio vietos – kairiojo paakio sritis, kairė plaštaka, nurodant, kad sužalojimai padaryti dėl bukos traumos, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais – sumušant ranka, įbrėžiant nagu. Toks sužalojimų pobūdis vertinamas kaip įsikomponuojantis į konfliktinėje situacijoje šalių atliktų veiksmų mechanizmą (t. 1, b. l. 29–30). Jokių prieštaravimų ar neatitikimų dėl V. P. ir / ar I. P. konflikto metu padarytų kūno sužalojimų, jų pobūdžio ar mechanizmo arba vyresniojo teismo medicinos eksperto R. P. P. kompetencijos ir pan., byloje nebuvo ir nėra. Atsižvelgiant į tai, prokuroro teiginiai, jog teismas neapklausė posėdyje specialisto, atmestini kaip juridiškai nereikšmingi.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, I. P. nakties metu, apie 23.20 val., atvykusi į jai nuosavybės teise priklausantį butą, kuriame ji leidžia gyventi dukros šeimai, ir norėdama įsitikinti, jog anūkė J. P. miega, pastebėjusi šviesą lange, užėjusi į butą ir jame radusi anūkę vieną, toliau elgėsi adekvačiai. Paskambinusi dukrai ir sulaukusi jos, pastebėjusi, kad ji neblaivi, I. P. pagrįstai norėjo apie šią situaciją dukros šeimoje informuoti pareigūnus. Siekdama mamai sutrukdyti, V. P. atliko aktyvius veiksmus ir būtent tarpusavio grumtynių su mama metu patyrė minėtus kūno sužalojimus.
15. Apibendrindama anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas išteisindamas I. P. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialisto išvada, kita rašytine bylos medžiaga), tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, byloje nenustatyta. Vien tai, kad nukentėjusioji ir prokuroras nepritaria teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai. Apeliantų norimas I. P. elgesio įvertinimas kaip nusikalstamas nesutampa su nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir neleidžia įžvelgti I. P. veikus tyčia, t. y. mušus dukrą ir norėjus tokiais veiksmais sukelti jai fizinį skausmą. Naikinti nuosprendį ir pripažinti I. P. kalta, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrindo nėra, todėl apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Mamerto Pauliko ir nukentėjusiosios V. P. apeliacinius skundus.