Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-02-02 · Civilinė byla Nr. 2S-192-440/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-02
Bylos Nr.
2S-192-440/2017
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-004422-2016-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Ieškovas
Ž. K.
Atsakovas
V. L.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-192-440/2017Teisminio proceso Nr. 2-29-3-004422-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.2.1.; 3.1.18.2.3.; 3.1.18.3.; 3.2.4.4.; 3.2.4.9.3.3.; 3.2.4.11.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 2 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ž. K. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5183-344/2016 pagal ieškovo Ž. K. ieškinį atsakovui V. L. dėl skolos priteisinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumo ir teisėtumo. Ieškovas Ž. K. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo V. L. priteisti 2 606,50 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą (b. l. 1–4). Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi (rašymo apsirikimas nurodant atsakovo pavardę ištaisytas 2016 m. gruodžio 30 d.) taikė laikinąsias apsaugos priemonės – areštavo atsakovui V. L. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 2 606,50 Eur sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovo pinigines lėšas bankuose, kitose kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant 2 606,50 Eur sumos, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu Ž. K. (b. l. 8–10).Atsakovas V. L. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškovas kaip jo darbdavys skolą išskaitė iš jo darbo užmokesčio, gauto 2012 m. sausio – kovo mėn. Taip pat paaiškino, kad turi individualią įmonę Norvegijoje, jo finansinė padėtis stabili, yra mokus, atsakovo mėnesinės pajamos kelis kartus viršija vidutines Lietuvos gyventojo pajamas, todėl ieškinio suma nelaikytina didelės atsakovo atžvilgiu (b. l. 17–18).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui (b. l. 32–33). Teismas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą teismas privalo įvertinti, ar reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ginčo šalių turtinę padėtį, pripažįstamas dideliu, dėl ko galėtų pasunkėti teismo sprendimo įvykdymas.Teismas įvertino atsakovo pateiktus įrodymus apie gaunamas pajamas, t. y. darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, ir padarė išvadą, kad nagrinėjimu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo reikalaujama priteisti 2 606,50 Eur suma laikytina dideliu įsiskolinimu atsakovui.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas Ž. K. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį (b. l. 36). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo darbo užmokestis yra didelis. Teismas neįvertino, kad atsakovas nuolat gyvena ir dirba Norvegijoje, kad jo gaunamas darbo užmokestis yra minimali alga Norvegijoje, kurios vos pakanka būsto nuomai ir maistui.Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie turimus įsiskolinimus Norvegijoje, turimas prievoles, mėnesines išlaidas. Atsakovas neturi santaupų, jo finansinė padėtis nėra gera. Vienintelis atsakovo turtas Lietuvoje yra neseniai įsigytas žemės sklypas.Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas V. L. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą (b. l. 38). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Nesutinka su ieškovo argumentu, kad jo atlyginimas yra mažas. Teismui pateikta darbo sutartis galiojo 2011 m. – 2013 m., dabartinės jo pajamos yra kur kas didesnės. Atsakovo nuomone, jo gaunamas darbo užmokestis nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Teismui pateiktame banko sąskaitos išraše matyti, kad jo išlaidos neviršija gaunamų pajamų, todėl nepagrįstai ieškovas teigia, kad atsakovas nepateikė duomenų apie išlaidas.Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsakovas siekia išvengti skolos grąžinimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl ieškinio prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo vertinti faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė. Kitaip tariant, ieškinio suma, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti vertinama ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, ir toks vertinimas, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, turi būti atliekamas, nepriklausomai nuo to, ar atsakovas yra fizinis ar juridinis asmuo, o taip pat, ar atsakovu įtrauktas asmuo yra Lietuvoje ar užsienio valstybėje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016).Kaip jau minėta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos ir būtent ieškovui, prašančiam byloje taikyti tokias priemones, tenka pareiga įrodyti sąlygų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1539/2014). Minėta išvada paremta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Tuo tarpu atsakovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi pateikti duomenis, paneigiančius teismo nutarties pagrįstumą, t. y. leidžiančius teigti, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė ir nėra grėsmės, kad būsimas teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1722/2014). Pažymėtina ir tai, kad CPK nenustato jokių įrodinėjimo pareigos ar jos apimties, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, išimčių tuo atveju, kai atsakovu byloje yra užsienio valstybėje gyvenantis asmuo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016).Jeigu remiamasi prezumpcija dėl didelės ieškinio sumos, tokiu atveju atsakovas privalo pateikti jo gerą finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus ir paneigti prezumpciją, kai teismas pritaiko areštą (laikinąsias apsaugos priemones) ir atsakovas siekia šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Tačiau teismų praktika dėl atsakovo pareigos įrodyti savo gerą turtinę padėtį nepaneigia ieškovo pareigos pagrįsti jo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko teikti įrodymus, patvirtinančius antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą, o pirmosios instancijos teismas neprivalo tenkinti ieškovo prašymo vien dėl tos priežasties, kad atsakovas yra užsienyje reziduojantis asmuo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas pripažino, kad ieškovo reikalaujama priteisti 2 606,50 Eur suma laikytina dideliu įsiskolinimu fiziniam asmeniui (b. l. 8–10), siekiant paneigti šią aplinkybę atsakovas nurodė, kad yra Norvegijoje registruotos įmonės savininkas, gauna pastovias pajamas, tačiau duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, teismui nepateikė. Įvertinęs atsakovo pateiktą darbo sutartį (b. l. 20–21, 22–23), išrašą iš atsakovo banko sąskaitos Norvegijoje už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m vasario 29 d. (b. l. 24, 25), 2012 m. pranešimą apie mokesčių atskaitymą (b. l. 26, 27), išrašą iš Norvegijos Rytų mokesčių inspekcijos duomenų bazės apie 2012 m. mokestinius metus (b. l. 28, 29), 2012 m. pajamų mokesčio deklaraciją (b. l. 31, 32), pirmos instancijos teismas pripažino, kad ieškovo reikalaujama priteisti 2 606,50 Eur suma nelaikytina dideliu įsiskolinimu atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančios darbo sutarties matyti, kad atsakovas Norvegijoje registruoto juridinio asmens (duomenys neskelbtini) darbuotojas, fiksuotas bruto darbo užmokestis (t. y. neatskaičius mokesčių) 24 050 kronų per mėnesį, valandinis darbo užmokestis yra 185 kronos (b. l. 20–21, 22–23). Pažymėtina, kad darbo sutarties pirmojo puslapio viršuje ranka yra pažymėta, kad 185 – mokesčiai 66,6 = 118,4. Taigi manytina, kad šie paskaičiavimai reiškia valandinį darbo užmokestį atskaičius mokėtinus mokesčius. Be to, darbo sutartyje nurodytas terminas nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Nors darbo sutartyje nurodoma, kad šios datos yra susijusios su darbo pradžia, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pripažino, kad teismui pateikta darbo sutartis galiojo tam tikrą laiko tarpą, darytina prielaida, kad minėtas terminas būtent ir žymi darbo pradžios ir pabaigos momentą pagal minėtą darbo sutartį. Nors atsakovas pateikė duomenis, iš banko sąskaitos bei kitus duomenis, susijusius su mokesčių deklaracijomis, kuriais remiantis asmuo gali remiantis įrodinėdamas gera savo finansinę padėtį, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie duomenys yra beveik penkerių metų senumo. Taigi jie gali patvirtinti atsakovo finansinę padėtį, buvusią 2012 m., tačiau neleidžia įvertinti atsakavo finansinių galimybių bylos nagrinėjimo metu.Be to, aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1087-186/2016). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog atsakovas tikėtinai vengs ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas atsakovo nesąžiningumą grindžia aplinkybe, kad atsakovas iki šiol nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovu pagal 2010 m. paskolos sutartį, ieškovo nuomone, piktybiškai vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus – grąžinti skolą. Tačiau pažymėtina, kad atsakovo neatsiskaitymo priežastys, be kita ko ir aplinkybė, ar apskritai atsakovas turėtų atsiskaityti su ieškovu, šioje byloje dar nėra nustatytos, o vien tik ieškinio pareiškimas nesudaro savaiminio pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumą ir taikyti atsakovo turtui apribojimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016).Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad šioje proceso stadijoje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog egzistuoja grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Teisėja Vilija Valantienė