Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos bei palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) veiksmais, t.y. jį prievarta kalinant padidinto elektromagnetinio lauko epicentre.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 41-42). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN padidinto elektromagnetinio lauko epicentre, nurodydamas laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. liepos 13 d. (b.l. 6, 16, 21). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t.y. kaip nurodo pareiškėjas, nuo 2011 metų, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 13 d. (b.l. 16).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Nors pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 58-60) teigia, kad bausmę atlikdamas Alytaus PN visada jautė psichinį ir fizinį diskomfortą, tačiau negalėjo suprasti dėl kokių priežasčių taip jautėsi, o pradėjo suprasti tik 2014 m. kovo 3 d. ir nuo šios datos skundą teismui pateikė nepraleidęs senaties termino, tačiau iš pareiškėjo skundo turinio (b. l. 21) manytina, kad pareiškėjas suprato apie pažeidimą nuo pat pirmųjų kalinimo Alytaus PN dienų, kadangi nurodė, jog simptomai (galvos skausmai, silpnumas, nuovargis ir kt.) išvykus etapu iš Alytaus PN į kitą kalinimo įstaigą praeidavo, grįžus atgal vėl atsinaujindavo. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Alytaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Alytaus PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 13 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2016 m. liepos 13 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, t.y. dėl įrengtų ryšio blokavimo įrenginių.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 113 straipsnyje numatyta, kad pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonės yra šios: pataisos įstaigų apsauga; teisės bei režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas; įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų tvarka; pataisos įstaigų vidaus tvarka; dienotvarkė; pataisos įstaigų administracijos veiksmai nuteistųjų badavimo arba atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus atvejais arba nuteistųjų neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, atvejais, taip pat specialiųjų priemonių ir šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindai ir tvarka.

Kaip matyti, viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra pataisos įstaigų apsauga. Pataisos įstaigų apsaugos sąvoka apibrėžta tiek galiojusioje (neteko galios 2014 m. rugsėjo 13 d.), tiek galiojančioje nuo 2014 m. rugsėjo 13 d. patvirtintoje Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, kur nurodyta, kad pataisos įstaigų apsauga yra visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pabėgimą, įstatymų jiems draudžiamų turėti daiktų patekimą ir šių vietų užpuolimą bei užtikrinti jose esančio turto apsaugą.

Taigi pataisos įstaigos apsaugos viena iš dalių yra mobiliojo ryšio blokavimo sistemų įrenginiai, kurių naudojimas laisvės atėmimo vietose galimas. Tai patvirtino ir atsakovo atstovas, nurodydamas, jog Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos 2016 m. ir 2013 m. buvo išduoti leidimai, suteikiantys teisę naudoti valstybės reikmėms radijo dažnius, skirtus antžeminiams radijo ryšio tinklams, naudojamiems viešosioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti Alytaus pataisos namuose (b.l. 28)..

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-199 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 80:2011 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz – 300 GHz radijo dažnių juostoje“ patvirtinimo“ 1 lentelėje nurodytos elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų leidžiamos vertės. Numatyta, jog energijos srauto tankis neturi viršyti 10µW/cm².

2011 m. sausio 17 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro akte Nr. PA-1 nurodyta, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų laboratorija atliko 21 elektromagnetinių laukų energijos srauto tankio matavimų 8, 9 lokalinių sektorių kiemuose ir miegamuosiuose kambariuose ir pažeidimų nenustatė (b.l. 45-47).

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2011 m. sausio 18 d. elektromagnetinių laukų matavimo protokolas Nr. F-E-1 (b.l. 53-54) patvirtina, kad 2011 m. sausio 12 d. buvo atlikti energijos srauto tankio matavimai Alytaus PN 8 lokalinio sektoriaus būrių miegamuosiuose kambariuose bei kieme. Nustatyta, jog 8 lokaliniame sektoriuje 0,36-0,94µW/cm², pataisos namų teritorijoje 0,38-1,1µW/cm² visuose matavimo taškuose ir neviršijo Lietuvos Higienos normos HN 80:2000 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10kHz – 300GHz dažnių juostose“ leidžiamos 10 µW/cm² vertės gyvenamojoje aplinkoje. Kad leidžiamos normos nebuvo pažeistos patvirtina ir į bylą pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. elektromagnetinių laukų matavimo protokolas Nr. F-E-165 bei 2010 m. rugsėjo 7 d. elektromagnetinių laukų matavimo protokolas Nr. F-E-167 (b.l. 48-49, 50-52). Taigi remiantis byloje esančiais įrodymais, teismas konstatuoja, kad Alytaus PN įrengtos mobiliojo ryšio blokavimo sistemos neviršija Lietuvos Higienos normos HN 80:2011 leidžiamų normų, ko pasėkoje šių priemonių naudojimas nekelia pavojaus asmens sveikatai.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis turėjo būti informuotas apie įrengtus mobiliojo ryšio blokavimo įrenginius, tačiau atsakovas apie tai jo niekada neįspėjo.

Pagal BVK 114 straipsnio 3 dalį pataisos įstaigų įrangai naudojamas inžinerinių ir techninių apsaugos priemonių kompleksas. Pataisos įstaigos administracija privalo pranešti nuteistiesiems apie apsaugos priemones, kurios gali kelti pavojų asmens gyvybei ir sveikatai. Taigi minėtas straipsnis numato įstaigos administracijai imperatyvą pranešti nuteistiesiems apie naudojamas apsaugos priemones tik tuo atveju, kai yra nustatytas faktas, jog keliamas pavojus nuteistojo sveikatai. Kadangi byloje nustatyta, jog naudojama Alytaus PN 8 lokaliniame sektoriuje mobiliojo ryšio blokavimo sistema nekelia pavojaus asmens gyvybei ir sveikatai, todėl teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pataisos namų administracija neturėjo pareiškėjo informuoti apie lokaliniuose sektoriuose įrengtus ryšio blokavimo įrenginius.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas bausmę atlieka 8 lokaliniame sektoriuje, kur yra įrengta viena mobiliojo ryšio blokavimo sistema, todėl pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad jis iš visų pusių buvo apsuptas 8 ar 10 mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad Alytaus PN visos patalpos yra bendros ir jis neturėjo galimybės pabūti vienas ar turėti privatų gyvenimą.

Teisės aktai nenumato, kad nuteistieji kalinimo įstaigose turi būti laikomi po vieną. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Alytaus PN turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atsakovo atstovas taip pat patvirtino aplinkybę, kad Alytaus PN patalpos skirtos nuteistiesiems užtikrina nuteistųjų privatumą (b.l. 43). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl galimybės neturėjimo pabūti vienam, atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Alytaus PN, veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, jog atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Taip pat neįrodyta ir kita viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, t. y. žalos padarymo faktas – pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl neteisėtų Alytaus PN veiksmų patyrė neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas nurodė, jog jis dėl nervinės įtampos, nemigos, kuriuos galėjo sukelti radiotechninių blokatorių skleidžiamas elektros srautas, kreipėsi į pataisos namų gydytoją. Iš į bylą pateikto Medicinos dokumentų išrašo/siuntimo (b.l. 55-56) matyti, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į gydytojus dėl nemigos, tačiau tai neįrodo fakto, kad nemiga pareiškėjui kilo būtent dėl elektromagnetinio poveikio. Pažymėtina, kad toks sveikatos sutrikimas niekuo neišsiskiriantis nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos sutrikimų. Be to byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas jo laikymo Alytaus PN metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų, nėra ir duomenų, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo taip, kad jis patyrė kokią nors neturtinę žalą.

Kaip minėta, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų atsakovo veiksmų neįrodžius (ABTĮ 56 str.), skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, nepagrįstu pripažintinas bei atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.