Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Palikėja, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno kartu savo sutuoktiniu (Pareiškėjo tėvu) P. D. ir dviem sūnumis - K. D. (Pareiškėjas) ir G. D. (Pareiškėjo brolis, gim. (duomenys neskelbtini)). (duomenys neskelbtini) mėnesį mirė Pareiškėjo tėvas P. D.. Šeimos namuose liko gyventi Palikėja ir brolio šeima. Praėjus keleriems metams, broliui tinkamai nesirūpinant tėvų namais ir aplinka šalia jų, nesirūpinant ir pačia mama bei jai nepadedant buityje, 1991 m. mama pasiūlė Pareiškėjui bei jo sutuoktinei J. D. atiduoti jiems priklausantį butą broliui, mainais už tai persikelti į mamos namus ir juose tvarkytis kaip savuose. Pasitarus su sutuoktine, Pareiškėjas padovanojo jam priklausiusią nuosavybę broliui ir iš buto persikraustė gyventi į mamos namus. Mama žodžiu buvo sakiusi, kad tą namą Pareiškėjui dovanoja. Brolio ateitis ir gyvenamoji vieta taip buvo užtikrinta. Šiuo klausimu niekas jokių pretenzijų niekada neturėjo.

Persikrausčius gyventi į mamos namus, tais pačiais metais prasidėjo namo renovacijos darbai: buvo pastatytas papildomas priestatas, kuriame įrengti sanitariniai mazgai, tualetas, dušas, katilinė bei papildomi kambariai. Taip pat visame name buvo įvestas centrinis šildymas, taip pritaikant jį nuolatiniam patogiam gyvenimui. Pareiškėjas sutvarkė ir kiemo aplinką, aptvėrė visą žemės sklypą tvora. Palikėja gyveno antrame namo aukšte, kur buvo du kambariai (miegamasis ir svečių kambarys bei virtuvė). Pareiškėjas su šeima gyveno pirmame namo aukšte, kur buvo virtuvė, svetainė, miegamasis bei vaikų kambarys. Taip nuo pat 1991 m. Palikėja nepertraukiamai išimtinai rūpinosi tik Pareiškėjas ir jo šeima (sutuoktinė, vaikai). Niekas kitas niekuomet ir niekaip neprisidėjo nei prie namo nei prie pačios Palikėjos išlaikymo. 2000 m. buvo atliktas kapitalinis namo remontas - pakeista stogo danga, nauji langai, naujas fasadas, taip pat atliktas vidaus remontas - įrengta nauja šildymo sistema, baldai, virtuvės komplektas ir kt.). 2008 m. Palikėja nuvyko pas notarą ir sudarė testamentą kuriuo visą jai mirties dienai priklausiusį turtą, kad ir iš ko jis besusidarytų, lygiomis dalimis (tai yra po 1/3) paliko Pareiškėjui bei dviem jo sūnums – V. ir M.

Neturėdamas teisinių žinių Pareiškėjas galvojo, kad testamento sudarymas yra pakankamas teisinis pagrindas ir, kad po asmens mirties, toks turtas automatiškai pereina testamente nurodytiems asmenims. Į palikimą Pareiškėjo sūnūs nepretendavo (ir šiuo metu nepretenduoja laikydami, kad šis turtas yra Pareiškėjo Nuosavybė). Atitinkamai, šiomis aplinkybėmis, nei vienas iš testamentinių įpėdinių įstatyme nustatytu terminu į notarą dėl palikimo priėmimo pagal testamentą nesikreipė. Tačiau, faktiškai tokį palikimą priėmė Pareiškėjas asmeniškai, nepertraukiamai tiek iki mamos mirties, tiek ir po jos, valdydamas ir rūpindamasis visu mamos turtu kaip savu. Niekas kitas jokių veiksmų, susijusių su Palikėjos turto priežiūra ir rūpinimusi ja nei jai dar būnant gyvai, nei po jos mirties, neatliko. Atitinkamai, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja pagrindas palikimo priėmimui nustatant juridinę reikšmę turintį faktą (LR CPK 5.51 str.). Tiek faktinė situacija, tiek Pareiškėjo veiksmai pilnai atitinka nurodytame straipsnyje įtvirtintą pagrindą ir sąlygas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui.

Niekas kitas, įskaitant ir trijų mėnesių laikotarpį po mamos mirties (nuo palikimo atsiradimo dienos) jokių aktyvių veiksmų jokios turto dalies atžvilgu neatliko, dėl to kitų faktinių paveldėtojų nėra. Nustatytos aplinkybės suponuoja teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad per įstatymo numatytą laiką, tai yra per 3 mėnesius po Palikėjos mirties, Pareiškėjas savo aktyviais veiksmais išreiškė valią priimti jos palikimą. Aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma objektyviai patvirtina, kad palikimą po M. A. D. mirties, faktiškai pradėdamas valdyti jos turtą, priėmė jos sūnus K. D.. Tai sudaro pagrindą Pareiškimo tenkinimui, nustatant juo prašomą juridinį faktą.

Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi būti nagrinėjamos įtraukus į jas visus suinteresuotus asmenis. Pagal LR CK 5.2 straipsnio 3 dalį, neatsiradus įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienam įpėdiniui nepriėmus palikimo, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Nagrinėjamu atveju niekam kitam, neskaitant Pareiškėjo, palikimo nepriėmus, Teismui nustačius prašomą juridinį faktą, to paties turto negalėtų paveldėti kiti įstatyme nustatyti asmenys, tai yra, šiuo atveju valstybė. Ir priešingai, tuo atveju, jeigu Pareiškimas nebūtų tenkinamas, kiltų klausimas dėl valstybės, kaip mirusiosios turto paveldėtojos, teisių ir pareigų.

Iš Pareiškimo turinio bei Pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) M. A. D. (toliau – Palikėja) sudarė testamentą, kuriuo visą jai mirties dienai priklausiusį turtą, kad ir iš ko jis besusidarytų, lygiomis dalimis (tai yra po 1/3) paliko sūnui Pareiškėjui bei dviem jo sūnums – V. ir M. Pareiškėjas teigia, kad nei vienas iš testamentinių įpėdinių įstatyme nustatytu terminu į notarą dėl palikimo priėmimo pagal testamentą nesikreipė. Tačiau, faktiškai tokį palikimą priėmė Pareiškėjas asmeniškai, nepertraukiamai tiek iki mamos mirties, tiek ir po jos, valdydamas ir rūpindamasis visu mamos turtu kaip savu. Niekas kitas jokių veiksmų, susijusių su Palikėjos turto priežiūra ir rūpinimusi ja nei jai dar būnant gyvai, nei po jos mirties, neatliko.

Atsižvelgiant į Pareiškėjo pateiktas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir argumentus, į tai, kad Palikėjos testamente minimo turto valdymo ir nuosavybės klausimai šioje byloje nekeliami ir todėl Nacionalinė žemės tarnyba neturi materialinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi ir mano, kad Pareiškėjo Pareiškimo reikalavimo pagrįstumo klausimas spręstinas Teismo nuožiūra ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustatytas bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

NŽT atstovas į teismo posėdį neatvyko, byla nagrinėjama atstovui nedalyvaujant.

jog ažymimi, kad VMI nėra pradėjusi palikimo perėmimo veiksmų į A. M. D. turtines teises ir turtą likusį po jos mirties, taip pat nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjos palikimo perėjimą valstybei. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.50 str. 1 d. nustatyta, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis.

Sprendimą dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. D., po savo motinos A. M. D., mirties priėmė visą jos palikimą, faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą priimti teismo nuožiūra.

Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti, kaip vieno iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų, skirtumo nuo kitų palikimo priėmimo atvejų. Tokiu būdu priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog 2015 m. kovo 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 259 (toliau - Nutarimas) (TAR, 2015, Nr. 2015-03963) buvo pakeistos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (toliau - Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634. Vadovaujantis Taisyklėmis, valstybei perduotino (taip pat ir valstybės paveldėto) nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Taisyklių nuostatas vykdo valstybės įmonė Turto bankas. Pažymėtina, kad valstybei paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina tik tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 str. 1 d.), tad ir šiuo atveju, palikimas valstybei galėtų pereiti tik tokiu atveju, jei pareiškėjo prašymas būtų atmestas. Valstybės įmonė Turto bankas, nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovaujanti valstybę, kai paveldimas nekilnojamasis turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjos M. A. D. palikimo perėjimą valstybei. Tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, kad pareiškėjas priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, valstybės įmonė Turto bankas neprieštaraus pareiškėjo prašymo patenkinimui.

M. D. į teismo posėdį neatvyko, byla nagrinėta jam nedalyvaujant.