Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Visas tarnybinis transportas, tame tarpe ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Viešojo saugumo tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi aukščiau išvardintus dokumentus. Paminėti dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu.

Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - ir Konvojavimo taisyklės). Visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius - tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius), arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte nenustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Nors pareiškėjas teigia, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, tačiau jis buvo konvojuotas ir specialiomis transporto priemonėmis kuriose saugos diržai yra.

Viešojo saugumo tarnybos visos specialiosios transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka ir atitinka joms keliamus techninius reikalavimus, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai bei pareiškėjo teisės

Konvojavimo taisyklių 127.7. punkte nustatyta, kad konvojuojamiesiems draudžiama „rūkyti, pereiti iš vienos eilės į kitą. nusivilkti drabužius konvojavimo metu ar pasikeitimo punktuose be konvojaus pareigūno leidimo“. Visuose specialiuosiuose automobiliuose yra įspėjamieji ženklai apie tai, kad rūkyti draudžiama, konvojaus pareigūnai stebi ir drausmina pažeidėjus.

Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Atkreipia dėmesį, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) pareiškėjui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas, jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, todėl galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą.

Posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytų argumentų pagrindu. Teigė, kad senaties terminas dėl kankinančių konvojavimo sąlygų netaikomas. Į teismą dėl neturtinės žalos kreiptis paskatino netinkamas konvojavimas lūžusia koja į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir iš jos. Paaiškino, kad koją susilaužė 2016-03-24, tą pačią dieną vyko į ligoninę, o po savaitės grįžo atgal.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų 2012, 2014-2016 metais, jį periodiškai konvojuojant iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą.

Atsakovės atstovas tiek posėdžio metu, tiek atsiliepimu (I t., b. l. 10) prašė taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Pagal CK 1.124 straipsnį ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2016-04-04 (vokas, I t., b. l. 3), teisme gautas 2016-04-11, todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2013-04-04 pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pareiškėjas teigia, kad ieškinio senaties terminas dėl kankinimų netaikomas. Paaiškina, kad konvojavimo metu dėl nežmoniško elgesio patyrė fizinių ir moralinių nepatogumų, skaudžių išgyvenimų, pažeminimą, baimės jausmą. Konvojavimo sąlygos prilygo kankinimui. Kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo paskatino netinkamas konvojavimas į ligoninę lūžusia koja 2016 m. kovo 24 d. ir atgal iš ligoninės.

Iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad neturtinė žala kildinama iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimų. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą, tačiau į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų senaties terminą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą

Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. EŽTT taip pat yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis - bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į paminėtą EŽTT praktiką aiškinant Konvencijos nuostatas ir jų taikymą, pripažintina, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties terminas gali būti taikomas vadovaujantis nacionaliniu teisiniu reglamentavimu.

Kaip jau buvo minėta, šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas teigia, kad buvo konvojuojamas perpildytose transporto priemonėse, trūko vietos daiktams susidėti, automobiliai neatitiko saugos ir higienos reikalavimų, pareigūnai su juo elgėsi netinkamai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo konvojuotas 2014-2016 metais, tačiau konkretaus laikotarpio nenurodė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2014 metais pirmą kartą buvo konvojuotas rugpjūčio 26 d. (I t., b. l. 50), o paskutinį kartą, iki kreipimosi į teismą, 2016-03-31 (I t., b. l. 115). Prieštaravimų dėl konvojavimo datų pareiškėjas nepareiškė. Atsižvelgiant į tai, ginčo laikotarpis, kuriam netaikoma ieškinio senatis, šioje byloje yra nuo 2014-08-26 iki 2016-03-31.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu septyniolika kartų tam tikrą etapą buvo konvojuojamas maršrutais Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Vilnius-Alytus-Vilnius, Vilnius-Rokiškis-Vilnius, Vilnius-Kybartai-Vilnius, šiomis datomis: 2014-08-26, 2014-09-09, 2014-12-09, 2014-12-23, 2015-05-26, 2015-06-30, 2015-07-02, 2015-07-21, 2015-07-27, 2015-08-03, 2015-08-11, 2015-08-24, 2015-08-14, 2015-09-21, 2015-12-31, 2016-03-24, 2016-03-31 (I t., b. l. 50-117). Konvojavimui buvo naudojami Mersedes Benz, Volkswagen Crafter, Iveco Eurocargo markės automobiliai (I t., b. l. 7, 50, 54, 58, 197, 62, 66, 70, 74, 78, 82, 86, 90, 94, 98, 102, 198, 106, 110, 114, 120, 140, 152, 158, 161, 164, 167, 170, 173, 176, 179, 182).

Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius neturi būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Iš byloje esančių Kelionės žiniaraščių ir Konvojuojamųjų asmenų sąrašų (I t., b. l. 50-117), matyti, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų skaičius. Pareiškėjas posėdžio metu neginčijo aplinkybes, kad konvojavimo metu jam visada buvo suteikiama individuali vieta sėdėti. Aplinkybę, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atsisako priimti konvojuojamuosius asmenis, jeigu jų skaičius yra didesnis nei konvojavimui skirtose transporto priemonėse įrengta sėdimų vietų, patvirtina įrašai žiniaraštyje (I t., b. l. 71).

Skunde ir posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad 2016-03-24 vykstant į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir grįžtant atgal, konvojavimo transporto priemonėse jam trūko vietos, turėjo vykti (sėdėti) kartu su kitais asmenims, nors jam buvo lūžusi koja, reikėjo daugiau vietos. Pareigūnai į jo prašymus ir skundus laikyti atskirai nuo kitų asmenų nereagavo, pereiti į kitą vietą neleido. Pagal Konvojavimo taisyklių 64.11 punkto nuostatas, apie kiekvieno konvojuojamo asmens sveikatą laisvės atėmimo vietos įstaigos gydytojas pateikia išvadą, nurodydamas sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti konvojavimo metu. Atsakovės atstovas posėdžio metu paaiškino, kad jokių nurodymų, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės negalėtų vykdyti bendru konvojumi, asmens bylos pažymoje nebuvo pateikta, todėl konvojuoti jo kitomis sąlygomis nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad kelionės žiniaraščiuose, konvojuojamų asmenų sąrašuose (skiltyje „pastabos“) taip pat nėra užfiksuota jokių pareiškėjo skundų (prašymų), pareigūnų ar lydimų asmenų sąrašą pateikusių laisvės atėmimo vietų įstaigų (Kybartų pataisos namų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės) pastabų dėl konvojuojamųjų asmenų sveikatos problemų (ypatumų) ar specialių konvojavimo sąlygų sudarymo poreikio (I t., b. l. 110-117). Pareiškėjas skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų Viešojo saugumo tarnybai ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus pareiškėjo argumentai, jog ginčo laikotarpiu jis buvo konvojuotas perpildytose transporto priemonėse atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas taip pat yra nurodęs (II t., b. l. 3), kad konvojuojamieji asmenys vežasi labai daug daiktų, o tai kelia nepatogumų. Pažymėtina, kad automobiliuose, kuriais buvo konvojuotas pareiškėjas, yra įrengti bagažo skyriai (I t., b. l. 119, 139, 157, 160, 163, 166, 169, 172, 175, 178, 181). Be to, abejotina ar pareiškėjas išvykdamas iš pataisos namų į kitas laisvės atėmimo ar gydymo įstaigas trumpamam laikotarpiui, o taip pat ir kiti konvojuojamieji, visada kartu vežasi ir maksimaliai leistino bagažo kiekį.

Pareiškėjas teigia, kad buvo konvojuotas transporto priemonėmis, neatitinkančiomis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Konvojavimo metu trūko oro, konvojuojamieji rūkydavo, transporto priemonėse nebuvo saugos diržų, avarinio išėjimo.