- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-09
- Bylos Nr.
- e2A-2748-392/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25980-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- L. P., uždarosios akcinės bendrovės „Ranga Group“
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos, Tatjanos Žukauskienės teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. P., uždarosios akcinės bendrovės „Ranga Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d sprendimo, priimto civilinėje byloje, pagal ieškovų L. P., uždarosios akcinės bendrovės „Ranga Group“ ieškinį dėl laidavimo sutarčių/susitarimų pakeitimo atsakovui bankrutavusiai uždarajai bendrovei bankui „Snoras“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Upės centras“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Ranga IV“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas L. P. pareikštu teismui ieškiniu prašė pakeisti 2008-12-18 laidavimo sutarties 2 punktą numatant, jog „Laiduotojas subsidiariai atsako už skolininko įsipareigojimus pagal Kredito sutartis ir jų prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų banko sankcijų skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutartis sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose banke ir visose kreditą įstaigose, bei visu kitu laiduotojui priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje“. Nurodė, jog 2008-12-18 laidavimo sutartimi L. P. įsipareigojo solidariai su pagrindiniu skolininku UAB „Upės centras“ atsakyti pagal prievoles, kylančias iš 2008-12-17 skolos perkėlimo sutarties Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutarties Nr. 031-03159. Teigė, kad 2008-12-18 laidavimo sutarties sąlyga, kuria L. P. įsipareigojo solidariai, o ne subsidiariai, atsakyti su pagrindiniu skolininku pagal prievoles, kylančias iš 2008-12-17 skolos perkėlimo sutarties Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutarties Nr. 031-03159, suteikė perdėtą pranašumą bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau - BAB) bankui „Snoras“ bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovas prašomą pakeisti laidavimo sutarties sąlygą pasirašė būdamas sunkioje finansinėje padėtyje, kuria atsakovas pasinaudojo (t. 2, b.l. 2-6).
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ranga Group“ ieškiniu prašė teismo pakeisti 2008-12-18 papildomo susitarimo Nr. 1 prie 2008-02-14 laidavimo sutarties 2 punktą, numatant, jog „Laiduotojas subsidiariai atsako už skolininko įsipareigojimus pagal Kredito sutartis ir jų prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų banko sankcijų skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutartis sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose banke ir visose kredito įstaigose, bei visu kitu laiduotojui priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje“. Nurodė, kad UAB „Ranga IV“ su atsakovu sudarė 2008-02-14 Kredito sutartį Nr. 031-03161, kuria UAB „Ranga IV“ buvo suteiktas 20 000 000 Lt kreditas. 2008-12-17 UAB „Upės centras“, UAB „Ranga IV“ ir AB bankas „Snoras“ sudarė skolos perkėlimo sutartį Nr. 031-03161, kuria UAB „Ranga IV“ perkėlė savo skolą, kylančią iš 2008-02-14 kredito sutarties Nr. 031-03161, UAB „Upės centras“. 2008-02-12 AB bankas „Snoras“ ir UAB „Upės centras“ sudarė kredito sutartį Nr. 031-03159, kuria bankas UAB „Upės centras“ suteikė 9 905 000 Lt kreditą. UAB „Upės centras“ kreditorinių įsipareigojimų pagal 2008-12-17 skolos perkėlimo sutartį Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutartį Nr. 031-03159 įvykdymas yra užtikrintas UAB „Ranga Group“, UAB „Ranga IV“ ir L. P. laidavimais, UAB „Upės centras“ priklausančių žemės sklypų įkeitimu. 2008-12-18 papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2008-02-14 laidavimo sutarties UAB „Ranga Group“ įsipareigojo solidariai su pagrindiniu skolininku UAB „Upės centras“ atsakyti pagal prievoles, kylančias iš 2008-12-17 skolos perkėlimo sutarties Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutarties Nr. 031-03159. Ieškovo nuomone, 2008-12-18 laidavimo sutarties sąlyga, kuria UAB „Ranga Group“ įsipareigojo solidariai, bet ne subsidiariai, atsakyti su pagrindiniu skolininku pagal prievoles, kylančias iš 2008-12-17 skolos perkėlimo sutarties Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutarties Nr. 031-03159, suteikė perdėtą pranašumą atsakovui bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovas minimą laidavimo sutarties sąlygą pasirašė tai pat būdamas sunkioje finansinėje padėtyje, nes ieškovo komercinės veiklos rezultatai priklauso nuo dukterinių įmonių (pvz., UAB „Ranga IV“, UAB „Ranga IV investicijos“ ir kt.) veiklos rezultatų. 2008-11-28 buvo pasikreipta į teismą dėl UAB „Ranga IV“ bankroto bylos iškėlimo, 2008-12-24 buvo kreiptasi į teismą dėl UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, 2008-09-16 atsakovas BAB bankas „Snoras“ pagrindiniam skolininkui UAB „Upės centras“ pateikė pretenziją dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Taip pat nuo 2008-10-10 RUAB „Ranga IV investicijos“ ėmė vėluoti vykdyti savo įsipareigojimus AS REVERTA. BAB bankas „Snoras“ pasinaudojo su ieškovu susijusių įmonių sunkia finansine padėtimi ir neatidėliotinais poreikiais siekiant išgelbėti UAB „Ranga IV“ nuo bankroto. Atsakovas privertė UAB „Ranga Group“ pasirašyti 2008-12-18 susitarimą, kuria laiduotojas įpareigojamas solidariai, o ne subsidiariai, atsakyti pagal prievoles, kylančias iš 2008-12-17 skolos perkėlimo sutarties Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutarties Nr. 031-03159. Papildomai nurodė, jog UAB „Ranga Group“ neturi nekilnojamojo turto, negauna ženklių pajamų. Atsakovas faktiškai vykdytų priverstinį išieškojimą tik iš UAB „Ranga Group“ priklausančio kilnojamojo turto. Įrodinėjo, jog ieškovas turėtų būti subsidiariai atsakingas pagal 2008-12-18 papildomą susitarimą, t. y. atsirastų pagrindas reikalauti iš laiduotojo įvykdyti prievoles, kylančias iš 2008-12-17 skolos perkėlimo sutarties Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutarties Nr. 031-03159, tuomet, kai būtų įvykdyti visi įmanomi priverstinio skolos išieškojimo veiksmai iš pagrindinio skolininko UAB „Upės centras“ turto. BUAB „Upės centras“ atsakovo naudai įkeitė nekilnojamąjį turtą - žemės sklypus, kurių hipotekos lakštuose nurodyta, kad įkeičiamų žemės sklypų vertė yra 45 100 000 Lt (t.1, b.l. 1-6).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateiktais atsiliepimais į ieškovų ieškinius su ieškiniais nesutiko, prašė juos atmesti, taip pat skirti kiekvienam iš ieškovų iki 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad visi klausimai, susiję su prievolės vykdymu pagal ginčo laidavimo sutartį, yra išspręsti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011-02-08 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-39-577/2011, ir teismo sprendimas privalo būti vykdomas. Laidavimo sutartis nesuteikė atsakovui jokio perdėto pranašumo, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.228 straipsnį bei pakeisti laidavimo sutarties 2 punktą. Ieškovai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, kadangi pareiškę nepagrįstą ieškinį siekia užvilkinti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0013/14/00551 pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-39-577/11. Be to, ieškovai, grįsdami ieškinį CK 6.228 straipsniu, privalėjo įrodyti, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta esant esminei šalių nelygybei, ieškovai buvo silpnesnioji sandorio šalis, kuri buvo priversta sutikti su jai pasiūlytomis sąlygomis, tačiau ieškiniuose nenurodė nei vienos aplinkybės, pagrindžiančios faktą, kad ieškovai buvo suklaidinti, ar priversti sudaryti laidavimo sutartį, kokius nors nesąžiningus atsakovo veiksmus ar pačių ieškovų ekonominio silpnumą, priklausomybę, ar kitas priežastis, kurios galėjo iškreipti ieškovų valią. Ieškovai taip pat nepateikė absoliučiai jokių duomenų, jog laidavimo sutarties sudarymo metu jų finansinė padėtis buvo sunki. Ieškovai yra patyrę verslininkai, turintys didelę patirtį verslo bei derybų srityje, susiję su daugeliu juridinių asmenų ir galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius, laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas. Atsakovo nuomone, vien finansinių įsipareigojimų prisiėmimas niekaip neapsprendžia sunkios ieškovų finansinės padėties. Priešingai, didelio masto finansiniai įsipareigojimai įrodė, jog ieškovai operavo dideliais finansiniais resursais, ir laidavimo sutartis buvo pasirašyta ieškovams sugebant įvertinti prisiimamų naujų finansinių įsipareigojimų riziką. Be to, ieškovas L. P. jau buvo pareiškęs ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Lietuvos apeliacinis teismas, civilinėje byloje Nr. 2A-40/2012 2013-12-06 konstatavo, jog bankas „Snoras“ vienašališkai skolos perkėlimo sutarties sąlygų nenurodė, priešingai, bendradarbiavo su kitomis sutarties šalimis, todėl atitinkamai vertinama, jog nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad bankas vienašališkai nurodė ir laidavimo sutarties sąlygas. Darytina išvada, jog L. P. buvo tinkamas laiduotojas. Pasak atsakovo, Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusioje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės ir išaiškinimai yra privalomi ir turi prejudicinę galią, t.y. ieškovas L. P. buvo tinkamas laiduotojas, ir atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (t.1, b.l. 136-141; t.3, b.l. 11-16).
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BUAB „Upės centras“ su ieškiniais nesutiko. Nurodė, kad papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties 2 punktas atitinka tikrąją šalių valią ir CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovai sugalvojo pakeisti sutarties sąlygą, kurios pagrindu ieškovų atsakomybė būtų ne solidari, o subsidiari tik tada, kai jau buvo pradėtas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0013/14/00550 pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-39-577/11. Ieškovai laidavo už BUAB „Upės centras“. Ieškovas UAB „Ranga Group“ papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties sudarymo metu buvo vienintelis UAB „Gyvenamieji namai“ akcininkas, o UAB „Gyvenamieji namai“ papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties sudarymo metu buvo vieninteliu BUAB „Upės centras“ akcininku, ieškovas L. P. buvo valdybos nariu ir netgi valdybos pirmininku nuo 2008-03-12 iki pat bankroto bylos iškėlimo UAB „Upės centras“, nuo 2011-01-21 buvo UAB „Upės centras“ vadovu, pats pripažįsta, kad UAB „Upės centras“ ir UAB „Ranga IV“ buvo susijusios įmonės. Taigi, ieškovai, vadovaudamiesi atidumo, rūpestingumo principais, privalėjo pasidomėti asmeniu, už kurį laidavo. Ieškovams kaip verslininkams keliami padidinti atidumo ir rūpestingumo standartai. Papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties 14 ir 17 punktais ieškovai patvirtino, kad yra susipažinę su kredito sutarties turiniu, prieš pasirašant sutartį gavo kredito sutarties kopiją, dėl to galėjo įvertinti kredito sutartis. Ginčo laidavimo sutartys nėra vienintelės laidavimo sutartys, kurias ieškovai yra sudarę. Ieškovai yra ne kartą laidavęs už susijusias įmones (pvz. BUAB „Ranga IV“). Ieškovai žinojo ir turėjo žinoti, kokią riziką prisiima laidavimo sutartimis, todėl taip pat privalo prisiimti iš jų atsirandančias neigiamas pasekmes. Laidavimo sutarčių 6.1 punktu ieškovai įsipareigojo „skolininkui laiku neįvykdžius visos savo prievolės ar jos dalies, laiku nesumokėjus su ja susijusių mokėtinų sumų, įskaitant palūkanas, netesybas ir nuostolius, įvykdyti skolininko prievolę ar jos dalį per banko nurodytą įspėjime terminą, atsakyti bankui savo turtu tomis pačiomis sąlygomis, ta pačia apimtimi, tais pačiais terminais kaip ir skolininkas“. Ieškovų siūlomas laidavimo sutarties 2 punkto pakeitimo projektas yra nesuderinamas su likusia laidavimo sutartimi. Pakeitus laidavimo sutarties 2 punktą laidavimo sutartis taps neaiški. Teigė, jog ieškovai ieško įvairių būdų, kaip išvengti laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo. Nepateikė jokių argumentų bei įrodymų apie jų pačių sunkią finansinę padėtį papildomo susitarimo sudarymo dienai, o RUAB „Ranga IV investicijos“, UAB „Ranga IV“ finansinė padėtis papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties sudarymo dienai nėra aktuali. Įrodinėdami, kad jų finansinė būklė priklauso nuo susijusių įmonių veiklos rezultatų, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nebuvo informavę atsakovo BAB banką „Snoras“ apie susidariusius finansinius sunkumus, jų pobūdį ir suminę išraišką, pareikštus jiems turtinio pobūdžio ieškinius bei kitus faktus, galinčius įtakoti tinkamą jų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis vykdymą. Pažymėjo, jog ieškovams, įvykdžius įsipareigojimus atsakovui BAB bankui „Snoras“ už BUAB „Upės centras“ prievoles, pereis visos kreditoriaus teisės, ieškovai įgis atgręžtinį reikalavimą, galės pateikti finansinį reikalavimą BUAB „Upės centras“ bankroto byloje, kurioje jo reikalavimas būtų patenkintas ĮBĮ nustatyta tvarka (t.1, b.l. 120-126; t.3, b.l. 50-55; 128).
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BUAB „Ranga IV“ atsiliepimų į ieškinius nepateikė, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-10 nutartimi sujungė bylas pagal abiejų ieškovų ieškinius atsakovui, suteikė byloms bendrą numerį.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-08 sprendimu ieškinį atmetė. Konstatavo, jog ieškovai pateikė tik argumentus apie RUAB „Ranga IV investicijos“, UAB „Ranga IV“ sunkią finansinę situaciją/finansinius sunkumus papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties sudarymo metu ir nepateikė jokių įrodymų apie pačių ieškovų sunkią finansinę padėtį papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties sudarymo dienai. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovai yra asmenys (fizinis ir juridinis), kurie nėra bankrutuojantys, UAB „Ranga Group“ nėra restruktūrizuojamas, padarė išvadą, kad jie nėra susidūrę su mokumo problemomis. Teismas neišskyrė kiekvieno ieškovo atskirai, kadangi sprendė, jog abu ieškovai buvo didelę verslo patirtį turintys verslininkai (fizinis asmuo ir bendrovė), sugebantys įvertinti būsimą komercinį rezultatą, prisiimamos rizikos laipsnį. Sutiko su trečiojo asmens teiginiu, jog ieškovai neįrodė savo sunkios finansinės padėties. Vertino, kad ieškovų pateikti UAB „Ranga IV investicijos“ ir UAB „Ranga Group“ 2007 metų finansinės atskaitomybės dokumentai ir išrašai iš Juridinių asmenų registro nepagrindžia tokios sunkios ieškovų finansinės padėties, kad jie nebūtų galėję derėtis dėl kitokių kredito ir laidavimo sąlygų su atsakovu ar kitomis kredito įstaigomis. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovai, sudarydami laidavimo sutartis, informavo atsakovą apie savo finansinius sunkumus, kaip tai numato pildomo susitarimo prie laidavimo sutarties 6.3 punktas. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad vien tokios sutarties sudarymas ir finansinių įsipareigojimų prisiėmimas niekaip neapsprendžia sunkios ieškovų finansinės padėties. Priešingai, tokio masto finansiniai įsipareigojimai parodė, jog ieškovai operavo dideliais finansiniais resursais ir laidavimas buvo prisiimtas ieškovams sugebant įvertinti prisiimamų naujų finansinių įsipareigojimų riziką. Rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-06 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-40/2012, padaryta išvada, kad turėto turto/finansinės padėties atžvilgiu laidavimo sutarties sudarymo momentui labiau tikėtina, jog L. P. buvo tinkamas laiduotojas, nei nebuvo. Pažymėjo, jog dar Vilniaus apygardos teismo 2013-05-31 sprendime, priimtame civilinėje byloje pagal ieškovų L. P. ir UAB „Gyvenamieji namai“ ieškinius atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS, BUAB „Ranga IV“ ir BUAB „Upės centras“ dėl skolos perkėlimo sutarties ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ranga Group“, buvo nustatytos aplinkybės, kad ieškovas L. P. nebuvo verčiamas sudaryti ginčijamą laidavimo sutartį, jis turėjo teisę pasirinkti savo elgesio modelį. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad laiduoti solidariai nebuvo tikroji laiduotojų valia ar laidavimo sutartys buvo neapgalvotos rizikos, neatidumo, neatsargumo rezultatas (būdami patyrę verslininkai ir turėdami galimybes gauti teisines konsultacijas, ieškovai tikrai žinojo, kokią atsakomybę prisiima, galėjo derėtis dėl laidavimo sutarties sąlygų, tuo pačiu ir dėl subsidiariosios laiduotojų atsakomybės). Atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2013-05-31 įsiteisėjusį sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1685-611/2013, pagal ieškovų L. P. ir UAB „Gyvenamieji namai“ ieškinius atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS, BUAB „Ranga IV“ ir BUAB „Upės centras“ dėl skolos perkėlimo sutarties ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Ranga Group“, kuriame yra konstatuota, kad „ieškovas L. P. neįrodė, kad laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, ar sudaryta tik dėl akių bei kad sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių“. Tą pačią išvadą padarė ir dėl ir ieškovo UAB „Ranga Group“. Nenustatęs, kad atsakovas, siūlydamas ieškovams sudaryti laidavimo sutartis, darė neteisėtą poveikį: reikalavo sudaryti sutartį, grasino kokiais nors padariniais, padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog yra pagrindas imtis šių išimtinių priemonių. Teismas atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo atmetė, kadangi konkrečiu atveju nenustatė, jog ieškovai būtų piktnaudžiavę savo procesinėmis teisėmis, o aplinkybė, kad ieškinys atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, nereiškia, jog ieškovai neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar piktnaudžiavo šia teise (t.3, b.l. 172-179).
Šalies argumentai
Apeliantai (ieškovai) L. P. ir UAB „Ranga Group“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pakeisti 2008-12-18 laidavimo sutarties 2 punktą numatant, jog „Laiduotojas subsidiariai atsako už skolininko įsipareigojimus pagal Kredito sutartis ir jų prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų banko sankcijų skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutartis sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose banke ir visose kreditą įstaigose, bei visu kitu laiduotojui priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje“; pakeisti laidavimo sutarties 2 punktą, numatant, jog „Laiduotojas subsidiariai atsako už skolininko įsipareigojimus pagal Kredito sutartis ir jų prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių, taikomų banko sankcijų skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutartis sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose banke ir visose kreditą įstaigose, bei visu kitu laiduotojui priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje“. Nurodė, kad ieškovai sandorius sudarė jiems esant sunkioje finansinėje padėtyje. Įsipareigojimas atsakyti solidariai suteikė perdėtą pranašumą atsakovui bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Paaiškino, jog papildomo susitarimo Nr. 1 prie laidavimo sutarties pasirašymo dienai UAB „Ranga Group“ jau buvo sunkioje finansinėje padėtyje, nes jos veikla buvo priklausoma nuo dukterinių įmonių, tokių kaip BUAB „Ranga IV“, RUAB „Ranga IV investicijos“, BUAB „Upės centras“, veiklos rezultatų. Apeliantų sunkią finansinę padėtį sąlygojo visuotinė ekonominė krizė, šią aplinkybę patvirtino liudytojai V. G. ir R. V.. Atsakovas, žinodamas apie pablogėjusią apeliantų padėtį, atsisakė derėtis, pasinaudojo situacija (apeliantų bandymu gelbėti UAB „Ranga Group“ verslą) bei primetė sau naudingas laidavimo sutarčių sąlygas. Atkreipė dėmesį, kad buvo pasikreipę į teismą dėl UAB „Ranga Group“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tuomet atsakovas sutiko nesikišti į UAB „Ranga Group“ restruktūrizavimo bylos procesą, jeigu BUAB „Ranga IV“ skola pagal 2008-02-14 kredito sutartį Nr. 031-03161 būtų perkelta UAB „Upės centras“ bei už jos vykdymą laiduotų asmeniškai apeliantai. Apeliantas pasielgus priešingai, UAB „Ranga IV“ būtų inicijuotas bankroto procesas, kuris būtų nulėmęs vieno pagrindinio užsakovo NUKEM Technologies GmbH praradimą bei ženklių pajamų iš vykdytosios laikinosios panaudoto branduolinio kuro saugyklos, vadinamos „Pastatu B1“, statybos Ignalinos atominėje elektrinėje Lietuvoje praradimą, kuomet pajamos buvo reikalingos BUAB „Ranga IV“ įsipareigojimams vykdyti. Papildomai nurodė, jog apeliantas L. P. 2007-03-01 ir 2008-11-07 laidavimo sutartimis buvo ir yra užtikrinęs 2007-03-01 sindikuotos kreditavimo sutarties Nr. KS/603/2.124.2-07/1, RUAB „Ranga IV investicijos“ iš AS REVERTA (buvęs pavadinimas - AS PAREX banka) gauto 27 950 000 Eur kredito įvykdymą. Pasak apelianto, ši aplinkybė taip pat įrodo L. P. sunkią finansinę padėtį. Teigia, kad atsakovas, žinodamas apie sunkią apeliantų finansinę padėtį, suteikė sau naudingą ir nesąžiningą pranašumą, t.y. privertė abu apeliantus pasirašyti laidavimo susitarimus, kuriais laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai pagal prievoles, kylančias iš 2008-12-17 skolos perkėlimo sutarties Nr. 031-03161 ir iš 2008-02-12 kredito sutarties Nr. 031-03159. Atsakovas apie apeliantų prisiimtus finansinius įsipareigojimus žinojo, nes: turėjo prieigą prie paskolų rizikos duomenų bazės; liudytojai parodė, jog 2008 m. vykusių derybų metu atsakovas aiškiai leido suprasti, jog jam yra žinoma apie apeliantų įsipareigojimus kitiems bankams.; 2008-12-17 skolos perkėlimo sutartyje nurodyta, kad BUAB „Ranga IV“ skaičiuojamos netesybos. Mano, jog pasauliniu ir ekonominiu mastu vykusios krizės įrodinėti nereikia, o įrodymų, pagrindžiančių sunkią apeliantų finansinę padėtį sandorių sudarymo metu nagrinėjamojoje byloje surinkta pakankamai. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013-05-31 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1685-611/2013, kadangi apeliantai nereiškė reikalavimo dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Remdamasis kasacinio teismo 2014-04-16 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014, mano, kad yra CK 6.223 ir 6.228 straipsniuose numatyti pagrindai pakeisti laidavimo susitarimus, kurias būtų įsipareigojama laiduoti ne solidariai, o subsidiariai (t.3, b.l. 186-191).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog apeliantai pateikė tik argumentus dėl sunkios finansinės padėties papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties sudarymo dienai, tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Atsakovas nesutinka su apeliantų teiginiais, neva yra pagrindas pakeisti laidavimo susitarimus, kadangi: 1) neįrodė, jog buvo silpnesnioji sandorio šalis, kuri buvo priversta sutikti su jai pasiūlytomis sąlygomis ar buvo suklaidinti; 2) neįrodė kokiu būdu atsakovas apeliantus privertė laidavimo susitarimus sudaryti; 3) neįrodė, kad sutartis buvo sudaryta ne laisva valia, dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų ar pačių apeliantų ekonominio silpnumo, priklausomybės ar kitų priežasčių, galėjusių iškreipti apeliantų valią sandorių sudarymo metu. Atsakovo nuomone, sutarties sudarymas ir finansinių įsipareigojimų prisiėmimas niekaip neapsprendžia sunkios apeliantų finansinės padėties, priešingai įrodo, jog apeliantai operavo dideliais finansiniais resursais, laidavimo sutartis pasirašė laisva valia, suvokiant naujų finansinių įsipareigojimų riziką. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-05-31 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-1685-611/2013, turi prejudicinę galią, todėl apeliantų argumentas dėl negalėjimo remtis šiuo sprendimu turi būti atmestas kaip nepagrįstas (t.3, b.l. 205-210).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, jog UAB „Ranga IV“ su atsakovu sudarė 2008-02-14 kredito sutartį Nr. 031-03161, kurios pagrindu UAB „Ranga IV“ buvo suteiktas 20 000 000 Lt kreditas (t.1, b.l. 7-18). UAB „Upės centras“, UAB „Ranga IV“ ir AB bankas „Snoras“ sudarė 2008-12-17 skolos perkėlimo sutartį Nr. 031-03161, pagal kurią UAB „Ranga IV“ perkėlė savo skolą, kylančią iš 2008-02-14 kredito sutarties Nr. 031-03161, UAB „Upės centras“ (t.1, b.l.21-22). AB bankas „Snoras“ ir UAB „Upės centras“ sudarė 2008-02-12 kredito sutartį Nr. 031-03159, kuria bankas UAB „Upės centras“ suteikė 9 905 000 Lt kreditą (t.1, b.l. 23-34). 2008-12-17 papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2008-02-14 kredito sutarties UAB „Ranga Group“, UAB „Ranga IV“ ir L. P. įsipareigojo solidariai su pagrindiniu skolininku UAB „Upės centras“ atsakyti pagal prievoles, kylančias iš 2008-12-17 skolos perkėlimo sutarties Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutarties Nr. 031-03159, atitinkamai sudarytos 2008-12-17 ir 2008-12-18 UAB „Ranga IV“ ir L. P. laidavimo sutartys bei UAB „Ranga Group“ 2008-12-18 papildomas susitarimas Nr. 1 prie 2008-02-14 laidavimo sutarties pagal kuriuos laiduotojai su pagrindiniu skolininku UAB „Upės centras“ atsako solidariai (t.1, b.l. 8-46). Taigi, UAB „Upės centras“ kreditorinių įsipareigojimų pagal 2008-12-17 skolos perkėlimo sutartį Nr. 031-03161 ir 2008-02-12 kredito sutartį Nr. 031-03159 įvykdymas yra užtikrintas UAB „Ranga Group“, UAB „Ranga IV“ ir L. P. laidavimais, UAB „Upės centras“ priklausančių žemės sklypų hipoteka.
Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-12-06 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.B2-673-578/2010, iškelta UAB „Ranga IV“ bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Valnetas“. Vilniaus apygardos teismas 2010-12-17 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-8189-104/2010, iškėlė UAB „Ranga IV investicijos“ restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiui restruktūrizavimo administratoriumi paskyrė R. V.. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-03-31 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-892/2011, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2011-02-08 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-39-577/2011, priteisė atsakovui solidariai iš ieškovo L. P., UAB „Upės centras“, UAB „Ranga Group“, UAB „Ranga IV“: 10 531 199,48 Lt skolos ir 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal 2008-02-12 Kredito sutartį; 20 923 665,10 Lt skolos ir 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal 2008-02-14 Kredito sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-12-06 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-40/2012, Vilniaus apygardos teismas 2011-02-08 sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-27 nutartimi iškėlė UAB „Upės centras“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, nutartis įsiteisėjusi. Vilniaus apygardos teismo 2015-02-12 nutartimi patikslintas visas kreditorių sąrašas, BUAB „Upės centras“ bendra visų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 10 389 133,97 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2013-05-31 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1685-611/2013, atmetė ieškovų L. P. ir UAB „Gyvenamieji namai“ ieškinius atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS, BUAB „Ranga IV“ ir BUAB „Upės centras“ dėl skolos perkėlimo sutarties ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo UAB „Ranga Group“. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-12-06 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-40/2012, sprendimą paliko nepakeistą.
UAB „Ranga Group“ generalinis direktorius L. P. dėl laidavimo susitarimų sąlygų pakeitimo 2014-07-23 kreipėsi į atsakovą (t.1, b.l. 100). Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, kaip pirma minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014). Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Šioje normoje pateikiamas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai sutartį galima pakeisti teismo tvarka. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai yra nustatyti kituose CK straipsniuose (pvz., CK 6.204, 6.228 straipsniai), taip pat gali būti aptarti šalių sudarytoje sutartyje. Apeliantai prašo pakeisti 2008-12-18 papildomo susitarimo Nr. 1 prie 2008-01-14 laidavimo sutarties 2 punktą bei 2008-12-18 laidavimo sutarties 2 punktą, pagal kuriuos laiduotojai atsakytų ne solidariai, o subsidiariai. Apeliantai savo reikalavimą grindžia CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t.y. šalys buvo nelygiavertėje padėtyje, atsakovas pasinaudojo savo pranašumu ir privertė kitą šalį sudaryti sutartį jai nepalankiomis sąlygomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (grasino, darė ekonominį spaudimą), dėl kurių apeliantai buvo paskatinti sudaryti ne tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė sudaryti. Jokių įrodymų apie tai, jog bankas reikalavo sudaryti sandorius, grasino ekonominiais padariniais, ar sudarė sandorį ypatingai apeliantams nenaudingomis sąlygomis, nepateikta (CPK 178 straipsnis).
Apeliantai, įrodinėdami savo blogas finansines padėtis laidavimo susitarimų sudarymo metu, remiasi 2008 m. ekonominės pasaulinės krizės faktu, kurio, pasak apeliantų, įrodinėti nereikia. Pažymėtina, kad ekonominės krizės situacija per se nereiškia sutartinių prievolių pusiausvyros pažeidimo, tačiau ji nepripažintina ir absoliučiu pagrindu, dėl kurio reikalavimai pripažinti jos įtaką sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimui visais atvejais turėtų būti atmetami. Kadangi ekonominė krizė nevienodai paveikia įvairius verslo sektorius, tai pasauliniu ir nacionaliniu mastu kilusios ekonominės krizės įtaka sutartiniams santykiams ir jos sukelti konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje nustatytini ir vertintini individualiai. Kaip matyti iš 2008-02-14 kredito sutarties Nr. 031-03161, 20 000 000 Lt kredito paskirtis – apyvartinėms lėšoms, šalys kredito sutarties 4.1.1 ir 4.1.2 punktais susitarė sudaryti laidavimo sutartis (t.1, b.l. 8). Taigi, tokiu būdu atsakovas užtikrino mažesnę kredito gavėjui suteikto kredito grąžinimo riziką, o apeliantai, sudarydami laidavimo susitarimus „gelbėjo įmonės grupių verslą“, t.y. siekė, kad UAB „Ranga Group“ ir su šia įmone susijusios kitos įmonės toliau (ekonominės krizės sąlygomis) vystytų veiklą. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Nagrinėjamu atveju apeliantas L. P. laidavimo sutarčių sudarymo metu buvo kito laiduotojo UAB „Ranga Group“ l.e.p. direktorius (t.1, b.l. 38, 46), UAB „Ranga IV investicijos“ darbuotojas (t.1, b.l. 119), apeliantams buvo žinomos faktinės aplinkybės apie UAB „Ranga Group“ ir su šia įmone susijusių įmonių finansinę padėtį, jie žinojo už kokį asmenį bei už kokias jo prievoles laiduoja. Tai reiškia, jog apeliantai turėjo galimybę racionaliai apmąstyti bei įvertinti laidavimo susitarimų esmę, jų pasekmes bei prisiimamą riziką, pasverti jiems žinomas aplinkybes dėl UAB „Ranga Group“ susijusių įmonių veiklos rezultatų bei kitų įsipareigojimų, kylančių iš 2007-03-01 sindikuotos laidavimo sutarties Nr. KS/603/2.1.24.2.-07/1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, jog abu ieškovai (apeliantai) buvo didelę verslo patirtį turintys verslininkai (fizinis asmuo ir bendrovė), sugebantys įvertinti būsimą komercinį rezultatą, prisiimamos rizikos laipsnį. Tokio masto finansiniai įsipareigojimai parodo, jog ieškovai operavo dideliais finansiniais resursais, ir laidavimas buvo prisiimtas ieškovams sugebant įvertinti prisiimamų naujų finansinių įsipareigojimų riziką. Konstatuotina, jog atsakovas, paprašydamas prievolių užtikrinimo priemonių, įstatymų nepažeidė, nes prievolių užtikrinimą ir būdus reglamentuoja CK 6.70 straipsnio nuostatos. Laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad laidavimo sutartys nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013). Be to, laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Pagal Papildomo susitarimo prie laidavimo sutarties 6.3 punktą ieškovai įsipareigojo nedelsiant informuoti atsakovą banką „Snoras“ apie susidariusius finansinius sunkumus, jų pobūdį ir suminę išraišką, pareikštus jiems turtinio pobūdžio ieškinius bei kitus faktus, galinčius įtakoti tinkamą jų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis vykdymą (t.1, b.l. 44). Byloje nėra įrodymų, susijusių su atsakovo informavimu apie susidariusius sunkumus (CPK 178 straipsnis).
Vadovaujantis CK 1.138 straipsniu, civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimus. Proceso įstatyme nustatomas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šioje byloje iš esmės apeliacinis skundas yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir ieškinys, t.y. apeliantai (ieškovai) teigia, jog pasirašant 2008-12-18 papildomą susitarimą ir laidavimo sutartis buvo pasinaudota ieškovų sunkia finansine padėtimi bei neatidėliotinais poreikiais; atsakovas vienašališkai primetė ieškovams laidavimo sutarčių sąlygas, o ieškovai, ekonominės krizės metu, siekdami išgelbėti UAB „Ranga IV“, buvo priversti pasirašyti laidavimo sutartis, atsakovas turėjo prieigą prie paskolų rizikos duomenų bazės, žinojo apeliantų prisiimtus įsipareigojimus, t.y., kad apeliantas L. P. sudarytomis 2007-03-01 ir 2008-11-07 laidavimo sutartimis buvo ir yra užtikrinęs 2007-03-01 sindikuotos kreditavimo sutarties įvykdymą, tačiau jau nuo 2008-10-10 pradėjo vėluoti vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui AS REVERTA. Taigi, nagrinėjamu atveju, apeliantai, teigdami, kad papildomų susitarimų pasirašymo metu buvo atsidūrę sunkioje finansinėje padėtyje, o sandorius sudarė, nes buvo atsakovo priversti, šiuos savo teiginius privalėjo pagrįsti įrodymais, pavyzdžiui 2008-12-18 papildomo susitarimo ir laidavimo sutarčių sudarymo laikotarpiui pateikti teismui: UAB „Ranga Group“ ir su šia įmone susijusių įmonių finansinės atskaitomybės dokumentus, darbuotojų atleidimo faktą pagrindžiančius dokumentus, pradelstų įsipareigojimų AS REVERTA dydžius ir laikotarpį, sutartį su užsakovu NUKEM Technologis GmbH, įrodančią itin svarbaus ir pelningo projekto vykdymą ir pajamų iš jo gavimą (arba patirtus nuostolius) ir pan. Tokių įrodymų byloje nėra. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovai nepateikė įrodymų apie jų pačių finansines padėtis, kadangi, nei L. P., nei UAB „Ranga Group“ nebuvo ir nėra bankrutuojantys asmenys. CPK 185 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nagrinėjamojoje byloje nėra įrodymų (pavyzdžiui, 2008-12-18 papildomo susitarimo ir laidavimo sutarčių pasirašymo laikotarpiui apie: apeliantų turėtas sąskaitas ir pinigines lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, buvusį pas apeliantus ir (ar) trečiuosius asmenis, valdytas akcijas ir pan.), susijusių su apeliantų sunkia finansine situacija (CPK 178 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nėra pagrindo teigti, kad laiduoti solidariai nebuvo tikroji laiduotojų valia ar laidavimo sutartys buvo neapgalvotos rizikos, neatidumo, neatsargumo rezultatas (būdami patyrę verslininkai ir turėdami galimybes gauti teisines konsultacijas, ieškovai tikrai žinojo, kokią atsakomybę prisiima, galėjo derėtis dėl laidavimo sutarties sąlygų, tuo pačiu ir dėl subsidiariosios laiduotojų atsakomybės), rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013-05-31 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1685-611/2013, pagal ieškovų L. P. ir UAB „Gyvenamieji namai“ ieškinius dėl skolos perkėlimo sutarties ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS, BUAB „Ranga IV“ ir BUAB „Upės centras“, trečiasis asmuo UAB „Ranga Group“. Apeliantų nuomone, kadangi šioje byloje apeliantai nėra pareiškę reikalavimo dėl laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, todėl Vilniaus apygardos teismo 2013-05-31 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1685-611/2013, nustatytos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis išdėstyta praktika, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013-05-31 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1685-611/2013, nustatyta aplinkybe, jog ieškovas L. P. neįrodė, kad laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, ar sudaryta tik dėl akių bei, kad sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantas deklaratyviai išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, tačiau nepagrindžia, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimų. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė motyvuotas išvadas, kurios atitinka ištirtų bylos įrodymų duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, ir tinkamai pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kurios yra teisėtos ir pagrįstos, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes klausimas iš esmės išspręstas teisingai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo neaptarti apeliacinio skundo argumentai, ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo neįtakoja, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą nepakeistą.