- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-12
- Bylos Nr.
- A-756-35-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03319-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- D. V.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. (D. V.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1?4) ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 55, kuriuo buvo nutarta atšaukti D. V. 2010 m. rugsėjo 2 d. išduotą vizą Nr. 000251944.
Paaiškino, kad jam 2010 m. rugsėjo 2 d. buvo išduota Šengeno viza Nr. 000251944, tačiau 2010 m. lapkričio 8 d. jam buvo įteiktas 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas, kuriame nurodyta vizos atšaukimo priežastis ? informacija, kuri buvo pateikta siekiant patvirtinti kelionės tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nėra žinomos konkrečios vizos panaikinimo priežastys, tačiau jis mano, kad toks sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties) ir kitų teisės aktų nuostatas, ambasados sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nes jis nepagrįstai prarado galimybę lankytis ir būti Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, Užsienio reikalų ministerija) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 22?27) paaiškino, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečios teisės aktų normos jo atžvilgiu buvo pažeistos, kaip tas pažeidimas pasireiškė, jis skunde teismui neatskleidė bylos faktinių aplinkybių. Užsienio reikalų ministerijos konsulinis pareigūnas tinkamai atliko teisės aktais nustatytas pareigas priimant pareiškėjo dokumentus bei sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktai įpareigoja Užsienio reikalų ministeriją ir jos konsulinius pareigūnus užsienyje priimant sprendimą dėl Šengeno ar Lietuvos Respublikos vizos išdavimo įvertinti visą galimą riziką dėl migracijos pavojaus. Siekdami šio tikslo, konsuliniai pareigūnai naudojasi visomis prieinamomis priemonėmis, kad būtų nustatytos aplinkybės, keliančios abejonių dėl užsieniečio apsilankymo Lietuvoje tikslo ir sąžiningumo. Konsulinių darbuotojų pareiga atlikti teisės aktuose nustatytas užsieniečio prašymo išduoti vizą nagrinėjimo procedūras, ir kilus abejonėms dėl pateiktų dokumentų turinio teisingumo bei pokalbio metu gautos informacijos patikimumo priimti sprendimą vizos neišduoti. Mano, kad Užsienio reikalų ministerijos diplomatas Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje konsulinis pareigūnas tinkamai taikė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 1V-109/V-51 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašą ir pasinaudojo numatytomis galimybėmis atlikti konsultavimąsi dėl vizos išdavimo su Lietuvos Respublikos specialiosiomis tarnybomis. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) surinkta informacija apie tai, kad pareiškėjo pateikti duomenys pagrįstai sukėlė abejonių dėl užsienio piliečio apsilankymo Lietuvoje tikslo ir jo sąžiningumo, Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje konsuliniam pareigūnui davė pagrindą panaikinti vizą pareiškėjui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu (b. l. 124–126) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 55, kuriuo D. V. panaikinta viza Nr. 000251944 ir įpareigojo Užsienio reikalų ministeriją D. V. prašymą suteikti vizą išnagrinėti iš naujo.
Teismas nurodė, kad atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjui D. V. daugkartinę Šengeno vizą turi būti motyvuotas, pagrįstas teisės normomis bei objektyviais duomenimis. To reikalauja ir Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatos. Teismas padarė išvadą, kad iš ginčijamo sprendimo turinio akivaizdu, jog atsakovas šio sprendimo nepagrindė objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nes taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, sprendime nėra nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis pareiškėjui buvo panaikinta Šengeno viza, nenurodytos konkrečios vizos panaikinimo priežastys, tame tarpe ir kokia informacija nepatikima, sprendimas nėra pasirašytas įstaigos vadovo. Įvertinęs ginčo sprendimo turinį, nustatytas aplinkybes ir teisės aktų normas, teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdama sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimus. Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad minėti pažeidimai ne tik riboja asmens teisę į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu priimti objektyvų, visapusišką sprendimą.
III.
Atsakovas Užsienio reikalų ministerija padavė apeliacinį skundą (b. l. 131–134), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas individualaus administracinio akto pagrįstumo klausimą, turėjo ne tik formaliai įvertinti skundžiamo akto turinį, bet ir visas procedūras Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui priimant individualų administracinį aktą bei šių procedūrų metu priimtus sprendimus.
2. Teismas, spręsdamas ginčą, netaikė užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuojančių teisės aktų: Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, Europos Parlamento ir Tarybos priimto 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Bendrijų vizų kodeksas), Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. Bendrųjų konsulinių instrukcijų Šengeno konvencijos susitariančiųjų valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų 2005/C 326/01 (toliau – ir Bendrosios konsulinės instrukcijos).
Žemesnės instancijos teismas
3. Nesutinka su teismo išvada, jog konsulinis pareigūnas 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu nusprendęs pareiškėjui panaikinti Šengeno vizą, tokio sprendimo nepagrindė objektyviais duomenimis (faktais), nenurodytos konkrečios vizos panaikinimo priežastys, tame tarpe ir kokia informacija nepatikima. Paaiškina, kad nagrinėjant prašymus išduoti C (Šengeno) vizas taikomos Bendrijos vizų kodekso ir Bendrosios konsulinės instrukcijų taisyklės. Šiuose teisės aktuose tarp prašymų išduoti vizą nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta, kad būtent diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų, kad prašymų išduoti vizas nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti, todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t.
4. Bendrijos vizų kodeksas bei Bendrosios konsulinės instrukcijos imperatyviai nurodo, jog jei kyla bent kokia abejonė dėl pateiktų dokumentų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Nurodo, jog aukščiau paminėti teisės aktai įpareigodami konsulus įvertinti imigracijos į Šengeno šalis pavojų, įgalina konsulinius pareigūnus Europos Tarybos vizų informacinės sistemos pagalba apsikeisti duomenimis taip Europos Sąjungos valstybių, taip pat gauti ir neoficialios informacijos, būtinos priimti sprendimus išduoti ir panaikinti Šengeno vizas. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 20 straipsnis nustato vizos panaikinimo pagrindus: 1) norėdamas gauti vizą, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, 2) išdavus vizą, paaiškėja atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui pagrindai. Čia yra nurodytas ir pagrindas, kuriuo remiantis buvo panaikinta viza pareiškėjui.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas apskritai nepateikė patikimos informacijos apie numatomo buvimo Šengeno valstybėse tikslą ir sąlygų pagrindimą. 2010 m. spalio 26 d. prašyme išduoti Šengeno vizą pagrindiniu kelionės tikslu pareiškėjas nurodė – nekilnojamojo turto turėjimą Dervelių kaime, Pakruojo rajone (anketos 21 ir 32 punktai). VSAT pareigūnams patikrinus nekilnojamojo turto Develių kaime, Pakruojo rajone tinkamumą gyventi, paaiškėjo, kad D. V. tikslas lankytis Šengeno šalyse nebuvo nekilnojamojo turto Dervelių kaime, Pakruojo rajone turėjimas. Paaiškėjus šioms aplinkybėms Užsienio reikalų ministerijos konsulas priėmė sprendimą panaikinti D. V. išduotą vizą. Pažymi, kad pagal Bendrijos vizų kodekso 34 straipsnio 1 dalį viza panaikinama, kai paaiškėja, kad tos vizos išdavimo metu nebuvo patenkintos vizos išdavimo sąlygos, visų pirma, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu.
6. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiu Užsienio reikalų ministerijos konsulo sprendimą panaikinti D. V. Šengeno vizą, savo sprendimą grindė ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata, jog individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas įstaigos vadovo. Vizų išdavimą reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog sprendimus dėl vizų išdavimo, atsisakymo išduoti vizas bei vizos panaikinimo priima tik konsulines funkcijas vykdantys pareigūnai, šie sprendimai negali būti keičiami administracine tvarka, taigi, įstaigos vadovas neturėjo pareigos pasirašyti konsulo priimto sprendimo panaikinti D. V. anksčiau išduotą Šengeno vizą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas D. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 139–141) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad jis apskritai nepateikė patikimos informacijos apie numatomą buvimo Šengeno valstybėse tikslą ir sąlygų pagrindimą. Nurodo, kad kartu su prašymu išduoti vizą pateikė visus reikalaujamus dokumentus, taip pat ir pagrindžiančius numatomą buvimo Šengeno valstybėse tikslą ir sąlygas, remiantis šiais dokumentais ir buvo 2010 m. rugsėjo 2 d. išduota Šengeno viza Nr. 000251944. Jokių kitų dokumentų nebuvo prašoma.
2. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog pareiškėjo pateikti duomenys yra neteisingi ir pastatas yra netinkamas gyventi, tokie teiginiai prieštarauja oficialiems duomenims ir dokumentams. Duomenys apie jo nekilnojamąjį turtą buvo išdėstyti VĮ Registrų centro išduotame išraše iš Nekilnojamojo turto registro, kuris buvo pateiktas ambasadai. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) nuostatas Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys yra oficialūs ir visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl mano, kad teiginiai, jog tokie duomenys esą yra neteisingi, visiškai nepagrįsti, nes pateiktame išraše iš Nekilnojamojo turto registro yra nustatyta, kad pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto – pastato, kurio dalis priklauso pareiškėjui, paskirtis gyvenamoji. Šie duomenys nėra nuginčyti. Pagal Kadastro įstatymo 10 straipsnio nuostatas tik kompetentingai institucijai priėmus sprendimą gyvenamąsias patalpas pripažinti netinkamomis gyventi ir tokį sprendimą pateikus kadastro tvarkytojui, šis padaro žymą apie tai nekilnojamojo turto kadastre. Nėra priimto sprendimo pripažinti gyvenamąjį namą esantį Dervelių kaime Pakruojo savivaldybėje ir kurio dalis nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, netinkamu gyventi. Apie jo netinkamumą gyventi registro duomenyse nėra nurodyta.
3. Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas neturi teisės nustatyti tinkamas ar netinkamas gyventi yra gyvenamasis pastatas, jam nesuteikta teisė nesivadovauti Lietuvos Respublikos teisės aktais bei jų pagrindu išduotais dokumentais. Priešingai, tiek Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatyme, tiek ir Viešojo administravimo įstatyme tiek ir kituose įstatymuose nustatyta, kad bet kuris valstybės pareigūnas turi savo veikloje vadovautis įstatymais ir teisės aktais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 55, kuriuo nutarta atšaukti pareiškėjui D. V. 2010 m. rugsėjo 2 d. išduotą vizą Nr. 000251944, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą panaikino ir įpareigojo Užsienio reikalų ministeriją D. V. prašymą suteikti vizą išnagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad minėtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio bei Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19-21 straipsnių reikalavimų. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netaikė užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuojančių teisės aktų: Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties bei Europos Parlamento ir Tarybos priimto 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. Bendrųjų konsulinių instrukcijų Šengeno konvencijos susitariančiųjų valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų 2005/C 326/01, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Pagal ĮUTP 20 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija) 1 dalį viza užsieniečiui panaikinama, jeigu: 1) norėdamas gauti vizą, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; 2) išdavus vizą, paaiškėja atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui pagrindai (nustatyti ĮUTP 19 straipsnyje). Tačiau šiame Įstatyme nėra atskirai reglamentuoti išduotos vizos atšaukimo pagrindai.
Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (toliau – ir Reglamentas) 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetinkamos vizos išdavimo sąlygos. Iš esmės vizą paprastai atšaukia valstybės narės, kuri ją išdavė, kompetentingos institucijos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viza gali būti atšaukta vizos turėtojo prašymu. Pagal Reglamento 34 straipsnio 6 dalį sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
Vizos turėtojai, kurių viza buvo panaikinta ar atšaukta, turi teisę pateikti apeliacinį skundą, išskyrus atvejus, kai viza buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu pagal 3 dalį. Apeliaciniai skundai pateikiami prieš valstybę narę, kuri priėmė sprendimą dėl vizos panaikinimo arba atšaukimo, pagal tos valstybės narės teisę. Valstybės narės prašymą išduoti vizą pateikusiems asmenims suteikia informaciją apie apeliacinių skundų teikimo procedūrą, kaip nurodyta VI priede (7 d.). VI-tame priede ne tik pateikta Standartinė pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą, vizos panaikinimą ar atšaukimą ir jo pagrindimo forma, tačiau nurodytos ir pastabos: ,,Atitinkamas asmuo gali nacionalinėje teisėje numatyta tvarka apskųsti sprendimą atsisakyti išduoti vizą arba ją panaikinti ar atšaukti. Atitinkamas asmuo turi gauti šio dokumento kopiją (kiekviena valstybė narė turi pateikti nuorodą į nacionalinės teisės aktus ir procedūras, susijusius su teise apskųsti sprendimą (įskaitant kompetentingą instituciją, kuriai gali būti pateiktas skundas, ir laikotarpį, per kurį toks skundas gali būti pateiktas)).“
Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su ,,rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga taip pat turi pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, kad sustiprintų savo pajėgumus nustatant padirbtus ar suklastotus dokumentus, pateikiamus kaip patvirtinamieji dokumentai su kai kuriais prašymais išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal šio skirsnio 2.2 punktą Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos ambasadoje Baltarusijos Respublikoje 2010 m. rugsėjo 2 d. buvo išduota Šengeno viza (b. l. 7). Skundžiamame sprendime, adresuotame D. V., nurodyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje išnagrinėjo jo vizą Nr. 000251944, išduotą 2010 m. rugsėjo 2 d., ir kad viza atšaukta. Toks sprendimas buvo priimtas dėl tos priežasties, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant patvirtinti kelionės tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (b. l. 53, 5-6). Pažymėtina, jog sprendimas atšaukti pareiškėjui išduotą vizą surašytas tik užpildant (kryželiu pažymint) Standartinės pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą, vizos panaikinimą ar atšaukimą ir jos pagrindimo formos (patvirtintos Reglamento VI priede) laukelius, tačiau jokių konkrečių duomenų (faktinių aplinkybių) nėra nurodyta.
Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtose Reglamento normose nėra įtvirtinta atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (ministerijos padalinio – Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje) teisė priimamus sprendimus įforminti tik lakoniškai užpildant standartinę pranešimo formą, visiškai nepaisant kitų jo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą reglamentuojančių įstatymų. Reglamento 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Nors Instrukcijos nuostatose taip pat nėra detalaus vizų atšaukimo procedūros ir įforminimo reglamentavimo, tačiau iš V skirsnyje esančių normų turinio taip pat darytina išvada, kad bet kokius sprendimus (tiek išduoti vizą, tiek ir ją atšaukti ar panaikinti) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Kitaip tariant sprendimo atšaukti išduotą vizą priežastys jį gavusiam asmeniui turi būti aiškios ir suprantamos.
Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad ginčijamam sprendimui negali būti keliami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji individualaus administracinio akto turinio reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime (administracinė byla Nr. A556-336/2011) pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju iš pareiškėjui adresuoto Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 55 atšaukti vizą nebuvo galima suprasti dėl kokių priežasčių D. V. pateikta informacija siekiant patvirtinti kelionės tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (kaip nurodyta sprendime) ir kokiu teisiniu pagrindu remiantis toks sprendimas buvo priimtas. Šie sprendimo trūkumai yra esminiai, nes, kaip nurodė skunde pats pareiškėjas, sukliudė jam efektyviai realizuoti teisę į, jo nuomone, pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad sprendimą atšaukti vizą pasirašyti turi teisę tam įgalioti konsulines funkcijas vykdantys pareigūnai (kas numatyta Reglamente bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje), tačiau iš byloje esančios ginčijamo sprendimo kopijos nėra galimybės spręsti kas tokį sprendimą duotuoju atveju pasirašė.
Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.