- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-252-210/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- AB „Šiaulių energija“
- Atsakovas
- UAB „Juodalksnis“
- Trečiasis asmuo
- Daugiabučio
- Kategorijos
- 35.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Šiaulių energija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-198-772/2013 pagal ieškovo AB „Šiaulių energija“ ieškinį atsakovui UAB „Juodalksnis“ dėl skolos už šilumos energiją priteisimo, tretieji asmenys Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija, byloje išvadą teikiančios institucijos –Valstybinė energetikos inspekcija prie LR Ūkio ministerijos ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Šiaulių energija“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Juodalksnis“ 1 015,01 Lt skolos už šilumos energiją ir 72 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas nurodė, kad atsakovui UAB „Juodalksnis“ privačios nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas yra 310,52 kv. m. Daugiabučiui namui (duomenys neskelbtini), ieškovas AB „Šiaulių energija“ tiekia šiluminę energiją. Atsakovas savo patalpų šildymui naudoja autonominį šildymą, tačiau tai neatleidžia jo nuo prievolės mokėti už bendro naudojimosi patalpų šildymą šiame name. Kiekvienam (duomenys neskelbtini) patalpų savininkui, taip pat ir atsakovui, gaunamas šilumos energijos kiekis paskaičiuotas pagal nuosavybės teise turimą plotą. Atsakovui skola už šilumos energija yra skaičiuojama pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą „Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5“. Nors atsakovas nėra pasirašęs Šilumos energijos tiekimo sutarties, tačiau tarp AB „Šiaulių energija“ ir UAB „Juodalksnis“ yra šiluminės energijos tiekimo vartojimo sutartiniai santykiai LR CK 6.384 str. 1 d. nustatytais pagrindais, t.y. nuo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų.
Atsakovas UAB „Juodalksnis“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovui yra gerai žinoma, jog realiai daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), visos bendrojo naudojimo patalpos yra nešildomos, nes šildymo prietaisai yra atjungti pačios šio daugiabučio namo savininkų bendrijos iniciatyva. Ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovo apmokėti neteisėtą ir nepagrįstą sąskaitą, išrašytą už paslaugą, kurios jau keturis metus neteikia.
Trečiasis asmuo Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija patvirtino, kad atsakovo patalpos dar 1995 m. yra atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos. Virš atsakovo patalpų esančio buto gyventojai turėjo nusiskundimų dėl šaltų grindų. Atsakovas bendrijai priklausančiomis patalpomis nesinaudoja, tačiau jis nėra visiškai atsijungęs nuo gyvenamojo namo. Jos atstovaujamo gyvenamojo namo gyventojai irgi jau seniai atsijungė nuo šilumos tiekimo į bendrojo naudojimo patalpas, tačiau dokumentų dėl gyvenamojo namo atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo į bendrojo naudojimo patalpas pateikti negali, nes jų neturi.
Institucija, duodanti išvadą byloje VEI prie LR Ūkio ministerijos nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovo patalpos yra trečiojo asmens pastato dalis, todėl jis irgi privalo mokėti už šilumą tiekiama namo bendrojo naudojimo patalpoms, nežiūrint į tai, kad atsakovo ir trečiojo asmens patalpas skiria kapitalinė siena.
Institucija, duodanti išvadą byloje VKEKK nurodė, kad nors atsakovo ir trečiojo asmens patalpas skiria kapitalinė siena, jis privalo irgi mokėti už šilumos kiekį tenkantį daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms. Tačiau jeigu atsakovo patalpos būtų pripažintos atskiru namu, turėtų VĮ Registrų centras suteiktą pastato unikalų numerį ar šios patalpos būtų pripažintos esamo daugiabučio namo atskiru bloku, tuomet pagal Taisyklių 8 p. nustatytus techninius reikalavimus atskirai pastato sekcijai (blokui), šioms patalpoms būtų galima taikyti skirtingus šilumos paskirstymo metodus. To pasėkoje šioms patalpoms nebūtų pareigos mokėti už Pastato bendrųjų patalpų šildymą. Kol tai nėra atlikta, šių patalpų savininkai privalo mokėti už Pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškovo AB ,,Šiaulių energija“ ieškininius reikalavimus atsakovui UAB ,,Juodalksnis“ atmetė.
Priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo AB ,,Šiaulių energija“ 60 Lt pašto išlaidoms atlyginti.
Teismo nustatyta, kad AB ,,Šiaulių energija“ tiekia šilumą Daugiabučiam namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Šalia šio daugiabučio namo yra atsakovui priklausančios komercinės paskirties patalpos, kurios turi atskirą unikalų numerį Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir trečiajam asmeniui DN (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijai priklausantis gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nors nurodytų patalpų ir gyvenamojo namo adresas tas pats, tačiau iš VĮ Registrų centras Šiaulių filialo pateiktų duomenų matyti, kad jos yra dviejuose skirtinguose pastatuose. Atsakovas yra įsirengęs autonominį šildymą savo patalpų šildymui. Šis ieškovo pripažintas faktas teismo laikytas įrodytu ir nereikalaujančiu papildomų įrodymų (CPK 187 str. 1d.). Ieškovas nepateikė į bylą minėto gyvenamojo namo šildymo vidaus tinklų techninio projekto, todėl pateikus tik analogiško dvylikaaukščio namo techninį projektą, teismas laikė, kad jis tiesiogiai nepatvirtina ieškovo nurodytų aplinkybių dėl šilumos perdavimo atsakovui.
Ieškovo pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovo skola apskaičiuojama remiantis trečiojo asmens suvartotu šilumos kiekiu, o po to išskiriama atsakovo dalis. Pirmiausia, teismas sprendė, kad toks ieškovo pateiktas skaičiavimo būdas, kuomet atsakovo ir trečiojo asmens pastatų sienos yra atskirtos kapitaline siena, nėra tikslus. Antra, trečiajam asmeniui priklausančios bendrojo naudojimo patalpos, esančios gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Šiauliai, jau nuo 1995-1996 metų šildymo sezono pradžios yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Trečia, vietos apžiūros metu teismas užfiksavo, kad atsakovo patalpose esantis karšto vandens tiekimo vamzdis yra šiltas, o kiti vamzdžiai yra izoliuoti.
Teismas pastebėjo, kad nuo 2005-07-31 šilumos energija skirstoma remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu metodu Nr. 5. Nors ieškovas ir remiasi minėtu metodu Nr. 5, tačiau teismas sprendė, kad jo taikymui nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Šilumos tiekimo paslauga – yra viešoji paslauga, todėl ieškovas, teikdamas paslaugas, negali tam tikram asmenų ratui daryti nuolaidų, tai yra tiekdamas šilumos energija gyvenamajam namui, kuris neteisėtai nutraukė bendrojo naudojimo patalpų šildymą, perkelti šią prievolę formaliais pagrindais atsakovui. Trečiojo asmens atstovė neneigė, kad nėra jokių teisėtų suderinimų dėl šilumos tiekimo nutraukimo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Taip pat ieškovas nepateikė teismui tinkamų įrodymų, kaip yra gyvenamojo namo gyventojams paskirstytas šilumos kiekis tenkantis bendrojo naudojimo patalpoms, apart minėto nekonkretaus paskaičiavimo.
Atsakovo motyvą, kad jis nesinaudoja iš trečiojo asmens laiptinės tiekiama šiluma, teismas laikė pagrįstu, tačiau jam priklausančiose patalpose nebuvo izoliuotas tik karšto vandens tiekimo vamzdis, kas leido teismui daryti ir kitą išvadą, jog jis gavo atitinkamą dalį šilumos kiekio, tačiau ieškovas nepateikė teismui į bylą šio kiekio pagrįsto apskaičiavimo, kas vėlgi leidžia teismui, jo reikalavimą leido laikyti neįrodytu. Teismas paminėjo, jog vartotojo naudojimasis, kad ir nedidele dalimi šilumos kiekio, nepanaikina jo prievolės mokėti už bendroms reikmėms priskirtą šilumos energiją, kadangi ir gyvenamajame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu – kaip vartotojai ir kaip turto savininkai. Tokiu būdu UAB ,,Juodalksnis“, kaip gyvenamojo namo bendrojo naudojimo įrenginių bendrasavininkas, privalėtų apmokėti dalį už savo patalpose suvartotą šilumą, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, taip pat nepaisant to, ar laiptinėmis naudojasi, ar ne.
Teismas siūlė šalims pasinaudoti ir pastato energetinio audito duomenimis, tačiau jos nuo šio pasiūlymo atsisakė, kas irgi teismui sudarė teisinį pagrindą ieškovo reikalavimą atsakovui atmesti. Tik teismui turint nepriklausomo energijos audito išvadą būtų vienas iš pagrindų spręsti klausimą dėl atsakovo prievolės ieškovui.
Tiek Valstybinė energetikos inspekcija, tiek Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, savo išvadose, nors ir nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovo ir trečiojo asmens patalpas skiria aklina siena, nėra svarbi, tačiau su tokia nuostata teismas nesutiko iš esmės. Pirmiausia, VKEKK išvadoje laikė, kad jeigu atsakovo patalpos turėtų atskirą numerį, tuomet jų apšildymui būtų galima taikyti skirtingus šilumos paskirstymo metodus. Tačiau teismas yra nurodęs, kad atsakovo prievolė ieškovui nėra (nebuvo) tinkamai pasibaigusi, tačiau ieškinio reikalavimui pagrįsti nėra pateikta pakankamų įrodymu. Antra, institucijų išvados teismui tėra tik kaip vienas iš įrodymų ir neturi išankstinės įrodomosios galios. Teismas akcentavo, kad tiek trečiasis asmuo, tiek ir atsakovas nuo 1995-1996 metų atjungė iš dalies šilumos tiekimą į jų valdomas patalpas. Nors abu bylos dalyviai yra neteisėtai atsijungę, tačiau ir tokiu atveju, ieškovas iš dalies irgi laikytinas atsakingu už vartotojų veiksmus dėl to, kad netaikė jokių administracinio poveikio priemonių ir nepareikalavo pagal teisės aktus įteisinti šilumos tiekimo iš dalies nutraukimą. Ieškovas rėmėsi tuo, jog atsakovui skola už į Gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), yra apskaičiuota remiantis Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Tačiau teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie dominuojančią pastato šildymo sistemą ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus ir šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus. Taip pat byloje nėra duomenų ar trečiojo asmens butų savininkai yra apmokėję ieškovui savo dalį už šilumos tiekimą į bendrojo naudojimo patalpas. Ieškovo pateiktus šilumos energijos paskirstymą ir jo pagrindu atliktus paskaičiavimus teismas laikė netiksliais, kadangi juose nėra duomenų apie trečiajam asmeniui ir atsakovui atskirai nustatytą šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekį bei paskirstymą. Ieškovo pateiktame skaičiavime beveik visi duomenys siejami su trečiojo asmens suvartotu šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymu. Paskaičiavime teismui trūko duomenų, koks šilumos kiekis yra paskirstytas atsakovui ir trečiajam asmeniui, kaip atskiriems bendrojo naudojimo patalpų šildymo vartotojams, todėl padarė išvadą, kad ieškovo pateiktas paskaičiavimas neatitinka šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 reikalavimų.
Šalims nepasinaudojus teismo suteikta teise ir nepašalinus abejonių dėl bendroms reikmėms priskirtino šilumos kiekio pagal atskiras patalpas, teismui atsirado teisinis pagrindas ieškovo ieškinį atmesti. Be to, teismas laikė, kad atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, atsakovo valdomos patalpas laikė atskiru bloku, kuriam kaip yra nurodyta VKEKK išvadoje, gali būti taikomos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų LR EM 2010-10-15 įsakymu Nr. 1-297 8 p. nuostatos.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismui nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo, ieškovo pateiktus skaičiavimus pripažinti pagrįstais, nes jie pažeidžia atsakovo ekonominius interesus, o atsakovo pateikti atsikirtimai, teismo taip pat negali būti pripažinti visiškai pagrįstais, nes pažeistų tiekėjo interesus.
Tarp šalių kilus ginčui, teismas neturėjo teisinio pagrindo formaliai remtis Institucijų pateiktomis išvadomis ar ieškovo nurodytais motyvais, kad šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo bei paskirstymo tvarką reglamentuoja tik Komisijos patvirtintas metodas Nr. 5. Teismas pastebėjo, kad metode nėra jokių nuostatų, draudžiančių numatyti, kad bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priskirtas šilumos kiekis gali būti paskirstytas pagal atskiras bendrojo naudojimo patalpas, taip pat, kad negali būti nustatytos atskiros bendrojo naudojimo patalpos šildymo sąnaudos. Metode nėra draudimų numatyti ir kitokią nei nurodyta skaičiavimo tvarką. Šiame metode taip pat nėra jokių draudžiančių nuostatų, leidžiančių padaryti išvadą, kad gali būti nustatyti skirtingi vartotojai ir atitinkamai konkrečios jiems tenkančios šildymo sąnaudos. Ginčo atveju pagal Komisijos patvirtintus metodus šilumos paskirstymui turėtų būti naudojami būtent atskirų butų (patalpų), įregistruotų kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, patalpų plotai bei šių butų (patalpų) suma – o ne statinio plotas, kaip tuo remiasi ieškovas. Tokia išvadą teismas padarė remiantis tuo, kad ieškovas ilgą laiką nereikalavo iš bylos dalyvių sumokėti už pateiktą šilumą, o pastarieji savavališkai iš dalies nutraukė šilumos tiekimą į jų valdomas patalpas, jau nuo 1995-1996 šildymo sezono. Teismo nurodyta, kad tik tinkamai apskaičiavus šilumos paskirstymą, nes ginčo esmė ir yra kokia apimtimi, atsakovas turėtų prisidėti prie bendrojo naudojimo patalpų šildymo ir apmokėjimo, būtų pagrindas spręsti klausimą dėl ieškovo ieškinio pagrįstumo.
Atsakovo teiginį, kad ieškovas neteisingai apskaičiavo jam tenkančią bendrosioms reikmėms priskirtą šilumos kiekį, teismas laikė pagrįstu, nes nepaneigtas byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Esant tokioms aplinkybėms ieškovo ieškinį teismas atmetė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu AB „Šiaulių energija“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.
2. Bylos nagrinėjimo metu, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo įrodymų, kad bendrojo naudojimo patalpos yra tinkamai, laikantis įstatyminių aktų reikalavimų, atjungtos nuo centrinės šildymo sistemos, nepateikė. Teiginys, kad bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos, turėtų būti pagrįstas energijos vartojimo audito išvadomis, kaip numato Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinto 5 metodo 3.2 punkte. Minėtame name toks auditas nėra atliktas.
3. Pastate esančios UAB „Juodalksnis“, kaip namo bendrasavininkio, parduotuvės patalpos yra daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), dalis, todėl privalo mokėti už bendrųjų patalpų šildymą. Išvadą, kad šios patalpos yra šiame name pateikė VĮ Registrų centro NTR Šiaulių filialas. Nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atsijungta neteisėtai, pažeidžiant atsijungimą reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko AB „Šiaulių energija“ pagrįstai skaičiavo mokestį už šilumos energiją sunaudotą bendrojo naudojimo patalpų šildymui, taikydama šį mokestį ne tik namo gyventojams, bet ir atsakovui UAB „Juodalksnis“.
Byloje išvadą teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija palaiko teismui pateiktą išvadą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų, dėl ko neteisingai buvo išspręsta byla. Šiuo atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali priimti naują sprendimą, patenkinat ieškinį visiškai (LR CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl bendrasavininko prievolės
Byloje kilo ginčas, dėl prievolės atsiskaityti, daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, už jam tenkančią dalį šilumos suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 201-09-30, kai yra nuo šildymo sistemos atsijungta, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos.
Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas UAB „Juodalksnis“ yra negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Nustatyta, kad atsakovas yra įsirengęs autonominį savo patalpų šildymą, nes tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija nuo 1995-1996 m. yra iš dalies atjungę šilumos tiekimą į jų valdomas patalpas.
Iš bylos duomenų matyti, kad rašytinė ieškovo ir atsakovo sutartis dėl šilumos energijos pirkimo pardavimo nėra sudaryta. Kartu byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovo nuosavybės teise valdomos negyvenamosios patalpos prie energijos tiekimo tinklų buvo prijungtos iki jo faktinio dalinio atjungimo nuo jų. Remdamasis CK 6.384 straipsniu, bei kasacinio teismo praktikoje suformuotomis nuostatomis apie tokiais atvejais konkliudentinių veiksmų pagrindu atsirandančius sutartinius santykius, pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota, jog ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai santykiai.
Teismas pažymi, jog įstatymai numato bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe bei ją išlaikant. Pagal CK 4.76 straipsnį ir 4.82 straipsnio 3dalį vartotojas, būdamas daugiabučio gyvenamojo namo savininkas ir sykiu namo bendrosios nuosavybės subjektas, proporcingai jam priklausančiai daliai taip pat privalo apmokėti išlaidas susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu.
Kasacinio teismo konstatuota, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas, t. y. kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek jos suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme - kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa į namą tiekiama energija turi būti įskaitoma ir paskirstoma pagal įstatymą. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) - turi būti įmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes, pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas, kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).
Pirmosios instancijos teismas, nors ir atmesdamas ieškovo ieškinį, pagrįstai sprendė, kad atsakovas UAB ,,Juodalksnis“, kaip gyvenamojo namo bendrojo naudojimo įrenginių bendrasavininkas, privalėtų apmokėti dalį už savo patalpose suvartotą šilumą, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, taip pat nepaisant to, ar laiptinėmis naudojasi, ar ne. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas gavo atitinkamą dalį šilumos kiekio, tačiau nepagrįstai laikė, jog ieškovas nepagrindė atsakovui tenkančios šilumos kiekio paskaičiavimo. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas, būdamas negyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčiu, turi pareigą proporcingai savo daliai apmokėti jam proporcingai tenkančią dalį už šilumos energiją namo bendro naudojimo patalpoms šildyti.
Dėl atsijungimo procedūros vertinimo
Pažymėtina, kad įstatymo nuostatose yra nustatyta speciali butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūra, kurios turi laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Tiek atsijungimo procedūra, tiek reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą, ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Kauno energija“ v. E. S., kt., bylos Nr. 3K-3-259/2012; kt.). Taigi tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktuose nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojais iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Kauno energija“ v. E. S., kt., bylos Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Kauno energija“ v. VšĮ Ekonominės integracijos agentūra, kt., bylos Nr. 3K-3-277/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007).
Nagrinėjamu atveju teisus apeliantas teigdamas, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo įrodymų, kad bendrojo naudojimo patalpos yra tinkamai, laikantis įstatyminių aktų reikalavimų, atjungtos nuo centrinės šildymo sistemos, nepateikė.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas nuo 1995-1996 metų yra atsijungęs nuo šilumos tiekimo į savo naudojamas patalpas ir jas šildo paties įrengtu autonominiu šildymu. Vietos apžiūros metu teismo užfiksuota, kad atsakovo patalpose esantis karšto vandens tiekimo vamzdis yra šiltas, o kiti vamzdžiai yra izoliuoti. Dokumentų, patvirtinančių teisėtą atsakovo atsijungimą nuo šildymo sistemos, byloje nėra. Kadangi atsakovas atsijungė nuo šildymo sistemos, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl toks atsijungimas negali būti pripažįstamas teisėtu. Trečiajam asmeniui priklausančios bendrojo naudojimo patalpos, esančios gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), taip pat nuo 1995-1996 metų yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Tai patvirtino ir bendrijos pirmininkė, kuri nurodė, kad dokumentų dėl gyvenamojo namo atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo į bendrojo naudojimo patalpas neturi ir nėra jokių teisėtų suderinimų dėl šilumos tiekimo nutraukimo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Atsakovas byloje laikosi pozicijos, kad neprivalo mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nes visos bendrojo naudojimo patalpos yra nešildomos, nes patalpose esantys šildymo prietaisai yra atjungti savavališkai. Nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, kad abu bylos dalyviai yra atsijungę neteisėtai, tačiau visiškai nepagrįstai laikė iš dalies atsakingu ir šilumos tiekėją, kuris nepareikalavo pagal teisės aktus įteisinti šilumos tiekimo iš dalies nutraukimą. Kadangi nėra atsakovo teisėtą patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą patvirtinančio akto, jo atsijungimas laikytinas neteisėtu, ieškovo ir atsakovo šilumos tiekimo santykiai laikytini nenutrūkusiais, todėl atsakovui išlieka pareiga apmokėti už jam tenkančią dalį šilumos suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Tik įteisinus savavališką atjungimą, šilumos tiekėjas turės teisinį pagrindą tokiam vartotojui nebeskaičiuoti viso mokesčio už šilumą – t. y. mokesčio paskirstymo metodas bus papildytas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti ir apmokėti pateikti mokestį tik už tenkančią šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad patalpų savininkai už šilumos energiją atsiskaito pagal teisės aktais reglamentuotą tvarką, todėl teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, atsakovui, kaip patalpų savininkui, ir minėto namo šilumos energijos vartotojams, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją už bendro naudojimo patalpų šildymą iki to momento, kol visi daugiabučio pastato šildymo sistemos įrenginiai bus atjungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012).
Dėl skolos skaičiavimo metodikos
Ieškovas skolos dydį atsakovui už šilumos energiją priteisimo, grindė remiantis Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (1 t., 57-60 b. l.).
Šilumos kiekis, sunaudojamas bendro naudojimo patalpoms šildyti apskaičiuojamas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5 (toliau Metodas). Visiškai nepagrįstu laikytinas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad tik turint nepriklausomo energijos audito išvadą, būtų vienas iš pagrindų spręsti klausimą dėl atsakovo prievolės ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei laikė pirmosios instancijos teismas, vadovaujasi institucijų pateiktomis išvadomis, šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo bei paskirstymo tvarka reglamentuota Komisijos patvirtintu metodu Nr. 5.
Byloje pateiktas detalus ieškovo šilumos energijos paskirstymo išaiškinimas (1 t., 57-60, 135-136 b. l.), skolos skaičiuotė (1 t., 8 b. l.). Iš jų matyti tikslus gyventojų butų ploto ir atsakovo patalpų ploto atribojimas bei suvartotos energijos kiekio paskirstymas visiems pastato savininkams pagal bendrą plotą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad paskaičiavime trūksta duomenų, koks šilumos kiekis yra paskirstytas atsakovui ir trečiajam asmeniui kaip atskiriems bendrojo naudojimo patalpų šildymo vartotojams. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų apie dominuojančią pastato šildymo sistemą ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus ir šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus, nes tai visiškai nėra susiję su ginčo dalyku. Atsakovo argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą dėl skolos paskaičiavimo ir jos dydžio, nepateikta.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su išvadą byloje teikiančios institucijos argumentu, kas nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog atsakovo patalpas ir Daugiabučio namo butų savininkų patalpas skiria kapitalinė siena, įtakos neturi, nes pastate esančios parduotuvės patalpos yra pastato dalis ir šių patalpų savininkas privalo mokėti už bendrųjų patalpų šildymą, nežiūrint tai, kad parduotuvę nuo gyvenamųjų patalpų skiria kapitalinė siena. Pirmosios instancijos teismas, visiškai nepagrįstai, ieškovo pateiktą skolos skaičiavimo būdą, siedamas su atskiros kapitalinės sienos buvimu, pripažino netiksliu. Byloje nėra duomenų, kad parduotuvės patalpos būtų pripažintos atskiru namu ar šios patalpos būtų pripažintos esamo daugiabučio namo atskiru bloku, todėl nagrinėjamu atveju ir negali būti taikomos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų LR EM 2010-10-15 įsakymu Nr. 1-297 8 p. nuostatos.
Apeliacinio skundo argumentas, kad nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atsijungta neteisėtai, pažeidžiant atsijungimą reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko AB „Šiaulių energija“ pagrįstai skaičiavo mokestį už šilumos energiją sunaudotą bendrojo naudojimo patalpų šildymui, taikydama šį mokestį ne tik namo gyventojams, bet ir atsakovui UAB „Juodalksnis“, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas, priimant naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas visiškai, ieškovui atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos – žyminis mokestis, sumokėtas tiek už ieškinį, tiek už apeliacinį skundą.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui AB „Šiaulių energija“ iš atsakovo UAB ,,Juodalksnis“ 1 015,01 Lt skolos už šilumos energiją ir 144 Lt žyminio mokesčio.