- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-07
- Bylos Nr.
- 2-1374-381/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00138-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Driukas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios mažosios bendrijos „Autojona“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „POSTERUS“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarties dalies, kuria bankroto administratorei atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą bankrutuojančios mažosios bendrijos buvusiam vadovui nevykdant teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratorei bendrijos dokumentus ir turtą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi mažajai bendrijai „Autojona“ (toliau –MB „Autojona“) iškelta bankroto byla, bankrutuojančios bendrijos administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė „POSTERUS“ (toliau – UAB „POSTERUS“ arba bankroto administratorė), bendrijos vadovui nustatytas penkiolikos dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas perduoti bankroto administratorei bendrijos turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, taip pat visus dokumentus. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 19 d.Bankroto administratorės UAB „POSTERUS“ įgaliotas asmuo J. R. 2017 m. birželio 19 d. pateikė teismui prašymą taikyti bendrijai supaprastintą bankroto procesą, patvirtinti įmonės kreditorinius reikalavimus, dešimties minimalių mėnesinių atlyginimų (toliau – MMA) dydžio administravimo išlaidų sąmatą visam supaprastinto bankroto procesui, nustatant bankroto administratorės atlyginimo dalį, taip pat prašė išduoti vykdomąjį dokumentą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties dalies, kuria bendrijos vadovas įpareigotas perduoti bankroto administratorei bendrijos turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, taip pat visus dokumentus.Bankroto administratorė prašyme nurodė, kad bankrutuojančios MB „Autojona“ buvusiam vadovui nevykdant Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentus ir turtą, bankroto administratorė iš disponuojamų dokumentų nustatė, kad bendrija neturi jokio registruotino turto, lėšų atsiskaitomosiose sąskaitose ir kasoje. Duomenų apie esančius bendrijos debitorius nėra. Nesant duomenų apie bendrijos turto buvimą bei siekiant užtikrinti bankroto proceso ekonomiškumo, koncentracijos ir operatyvumo principus, tikslinga taikyti supaprastinto bankroto proceso procedūrą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2017 m. birželio 21 d. nutartimi bankroto administratorės įgalioto asmens prašymą tenkino iš dalies: bankrutuojančiai MB „Autojona“ taikė supaprastintą bankroto procesą;patvirtino 3 800 Eur bankrutuojančios MB „Autojona“ administravimo išlaidų sąmatą įmonės bankroto proceso laikotarpiui nuo supaprastinto bankroto proceso bylos nutarties priėmimo dienos iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, skiriant 2 280 Eur sumą iš patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos bankroto administratorės atlyginimui;patvirtino bankrutuojančios MB „Autojona“ kreditorių reikalavimus 7 186,80 Eur sumai pagal pateiktą sąrašą;atmetė prašymą dėl vykdomojo dokumento išdavimo.Teismas, įvertinęs bankroto administratorės pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad bankrutuojanti MB „Autojona“ neturi turto, negali apmokėti teismo ir administravimo išlaidų, todėl yra pagrindas jai taikyti supaprastintą bankroto procesą (ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalis).Teismas, įvertinęs būsimas MB „Autojona“ administravimo išlaidas, bankroto procedūros apimtį, bankroto administratorės atliekamų veiksmų kompleksiškumą, taip pat tai, kad prašoma patvirtinti suma, skirta administravimo išlaidoms apmokėti, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ nustatytus rekomendacinius dydžius, sprendė, kad MB „Autojona“ administravimo procedūrai vykdyti iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro reikalinga 3 800 Eur administravimo išlaidų suma, iš šios patvirtintos administravimo išlaidų sumos 2 280 Eur skiriant bankroto administratorės atlyginimui. Teismas konstatavo, kad bankroto administratorės prašymas dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo atitinka Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas, bankroto administratorė sutinka su prašomais patvirtinti kreditoriniais reikalavimais, ginčo dėl jų nėra, todėl pateiktas prašymas yra pagrįstas ir teisėtas.Teismas nurodė, kad remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu įmonės valdymo organai privalo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 2 896 Eur baudą. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, sprendė, kad bankroto administratorės įgalioto asmens prašymas dėl vykdomojo dokumento išdavimo netenkintinas.
III. Atskirojo skundo argumentai
MB „Autojona“ bankroto administratorė atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą dėl bendrijos buvusio vadovo įpareigojimo perduoti bankroto administratorei bendrijos dokumentus ir turtą.Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias civilinio proceso šalių teisinį statusą, procesines šalių teises ir pareigas, vykdomąjį procesą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra įvykdytas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi bankrutuojančios bendrijos buvusiam vadovui nustatytas įpareigojimas perduoti bankroto administratorei bendrijos turtą ir dokumentus. Neturint bendrijos buhalterinės apskaitos dokumentų neįmanoma nustatyti bendrijos veiklos, jos turimo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokiu būdu apsunkinama bankroto administratorės galimybė tinkamai ir laiku vykdyti savo pareigas, kas tiesiogiai įtakoja bankroto proceso ekonomiškumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatomis, kurios reglamentuoja ne teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluoto įpareigojimo priverstinio vykdymo priemones, o tik sankcijų taikymą už teismo sprendimo nevykdymą. Tai savo esme, paskirtimi ir teisinių pasekmių padariniais du skirtingi institutai, prieštaraujantys vienas kitam. Nagrinėjamu atveju nėra prašoma bendrijos vadovui skirti baudą CPK 771 straipsnio pagrindu, tačiau prašoma išduoti vykdomąjį raštą įsiteisėjus vykdytinam teismo sprendimui (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos nenumato, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata yra vienintelė, leistinai taikytina asmenų, kurie pagal kompetenciją privalo vykdyti teismo sprendimą, atžvilgiu, siekiant perimti bankrutuojančios įmonės turtą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankroto administratorei perdavus antstolei vykdyti vykdomąjį dokumentą, antstolis turės daugiau galimybių operatyviau nustatyti skolininko buvimo vietą (darbovietės, gyvenamosios vietos, turto buvimo vietas) bei išreikalauti dokumentus. Tokiu būdu galimybė vykdyti bankroto procedūras ir atgauti turtą bei dokumentus yra žymiai didesnė, nei teismui teikiant prašymą skirti atsakingam asmeniui baudą, kuris nagrinėjamas bendra CPK nustatyta tvarka, sudarant skolininkui galimybę pateikti atsiliepimą ir kt. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad neturėdama antstolio surašyto išieškojimo negalimumo akto bankroto administratorė negalės užbaigti bankroto proceso, nes VĮ „Registrų centras“ be šio dokumento atsisako išregistruoti juridinį asmenį. Tai nepagrįstai užvilkintų bankroto procedūrą bei prieštarautų bankroto instituto principams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria bankroto administratorei atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą bankrutuojančios bendrijos buvusiam vadovui nevykdant teismo įpareigojimo bankroto administratorei perduoti bendrijos turtą ir dokumentus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas, kurios reglamentuoja ne teismo sprendimo priverstinio vykdymo priemones, o sankcijų taikymą už teismo sprendimo nevykdymą. Anot apeliantės, nagrinėjamu atveju nėra prašoma bankrutuojančios bendrijos vadovo atžvilgiu taikyti sankcijas, tačiau prašoma išduoti vykdomąjį raštą įsiteisėjus vykdytinam teismo sprendimui (CPK 646 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo vadovautis ĮBĮ teisės normomis.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodytais bankroto administratorės argumentais bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino ĮBĮ normas bei pagrįstai atsisakė bankroto administratorei išduoti vykdomąjį dokumentą CPK 646 straipsnio 1 dalies pagrindu.CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, įtvirtinta taisyklė, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Vienas iš tokių specialiųjų įstatymų, reglamentuojančių įmonių bankroto procesą, yra Įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje taip pat suformuluota analogiška civilinio proceso įstatymų, reglamentuojančių bankroto bylų nagrinėjimą, konkurencijos taisyklė, pagal kurią bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso, o ĮBĮ nustatyta išbaigta, savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso funkcionuojanti, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009). Iš šių teisinių nuostatų ir išaiškinimų darytina išvada, kad ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir jų tarpusavio konkurencijos atveju turi prioritetą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-992-381/2016).ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte reglamentuota, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą teismas privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 2 896 Eur baudą. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.Sistemiškai aiškinant nurodytas ĮBĮ teisės normas, apeliacinės instancijos teismas laiko teisiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju esant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 14 dalies, kurios nustato bankrutuojančios įmonės valdymo organų pareigą perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus bei sankcijas už tokio įpareigojimo nevykdymą, CPK 646 straipsnio 1 dalies, kurioje reglamentuojamas vykdomojo rašto išdavimas pagal įsiteisėjusį vykdytiną sprendimą, konkurencijai, pastaroji norma nėra taikoma. Analogiška praktika dėl vykdomojo rašto išdavimo galimybės bankroto bylose formuojama ir naujausiose Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtose civilinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1080-370/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1152-157/2017).Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad toks ĮBĮ esamas reguliavimas ir jo aiškinimas bei taikymas atitinka CPK normas, reglamentuojančias sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, turinį. CPK 273 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas, tai teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo arba nenutrauks nurodytų veiksmų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1080-370/2017). Taigi išdavus bankroto administratorei vykdomąjį raštą ir pradėjus vykdymo veiksmus, o vėliau sprendžiant ir sankcijų taikymo klausimą pagal CPK 771 straipsnio nuostatas, iš esmės bankroto proceso metu po keletą kartų lygiagrečiai būtų sprendžiamas nuobaudų už tą patį pažeidimą taikymo klausimas.Apeliantės argumentai, kad perdavus antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą, pastarasis turės daugiau galimybių operatyviau nustatyti skolininko buvimo vietą (darbovietės, gyvenamosios vietos, turto buvimo vietas) bei išreikalauti dokumentus, yra subjektyvaus pobūdžio bei nesudaro pagrindo nesivadovauti nuosekliai formuojama teismų praktika (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis). Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ teisės normas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis (jos dalis) paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarties dalį, kuria bankrutuojančios mažosios bendrijos „Autojona“ bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „POSTERUS“ atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą dėl įpareigojimo bankrutuojančios mažosios bendrijos buvusiam vadovui perduoti bendrijos dokumentus ir turtą, palikti nepakeistą.