Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirta bausmė daliniu sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011-06-28 iki 2011-07-04 apgaulės būdu, t.y. kompiuterinės „Skype“ programos pagalba, būdamas namuose, adresu (duomenys neskelbtini), bei įtikindamas E. R. statyti lažybų bendrovėje už neva futbolo komandų laimėjimus bei tarpininkavimą, įkalbėjo E. R. pervesti pinigus iš E. R. AB SWEDBANK sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į nurodytą D. K. AB bankas SNORAS sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pinigų lažybų bendrovėje nepastatė ir taip savo naudai įgijo svetimą E. R. priklausantį turtą - pinigus 8185 Lt.

Apeliaciniu skundu D. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės paskyrimo, mažinant galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę iki 1 metų 2 mėnesių arba paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Skundu apeliantas nurodo, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus, netrukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti ir ištirti nusikalstamą veiką. Dėl padarytos nuskalstamos veikos labai gailisi. Nurodo, kad su nukentėjusiuoju E. R. nebuvo galimybės susitikti, atsiprašyti bei susitarti dėl žalos atlyginimo, nes jis, kaip vėliau paaiškėjo, negali vaikščioti. Todėl atsiprašė per jo atstovą - advokato padėjėją Ramūną Vilimavičių.

Skunde nurodoma, kad siekia pasitaisyti. Panevėžio profesinio rengimo centre mokosi apdailininkų grupėje, antrame kurse. Gyvena su vieniša mama L. K., rūpinasi vieniša, Šeduvoje gyvenančia močiute V. Ž.. Todėl jo atliekama laisvės atėmimo bausmė labai apsunkins mamos ir močiutės buitį. (duomenys neskelbtini) namo, kuriame gyvena, bendrijos nariai dėl jo elgesio jokių nusiskundimų neturi, charakterizuoja teigiamai.

Apeliantas nurodo, kad pirmą kartą buvo teistas už apysunkį nusikaltimą būdamas nepilnamečiu. Antrą kartą teismas nuteisė už nesunkų nusikaltimą. Paminėtos aplinkybės bei jaunas amžius, apelianto manymu, duoda pagrindą skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme. Nurodo, kad naują nusikaltimą padarė tuomet, kai iki pilno 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės įvykdymo buvo likę 6 mėnesiai. Todėl mano, kad vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrinus bausmes iš dalies jas sudedant, pirmos instancijos teismas 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžiu turėjo paskirti 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė būtų teisinga, ja būtų pasiekti bausmės tikslai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis D. K. neneigia savo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d., tačiau prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba ją švelninti laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės skyrimas - viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, o įstatymų leidėjo įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo principai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, todėl bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., sankcija nustato, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriamos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. Nustatydamas griežčiausią bausmės rūšį, teismas atsižvelgė į tai, kad D. K. tyčinį nusikaltimą padarė, esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka neišnykusiam teistumui už tyčinį nusikaltimą. Tai vertintina kaip nusikaltimų recidyvas, o asmuo laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). BK 56 str. 1 d. nurodyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas bausmės rūšį D. K. individualizavo tinkamai.

Bausmės dydis nustatytas taip pat teisingai. Teismas įvertino tai, kad padarytas savanaudiškas baigtas nusikaltimas, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Tyčinis nusikaltimas padarytas bausmės, skirtos už tyčinį nusikaltimą, vykdymo atidėjimo metu. Tai, be abejo, rodo, kad nuteistasis nepateisino teismo jam pareikšto pasitikėjimo, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, išvadų dėl savo elgesio nepadarė. Panevėžio profesinio rengimo centro charakterizuojamas itin neigiamai. Įvertinus šias, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teismas paskyrė mažesnę nei sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo vidurkis bausmę. Tokia bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas įvertino skunde nurodytą aplinkybę, kad D. K. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, pripažindamas ją BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę. Todėl dar kartą švelninti bausmę dėl jau įvertintos aplinkybės nėra pagrindo. Kitomis skunde nurodytomis aplinkybėmis – siekia pasitaisyti, namo bendrijos pirmininkas charakterizuoja teigiamai, jo atliekama laisvės atėmimo bausmė apsunkins mamos ir močiutės buitį – keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Atmestinas skundo argumentas dėl neteisingo bausmių, skirtų šiuo bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiais, bendrinimo. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu D. K., tuo metu būdamas nepilnametis, nuteistas pagal BK 181 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmės vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams BK 92 straipsnio nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistas nepilnametis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro naują nusikalstamą veiką, teismas skiria jam bausmę pagal šio kodekso 64, 90 ir 91 straipsniuose numatytas taisykles (naują nusikaltimą D. K. padarė būdamas jau pilnamečiu, todėl BK 90 ir 91 straipsnio nuostatos netaikomos). Apeliantas klaidingai mano, kad neatlikta ankstesniu 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis yra šeši mėnesiai. Atidedant bausmės vykdymą, įstatymas įpareigoja teismą paskirti nepilnamečiui vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones. Šiuo atveju 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismas paskyrė įspėjimą ir elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą ir uždraudžiant be bausmės vykdymo atidėjimą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą. Tačiau, reikia pažymėti, kad minėto draudimo ir įpareigojimo vykdymas negali būti prilyginamas bausmės atlikimui, t.y. bausmė jos vykdymo atidėjimo metu nėra atliekama. Taigi, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo neatlikta visa 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu skirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Todėl teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnyje numatytomis bausmių bendrinimo taisyklėmis, prie griežtesnės 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu skirtos 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridėjo nedidelę dalį šiuo nuosprendžiu skirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Taigi, nustatyta galutinė 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K., vadovaujantis BPK 140 straipsniu, buvo sulaikytas 2011 m. lapkričio 10 d., iš sulaikymo paleistas 2011 m. lapkričio 12 d. (1 t., b.l. 165), tačiau į paskirtą galutinę bausmę pirmosios instancijos teismas sulaikyme išbūto laiko neįskaitė, kaip to reikalauja BK 66 straipsnis. Todėl minėtas laikotarpis įskaitytinas į galutinę subendrintą bausmę.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Į paskirtą bausmę įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. lapkričio 12 d.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.