Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-03-14 · Civilinė byla Nr. e2A-223-544/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-14
Bylos Nr.
e2A-223-544/2017
Teisminio proceso Nr.
2-37-3-01302-2016-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Čeknienė
Ieškovas
(duomenys neskelbtini)
Atsakovas
R. P.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-223-544/2017

Ledina Šinkūnienė Proceso Nr. 2-37-3-01302-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.6.1.5.; 2.6.8.3.; 2.6.10.5.1.; 2.6.29.3.; 3.1.7.6.; 3.3.1.18.3.;
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), AB apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1505-504/2016 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), AB ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 144,81 Eur negrąžintos kredito dalies, 736,22 Eur mokėjimo palūkanų, 14,26 Eur netesybų už netinkamą prievolės vykdymą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp vartojimo kredito davėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, (toliau – Pradinis kreditorius), ir atsakovės – vartojimo kredito gavėjos R. P. 2012 m. balandžio 16 d. buvo sudaryta vartojimo kredito išdavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 144,81 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui. Atsakovė pagal Sutartį įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2012 m. gegužės 16 d. 2016 m. rugpjūčio 18 d. tarp Pradinio kreditoriaus ir ieškovės (duomenys neskelbtini), AB buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 22¹ straipsnio 1 dalimi, Pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į Pradiniam kreditoriui skolingus asmenis.Atsakovė laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, nereagavo į ieškovės siųstą pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę ir per pranešime nurodytą 14 kalendorinių dienų terminą susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nesilaikė vienos iš esminių Sutarties sąlygų, vadovaujantis VKĮ 19 straipsniu, ieškovas 2016 m. rugpjūčio 22 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su ja sudarytą vartojimo kredito sutartį.Ieškovė vertino, kad yra išnaudojusi visas galimybes išspręsti atsakovės prievolės nevykdymo klausimą ikiteisminiu būdu, todėl kreipiasi į teismą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismo pranešimu atsakovė buvo įpareigota pateikti atsiliepimą į ieškinį per 14 dienų nuo procesinių dokumentų įteikimo dienos. Teismo pranešimas atsakovei Lietuvos Respublikos civilinio proceso tvarka (toliau – CPK) nustatyta tvarka buvo įteiktas 2016 m. spalio 25 d. (įteikta dukrai E. P.). Atsiliepimo į pareikštą ieškinį atsakovė nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas priimti sprendimą už akių. Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei (duomenys neskelbtini), AB iš atsakovės R. P. 144,81 Eur negrąžinto kredito, 100 Eur palūkanų, 14,26 Eur netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 50,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitoje dalyje ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ieškinys laikytinas dalinai pagrįstu. Teismo nuomone, pagal byloje esančius duomenis atsakovė 2012 m. balandžio 16 d. Sutarties ir įstatymo nuostatų nesilaikė, laiku prievolės neįvykdė, į siųstą raginimą atsiskaityti nereagavo, būdama informuota apie skolos perleidimą, prieštaravimų dėl ieškovės reikalavimų ar jų dydžio nepareiškė, todėl yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti 144,81 Eur negrąžintos paskolos sumą, 14,26 Eur netesybų, kurių dydis – 0,05 procento už vieną dieną, paskaičiuotų už 180 dienų laikotarpį, bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė sumažinti prašomą priteisti palūkanų sumą iki 100 Eur, nes vartotojų teisių apsauga ginama nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygiu, nes 736,22 Eur mokėjimo palūkanos paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., t. y. už daugiau nei keturis metus, per kuriuos Pradinis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos išieškojimo iš atsakovės į teismą nei karto nesikreipė, nors matydamas, kad atsakovė nevykdo savo pareigos, tai padaryti turėjo visas galimybes. Kartu pirmosios instancijos teismas vertino, jog prašomų priteisti palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis, palūkanos daugiau nei penkis kartus viršija suteikto kredito sumą, o Sutartyje numatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 200 procentų yra maksimali riba, nustatyta VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje (straipsnio redakcijoje, galiojusioje sutarties sudarymo metu). Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad vartojimo kreditas buvo suteiktas trumpam 30 dienų terminui, o Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Aplinkybė, kad naujasis kreditorius palūkanas prašo priteisti už laikotarpį iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, nesuteikia pagrindo gauti prašomo dydžio palūkanas, nes, teismo vertinimu, jos yra neprotingai didelės, pažeidžia sąžiningumo, teisingumo principus bei minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą (CK 1.5 straipsnio 1, 5 dalis, 6.4 straipsnis, 6.158 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad tenkinama apie 29 procentai ieškovės reikalavimų, pirmosios instancijos teismas proporcingai priteisė ieškovei (duomenys neskelbtini), AB turėtas bylinėjimosi išlaidos – 15 Eur žyminio mokesčio ir 35,09 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė (duomenys neskelbtini), AB prašo pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo palūkanų ir jai iš atsakovės priteisti 736,22 Eur mokėjimo palūkanų bei visas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija yra suformavusi poziciją, jog, sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina turėti omenyje, kad: šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir patvirtino, kad su ja sutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovė, sudarydama Sutartį, susipažino su Sutarties sąlygomis bei sutiko su metine palūkanų norma. Sutartyje numatyta metinė palūkanų norma 108 procentai, bendra vartojimo kredito metinė norma neviršijo tuo metu galiojusio VKĮ įtvirtintos 200 procentų ribos. Be to, atsakovės ir Pradinio kreditoriaus sudarytos Sutarties 5.11 punkte nustatyta, kad sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos vartojimo kredito sumos, kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma, iki visiško kredito grąžinimo dienos. Apeliantės nuomone, vien ta aplinkybė, kad atsakovė yra vartotoja, nesudaro pagrindo mažinti Sutartyje numatytas palūkanas. Priteisus visas ieškovės prašomas mokėjimo palūkanas, iš atsakovės turėtų būti priteistos ir visos bylinėjimosi išlaidos.Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo už akių dalis, kuria dalinai patenkintas reikalavimas priteisti kredito palūkanas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas bei atitinkamai sumažintos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Pirminis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ su atsakove R. P. 2012 m. balandžio 16 d. sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei suteikė 144,81 Eur vartojimo kreditą 30 dienų terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2012 m. gegužės 16 d. 2016 m. rugpjūčio 18 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės (duomenys neskelbtini), AB buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria Pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į Pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. 2016 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė elektroniniu paštu išsiuntė atsakovei pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę ir Reikalavimo perleidimo sutarties kopiją. Atsakovė laiku nemokėjo mėnesinės įmokos, nereagavo į ieškovės siųstą pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę ir per pranešime nurodytą 14 kalendorinių dienų terminą susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Vadovaudamasi VKĮ 19 straipsniu ieškovė 2016 m. rugpjūčio 22 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį. Pagal Sutartį atsakovė liko skolinga 144,81 Eur negrąžinto kredito, 14,26 Eur netesybų bei 736,22 Eur mokėjimo palūkanų. Be to, už ieškinį ieškovė sumokėjo 20 Eur žyminį mokestį bei patyrė 121 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Vartojimo kredito sutartyje pirminis kreditorius ir atsakovas susitarė dėl procentinės metinių palūkanų normos. Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. Tai reiškia, kad teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas ir kad sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis).CK 6.872 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys. Šios palūkanos, dar vadinamos pelno palūkanomis, yra atlyginimas kreditoriui, kurį moka skolininkas už naudojimąsi pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Pelno palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Byloje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje šalys susitarė dėl 114,98 procentų vartojimo kredito palūkanų normos, kurias kredito gavėjas privalo sumokėti už naudojimąsi vartojimo kreditu (Sutarties bendrosios sąlygos bei Standartinė informacija apie vartojimo kreditą). Įvertinus tai, kad atsakovei R. P. kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, atsakovė traktuotina kaip vartotoja, silpnesnė sandorio šalis, todėl jos atžvilgiu mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma Sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1- 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2016 02 01). Todėl šalių sudarytoje sutartyje nustatytas bendros vartojimo kredito kainos metinė 200 procentų metinė norma, priešingai nei skundžiamame sprendime už akių vertino pirmosios instancijos teismas, savaime nėra pagrindas mažinti tokias palūkanas, nors atsakovė ir yra vartotoja bei silpnesnioji sandorio šalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sudarytų sutarčių reikia laikytis (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Be to, sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina įvertinti, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad pasirašydamos sutartį jos gera valia susitarė dėl palūkanų normos dydžio taikymo, savo parašu patvirtino, kad su juo sutinka. Reikšminga yra ir aplinkybė, jog ne tik kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją bei priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Be to, smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).Nagrinėjamoje atveju Sutarties šalys susitarė, kad už naudojimąsi piniginėmis lėšomis yra mokamas mokestis - nustatyto dydžio palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito dalies iki visiško prievolės įvykdymo (Bendrosios sąlygos, Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą 2.3 punkto nuostatos). Tai patvirtina, kad atsakovė sutiko su Pirminio kreditoriaus sąlygomis mokėti pelno palūkanas. Kartu byloje nustatyta, kad atsakovė nesirūpino Sutarties eiga ir vykdymu, nepateikė atsiliepimo į ieškinį, byloje neįrodinėjo, jog Sutarties sudarymo metu Pirminio kreditoriaus nustatytos mokėjimo palūkanos neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Atsakovė Sutarties sąlygų neginčijo ir jos neatsisakė, todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo sumažinti mokėjimo palūkanas. Pripažinus, kad Sutartimi nustatytas bendros vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo tuo metu galiojusioje VKĮ redakcijoje įtvirtintos 200 procentų ribos ir byloje nenustačius, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, kad jos neatitiko vartotojos interesų, kad prieštaravo įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams ar kad buvo esminė šalių nelygybė, nebuvo faktinio bei teisinio pagrindo mažinti ieškovės prašomų priteisti palūkanų pagal Sutartį sumą. Byloje nustatyta, kad atsakovei R. P. buvo siųstas pranešimas dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti. Pranešime buvo nurodytos ir kilsiančios neigiamos pasekmės, t. y. Sutarties nutraukimas (2016 m. rugpjūčio 22 d.), jei prievolė nebus įvykdyta. Ieškinys dėl skolos, palūkanų priteisimo teismui pateiktas 2016 m. spalio 17 d. Todėl apeliantės nesikreipimo teisminės gynybos nėra pagrindo vertinti kaip tikslingo, tyčinio, piktybiško veiksmo, vilkinančio skolos išieškojimo procesą ar dirbtinai didinančio atsakovei priskaitomų palūkanų dydį. Dėl paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 1.5 straipsnis, 6.872 straipsnio 1 dalis, VKĮ 21 straipsnio 1-2 dalys), dėl ko skundžiamo procesinio sprendimo dalis, kuria teismas sumažino iš atsakovės priteistinas mokėjimo palūkanas nuo 736,22 Eur iki 100 Eur ir bylinėjimosi išlaidas, keičiama, padidinant priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas iki ieškinyje nurodytos sumos (CPK 93 straipsnio 5 dalis, 330 straipsnis). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovei priteisiama 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą už akių pakeisti ir iš atsakovės R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei (duomenys neskelbtini), AB, į. k. (duomenys neskelbtini), priteistų 100 Eur mokėjimo palūkanų dydį padidinti iki 736,22 Eur, žyminį mokestį nuo 15 Eur padidinti iki 20 Eur ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti padidinti nuo 35,09 Eur iki 121 Eur.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei „(duomenys neskelbtini)“, AB, į. k. (duomenys neskelbtini), 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Teisėja Ramunė Čeknienė