Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo LUAB „Kuršių vėjas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą civilinėje byloje Nr. B2-1194-265/2010 pagal ieškovo pagal LUAB „Kuršių vėjas“ ieškinį atsakovui L. Želvio visuomeninio maitinimo įmonei „Goda“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms. Įmonių bankroto įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, t. y. iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2009).

Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.).

Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas, tačiau įstatymas nenustato jokio termino, kiek turėtų būti pradelstas įsiskolinimų vykdymas, todėl svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai iš tiesų yra pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl neaišku kuo remdamasis konstatavo, jog atsakovas yra mokus.

Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad byloje nėra pakankamai pateikta įrodymų, leidžiančių konstatuoti įmonės nemokumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto bylų nagrinėjimas susiję su viešuoju interesu, bankroto procesas skirtas ginti ne tik ieškovo teises, bet ir atsakovo bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl šiose bylose teismas turi būti aktyvus. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio nuostatas, teismas, gavęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir jį priėmęs gali: įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą; teismas taip pat gali įpareigoti įmonės valdymo organus atlikti įmonės turto įvertinimą; pateiktų teismui dokumentų ir juose esančių duomenų pakankamumui, atitikimui faktinei situacijai bei kitoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės įmonės mokumo konstatavimui nustatyti. Teismas gali kviesti į teismą įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios įmonės vadovą, įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą, vyriausiąjį buhalterį (buhalterį) ir kitus atsakingus darbuotojus, neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu buvo nutrauktos su jais darbo arba civilinės sutartys, jeigu jie buvo atleisti iš darbo ar su jais nutrauktos civilinės sutartys per 12 mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, ir reikalauti iš jų raštiškų paaiškinimų, susijusių su bankroto bylos iškėlimu; kviesti į teismą įmonės kreditorius, kad šie pateiktų informaciją apie finansinių reikalavimų dydį, pateiktos informacijos teisingumą, išsamumą, padėtų išsiaiškinti kitas bylai reikšmingas aplinkybes; reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis (pavyzdžiui, esant seniems duomenims, teismas gali prašyti pateikti įmonės finansinius dokumentus, atspindinčius įmonės finansinę būklę bylos nagrinėjimo metu, pateikti įmonės veiklos duomenis už laikotarpį po finansinės atskaitomybės sudarymo, gali reikalauti finansinės atskaitomybės sudarymo, jei ji yra nepilna ir pan.). Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo arba atsisakymo ją iškelti, vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais dokumentais, tiek ir Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka pasirengimo spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismo iniciatyva gautais duomenimis. Būtent viešo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti skolininko finansinei būklei nustatyti reikalingus įrodymus.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų leidžiančių spręsti apie atsakovo mokumą, nes keliant bankroto bylą teismas turi nustatyti atsakovo mokumą bankroto bylos iškėlimo dienai. Kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalį, teismas gali ne tik įpareigoti įmonės savininką, valdybos narius, administracijos vadovą ar kitus atsakingus asmenis pateikti bylai nagrinėti reikalingus dokumentus, įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis, bet ir įvertinti įmonės turtą, kviesti nurodytus asmenis į teismą, reikalauti jų raštiškų paaiškinimų, kviesti kreditorius, bei nustatyti kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės bylos nagrinėjimui, o prireikus teismas gali skirti įmonės auditą, ekspertizę įmonės turto vertei nustatyti (ĮBĮ 9 str. 2 d. 1 ir 6 p., Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 13 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-27/2005).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai neišsiaiškino visų aplinkybių, susijusių su atsakovo mokumu, tai yra neatskleidė bylos esmės, o pagal pateiktus į bylą įrodymus negalima bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartis, kuria atsakovui atsisakyta iškelti bankroto bylą naikintina ir bankroto bylos iškėlimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartį ir perduoti bankroto bylos iškėlimo L. Želvio visuomeninio maitinimo įmonei „Goda“ klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.