- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-17
- Bylos Nr.
- 2A-665-302/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00377-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Rytų skirstomieji tinklai“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rytų skirstomieji tinklai“ (kurio teisių perėmėjas - akcinė bendrovė LESTO) dėl neteisėto prievolių nevykdymo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Rytų skirstomieji tinklai“ (teisių perėmėjas - AB LESTO) prašė įpareigoti AB „RST“ Utenos filialą atstatyti demontuotą elektros liniją į jos sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), ir atnaujinti tiekimą per 2 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Priteisti iš atsakovo AB „RST“ Utenos filialo 2000 Lt neturtinės žalos ir 216,50 Lt turtinės žalos.
Nurodė, kad atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 6.383 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad Energijos tiekimo įmonė - šiuo atveju buvusios AB „Lietuvos energijos“ teisių perėmėja AB „Rytų skirstomieji tinklai“ - privalo patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, ieškovės atveju 3,0 kW elektros energijos kiekį, savavališkai, neįspėjusi iš anksto apie energijos tiekimo nutraukimą, nutraukė elektros tiekimą į ieškovės sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur buvo tiekiama 0,4 kW įtampos elektra elektros linija L-300 iš transformatorinės D-619 ir 2001 m. rugsėjo mėnesį demontavo elektros perdavimo liniją ūkio būdu, kuo pažeidė LR CK 6.390 str. 3 d., nuostatas („energijos tiekimą nutraukti leidžiama tik sutarties šalių susitarimu. Apie energijos tiekimo nutraukimą energijos tiekimo įmonė privalo iš anksto pranešti abonentui"). Ieškovė A. M. 1990 m. birželio 6 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo namą iš O. B. J., gim. 1939-09-28 d.. Įsigijus namą jame jau buvo įvesta elektra, ieškovei tapus tolesne vartotoja, ji toliau mokėjo už tiekiamą elektros energija iki 1996-09-23, iki dėl tyčinio padegimo sudegė jos gyvenamasis medinis namas, buvęs (duomenys neskelbtini), ką patvirtina Ignalinos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2008-08-25 pažyma Nr. 4-313, Ignalinos r., policijos komisariato 1996-10-14 pažyma Nr. 3731. 2009-02-09, kreipėsi į AB „RST" Utenos regiono Ignalinos skyrių, (buveinės adresas -Švenčionių g. 15, Ignalina) prašydama atstatyti, kaip manė, išgriautą vėjo elektros stulpą ir užtikrinti tolesni tinkamą 3,0 kw elektros galingumo tiekimą. Tačiau 2009-02-26, gavo atsakymą Nr. 30470-14, jog „įvertinus tai, kad elektros energija sodyboje nebuvo naudojama nuo 1996 metų, 2001 m. vykdant oro linijos remontą, minėta elektros linija į mano sodybą buvo išmontuota". 2009-11-09, AB „RST“ papildomai informavo ieškovę raštu Nr. 30470-114, kad linijos laidai buvo demontuoti 1999-10-15, viršininko potvarkiu Nr. 71, o linijos atramos 2001 m. rugsėjo mėnesį. Taip ieškovė sužinojo, jog AB „RST" 2001 m. vienašališkai, neįspėjusi jos nutraukė vartojimo sutartį. Ieškovė bandė neteisminiu būdu, derybomis išspręsti ginčą, tačiau nepavyko. Ikiteisminės institucijos jos skundus išnagrinėjo paviršutiniškai, neįsigilinusios į ginčo esmę ir priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus.
Jokio sutikimo nutraukti elektros energijos tiekimo ji nebuvo suteikusi, jokio pranešimo apie elektros tiekimo nutraukimą ir linijos demontavimą ji nebuvo gavusi, todėl vartojimo sutartis buvo nutraukta vienašališkai ir nepagrįstai, pažeidžiant jos kaip vartotojo teises ir LR CK reikalavimus.
Šalies argumentai
Atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Visagino miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad byla nagrinėjama pagal 1964 m. CK nuostatas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.
Sprendime teismas konstatavo, kad nėra nei sandorio, nei galiojančio įstatymo, kurie sukurtų ar buvo sukūrę prievolę, atsakovui įvykdyti ieškovės reikalavimus, nes ieškovė teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad po to, kai įsigijo sodybą (duomenys neskelbtini), su atsakovu buvo sudariusi sutartį dėl elektros energijos tiekimo į jos sodybą, duomenų, apie tokios sutarties egzistavimą ir su ankstesne sodybos savininke O. B. , taip pat nėra, pas atsakovą tokių duomenų taip pat nėra. Teismas nenustatė, kad ieškovė įsigijusi sodybą atliko faktinius mokėjimus už sunaudotą elektros energiją, ir taip galėjo tapti teisėtu vartotoju ir atsakovo klientu. Nėra duomenų, kad ieškovė naudojosi atsakovo teikiama elektros energija po sodybos įsigijimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vadovaudamasis nuo 1991 metų sausio 14 d., Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos įsakymu Nr. 2, patvirtintomis „Elektros energijos vartojimo taisyklės“, galiojusios iki 1999-09-22, nurodė, kad ieškovė po gaisro, kurio metu sudegė name buvęs elektros skaitiklis, turėjo pati pasirūpinti naujo elektros skaitiklio įsigijimu ir po to kreiptis į elektros energijos tiekėją, kad naujas atsiskaitymo už elektros energiją prietaisas būtų prijungtas prie elektros tiekėjo, todėl elektros tiekėjas, po to, kai gaisro metu sudegė ieškovės elektros skaitiklis, neprivalėjo ieškovei raštu pasiūlyti įsigyti naują elektros skaitiklį, o taip pat ir pasiūlyti jį sumontuoti ant stulpo buvusio šalia sudegusios sodybos.
Teismas konstatavo, kad ieškovei po sodybos ir joje esančių elektros apskaitos prietaisų gaisro 1996 m. tapus nauja vartotoja ir tiek pagal 1991, tiek 1999 metų „Elektros energijos vartojimo taisykles“ ji norėdama išsaugoti elektros energijos tiekimą į jos sodybą, privalėjo kreiptis į atsakovą ir tartis dėl elektros tiekimo sąlygų, tačiau to nedarė beveik 14 metų, atsakovas pagrįstai demontavo elektros liniją ir elektros linijos atramas į ieškovės sudegusią sodybą, ir ieškovės teisių nepažeidė.
Atsakovui prašant taikyti 3 metų ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, klausimas dėl senaties termino, nagrinėjamas pagal 1964 m. CK nuostatas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Sprendime motyvuojama, kad ieškovė apie elektros energijos tiekimo į sodybą nutraukimą žinojo jau 1996-09-23, t.y. nuo tos dienos, kai sudegė jos sodybos namas, tuo metu galiojęs 3 metų terminas buvo protingas, kad būtų galima apginti savo teisėtus interesus visomis teisėtomis priemonėmis, tačiau ieškovė šiuo terminu nepasinaudojo, savo buvusia sodyba nesirūpino, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį yra pagrįstas ir tenkintinas.
Kadangi teismas ieškovės reikalavimą įpareigoti AB „RST“ Utenos filialą atstatyti demontuotą elektros liniją į jos sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), ir atnaujinti tiekimą per 2 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos atmetė, todėl netenkino ir ieškovės reikalavimų priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę žalą, bei reikalavimo priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Šalies argumentai
Ieškovė A. M. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, taikydamas 3 metų ieškinio senaties terminą pagal 1964 m. CK normas, nepagrįstai nesivadovavo 2001 m. CK nuostatomis.
Pasak jos, teismo motyvas, kad ieškovė apie elektros energijos tiekimo į sodybą nutraukimą žinojo jau 1996-09-23, t.y. nuo tos dienos, kai sudegė sodyba, nepagrįstas. Sodybos sudegimas ir laikinas elektros tiekimo atjungimas gaisro atveju nereiškia vartojimo sutarties nutraukimą. Jokių įrodymų, kad atsakovas įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka būtų pranešęs apie energijos tiekimo nutraukimą nepateikė, todėl ieškovė negalėjo sužinoti apie teisių pažeidimą sodybos sudegimo dieną - 1996-06-23. Tiek senojo CK normos, tiek tuo metu galiojusios LR Ūkio ministro įsakymu patvirtintos „Dėl Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės" 1999 m. rugsėjo 22 d. Nr. 319 numatė pareigą tiekėjui informuoti raštu apie elektros energijos nutraukimą, o to padaryta nebuvo.
Apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo, tik kai 2009-02-09 kreipėsi į AB „RST" Utenos regiono Ignalinos skyrių prašydama atstatyti kaip manė išgriautą vėjo elektros stulpą ir užtikrinti tolesnį tinkamą 3,0 kw elektros galingumo tiekimą, o gavo 2009-02-26 atsakymą, jog „įvertinus tai, kad elektros energija sodyboje nebuvo naudojama nuo 1996 metų, 2001 m. vykdant oro linijos remontą, minėta elektros linija į jos sodybą buvo išmontuota", nuo šios datos ir skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Vienpusiškas elektros tiekėjo vartojimo sutarties nutraukimas įvyko 2001 m. rugsėjo mėn. galutinai demontavus atramas, kai jau galiojo naujojo CK nuostatos, todėl turi būti vadovaujamasi ir taikomos naujojo CK nuostatos.
Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė sudegus namui nesikreipė į atsakovą dėl naujos elektros energijos pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, nes ji nežinojo, kad sutartis yra nutraukta.
Teismo motyvas, kad ieškovė, įsigijusi iš O. B. sodybą 1990-06-06, netapo elektros energijos vartotoja, prieštarauja kitoms teismo nustatytoms aplinkybėms, kad sodyba, ją įsigijus, buvo elektrifikuota ir šį faktą pripažįsta abi šalys. Taigi faktiškai net ir nesant rašytinės sutarties formos tarp ieškovės su energijos tiekėju buvo sutartiniai santykiai dėl elektros tiekimo.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad nėra jokių faktinių duomenų ir jų negali pateikti nei ieškovas, nei atsakovas, kad ieškovei įsigijus sodybą atliko faktinius mokėjimus už sunaudotą elektros energiją ir taip galėjo tapti teisėtu vartotoju, nėra duomenų, kad ji naudojosi elektros energija po sodybos įsigijimo, kadangi po sodybos įsigijimo ieškovė kreipėsi į elektros tinklus ir vietoje O. B. pavardės ant knygutės buvo užrašyta ieškovės pavardė, tuo metu nebuvo griežtos tvarkos, kad būtinai reikėjo keisti mokėjimo knygutę.
Teismo padarytos išvados yra prieštaringos, nes sprendime vienur jis pripažįsta vartojimo santykių egzistavimą, o kitur ne.
Nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovas neturėjo jokių duomenų apie ieškovės gyvenamąją vietą, nes pastaroji nebuvo sudariusi jokios energijos pirkimo — pardavimo sutarties, todėl 2001 m. elektros linija buvo išmontuota.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad sudegus su namu elektros tinklo daliai tuo pačių nutrūko ir elektros energijos tiekimo ir vartojimo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo (sprendimo 8 lapas). Prietaiso elektrai tiekti sunaikinimas nereiškia sutartinių santykių nutraukimo. Jokio sutikimo nutraukti elektros energijos tiekimo ieškovė nebuvo suteikusi, jokio pranešimo apie elektros tiekimo nutraukimą ir linijos demontavimą nebuvo gavusi, todėl vartojimo sutartis buvo nutraukta vienašališkai ir nepagrįstai, pažeidžiant jos kaip vartotojo teises ir LR CK reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat nesutinka su teismo sprendimu atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kadangi atsakovui neteisėtai nutraukus elektros energijos tiekimą į ieškovės sodybą ir demontavus elektros tiekimo liniją, ji patyrė žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas AB Rytų skirstomieji tinklai (teisių perėmėjas – AB LESTO) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių nebuvo jokių sutartinių elektros energijos tiekimo – vartojimo santykių. Ieškovė neteisingai interpretuoja faktą, kad atsakovas nutraukė elektros energijos tiekimą, kadangi elektros energijos tiekimas į sodybą nutrūko po 1996 m. kilusio gaisro. Ieškovei pagal tuo metu galiojusias Elektros energijos taisykles neatstačius sudegusio elektros skaitiklio savo lėšomis, atsakovas, siekdamas išvengti didesnių nuostolių, tik 2001 m. demontavo elektros liniją, ėjusią į ieškovės sodybą.
Nesutinka su apeliante, kad jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo, nurodant, kad pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino sutarčių nutraukimą, ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.127 straipsnis), vartotojo teises elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartyse (Civilinio kodekso 6.188 straipsnis), reglamentuojančias teisės normas. Kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka.
Nustatyta, kad ieškovė A. M. pagal 1990-06-06 pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) , iš O. B. . (b.l. 53-54). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ieškovei prašant išdavė pažymą, kurioje nurodė, kad 1996-09-23 kilo gaisras Pažemiškio k., Dūkšto sen., Ignalinos r., gyvenamajame name priklausančiame A. M. , kurio metu visiškai sudegė gyvenamasis namas (b.l. 56). Ignalinos rajono policijos komisariatas taip pat patvirtino, kad 1996-09-23 kilo gaisras, kurio metu sudegė ieškovei priklausantis namas (b.l. 55). 2009-02-09 ieškovė pateikė skundą AB „Rytų skirstomieji tinklai“, prašydama atstatyti vėjo išgriautą elektros stulpą, užtikrinti tolimesnį tinkamą elektros 3,0 kW galingumo tiekimą (b.l. 17a). 2009-03-13 faktinių aplinkybių protokole konstatuota, kad A. M. priklausančiame žemės sklype rasti pastatų griuvėsiai, prie sklypo ribos guli nuvirtęs gelžbetoninis elektros stulpas bei stulpo gelžbetoninė atrama (b.l. 18). Į ieškovės raštą dėl linijos laidų ir atramų demontavimo atsakovas 2009-11-09 raštu atsakė, kad linijos laidai į ieškovės sodybą buvo demontuoti 1999-10-15 viršininko potvarkiu Nr. 71, o atramos 2001 m. rugsėjo mėn. linijos remonto metu (b.l. 29). Ieškovė kreipėsi į teismą su reikalavimais įpareigoti atsakovą atstatyti demontuotą elektros liniją į jos sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) ir atnaujinti elektros tiekimą, taip pat priteisti turtinę ir neturtinę žalą.
Dėl elektros energijos tiekimo pabaigos
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, tinkamai aiškino sutarčių nutraukimą reglamentuojančias teisės normas, visapusiškai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad atsakovas nepažeidė ieškovės teisių ir jam nėra pareigos tiekti ieškovei elektros energiją.
Pagal 1991-01-14 Energetikos ministro įsakymu patvirtintų Elektros energijos vartojimo taisyklių, galiojusių iki 1999 m., 1.2 p. vartoti elektros energiją leidžiama tiktai sudarius sutartį tarp energijos tiekėjo ir vartotojo (abonento), kurio įrenginiai tiesiogiai prijungti prie energijos tiekėjo tinklų. Toks vartotojas yra pagrindinis vartotojas (abonentas). Tačiau Taisyklių nuostatos nereikalavo, jog tarp šalių būtų sudaryta rašytinė sutartis, todėl elektros energijos tiekimas galėjo būti vykdomas ir žodinės sutarties pagrindu, arba tarp šalių galėjo atsirasti ir faktiniai elektros energijos tiekimo santykiai. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nesant į bylą pateiktų įrodymų apie tai, kad ieškovė, įsigijusi sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) , būtų sudariusi su atsakovu sutartį dėl elektros energijos tiekimo, taip pat kad būtų atlikusi faktinius mokėjimus už sunaudotą elektros energiją, nėra pagrindo pripažinti ieškovės teisėta vartotoja ir atsakovo klientu, padarė nepagrįstą išvadą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovei priklausanti sodyba buvo elektrifikuota, joje buvo elektros skaitiklis, pats atsakovas tvirtina, kad iki 1996 m. šiai sodybai buvo tiekiama elektros energija, taigi ir tuo laikotarpiu, kai ieškovė buvo šios sodybos savininkė. Tačiau tokia teismo padaryta neteisinga išvada dėl elektros energijos tiekimo-vartojimo santykių nebuvimo neįtakoja sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.383 str. 1 d. numato, kad pagal energijos (ar išteklių) pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį per prijungtą energijos tiekimo tinklą. Bylos medžiaga nustatyta, kad 1996 m. kilusio gaisro metu kartu su namu sudegė ir elektros tinklo dalis, per kurią ieškovė būtų gavusi elektros energiją, elektros skaitiklis. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas namui tiekiamos elektros energijos nenutraukė, tačiau jos tiekimas nutrūko dėl name kilusio gaisro nelikus elektrą tiekiančių prietaisų, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nutrūko tarp šalių buvę elektros energijos tiekimo – vartojimo santykiai.
Apeliantė nesutinka su teismo motyvais, kad po gaisro neįrengusi elektros apskaitos prietaisų ji netapo elektros energijos vartotoja, nurodydama, kad pagal 1999-09-22 Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisykles, galiojusias iki 2002-01-01, elektros tiekėjas turėjo pareigą informuoti vartotoją apie pastebėtus gedimus, nelaimingus atsitikimus, įvykusius vartotojo elektros įrenginiuose (14.7 p.), pateikti vartotojui raštu pasiūlymus dėl pertvarkymo, rekonstravimo ar remonto, kai vartotojui priklausančios įvadinės apskaitos spintos (skydeliai) susidėvi ir neatitinka galiojančių taisyklių reikalavimų; apskaitos prietaisus tiekėjas perka, įrengia ir keičia savo lėšomis, tačiau elektros tiekėjas nepateikė jai tokių pasiūlymų, nesumontavo elektros skaitiklio ant ieškovės sklype stovėjusio elektros linijos stulpo. Tačiau kolegija su tokiais argumentais nesutinka.
Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu, kai ieškovė įsigijo namą bei kilo gaisras, galiojo ne 1999 m., bet 1991 m. priimtos Elektros energijos vartojimo taisyklės, todėl teismas teisėtai vadovavosi būtent šiomis taisyklėmis, kurių 6.6 p. nurodyta, kad apskaitos prietaisus (skaitiklius, apskaitos sistemas), skirtus atsiskaitymui už suvartotą energiją, vartotojai įsigyja ir įtaiso savo lėšomis. Jie yra vartotojo nuosavybė. <...> gyvenamuosiuose namuose atsiskaitymo skaitiklius įtaiso namo savininkas. Tai, kad ieškovė neteko galimybės naudotis elektros energija ne nuo jos nepriklausančių priežasčių – sukelto gaisro, nesudaro pagrindo perkelti jos pareigos įsigyti apskaitos prietaisus savo lėšomis atsakovui. Tokiu būdu kolegija sprendžia, kad ieškovei nesielgiant pakankamai atidžiai ir rūpestingai, kaip turėtų elgtis vidutinis elektros energijos vartotojas, per pakankamai ilgą laiko tarpą (3 metus) nesikreipiant į atsakovą dėl elektros energijos tiekimo atnaujinimo, neįsigijus elektros apskaitos prietaiso, kaip to reikalavo tuo metu galiojusios Elektros energijos vartojimo taisyklės, darytina išvada, kad tokiais savo veiksmais ji aiškiai išreiškė valią dėl to, kad nutrūkę elektros energijos tiekimo – vartojimo santykiai nebūtų atnaujinti. Atsakovui po 3 metų nuo įvykusio gaisro priėmus sprendimą demontuoti elektros liniją, neturint jokių duomenų apie ieškovės tolimesnius ketinimus atnaujinti elektros energijos tiekimą ir ja naudotis, nelaikytina, kad jis pažeidė ieškovės kaip vartotojos teises ir jam atsirado pareiga atnaujinti elektros energijos tiekimą ieškovei savo lėšomis. Pažymėtina, kad nors ieškovės kaip energijos vartotojos teisės yra ginamos prioritetiškai įstatymų, teismų praktikoje taip pat yra teikiamas padidintas dėmesys vartotojo teisių apsaugai, tačiau vartotojas, naudodamasis jam priklausančiomis teisėmis, taip pat turi ir tam tikrų pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal nuo 1991 m. iki 1999 m. galiojusias Elektros energijos vartojimo taisykles ieškovei kaip energijos vartotojai buvo numatyta pareiga rūpintis apskaitos prietaisų įsigijimu, taip pat jų taisymu, tačiau po 1996 m. kilusio gaisro nesiėmus jokių aktyvių veiksmų, darytina išvada, kad atsakovas tik 1999 m. demontuodamas oro linijų laidus, o 2001 m. – demontuodamas linijų atramas, neteisėtų veiksmų neatliko, ieškovės teisių nepažeidė.
Kolegija sutinka su apeliante, kad teismo išvados dėl ieškovę ir atsakovą siejusių elektros energijos tiekimo – vartojimo santykių iki ir po kilusio gaisro yra prieštaringos, nes vienur teismas nurodo, kad nors ieškovės sodyba buvo elektrifikuota, tačiau nėra duomenų, kad ji būtų ja naudojusis, todėl tarp šalių nebuvo elektros energijos tiekimo – vartojimo santykių, tačiau vertindamas situaciją po kilusio gaisro teismas konstatuoja, kad šalis sieję elektros energijos tiekimo – vartojimo santykiai nutrūko ieškovei priklausančiame name sudegus elektrą naudojantiems įrengimams, taip pat ir elektros skaitikliui, tačiau toks teismo išvadų nevienodumas neįtakoja sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas padarė teisingą išvadą, kad po to, kai kilo gaisras ir sudegė ieškovei priklausantis namas, taip pat ir jame buvę elektros prietaisai, elektros energijos tiekimas nutrūko, tačiau ne buvo nutrauktas atsakovo, tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovas nutraukė elektros energijos tiekimą.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų, kad elektros energijos tiekimas nutrūko dėl kilusio gaisro, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovas, prieš nutraukdamas elektros energijos tiekimą, turėjo informuoti vartotoją.
Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartotojo teises elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartyse. Pažymėtina, kad nors ieškovė yra vartotoja, t.y. silpnesnioji sutarties šalis ir jos interesų apsauga turi būti itin aktyviai ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006) ir aiškinant vartojimo sutarties sąlygas, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, bet ir speciali – CK 6.193 str. 4 d., CK 6.188 str. 6 d. įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties aiškinimo taisyklės, t.y. kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais jos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, tačiau visiškas ieškovės abejingumas daugiau nei 10 metų nuo to momento, kai kilo gaisras jos name, iki tol, kol ji kreipėsi į atsakovą su prašymu atnaujinti elektros tiekimą, negali būti pripažintas pateisinamu, todėl konstatuotina, kad atsakovas, atlikdamas ginčijamus veiksmus, elgėsi teisėtai ir ieškovės teisių nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienam asmeniui taikomi vidutinio sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartai. Nagrinėjamu atveju, esant tokioms bylos aplinkybėms, kad ieškovei buvo žinoma apie tai, kad 1996 m. sudegė jos namas, o taip pat ir elektros tinklo dalis, ko ji neneigia, ji turėjo pakankamai ilgą laiko tarpą, kad įgyvendintų savo kaip elektros vartotojos teisę į elektros energijos tiekimą, tačiau šia teise dėl nerūpestingumo, aplaidumo ar kitų subjektyvių priežasčių nepasinaudojo, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl to ir įpareigotas patenkinti ieškovės reikalavimus, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
Pažymėtina, kad ieškovei kreipusis į atsakovo bendrovę dėl trifazio atvado 10 kW galios įrengimo į minėtą sodybą, jai buvo išduotos techninės sąlygos, tačiau šių sąlygų ji iki šiol nėra įvykdžiusi. Tokiu būdu konstatuoti, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovė negali naudotis jai priklausančiame name elektros energija, nėra pagrindo.
Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl demontuotos elektros linijos į jos sodybą, esančią Pažemiškių k., Ignalinos r., atstatymo ir tiekimo atnaujinimo per 2 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, sutiktina ir su teismo išvada dėl reikalavimo priteisti neturtinę ir turtinę žalą netenkinimo, todėl kolegija, vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais, plačiau dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės ir turtinės žalos atlyginimu, nepasisako.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta, kad ieškinys paduotas praleidus ieškinio senaties terminą, nurodydama, kad nepagrįstai teismas taikė ieškinio senatį pagal 1964 m. CK nuostatas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje yra pasisakęs, kad, jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį, todėl teismas atmetęs ieškovės reikalavimą kaip nepagrįstą, be pagrindo jos reikalavimą atmetė dar ir taikydamas ieškinio senatį, tokie teismo motyvai dėl ieškinio senaties taikymo ieškovės reikalavimams yra pertekliniai ir iš sprendimo šalintini, nekeičiant dėl to sprendimo iš esmės, o dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, plačiau nepasisakoma.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei, kurias sudaro išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, 5,70 Lt (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutarė:
Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei (įmokos kodas 5660).