Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-549-898/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-22
Bylos Nr.: 1A-549-898/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-35717-2019-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: A. K.
Nukentėjusysis: V. G.
Advokatai: Indrė Panavaitė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-549-898/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35717-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.4; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.3; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui,nuteistajam A. K. ir jo gynėjai advokatei Indrei Panavaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjos advokatės I. Panavaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.), A. K. paskirtas įpareigojimas: per bausmės laiką išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią jis turi išklausyti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas A. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. 20.22 val. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. 11.44 val. imtinai (1 para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms.

A. K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios V. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir dėl jos atžvilgiu padaryto nusikaltimo jai iš A. K. priteista 1 100 (vienas tūkstantis šimtas) Eur neturtinės žalos atlyginimo. V. G. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas visiškai ir jai iš A. K. priteista 1 200 (vienas tūkstantis du šimtai) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato teisinių paslaugų jai suteikimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. K. nuteistas už tai, kad mušdamas ir smurtaudamas sukėlė V. G. fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, o būtent: jis 2019 m. rugpjūčio 20 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), šokių studijos „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, kabinete, delnu tyčia sudavė V. G. vieną kartą į veido sritį, rankomis stipriai sugriebęs nukentėjusiąją už kaklo, ją smaugė ir smaugdamas garsiai sakė, kad ją pasmaugs ir užmuš, po to, nukentėjusiajai V. G. išsilaisvinus ir išbėgus į šokių salę, pribėgęs prie jos, vėl sugriebė nukentėjusiąją už kaklo, išstūmė ją į koridorių, ir laikydamas ją už kaklo, stipriai pastūmė nukentėjusiąją į sieną, po ko, ji galva trenkėsi į sieną, po to rankomis stūmė nukentėjusiąją link laiptinės durų, o išstūmęs ją į laiptinę, ranka tyčia sudavė 1 (vieną) kartą nukentėjusiajai į kairės ausies sritį, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai V. G. fizinį skausmą, padarė jai odos nubrozdinimus dešinėje užausinėje srityje ir kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kraujosruvas kaklo dešinio šoninio paviršiaus ir dešinio raktikaulio sričių odoje, poodines kraujosruvas kairio žasto nugariniame paviršiuje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie A. K. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis grasino nukentėjusiąją V. G. nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Šie A. K. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios veikos A. K. buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėja advokatė I. Panavaitė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį dalyje dėl A. K. nuteisimo panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį bei netenkinti V. G. civilinio ieškinio ir prašymo priteisti proceso išlaidas. Taip pat prašo iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato išreikalauti administracinio nusižengimo bylą, sietiną su V. G. patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal I. K. skundą.

3.1. Apeliantės manymu, teismas netinkamai nustatė bei vertino faktines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyto reikalavimo ir padarė neteisingas išvadas apie A. K. padarytą nusikalstamą veiką. Byloje nesant neabejotinų faktinių duomenų dėl A. K. kaltės, teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiosios V. G. civilinį ieškinį bei jos naudai iš kaltinamojo priteisė proceso išlaidas.

3.2. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog A. K. V. G. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, grindė nepatikimais duomenimis – prieštaringais V. G. parodymais. Pabrėžia, kad teismas neturėjo abejonių dėl V. G. galimo neobjektyvumo A. K. atžvilgiu, nors, apeliantės vertinimu, nukentėjusioji suvokdama, kad jos reikalavimas sumokėti pinigus gali nepasiekti tikslo, tikėjosi A. K. poveikį padaryti kitu būdu, t. y. sukeldama skandalą ir diskredituodama jį. Nepaisant to, aptartų nukentėjusiosios motyvų, teismas netyrė ir nevertino, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad V. G. buvo užpulta A. K., o jai padarytas sveikatos sutrikdymas yra būtent jo veiksmų pasekmė.

3.3. Apeliantės teigimu, apie tai, kad V. G. iš anksto numatė būsimą kilsiantį incidentą, galima spręsti ir iš kitų byloje esančių duomenų, t. y. nukentėjusiosios parodymų, jog išbėgusi į šokių salę, kurioje buvo žmonių, V. G. pradėjo šaukti žmonių pagalbos iškviesti pareigūnus, o ne pati bandė kviesti policijos pareigūnus, ir tik į teisėjos klausimą dėl policijos kvietimo atsakė, kad tuo metu išsikrovė jos telefonas. Nurodyta aplinkybė skunde kvestionuojama nurodant, kad neaišku, kaip nukentėjusiajai, išsikrovus telefonui, pavyko parašyti SMS žinutę S. P., prašant iškviesti policiją, o pastarajam gavus lakoniško turinio žinutes pakako suprasti, kuris asmuo yra žinutėje minimas A., kur jis ir V. G. randasi, ir kad egzistuoja objektyvi būtinybė kviesti pagalbą. Taip pat pažymima, jog nors V. G. nurodė, kad incidento metu ir po jo nežinojo ar S. P. iškvietė policijos pareigūnus, ji vis tiek laukė jų atvykstant. Aptartos aplinkybės, apeliantės vertinimu, verčia abejoti V. G. ir S. P. parodymų teisingumu bei leidžia manyti, kad S. P. iš anksto žinojo apie būtinumą kviesti policijos pareigūnus.

3.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog aptartas SMS žinučių rašymas paneigia V. G. teiginius, kad jos atžvilgiu naudotas fizinis smurtas buvo intensyvus ir nenutrūkstamas, kadangi neaišku, kada nukentėjusioji turėjo galimybę rašyti SMS žinutes ir kur tuo metu buvo A. K., o apie tai, kad V. G. šių žinučių nerašė būdama lauke, sprendžiama iš jos paaiškinimų, kad ji kieme jau laukė policijos pareigūnų atvykstant.

3.5. Pažymima, jog nukentėjusiajai išbėgus iš šokių studijos patalpose esančio kabineto į šokių salę ir šaukiant kviesti policiją, studijos patalpose buvę asmenys nesuprato, dėl ko kilo šis triukšmas, objektyviai nesuvokė V. G. kilusios grėsmės, kas, apeliantės teigimu, leidžia manyti, kad kabinete A. K. jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko. Pastaroji išvada grindžiama ir V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, remiantis kuriais ji du kartus buvo verčiama ant stalo, priešinosi ir bandė ištrūkti, todėl šie veiksmai – intensyvios grumtynės – turėjo sukelti tam tikrą garsą, kuris būtų atkreipęs šokių salėje buvusių žmonių dėmesį. Pabrėžiama, jog remiantis A. K. ir kitų liudytojų parodymais kabineto patalpa yra atskirta plona stikline ir didžiąja dalimi skaidraus stiklo pertvara, kabineto durys nebuvo uždarytos, jame nebuvo tamsu, todėl jei kabinete būtų vykusios grumtynės, tai ne tik būtų girdėję, bet į tai ir atkreipę dėmesį šokių salėje ir netoli jos buvę asmenys, tačiau iš liudytojų B. C., Y. S., A. J. parodymų matyti, kad triukšmas kilo tik tuomet, kai V. G. išbėgo iš kabineto į šokių salę ir pradėjo šaukti.

3.6. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojos S. C. parodymus, kadangi nors pastaroji ir pripažino, kad šių asmenų nepertraukiamai nestebėjo jiems būnant kabinete, tačiau nematė ir jokio tarp jų kabinete vykusio incidento, smurtinių veiksmų, nors tuo metu, kai V. G. ir A. K. buvo kabinete, sėdėjo netoli šokių salėje ir neabejotinai būtų atkreipusi dėmesį, jei toks incidentas iš tiesų būtų įvykęs. Be to, ši liudytoja bei Y. S., A. J., iš dalies ir B. C. parodė, jog išbėgusi iš kabineto nukentėjusioji A. K. visų žmonių akivaizdoje įžeidinėjo, o A. K. mamai I. K. V. G. pradėjus raminti, pastaroji ją išvadino necenzūriniais žodžiais ir pastūmė. Skunde pabrėžiama, kad remiantis byloje esančiais liudytojų parodymais nuteistasis V. G. išstūmė ar išnešė iš šokių studijos ne iš karto jiems išėjus iš kabineto, o tik po to, kai pastaroji naudojo necenzūrinius žodžius A. K. mamos atžvilgiu bei ją pastūmė.

3.7. Minėtų aplinkybių kontekste nurodoma, jog liudytojos B. C. parodymai dėl nukentėjusiosios elgesio išėjus iš kabineto bei jos išstūmimo ar išnešimo iš šokių studijos patalpų iš esmės skiriasi ne tik nuo liudytojų A. J., S. C., Y. S., S. K. parodymų, tačiau yra ir prieštaringi, kadangi tas pačias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ši liudytoja aiškino skirtingai: ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog A. K. šokėją griebė dešine ranka už kaklo srities, o kaire ranka arti kaklo ties dešinės pusės pečiu ir pradėjo ją tampyti po koridorių, užkabino manekenus; duodama parodymus teisme teigė, jog A. K. dešine ranka paėmė už peties, kita ranka paėmė už šono, plaukų, vilko; atsakydama į prokuroro klausimus nurodė, kad vilko merginą už pakarpos, o į nukentėjusiosios atstovo klausimą atsakė, kad jie visą laiką buvo vienas prieš kitą, kas nesutampa su nukentėjusiosios parodymais, kuri teigė, kad koridoriumi ji buvo stumiama „iš nugaros“.

3.8. Skunde pabrėžiama, jog V. G. už nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalis) padarymą pagal I. K. skundą, dėl aptarto incidento metu atliktų neteisėtų veiksmų, buvo paskirta administracinė nuobauda. Šios aplinkybės pirmos instancijos teismas netyrė, todėl neįvertino to, kad A. K. V. G. iš patalpų išnešė ar išstūmė tik po to, kai pastaroji jo motinos atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą bei vartojo necenzūrinius žodžius, tokiu būdu nutraukiant nukentėjusiosios neteisėtus veiksmus. Apeliantės vertinimu, toks fizinės jėgos panaudojimas, esant minėtoms aplinkybėms, gali būti vertinamas kaip būtinasis reikalingumas (BK 31 straipsnio 1 dalis) ar tam artima situacija, kai fizinės jėgos panaudojimas gali būti pateisinamas.

3.9. Nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje esančia specialisto išvada, nesvarstė galimybės, jog visi ar tam tikra dalis nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų galėjo būti padaryti ne A. K. pareikštame kaltinime nurodytu būdu. Tai, apeliantės vertinimu, reiškia, jog, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, teismas ignoravo ne tik A. K., byloje esančių liudytojų, bet tam tikru aspektu ir pačios nukentėjusiosios parodymus.

3.10. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog jei nukentėjusioji kelis kartus būtų buvusi griaunama ant stalo ir laikoma prispausta, būtų bandžiusi priešintis kaltinamajam, ji būtų patyrusi žymiai daugiau ir kitose kūno srityse sužalojimų. Nesant jokių sužalojimų ar žymių veido srityje, nukentėjusioji, duodama parodymus teisme, pakeitė juos dalyje dėl ikiteisminio tyrimo metu nurodyto suduoto smūgio delnu į veido sritį, kurių prieštaravimo paaiškinti nukentėjusiosios išgąsčiu ar negebėjimu atsiminti dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, atsižvelgiant į tai, kad nuo incidento iki apklausos teisme buvo praėję vos keli mėnesiai, nėra pagrindo. Byloje taip pat nenustatyta, kad A. K. kokiu nors būdu būtų keliose vietose subraižęs nukentėjusiosios kaklą, jį laikęs suspaudęs, o vertinant ne tik liudytojų, bet ir pačios nukentėjusiosios parodymus apeliantei neaišku, kuriuo metu ir kokiu būdu A. K. galėjo padaryti sužalojimus, sietinus su kraujosruvų dešinio raktikaulio sričių odoje, poodinių kraujosruvų kairio žasto nugariniame paviršiuje, atsiradimu. Skunde pabrėžiama, jog kaip liudytojai apklausti į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai taip pat nematė jokių nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų. Jų nebuvo nustatyta ir nukentėjusiąją apžiūrėjus medikams.

3.11. Vertinant nustatytus V. G. sužalojimus skunde taip pat pabrėžiama, jog ji yra sportinių šokių trenerė ir profesionali šokėja, todėl treniruojantis, šokant sportinius šokius, dėl jų specifikos, egzistuoja didelė tikimybė patirti įvairaus pobūdžio traumas, taigi neatmetama galimybė, jog ji galėjo susižeisti kitu metu.

3.12. Apeliantė pažymi, jog teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, kad V. G. nurodytas motyvas, sukėlęs nevaldomą nuteistojo agresiją yra menkavertis, palyginus su A. K. V. G. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto mastu. Be to, apeliantės teigimu neįtikėtina, jog A. K. puoselėdamas įkurtą šokių studiją ir savo reputaciją, būtų atlikęs visiškai neadekvačius ir nepaaiškinamus veiksmus.

3.13. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmos instancijos teismas nustatydamas, jog ištyrus byloje surinktus įrodymus nepasitvirtino dvi aplinkybės, sietinos su tuo, kad A. K. vieną kartą tyčia (koridoriuje) sudavė nukentėjusiajai į galvos sritį ir taip pat tyčia ją pastūmė į sieną, po ko, nukentėjusioji galva trenkėsi į sieną, antrosios aplinkybės, sietinos su pastūmimu į sieną dėl rašymo apsirikimo ar kitų priežasčių iš A. K. pareikšto kaltinimo nepašalino.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto, veikos kvalifikavimo ir asmens kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai iširtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis šioje dalyje yra keistinas.

Dėl įrodymų vertinimo A. K. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

6. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas ir tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bei vertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyto reikalavimo ir padarė neteisingas išvadas apie A. K. padarytą nusikalstamą veiką.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

8. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistojo A. K., nukentėjusiosios V. G., liudytojų B. C., Y. S., A. J., S. K., S. C., I. K. parodymus, specialisto išvadą Nr. G 2894/2019 (01), juos palyginęs tarpusavyje ir susiejęs į vieningą visumą konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad nuteistasis A. K. 2019 m. rugpjūčio 20 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), šokių studijos „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, kabinete, delnu tyčia sudavė V. G. vieną kartą į veido sritį, rankomis stipriai sugriebęs nukentėjusiąją už kaklo, ją smaugė ir smaugdamas garsiai sakė, kad ją pasmaugs ir užmuš, po to, nukentėjusiajai V. G. išsilaisvinus ir išbėgus į šokių salę, pribėgęs prie jos, vėl sugriebė nukentėjusiąją už kaklo, išstūmė ją į koridorių, ir laikydamas ją už kaklo rankomis stūmė nukentėjusiąją link laiptinės durų, o išstūmęs į laiptinę, ranka tyčia sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į kairės ausies sritį, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai V. G. fizinį skausmą, padarė jai odos nubrozdinimus dešinėje užausinėje srityje ir kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kraujosruvas kaklo dešinio šoninio paviršiaus ir dešinio raktikaulio sričių odoje, poodines kraujosruvas kairio žasto nugariniame paviršiuje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismas kaltinime nurodytas aplinkybes, jog A. K. stipriai tyčia pastūmė nukentėjusiąją į sieną, po ko, ji galva trenkėsi į sieną ir ranka (vieną) kartą tyčia sudavė nukentėjusiajai į galvos sritį, šioms aplinkybėms nepasitvirtinus, pašalino.

9. Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nuteistajam inkriminuoti veiksmai – tyčinis galvos trenkimas į sieną ir sudavimas ranka nukentėjusiajai į galvos sritį koridoriuje, šalintini iš kaltinimo, iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies nepašalino aplinkybės, jog nuteistasis stipriai pastūmė nukentėjusiąją į sieną, po ko, ji galva trenkėsi į sieną. Iš nagrinėjamo nuosprendžio motyvų ir išvadų akivaizdu, jog pastaroji aplinkybė (nukentėjusiosios pastūmimas į sieną) buvo pašalinta, nustačius, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog tokį veiksmą kaltinamasis atliko tyčia, siekiant sukelti nukentėjusiajai skausmą. Šis netikslumas taisytinas iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant aplinkybę, jog A. K. stipriai tyčia pastūmė nukentėjusiąją į sieną, po ko, ji galva trenkėsi į sieną (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Šios aplinkybės pašalinimas neturi įtakos paskirtai bausmei, nekeičia nuosprendžio esmės.

10. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, nors nuteistasis A. K., keldamas savo įvykio versijas, kategoriškai neigė kaltę dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje A. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, susiejant juos į vientisą loginę grandinę.

11. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. Protokole – pareiškime nukentėjusioji V. G. nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. apie 19.25 val., šokių studijoje „(duomenys neskelbtini)“, A. K. konflikto metu sudavė ne mažiau nei penkis smūgius ranka jai į galvos bei veido sritį ir suėmęs rankomis už kaklo pradėjo smaugti. Detalizuojant pareiškime nurodytas aplinkybes 2019 m. rugpjūčio 20 d. apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad ji buvo nusprendusi A. K. šokių studijoje daugiau nedirbti. Kai atvyko į šokių studiją, šokių salėje vyko susirinkimas su naujais mokiniais ir jų tėvais. Baigiantis susirinkimui ji pakvietė A. K. pasikalbėti ir jis pasiūlė pokalbį pratęsti jo kabinete. Užėjus į kabinetą, jie buvo tik dviese. Būnant kabinete ji paprašė, kad A. K. grąžintų jai pinigus už atliktą darbą ir kvepalus. A. K. pradėjo elgtis agresyviai, ant stalo numetė dalį pinigų. Ji matė, kad tai ne visa suma, kurią jai skolingas, todėl pasakė, kad jis yra nesąžiningas ir ji su juo nedirbs. Po šių jos žodžių A. K. sudavė jai vieną smūgį rankos delnu į veido sritį. Sudavęs smūgį A. K. sučiupo savo rankomis ją už kaklo, pradėjo smaugti ir vertė ją ant stalo. Ant stalo ji gulėjo prisispaudusi krūtine, o jis ją laikė rankomis už kaklo ir grasino, kad ją pasmaugs, kai jai pavyko ištrūkti, ji išbėgo iš kabineto į šokių salę ir pradėjo šauktis žmonių pagalbos, kad kas nors iškviestų policiją. Paskui ją iš kabineto išbėgo ir A. K. ir pradėjo šaukti, kad ji nedarytų jam gėdos. Šaukdamas A. K. sučiupo ranka jai už kaklo iš priekio ir pradėjo stumti link koridoriaus, tačiau jai pavyko išsisukti ir jis sučiupęs ranka ją už kaklo iš galinės dalies, stūmė ją link koridoriaus. Koridoriuje A. K. laikydamas ją už kaklo stūmė link sienos, po ko, jos galvą trenkė į sieną. Toliau A. K. sudavė jai ranka dar vieną stiprų smūgį į galvą ir ji pajuto stiprų skausmą galinėje galvos srityje. A. K. nepaleisdamas jos, stūmė ją link laiptinės durų ir išstūmęs ją, sudavė dar vieną smūgį ranka į kairę ausį. Išstumta į laiptinę, ji išbėgo į lauką ir laukė kol atvyks policija.

Žemesnės instancijos teismas

12. Analogiškas nuteistajam inkriminuotas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato tyrėjo R. D. 2019 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog atvykus į įvykio vietą, į juos kreipėsi V. G., kuri paaiškino, kad jai trenkė per veidą, buvo stipriai sugriebęs už kaklo, pečių bei stumdė A. K.. Į įvykio vietą kartu su pareigūnu R. D. atvykusi pareigūnė D. S., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino pirminiuose nukentėjusiosios parodymuose bei R. D. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, nurodydama, jog nukentėjusioji pareigūnams paaiškino, kad kabinete, paprašius sumokėti pinigus už atliktą darbą, A. K. ją sugriebė už kaklo, pečių, bei stumdė. Ji ištrūko, išbėgo iš kabineto į koridorių, šaukėsi pagalbos. A. K. dar kartą sugriebė ją už kaklo, pečių bei stūmė iš šokių studijos patalpų.

13. Nukentėjusioji apklausiama teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydama, jog pasakius nuteistajam, kad pastarasis surinktų visą neišmokėtą pinigų sumą iš karto, pridūrus, koks jis čempionas, A. K. užpuolė nukentėjusiąją, abiem rankomis griebė už kaklo, tačiau ji ištrūko, tada vėl ją griebė ir pargriovė ant stalo, laikė prispaudęs. Išsisukusi nukentėjusioji bėgo šaukdama pagalbos, žmonės buvo išsigandę, nežinojo, ką daryti. Nukentėjusioji rašė draugui, kad kviestų policiją, tuo metu išsikrovė jos telefonas. Nuteistasis sugriebė ją už rankos, už peties ir stūmė. Ji priešinosi, nes norėjo paimti savo daiktus. Laikė už dešinio peties. Stūmė iš nugaros. Nukentėjusioji juto skausmą prie ausies, kakle. Kai tempė iš salės, sugriebimai buvo skausmingi. Pabrėžė, jog A. K. trenkė į dešinę ausį, buvo mėlynė.

14. Vertinant aptartas aplinkybes nuteistajam inkriminuotų veiksmų kontekste pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nenurodė, jog A. K. sudavė jai smūgį į veidą kabinete, kita vertus, pastaroji patvirtino, kad jos pirminiuose parodymuose užfiksuotos aplinkybės yra teisingos, be to, ši aplinkybė be pirminių nukentėjusiosios parodymų užfiksuota ir aptartame R. D. 2019 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniame pranešime, ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėjus V. G. telefoną nustatyta, jog programa „Messenger“ 2019 m. rugpjūčio 20 d. 19.39 val. buvo išsiųstas pranešimas liudytojui S. P., nurodant, kad A. K. trenkė nukentėjusiajai. Liudytoja Y. S. parodė, kad nukentėjusioji iš kambario išbėgo šaukdama, kad A. K. jai trenkė, laikėsi ranka už kaklo, liudytoja A. J. nurodė, kad iš A. K. kabineto išbėgusi nukentėjusioji rėkė, kad A. K. ją smaugė, laikėsi už kaklo, rėkė, kad ją mušė. Pažymėtina ir tai, jog apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. K. parodė, jog nukentėjusioji tiek lauke, tiek šokių salėje rėkė, kad pastarasis sulaužė jai žandikaulį.

15. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojas S. P. nurodęs, jog 2019 m. rugpjūčio 20 d. iš V. G. gavęs SMS žinutę, kurioje ji prašė, kad pastarasis iškviestų policiją, nes A. K. šokių studijoje pakėlė prieš ją ranką, iškvietė policijos pareigūnus ir atvyko adresu (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusiajai sėdant į policijos tarnybinį automobilį, pastebėjo ant jos smakro, už ausies įdrėskimus. Nurodytas policijos pareigūnų iškvietimo aplinkybes patvirtina byloje esanti BIRT ataskaitų žiūryklė, kurioje užfiksuota, jog Bendrajame pagalbos centre buvo gautas pranešimas privataus fizinio asmens apie tai, kad šokių studijoje įvyko konfliktas ir susistumdymas tarp pranešėjo draugės ir pažįstamo asmens, pranešėjas vyksta į vietą.

16. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, jog nuteistasis delnu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į veido sritį yra įrodyta byloje esančių įrodymų visuma, o kitos esminės nuteistajam inkriminuotos aplinkybės paremtos nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurie sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti nukentėjusiosios parodymų netikslumai nepaneigia nuteistajam inkriminuotų veiksmų padarymo.

17. Pabrėždama tariamą byloje nustatytų įrodymų nepatikimumą apeliantė nurodė, jog teismas nepagrįstai nekvestionavo V. G. ir S. P. suinteresuotumo. Apeliantė iškėlė versiją, jog nukentėjusioji, iš anksto žinodama, kad jos reikalavimas sumokėti pinigus gali būti neįgyvendintas, siekė A. K. poveikį padaryti kitu būdu, t. y. sukeldama skandalą ir diskredituodama A. K. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo abejoti V. G. ar S. P. parodymų objektyvumu ir nėra pagrindo išvadai, jog šie asmenys inscenizavo veiką. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog remiantis byloje esančiais liudytojų, nukentėjusiosios bei nuteistojo parodymais nėra ginčo dėl to, jog įvykio metu tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo kilęs abipusis konfliktas, pastarieji vienas kito atžvilgiu vartojo įžeidžiančius žodžius, šią aplinkybę patvirtino liudytoja B. C., parodžiusi, jog nukentėjusioji ir nuteistasis pradėjo ginčytis, buvo necenzūrinių žodžių, Y. S. paaiškino, jog pastariesiems išėjus iš kabineto, kilo triukšmas, prasidėjo prasivardžiavimas, S. K. patvirtino, kad jie vienas kitą įžeidinėjo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad nuteistasis, iškeldamas savo įvykio versiją, taip pat neneigė, jog konfliktas iš tiesų kilo dar kabinete, tačiau nurodė, jog paprašius nukentėjusiosios išeiti, pastarajai nesutikus, paėmė ją už rankos, norėdamas išvesti, o nukentėjusioji trenkė jam per veidą.

18. Vertinant ginčijamą nukentėjusiosios atžvilgiu naudotą smurtą pažymėtina, jog nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad žinutę S. P. rašė būdama studijoje. Kreipėsi į S. P., nes „Messenger“ programoje buvo pirmas adresatas bei pastarasis žinojo, kur yra A. K. studija. Žinutę rašė greitai, tačiau išsikrovė jos telefonas. Šias aplinkybes patvirtino ir S. P., nurodęs, jog tuo metu buvo netoli, šokių studijoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, o gavęs SMS žinutę, bandė paskambinti nukentėjusiajai, tačiau nepavyko, nes jos telefonas buvo išsikrovęs. Aptartus nukentėjusios parodymus patvirtino ir liudytoja B. C., kuri teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nukentėjusioji išbėgo šaukdama prašė pagalbos, nukentėjusioji būdama šalia liudytojos buvo paėmusi telefoną, galimai rinko policijos numerį, tačiau jos telefonas buvo išsikrovęs, tuo metu A. K. nukentėjusiąją griebė už kaklo srities ir stūmė ją link koridoriaus. Y. S. teismo posėdyje taip pat nurodė, kad nukentėjusioji išbėgusi iš kabineto, rankoje laikė telefoną. Taigi nustačius, jog nukentėjusioji žinutę su prašymu iškviesti policijos pareigūnus S. P. parašė išsilaisvinusi ir išbėgusi į šokių salę, nėra pagrindo abejoti jos atžvilgiu naudotu smurtu būnant nuteistojo kabinete ar, išstūmus nukentėjusiąją, laiptinėje.

19. Šiame kontekste atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl S. P. parodymų neobjektyvumo, nurodant jog jis iš anksto žinojo apie būtinumą kviesti policijos pareigūnus. Remiantis bylos duomenimis, S. P. su A. K. bendraudavo tarpusavyje, kartu šokdavo, o, žinodamas nuteistojo impulsyvų būdą, gavęs nukentėjusiosios žinutę, kad ją užpuolė A. K., iškvietė policijos pareigūnus. Šiame kontekste pastebėtina, jog S. P. buvo žinoma tai, kad V. G. dirbo pas A. K. šokių studijoje, šis liudytojas pažinojo A. K., anksčiau pas jį dirbo, be to, būtent A. K. supažindino šį liudytoją su nukentėjusiąja, tad akivaizdu, kad pastarasis gavęs nukentėjusiosios žinutę, suprato, kas yra žinutėje minimas A., kur jis ir V. G. yra.

20. Nors bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusiosios atžvilgiu naudoto smurto tiek nuteistojo kabinete, tiek šokių studijos laiptinėje tiesioginių įvykio liudytojų nebuvo, nagrinėjamu atveju be jau aptartų duomenų, nuteistojo kaltę patvirtina ir kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai. Liudytojai B. C., Y. S., S. K. parodė, jog dėl savo buvimo vietos objektyviai negalėjo matyti, kas vyko kabinete ar koridoriuje, tačiau pastarieji patvirtino, jog nukentėjusioji iš A. K. kabinėto išbėgo šaukdama, prašė pagalbos, nurodė, jog nuteistasis jai trenkė. Tiek B. C., tiek Y. S. parodė, jog nukentėjusioji laikėsi už kaklo, kaklas buvo raudonas. Liudytoja B. C. pažymėjo, jog konfliktas tęsėsi ir laiptinėje.

21. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors liudytojos A. J. bei S. C. nurodė, jog matė, kas vyko A. K. ir nukentėjusiajai būnant kabinete, šių liudytojų parodymai kelia pagrįstų abejonių, kadangi jų parodymai tiek atskirai, tiek lyginami kitų duomenų kontekste yra prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos pripažino nepatikimais bei jais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nors liudytoja A. J. parodė, kad matė, jog A. K. buvo priėjęs prie V. G. ir buvo galimai paėmęs ją už klubų tam, kad ją palydėti iki išėjimo, teisiamojo posėdžio metu šiuos parodymus paneigė, nurodydama, kad kai kaltinamasis ir nukentėjusioji buvo kabinete nežiūrėjo į kabinetą, žiūrėjo, kur žaidžia vaikai. Liudytoja S. C. parodė, jog girdėjo ir matė, kas vyko nuteistojo kabinete, tačiau taip pat pabrėžė, jog visą laiką jų konflikto nestebėjo, nesekė. Šių liudytojų parodymai ne tik nepaaiškina, kaip atsirado specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai, bet ir yra nenuoseklūs dėl esminių aplinkybių – A. J. nurodė, jog matė kaip nuteistasis buvo priėjęs prie nukentėjusiosios ir bandė palydėti ją iki išėjimo, o ši „mosikavosi rankomis“, tuo tarpu, S. C., tvirtindama, jog ištisai stebėjo ir girdėjo įvykio aplinkybes, šių A. J. parodymų nepatvirtino, be to, nors pastarosios kategoriškai neigė, jog nuteistojo kabinete buvo įvykęs tiriamas incidentas, pabrėžė, jog visą laiką konflikto nesekė. Pastebėtina ir tai, kad šių liudytojų parodymai prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir aptartiems liudytojų B. C., Y. S., S. K. parodymams. Taip pat nepatvirtina ir nuteistojo iškeltos versijos, jog kabinete paprašius V. G. išeiti, ši atsisakė, todėl jis priėjo prie nukentėjusiosios, paėmė ją už parankės ir norėjo ją palydėti iš kabineto, tačiau ji intensyviai judėjo/apsisuko ir pati jam kumščiu trenkė į kairės pusės žandą.

22. Kita vertus, šios liudytojos iš esmės neneigė aplinkybes, jog nukentėjusiajai V. G. išbėgus iš kabineto nuteistasis siekė pašalinti ją iš studijos patalpų, t. y. stūmė, išnešė, vilko. B. C. nurodė, jog A. K. šokėją griebė viena ranka (dešine ranka) už kaklo srities, o kita (kaire ranka) arti kaklo, ties dešinės pusės pečiu ir pradėjo ją tempti per koridorių. Y. S. parodė, kad išėjęs iš kambario nuteistasis pradėjo stumti nukentėjusiąją link išėjimo durų, ji priešinosi. S. C. parodė, kad A. K. apglėbė nukentėjusiąją ir stūmė link išėjimo. A. J. nurodė, kad A. K. nukentėjusiąją išnešinėjo, ar nešė, ar išstūminėjo.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti skunde kvestionuojamu liudytojos B. C. parodymų patikimumu, kadangi aptartų aplinkybių kontekste nėra pagrindo teigti, jog jos parodymais iš esmės skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų dėl nukentėjusiosios elgesio ar jos išstūmimo iš šokių studijos aplinkybių. Apeliantė tvirtina, kad liudytoja B. C., apklausiama ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, davė prieštaringus parodymus, apibūdindama stumiamos nukentėjusios poziciją A. K. atžvilgiu ir nuteistojo rankų padėtį, tačiau ginčijamus B. C. parodymus būtina vertinti kitų byloje esančių duomenų kontekste. Remiantis nukentėjusiosios V. G. parodymais, A. K. sučiupus ranka nukentėjusiajai už kaklo iš priekio ir pastarąją stumiant link koridoriaus, nukentėjusiajai pavyko išsisukti, tačiau A. K. sučiupęs ranka nukentėjusiąją už kaklo iš galinės dalies, toliau stūmė ją link koridoriaus. Taigi bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusiosios ir nuteistojo padėtis jų rankų išsidėstymas, stumiant nukentėjusiąją link koridoriaus, pakito. Įvertinus šią aplinkybę nepagrįstas apeliantės argumentas, jog B. C. parodymai yra prieštaringi bei nepatikimi.

24. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis V. G. siekė pašalinti iš šokių studijos iš karto jiems išėjus iš kabineto. Remiantis B. C., Y. S., S. C. parodymais, A. K. kabinete kilus konfliktui tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo, išėjęs iš kabineto, A. K. nukentėjusiajai rodė į duris, sakė, kad ji išeitų iš šokių studijos patalpų, griebė nukentėjusiąją rankomis už kaklo ir pradėjo ją stumti link durų. Tuo metu A. K. motina nukentėjusiąją gėdino, sėdėdama ant sofos, kuri yra šokių studijoje prie įėjimo/išėjimo į salės, kitoje salės pusėje.

25. Apeliacinės instancijos teisme, patenkinus nuteistojo gynėjos prašymą buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas – iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato buvo išreikalauta administracinio nusižengimo byla, susijusi su V. G. patraukimu administracinėn atsakomybėn dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo, nutraukus ikiteisminį tyrimą, pagal I. K. skundą. Apeliaciniame skunde ši aplinkybė siejama su tuo, kad, pasak apeliantės, A. K. V. G. iš patalpų išnešė ar išstūmė tik po to, kai pastaroji jo motinos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą bei vartojo necenzūrinius žodžius, t. y. jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (BK 31 straipsnis) ar kitomis baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis.

26. Pastebėtina, kad būtinajam reikalingumui (BK 31 straipsni) ir būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis) konstatuoti būtinos teisėtumo sąlygos: viena iš jų yra tai, kad pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms. Šiuo konkrečiu atveju bylos duomenimis nustačius, jog A. K. sugriebęs nukentėjusiąją už kaklo, stūmė pastarąją į koridorių, tuo metu, kai A. K. motina nukentėjusiąją gėdino, sėdėdama ant sofos, t. y. fizinis smurtas buvo naudojamas iki apeliaciniame skunde nurodomų necenzūrinių žodžių vartojimo (past. – bylos duomenimis nenustatyta aplinkybė, susijusi su nukentėjusiosios smurtu A. K. motinos atžvilgiu), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti apie būtinojo reikalingumo sąlygų, numatytų BK 31 straipsnio 1 dalyje, buvimą. Be to, nurodoma aplinkybė nepaneigia kitų nuteistajam inkriminuotų veiksmų neteisėtumo (past. – smūgių į veido sritį, smaugimo, smūgio nukentėjusiajai į ausies sritį) nukentėjusiosios atžvilgiu.

27. Analizuojant skunde ginčijamus specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus pastebima, jog, ikiteisminio tyrimo metu atlikus objektų tyrimą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2894/2019(01) V. G. nustatyti odos nubrozdinimai dešinėje užausinėje srityje ir kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kraujosruvos kaklo dešinio šoninio paviršiaus ir dešinio raktikaulio sričių odoje, poodinės kraujosruvos kairio žasto nugariniame paviršiuje, padaryti minėtas sritis paveikus kietais bukais, ribotų paviršių turinčiais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Išvardinti sužalojimai yra panašaus senumo ir galėjo būti padaryti vieno įvykio metu, neilgai trukus vienas paskui kitą.

28. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, siekdamas nustatyti, ar visi nukentėjusiajai padaryti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti A. K. pareikštame kaltinime nurodytu būdu, teismas posėdyje apklausė teismo medicinos specialistą – ekspertą O. P., kuris paaiškino, kad nukentėjusiąją apžiūrėjo rugpjūčio 22 d. Pagal sužalojimų vaizdą atitiko, kad jie buvo padaryti prieš 1-2 paras. Trauminių poveikių buvo mažiausiai 2-3. Sužalojimai kakle ir žaste galėjo būti padaryti kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais – pirštais, rankomis spaudžiant kaklą. Ekspertas pažymėjo, jog nukentėjusiajai nustatytos taškinės kraujosruvos galėjo susidaryti odai praslystant tarp pirštų. Ant žasto kraujosruvos galėjo atsirasti, suėmus pirštais. Nukentėjusiosios kaklas negalėjo būti sužalotas atsitrenkiant, griūnant. Pabrėžė, jog nukentėjusioji rodė skausmingas vietas, bet sužalojimų nesimatė.

29. Sugretinus specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, specialisto nurodytą sužalojimų atsiradimo mechanizmą su byloje esančiais duomenimis, akivaizdu, kad specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus nukentėjusioji patyrė būtent jos nurodytomis aplinkybėmis. Pastebėtina, jog odos nubrozdinimas kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kraujosruvos kaklo dešinio šoninio paviršiuje galėjo susidaryti nuteistajam sugriebus nukentėjusiąją ir ją smaugiant, kraujosruvos raktikaulio srityje, žasto nugariniame paviršiuje – nukentėjusiąją stumiant iš šokių salės į laiptinę. Pažymėtina, jog nukentėjusioji parodė, kad tiek būnant kabinete, tiek ją stumiant šokių salėje jai pavyko ištrūkti iš nuteistojo, todėl nustačius kad pastarasis laikė nukentėjusiąją už kaklo srities, stūmė laikydamas už pečių srities – raktikaulio, nukentėjusiajai nustatytos taškinės kraujosruvos, įbrėžimai kaklo srityje galėjo susidaryti nukentėjusiajai ištrūkstant.

30. Kita vertus, sugretinus nukentėjusiosios parodymus teisminio nagrinėjimo metu su specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytais sužalojimais, konstatuotina, jog kaltinime nustatyta aplinkybė, kad išstūmęs nukentėjusiąją į laiptinę, nuteistasis ranka tyčia sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į kairės ausies sritį, neatitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji ir parodė, kad A. K., išstūmęs ją į laiptinę, sudavė dar vieną smūgį ranka į kairę ausį, teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji patikslino, kad nuteistasis sudavė jai į dešinę ausį, kas atitinka ir specialisto išvadoje nustatytus odos nubrozdinimus dešinėje užausinėje srityje. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis tikslintinas, pakeičiant apkaltinamojo nuosprendžio aprašomąją dalį, nurodant, kad A. K. išstūmęs ją į laiptinę, ranka tyčia sudavė 1 (vieną) kartą nukentėjusiajai į dešinės ausies sritį (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės patikslinimas nuteistojo teisių į gynybą nepažeidžia, nes neturi įtakos A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitokios teisinės reikšmės gynybai ir nėra pagrindo manyti, jog dėl taip pasikeitusių aplinkybių gynyba galėjo būti organizuojama kitaip.

31. Nagrinėjamu aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog nukentėjusioji kelis kartus buvo griaunama ant stalo, neatitinka byloje nustatytų faktinių veikos aplinkybių, o aplinkybė, jog nukentėjusiai nebuvo nustatyta žymių ar sužalojimų veido srityje, nepaneigia nuteistajam inkriminuoto fizinio skausmo sukėlimo požymio, kadangi fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusioji buvo mušama ar prieš ją kitaip buvo smurtaujama. Todėl nagrinėjamu atveju aptartų įrodymų visuma nustačius, jog A. K. delnu tyčia sudavė V. G. vieną kartą į veido sritį, be kita ko, atsižvelgus ir į tai, kad ekspertas posėdžio metu parodė, jog nukentėjusioji rodė ir kitas skausmingas vietas, bet sužalojimų nesimatė, pastaroji aplinkybė laikytina įrodyta byloje esančių duomenų visuma.

32. Atmestina ir skunde pabrėžiama aplinkybė, jog liudytojais apklausti į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai taip pat nematė jokių nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų, kadangi aptartų liudytojų parodymai nesuteikia pagrindo daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusioji nepatyrė specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų. Liudytojas R. D. parodė, jog ant V. G. kūno smurto žymių jis nematė, kadangi labiau bendravo su A. K., tačiau taip pat nurodė, jog nukentėjusioji, ją vežant į Ševčenkos g., pasakė, kad kažkas pas ją ant kaklo, bet tuo metu vairavo ir neatkreipė dėmesio ar tai buvo mėlynė, ar nubrozdinimas. Šiuo aspektu ekspertas nurodė, jog nubrozdinimai turėjo būti matomi iš karto, tačiau nukentėjusiosios ausies kaušelis užstojo sužalotą užausinę dalį, o nustatytos kraujosruvos išryškėja vėliau. Pabrėžtina, jog aptartą sužalojimų susidarymo mechanizmą patvirtino liudytojas S. P. apklausiamas dar ikiteisminio tyrimo metu, nurodęs, jog kol V. sėdo į pareigūnų tarnybinį automobilį, matė įdrėskimus ant nukentėjusiosios smakro, už ausies, o vakare žymės (past. – mėlynės ant kaklo ir viršuje peties) tapo dar labiau matomos. Tuo tarpu vertinant apeliaciniame skunde iškeltą prielaidą apie galimas nukentėjusiosios, kaip profesionalios šokėjos, traumas pažymėtina, jog V. G. apžiūros metu sužalojimų, būdingų kritimui, nekonstatuota, o specifinė sužalojimų lokalizacija bei pobūdis – odos nubrozdinimus dešinėje užausinėje srityje, kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kraujosruvas kaklo dešinio šoninio paviršiaus ir dešinio raktikaulio sričių odoje, poodines kraujosruvas kairio žasto nugariniame paviršiuje, akivaizdžiai neatitinka galimų traumų, šokant sportinius šokius.

33. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisme pakartotinai sugretinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad nuteistasis A. K. 2019 m. rugpjūčio 20 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), šokių studijos „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, kabinete, delnu tyčia sudavė V. G. vieną kartą į veido sritį, rankomis stipriai sugriebęs nukentėjusiąją už kaklo, ją smaugė ir smaugdamas garsiai sakė, kad ją pasmaugs ir užmuš, po to, nukentėjusiajai V. G. išsilaisvinus ir išbėgus į šokių salę, pribėgęs prie jos, vėl sugriebė nukentėjusiąją už kaklo, išstūmė ją į koridorių, ir laikydamas ją už kaklo rankomis stūmė nukentėjusiąją link laiptinės durų, o išstūmęs ją į laiptinę, ranka tyčia sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į dešinės ausies sritį, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai V. G. fizinį skausmą, padarė jai odos nubrozdinimus dešinėje užausinėje srityje ir kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kraujosruvas kaklo dešinio šoninio paviršiaus ir dešinio raktikaulio sričių odoje, poodines kraujosruvas kairio žasto nugariniame paviršiuje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

34. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla. Apeliaciniame skunde neginčijama apeliantui paskirta bausmė, jos dydis, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. BK 72² straipsnyje yra įtvirtinta, jog teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Kaip matyti šioje byloje – nuteistasis ir nukentėjusioji nėra susiję giminystės ryšiais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė nuteistajam BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

35. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nuteistajam skirdamas laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas nuteistąjį per bausmės laiką išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, vadovavosi BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, t. y. skirdamas bausmę pritaikė 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakciją, įsigaliojusią nuo 2020 m. liepos 1 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė 2019 m. rugpjūčio 20 d., kurios metu galiojo 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-960 redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. spalio 1 d. Pastebėtina, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 3 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis šioje dalyje yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis.

36. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki vienerių metų. Skirdama bausmę už šią nusikalstamą veiką, neperžengdama apeliacinio skundo ribų ir neblogindama nuteistojo teisinės padėties, teisėjų kolegija atsižvelgia į A. K. asmenybę – praeityje teistas vieną kartą, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, dirbantis, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat įvertintinas ir padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei pavojingumas – A. K. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, t. y. padarė nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai ir kūno neliečiamumui.

37. Įvertindama aukščiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. K. skirtina laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis, nustatytinas mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 48 straipsniu 6 dalies 5 punktu, A. K. skirtinas įpareigojimas - per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-960 redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. spalio 1 d.).

38. Nagrinėjamu aspektu pastebėtina ir tai, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodytas nuteistajam į bausmės laiką įskaitytinas laikas, nurodant, jog į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 22 d. 20:22 val. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. 11:44 val., kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. 20:22 val. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. 11:44 val. (t. 1, b. l. 69-70). Padaryta rašymo apsirikimo klaida nekeičia nuosprendžio esmės, todėl taisytina patikslinant nuosprendį.

Dėl nukentėjusiosios V. G. civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

39. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nukentėjusiosios V. G. civilinį ieškinį tenkino iš dalies, V. G. iš nuteistojo A. K. priteisė 1 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą įvertino remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog A. K. sukėlė nukentėjusiajai V. G. fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymu, dėl ko nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį skausmą ir sužalojimus, bet ir išgąstį, baimę, pažeminimą, buvo sukrėsta ir šokiruota tokio elgesio. Kita vertus, dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiajai nenustatyti jokie išliekamieji reiškiniai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, priteistas sumažintas neturtinės žalos dydis yra adekvatus ir proporcingas, atitinkantis teismų praktikoje priteisiamas neturtinei žalai atlyginti sumas, todėl keisti nuosprendžio šioje dalyje nėra pagrindo.

40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas įvertindamas tai, kad kaltinamasis pripažintinas kaltu padaręs nusikalstamą veiką nukentėjusiosios atžvilgiu, bei tai, kad nukentėjusiajai bylos nagrinėjimo metu buvo teikiama advokato teisinė pagalba priteisė iš A. K. 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiosios naudai. Įvertinęs nukentėjusiajai suteiktų teisinių paslaugų mastą ir apimtis, tai, kad nukentėjusiosios turėtos išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog priteistos proceso išlaidos nėra akivaizdžiai neproporcingos suteiktų paslaugų apimčiai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo A. K. gynėjos advokatės Indrės Panavaitės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per bausmės laiką išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas) bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas), kurią jis turi išklausyti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento, ir šią dalį išdėstyti taip:

A. K., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-960 redakcija), įpareigojant per bausmės laiką išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas);

pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio aprašomosios dalies nusikalstamos veikos aplinkybę, jog A. K. stipriai tyčia pastūmė nukentėjusiąją į sieną, po ko, ji galva trenkėsi į sieną;

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta aplinkybę, jog išstūmęs ją į laiptinę, ranka tyčia sudavė 1 (vieną) kartą nukentėjusiajai į kairės ausies sritį, ir šią dalį išdėstyti taip:

išstūmęs ją į laiptinę, ranka tyčia sudavė 1 (vieną) kartą nukentėjusiajai į dešinės ausies sritį.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą nustatant, kad į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. 20.22 val. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. 11.44 val. imtinai (1 para).

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė