Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, 2-1225-433/2020

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-02-11
Bylos Nr.: 2-1225-433/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-23931-2019-9
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Ieškinys atmestas.

Teisėjas: Edvardas Juozėnas
Ieškovas: A. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Marijampolės pataisos namų Kybartų, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorius

Kategorijos

2.6.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-1225-433/2020Teisminio Proceso Nr. 2-68-3-23931-2019-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.2.6.1. (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 11 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas,sekretoriaujant Anai Usačiovai,dalyvaujant atsakovo atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015-05-04 sprendimu byloje Nr. 1-1870-505/2015, pakeistu Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2016-04-14 sprendimu byloje Nr.A-748-492/2016, pripažino atsakovą Lietuvos valstybę pažeidus jo teises netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje ir priteisė 3000,00 Eur dydžio žalos atlyginimą. Prašymą įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai jis paštu išsiuntė 2016-05-25, patvirtinimą apie prašymo gavimą iš LR

Šalies argumentai

Teisingumo ministerijos gavo. Prašyme jis nurodė žalos atlyginimo sumą pervesti į BĮ|

Kybartų pataisos namų depozitinę sąskaitą, kaip tai numatyta LR Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 str. 6 d. Skolininkas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija pripažino jo prašymą gavusi 2016-05-30,

prievolės įvykdymo terminas baigėsi 2016-08-30, tačiau žalos atlyginimo jis negavo. Taigi jis patyrė 3000,00 Eur dydžio turtinę žalą. Dėl šio delikto 2016-08-31 jis kreipėsi į sprendimą administracinėje byloje priėmusį pirmosios instancijos teismą, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą. Teismas iš jo pasityčiojo vykdomąjį raštą išduoti atsisakydamas ir žinotinai melagingai pareikšdamas, neva skolininkas LR Teisingumo ministerija prievolę įvykdė tinkamai. Taigi, jis patyrė taip pat ir neturtinę žalą, kurią teismą prašoma vertinti 30000,00 Eur suma. Paaiškėjo, kad atsakovo atstovas LR Teisingumo ministerija (skolininkas) savavališkai, be jo sutikimo, pats pasirinko kur pervesti jam priklausančią žalos atlyginimo sumą - dalį šios sumos (1600,23) Eur panaudojo savo nuožiūra (iššvaistė) pervesdamas antstoliui, o kitą dalį (1399,77 Eur) pervedė į BĮ Kybartų pataisos namų depozitinę sąskaitą. Atsakovo biudžetinė įstaiga Kybartų pataisos namai jo apie gautą sumą neinformavo, o gautą sumą (svetimus pinigus) vėlgi panaudojo savo nuožiūra (iššvaistė), visą sumą pervesdami kažkokiems antstoliams. Tokiu būdu visa jam priklausanti 3000,00 Euro žalos atlyginimo suma buvo iššvaistyta, tuo padarant jam 3000,00 Eur dydžio turtinę žalą, bei ženklia dalimi prisidedant prie neturtinės žalos jam padarymo. Valstybės biudžetinė įstaiga Kybartų pataisos namai 2019-04-01 kaip juridinis asmuo pasibaigė, reorganizuojant prijungimo prie Marijampolės pataisos namų būdu. Taigi, atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai yra Kybartų pataisos namų teisių ir pareigų perėmėjas, todėl privalo atstovauti atsakovą Lietuvos valstybę byloje dėl žalos, kuri buvo padaryta Kybartų pataisos namų veikomis. Tinkamas prievolės įvykdymas yra tada ir tik tada, kai skolininkas įvykdo prievolę įstatyme

numatytu, kreditoriaus pasirinktu būdu per įstatyme nustatytą terminą. Žalos atlyginimo įstatymo

2str. 6d. nustato, kad ne skolininkas, o būtent kreditorius pasirenka į kurią iš įstatyme apibrėžtų

dviejų sąskaitų rūšių turi būti pervesta priteista žalos atlyginimo suma - arba š žalą patyrusio asmens asmeninę banko sąskaitą, arba į laisvės atėmimo vietos Įstaigos administruojamą šio asmens sąskaitą. Taigi įstatymas nenumato galimybės atlyginti jam žalą pervedant priteistą sumą ar jos dalį ne į šias įstatyme eksplicitiškai įvardintas sąskaitas, o į kokią nors kitą - ar skolininko LR Teisingumo ministerijos pasirinktą, ar antstolio nurodytą sąskaitą. Nei valstybės asignavimų žalos atlyginimui lėšos visumoje, esančios atsakovo atstovo LR Teisingumo ministerijos sąskaitoje, nei kokia nors šių lėšų dalis po teismo sprendimo įsiteisėjimo – nėra kreditoriaus (ieškovo) nuosavybe ir netampa kreditoriaus nuosavybe. Ieškovo nuosavybe žalos atlyginimo suma tampa tuo momentu (ir ne anksčiau), kai ši suma yra įskaitoma į vieną iš įstatyme eksplicitiškai įvardintų, jo pasirinktą sąskaitą. Kol asignavimų žalos atlyginimui lėšos yra LR Teisingumo ministerijos sąskaitoje - jos yra valstybės biudžeto lėšos, kurių savininkas yra

valstybė. Taigi į šias lėšas, kaip ir į valstybės biudžetą plačiąją prasme - jokie išieškojimai negali

būti nukreipti. Taigi, bet kokie antstolių patvarkymai, jeigu tokie ir egzistavo (įrodymai jam

nepateikti) - vienareikšmiškai buvo neteisėtais. LR Teisingumo ministerija, kaip viešosios teisės

subjektas, kurį sudarantys fiziniai asmenys privalo turėti teisinį išsilavinimą - ne tik neprivalėjo, bet

ir neturėjo teisės tokius hipotetinius antstolių patvarkymus vykdyti. Sutinkamai su oficialia konstitucine doktrina, skolininkui atsakovo atstovui LR Teisingumo ministerijai, kaip viešosios teisės subjektui, yra draudžiama viskas, kas nėra eksplicitiškai leista teisės aktais. Taigi skolininkas LR Teisingumo ministerija neturėjo žalos atlyginimo būdų pasirinkimo, šiam skolininkui jokiu teisės aktu nebuvo suteikta teisė nei pačiam, nei kito subjekto (antstolio) patartam, pasirinkti sąskaitą į kurią pervedamas žalos atlyginimas, skolininkui taip pat nebuvo suteikta teisė ir žalos atlyginimo sumą skaidyti dalimis. Taigi, atsakovo atstovas LR Teisingumo ministerija vienareikšmiškai veikė neteisėtai (CK 6.246str.). Kadangi, kaip minėta, LR Teisingumo ministerijos sąskaitoje esančios asignavimų žalos atlyginimui lėšos yra valstybės biudžeto lėšomis, kuriu savininku yra valstybė, pervesdama iš šių lėšų 1600,23 Eur

sumą antstoliui - atsakovo atstovas LR Teisingumo ministerija iššvaistė valstybės biudžeto lėšas,

kas yra kriminalinis nusikaltimas, tačiau su prievole atlyginti jam žalą pagal teismo sprendimą

tai niekaip nesusiję, prievolės atlyginti jam žalą pagal teismo sprendimą skolininkas LR

Teisingumo ministerija neįvykdė. Be jokios abejonės minėtas atsakovo atstovo LR Teisingumo

ministerijos veikimas, sudarantis kriminalinio nusikaltimo sudėtį (LR BK 1, 11, 184 straipsniai) yra

neteisėta veika (CK 6.246 str.). Pervesdama į jo nurodytą sąskaitą tik dali teismo priteistos

sumos (1399,77 Eur), atsakovo atstovas LR Teisingumo ministerija prievolės atlyginti jam

žalą pagal teismo sprendimą taip pat neįvykdė, kas taip pat yra neteisėta veika (CK 6.246 str.). Valstybės biudžetinė įstaiga Kybartų pataisos namai taip pat neturėjo teisės gautą 1399,77

Eur sumą (svetimais pinigais) disponuoti savo nuožiūra, jo apie gautą sumą net

neinformuodama. Be jokios abejonės valstybės biudžetinė įstaiga Kybartų pataisos namai privalėjo

vykdyti teisėtus antstolių patvarkymus, tačiau tokių veiksmų teisėtumo sąlyga - antstolių

patvarkymų teisėtumas ir tikslus įstatymo reikalavimų laikymasis. Juo labiau, kad viešosios teisės

subjektas Kybartų pataisos namai, kurį sudarantys fiziniai asmenys yra priėmę priesaiką ir privalo

turėti teisinį išsilavinimą - apskritai neturi teisės veikti neteisėtai, nes to neleidžia pareigūnų

priesaika. Taigi valstybės biudžetinė įstaiga Kybartų pataisos namai neturėjo teisės nei nuslėpti nuo

jo 1399,77 Eur sumos gavimo faktą, nei pervesti visa šią sumą antstoliams. Lėšų pervedimo

antstoliams apribojimus nustato LR CPK 668, 736, 754 straipsniai. Taigi, Kybartų pataisos namai

neturėjo teisės pervesti nei vieno cento lėšų pagal trečios eilės išieškojimus vykdančių antstolių

patvarkymus, jei buvo neįvykdytas bent vienas pirmos eilės išieškojimas (CPK 754 str.). Jis

moka alimentus periodinėmis išmokomis, tai yra pirmos eilės išieškojimas, taigi, neišskaičiavę ir

nepervedę jo kreditorei mokėtinos sumos už einamąjį mėnesį - Kybartų pataisos namai

neturėjo teisės pervesti jokių sumų pagal kitų antstolių patvarkymus. Taigi, visi Kybartų pataisos

namų veiksmai su svetimomis lėšomis yra neteisėti. Šiuo metu jo alimentų

įsiskolinimo suma viršija 3000,00 Eur, kas yra Kybartų pataisos namų aukščiau minėtų neteisėtų

veiksmų, bei įkalinimo įstaigos neteisėto neveikimo apskritai (neaprūpinimo pajamomis) pasekmė,

kas didžiule dalimi prisideda prie šioje byloje nagrinėjamos neturtinės žalos jam padarymo. Kybartų pataisos namai neturėjo teisės pervesti pinigų sumos, neviršijančios Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (CPK 668 str. 1 d.). Šis apribojimas taikomas pradedant išieškojimo veiksmus ir įvertinant visą skolininko turto masę. Anksčiau išieškojimo veiksmai iš jo atliekami nebuvo, taigi, visi Kybartų pataisos namų veiksmai su svetimomis lėšomis yra neteisėti. Kybartų pataisos namai neturėjo teisės pervesti pinigų sumos, viršijančios 50% MMA nuo antrosios MMA sumos (80% MMA, jei vykdomųjų raštų mažiau nei trys). Kybartų pataisos namai neturėjo teisės pervesti pinigų sumos, viršijančios 70% likusios pajamų sumos. Ir svarbiausia – visi aukščiau minėti apribojimai privalėjo būti taikomi visai administracinio teismo priteistai 3000,00 Eur žalos atlyginimo sumai (CPK 736 str. 1 d.), visa minėta suma privalėjo būti pervesta į vieną (jo nurodytą) sąskaitą, o antstoliams mokėtinų sumų išskaičiavimai turėjo būti atlikti vieną kartą. Taigi, valstybės biudžetinės įstaigos Kybartų pataisos namų veiksmai vienareikšmiškai buvo neteisėta veika (CK 6.246 str.) pilna apimtimi, o šios veikos neteisėtumą sąlygojo taip pat ir bendras neteisėtas veikimas su atsakovo atstovu LR Teisingumo ministerija. LR CK 6.250 str. 2d. nustato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. LR BK 1, 11, 184 straipsniai nustato, kad svetimo turto iššvaistymas yra kriminaliniu nusikaltimu, t. y. baudžiamojo kodekso uždrausta veika. Taip pat Lietuvos Respublika yra įstatymu prisijungusi prie Konvencijos prieš kankinimą, pagal kurios 16 str. valstybė yra įsipareigojusi kvalifikuoti kriminaliniu nusikaltimu visas valstybės institucijų ir pareigūnų veikas, kuriomis yra žeminamas žmogaus orumas. Atsakovo atstovo LR Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai, iššvaistant jos žinioje buvusią 1600,23 Eur sumą - traktuotini kaip kriminalinis nusikaltimas prieš valstybę, o ne prieš jį. Turi būti traktuojama, kad 1600,23 Eur sumos dalies Žalos atlyginimo įstatymo 2 str. 6 d. nustatyta tvarka atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija (šiuo atveju - skolininkas) jam

nepervedė, taigi iššvaistė ne jo, o valstybės lėšas. Taigi, atsakovo atstovas LR Teisingumo

ministerija tebeturi 1600,23 Eur dydžio prievolę jam. Tačiau administracinio teismo

sprendimo neįvykdymas taip pat yra ir LR BK 245 str. numatyta kriminalinė veika, t. y. baudžiamasis

nusižengimas. Šiais prieš valstybę įvykdytu kriminaliniu nusikaltimu ir prieš jį įvykdytu

baudžiamuoju nusižengimu atsakovo atstovas LR Teisingumo ministerija prisidėjo (bendrininkavo

- LR BK 24, 25, 26 straipsniai) prie Kybartų pataisos namų prieš jį įvykdyto kriminalinio

nusikaltimo - jo turto pasisavinimo ir iššvaistymo. Taigi, šiais neteisėtais veiksmais padarytą

Žemesnės instancijos teismas

neturtinę žalą atlyginti yra privaloma. Kybartų pataisos namų neteisėti veiksmai, iššvaistant jų žinion gautą 1399,77 Eur sumą - yra kriminalinis nusikaltimas prieš jį. Taigi, šiais neteisėtais veiksmais padarytą neturtinę žalą atlyginti yra privaloma. Kauno apygardos administracinio teismo veiksmai, atsisakant išduoti jam vykdomąjį raštą ir ciniškai melagingai teigiant, neva atsakovo atstovas LR Teisingumo ministerija prievolę įvykdė - yra jo žmogiškojo orumo žeminimas, absoliučios jo teisės į teisingą teismą pažeidimas, jo žmogaus teisės į efektyvią teisinės gynybos priemonę pažeidimas, absoliučios jo teisės kreiptis į teismą pažeistų teisių gynimo pažeidimas. Kadangi jo žmogiškojo orumo žeminimą, kai tokią veiką vykdo valstybės institucija ar pareigūnas, valstybė yra įsipareigojusi kvalifikuoti kriminaliniu nusikaltimu - neturtinės žalos atlyginimas yra privalomas. Valstybės deliktinei atsakomybei būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), ir priežastinis ryšys taip priešingų teisei veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.). Visos šios valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos yra: neteisėta veika LR CK 6.271 str. taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Neteisėti veiksmai gali pasireikšti ne tik neteisėtu veikimu (atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar kiti teisės aktai draudžia atlikti), bet ir neteisėtu neveikimu (neįvykdžius įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytos pareigos), bei bendro pobūdžio pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai pažeidimu - LR CK 6.246 str. Kai tokia neteisėta veika asmeniui padaroma žala, t. y. pažeidžiama pareiga nepadaryti kitam asmeniui žalos (CK 6.263str. l d.) — veika yra deliktu. Atsisakydamas išduoti vykdomąjį raštą - teismas nesielgė pakankamai atsargiai ir rūpestingai, kad nepadarytų jam žalos, taigi įvykdė deliktinę veiką. Atsisakymą išduoti vykdomąjį raštą grįsdamas tikrovės neatitinkančiu (žinotinai melagingu) teiginiu, neva skolininkas LR Teisingumo ministerija prievolę įvykdė tinkamai - teismas pažeidė jo teisę į kompetentingą teismą (TPPT Pakto 14 str.), kas sudaro absoliučios teisės į teisingą teismą, bei absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą pažeistų teisių gynimo pažeidimas. Taigi, veikų neteisėtumas yra akivaizdus. Teismo sprendimo nevykdymas, svetimo turto iššvaistymas yra Baudžiamojo kodeso uždrausta veika, taigi veikos neteisėtumas abejonių nekelia. Žala jam padaryta teismo priteistos žalos neatlyginimu, dalies jam priteistos sumos pasisavinimų, (iššvaistymu), absoliučių konstitucinių ir žmogaus teisių pažeidimu, žmogiškojo orumo pažeminimu. Iš esmės, byloje nagrinėjamais deliktais yra paneigti pamatiniai konstituciniai teisinės valstybės principai, žinomai melagingais teiginiais iš jo atimta teisė ginti savo pažeistas teises teisme, taigi, pažeista Konstitucijos 30 str. įtvirtinta absoliuti piliečio teisė. Tuo pačiu pažeista nuosavybės teisė. Teismo jam priteistos sumos neatlyginimas ir atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą - pažemino jo žmogiškąjį orumą, kas yra kriminalinis nusikaltimas. Taigi, žalos faktas yra akivaizdus, tai, kas akivaizdu, įrodinėjimo nereikalauja. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jam padarytos žalos yra tiesioginis ir akivaizdus, o tai, kas akivaizdu - įrodinėjimo nereikalauja. Jam padarytos turtinės žalos dydis yra akivaizdus - tai 3000,00 Eur suma. Jam padarytą neturtinę žalą teismą prašo vertinti dešimteriopai didesne – 30000,00 Eur suma. Neturtinės žalos dydžio vertinimas yra teismo prerogatyva. Atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (LR CK 1.5 str.) bei žalos kriterijus, nurodytus CK 6.250 str., atsižvelgiant į pažeistų teisių konstitucinį reikšmingumą, mano, kad padarytos neturtinės žalos dydį vertinti mažesne suma nėra galimybės. Padalytos neturtinės žalos įvertinimas mažesne suma iš esmės reikštų leidimą už nežymų mokestį pažeidinėti fundamentalias, absoliučias konstitucines ir žmogaus teises, leidimą atsisakyti žmogų ginti kai akivaizdžiai pažeidžiamos jo teisės. Neturtinės žalos įvertinimas mažesne suma būtų leidimu pažeidinėti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis, iš esmės reikštų konstitucinio teisinės valstybės principo paneigimą. Tai būtų nesuderinama nei su Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei su 1969 m. Vienos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 26, 27 str. nuostatomis, nei su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių Paktą, Visuotinę žmogaus teisių Deklaraciją. Taigi, padarytos neturtinės žalos įvertinimas mažesne suma iš esmės reikštų valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, kaip bendro visos visuomenės gėrio, prasmės ir tikslo paneigimą. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala yra teisingai atlyginta, žalą patyręs asmuo turi likti indiferentišku toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti veiksmai. Todėl neturtinės žalos dydžio vertinime visuomet yra subjektyvumo faktorius - jei žalą patyręs asmuo nelieka indiferentišku po to, kai žala yra atlyginta, reiškia, jog žalos įvertinimo pinigais dydis nebuvo teisingu. Jo vertinimu, atsižvelgiant į pažeistų teisių konstitucinį reikšmingumą, neturtinė žala neturi būti vertinama mažesne nei 30000,00 Eur suma. Prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų solidariai, 3000,00 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 30000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovo – LR Teisingumo ministerijos atsiliepime nurodoma, kad ši byla priskirtina nagrinėti administraciniame teisme.

Atsako atstovo - Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodoma, kad su ieškovo ieškiniu nesutinka. Atsiliepime nurodoma, kad į laisvės atėmimo įstaigoje esančią depozitinę sąskaitą pervedamos lėšos yra priskiriamos prie kitų pajamų (neskaitant darbo užmokesčio ar jam prilygintų pajamų) kategorijai, iš kurių vykdomam išieškojimui yra taikomos išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų reglamentuojančios Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 51 skyriaus normos, įskaitant CPK 736 straipsnio, reglamentuojančio išskaitų dydį, nuostatas, dėl ko, išskaitos iš tokių lėšų turi būti vykdomos pagal Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje nuteistųjų vardu gautus iš antstolių patvarkymus dėl skolos išieškojimo. Kybartų sektorius turi antstolių Mariaus Lekečinsko, Linos Ugnės Dzikienės ir Irenos Beliačic pateiktus vykdymui patvarkymus, vykdyti išieškojimus iš nuteistajam A. G. priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje. CPK 585 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu antstolio reikalavimo nevykdo ar kitaip antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus kliudo juridinis asmuo, šio straipsnio 2 dalyje numatytą baudą teismas gali skirti juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui. Kybartų sektorius, gavęs minėtų antstolių patvarkymus vykdyti išieškojimus iš skolininkui A. G. priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, privalo vykdyti antstolių sprendimus. Tai įrodo, jog išskaitos iš ieškovo asmeninių lėšų pagal Kybartų sektoriaus turimus antstolių patvarkymus, atlikti teisėtai. Atsižvelgiant į tai yra akivaizdu, kad Kybartų sektorius elgėsi taip kaip privalėjo elgtis, todėl ieškovo argumentai dėl neteisėtų Kybartų sektoriaus veiksmų, turėtų būti atmetami kaip nepagrįsti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 27 str. 1 d. antstolių procesinių veiksmų teisėtumą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas, todėl Kybartų sektoriaus kompetencijai nėra priskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, susijusių su sprendimų vykdymu, teisėtumo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kybartų sektoriaus veiksmai, išskaitant lėšas iš ieškovo A. G. lėšų, buvo teisėti. Kybartų sektorius šių lėšų nepasisavino ir neiššvaistė, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.271 str. prasme. Siame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ - bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 str. 2-4 d.). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėti veiksmai - tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 str. pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Teismas turi įvertinti, kad ieškovas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Ieškovas savo ieškinyje remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Prašo ieškovo ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovo atstovo Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą bei visiškai nepagrįstą. LR Teisingumo ministerijos atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Teisingumo ministerijos jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o vykdė antstolio patvarkymą dėl A. G. lėšų arešto. Antstolių reikalavimai yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Atsakovo atstovo paaiškinimais, rašytiniais įrodymais bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1870-505/2015 pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo, 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus 17000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo, 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pakeitė Kauno apygardos teismo administracinio teismo 2015-05-04 sprendimą ir padidino priteisiamą pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, sumą neturtinei žalai atlyginti iki 3000,00 Eur. Ieškovas A. G. 2016 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-1870-505/2015. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. G. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016-09-28 d. nutarties, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį paliko nepakeistą (b. l. 6-8). Byloje taip pat nustatyta, kad Marijampolės pataisos namai 2016-09-01 vietinių mokėjimų nurodymais Nr. 4175, 4176, 4177 pervedė antstoliams atitinkamai tokias iš LR Teisingumo ministerijos gautas kaip žalos atlyginimą pinigines sumas: antstoliui Mariui Lekečinskui – 546,22 Eur (pagal patvarkymą areštuoti lėšas vykdomojoje byloje Nr. 0022/13/23277); antstolei Linai Ugnei Dzikienei – 271,94 Eur (pagal patvarkymą areštuoti lėšas vykdomosiose bylose Nr. 0050/05/00241, Nr. 0050/08/00365); antstolei Irenai Beliačic – 581,61 Eur (pagal patvarkymą areštuoti lėšas vykdomojoje byloje Nr. 0011/14/07186), viso 1399,77 Eur (b. l. 21).

Nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti atsakovą - Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodė, jog ši civilinė byla teisminga administraciniam teismui, su šiais atstovo argumentais negalima sutikti. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis). Administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kurie susiję su valstybės institucijų viešojo administravimo veikla. Ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal ieškinio pagrindą, siejamas su ieškovo nuomone neteisėtais Teisingumo ministerijos ir Kybartų pataisos namų veiksmais, pervedant jam priteistą iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimo sumą antstoliams, vykdant antstolių patvarkymus areštuoti ieškovo A. G. lėšas, kurie antstolių priimti vykdomosiose bylose, vykdant skolų išieškojimo iš ieškovo A. G.. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerija ir Kybartų pataisos namai, vykdydami antstolių privalomus reikalavimus konkrečiose vykdomosiose bylose, nevykdė viešo administravimo veiklą, todėl ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas), o teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.).

Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualu paminėti, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.263 straipsnio nuostatas, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami ir neturtiniai asmens interesai, kuriuos taip pat saugo ir gina teisė (CK 1 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

Dėl valstybės valdžios institucijų bei pareigūnų padarytos žalos atlyginimo specifika yra tokia, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės valdžios institucija atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės (CK 6.271 straipsnis). Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kaltas valstybės valdžios institucija, pareigūnai ar tarnautojai, tačiau jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius).

Ieškovas savo reikalavimus grindžia aplinkybėmis, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija bei Kybartų pataisos namai turtinę ir neturtinę žalą jam padarė nusikalstamais veiksmais, t. y. iššvaistė valstybei ir jam priklausančias lėšas. Tačiau teismui nepateikta jokių įrodymų, kad kokiais nors įsiteisusiais apkaltinamaisiais nuosprendžiais baudžiamosiose bylose būtų nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kybartų pataisos namų tarnautojų bei pareigūnų kokios nors nusikalstamos veikos, vykdant antstolių pateiktus patvarkymus dėl ieškovo lėšų arešto ir pervedimo į antstolių depozitines sąskaitas. Aukščiau minėta, kad ieškovas 2016 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-1870-505/2015, kurioje iš dalies buvo patenkintas jo skundas Lietuvos valstybei ir jam priteistas 3000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. G. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino. Kauno apygardos administracinis teismas aukščiau minėtoje nutartyje konstatavo, kad teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo vykdo LR teisingumo ministerija. LR Teisingumo ministerija 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (1.44.)7R-7340 informavo, jog Teisingumo ministerija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo teismo administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-748-495/2016, 2016 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 23852 pervedė į A. G. nurodytą sąskaitą 199,77 Eur, o likusią priteistos sumos dalį, t. y. 1600,23 Eur, 2016 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 23851 pervedė į antstolio Algimanto Maliukevičiaus depozitinę sąskaitą, vykdant antstolio 2016 m. vasario 24 d. patvarkymą dėl A. G. lėšų arešto. Kauno apygardos administracinio teismo teisėja iš to padarė išvadą, kad LR Teisingumo ministerija įvykdė teismo sprendimą. Jokie LR Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai, pervedant dalį lėšų – 1600,23 Eur. į antstolio Algimanto Maliukevičiaus depozitinę sąskaitą nustatyti nebuvo. Aukščiau minėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016-09-28 d. nutarties, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija papildomai savo nutartyje nurodė, kad ta aplinkybė, jog į dalį pareiškėjui priteistinos sumos buvo nukreiptas teisėtas antstolio išieškojimas (byloje nėra duomenų, įrodančių, jog antstolio Algimanto Maliukevičiaus 2016 m. vasario 24 d. patvarkymas dėl skolininko lėšų ir/ar turtinių teisių, esančių pas trečiuosius asmenis, arešto Nr. S-16-135-875 teisės aktų nustatyta tvarka būtų pripažintas neteisėtu ir panaikintas), nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu teismo sprendimas buvo įvykdytas netinkamai. Pažymėtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Iš byloje surinktų įrodymų taip pat nustatyta, kad Marijampolės pataisos namai 2016-09-01 vietinių mokėjimų nurodymais Nr. 4175, 4176, 4177 pervedė antstoliams atitinkamai tokias iš LR Teisingumo ministerijos gautas kaip žalos atlyginimą pinigines sumas: antstoliui Mariui Lekečinskui – 546,22 Eur (pagal patvarkymą areštuoti lėšas vykdomojoje byloje Nr. 0022/13/23277); antstolei Linai Ugnei Dzikienei – 271,94 Eur (pagal patvarkymą areštuoti lėšas vykdomosiose bylose Nr. 0050/05/00241, Nr. 0050/08/00365); antstolei Irenai Beliačic – 581,61 Eur (pagal patvarkymą areštuoti lėšas vykdomojoje byloje Nr. 0011/14/07186), viso 1399,77 Eur. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Kybartų pataisos namams antstolė Irena Beliačic buvo pateikusi 2016-02-19 patvarkymą, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 0011/14/07186, Nr. S1-275359 „Vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje“ (išieškoma suma – 594,51 Eur); antstolė Lina Ugnė Dzikienė buvo pateikusi 2015-06-05 patvarkymą, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 0050/08/00365, „Vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje“ (išieškoma suma – 24,38 Eur); antstolis Marius Likevičius buvo pateikęs 2014-11-24 patvarkymą Nr. S3.6-33159, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 0022/13/23277, „Vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje“ (išieškoma suma – 558,33 Eur) (b. l. 22-24). Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog šie aukščiau minėti antstolių patvarkymai teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti. LR CPK 585 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolio reikalavimai privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti Kybartų pataisos namų pareigūnų ir tarnautojų neteisėti veiksmai, nes buvo vykdomi teisėti antstolių patvarkymai vykdyti išieškojimą iš areštuotų A. G. lėšų.

Nors ieškovas teigia, kad moka išlaikymą nepilnamečiams vaikams, todėl antstoliai pirmiausia turėjo iš jam priteistų lėšų išieškoti išlaikymo įsiskolinimą, tačiau teismui nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant bylą (CK 6.272 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad proceso įstatymuose yra nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš įsiteisėjusios Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta jam išduoti vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-1870-505/2015. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo nurodyta nutartis, kuria buvo atsisakyta išduoti jam vykdomąjį raštą, yra įsiteisėjusi, nes ieškovui (pareiškėjui administracinėje byloje) pateikus skundą dėl nurodytos nutarties, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016-09-28 d. nutarties, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Institucinis teismo priimamų sprendimų teisėtumo kontrolės mechanizmas yra sukurtas būtent tam, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad priimtas procesinis sprendimas yra neteisėtas, turėtų galimybę apginti savo procesines teises. Pažymėtina, kad įstatymai nesuteikia teisės bendrosios kompetencijos teismams vertinti administracinių teismų priimtų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą. Ieškovas savo nesutikimą su teismų priimtais sprendimais atsisakyti išduoti jam vykdomąjį raštą administracinėje Nr. I-1870-505/2015 grindžia prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais įrodymais.

Teismų praktikoje laikoma, kad nenustačius neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitų civilinės atsakomybės sąlygų – ieškovui padarytos žalos bei priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teismas daro išvadą, kad nenustačius valstybės valdžios institucijų netesėtų veiksmų, ieškovo A. G. ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Ieškovas prašo priteisti jam 30000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip dėl neteisėtų veiksmų patirtas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kiti negatyvūs neturtinio pobūdžio pokyčiai bei padariniai, neturintys tikslaus materialaus įvertinimo bei ekvivalento. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra preziumuojama. Ieškovui tenka pareiga įrodyti tiek neturtinės žalos faktą, tiek nurodyti kuo daugiau kriterijų, galinčių pagrįsti patirtos neturtinės žalos dydį. Teisės doktrinoje, pasisakant dėl neturtinės žalos įrodinėjimo, pažymėta, kad svarbu įsisąmoninti, jog neturtinės žalos, kaip ir turtinio pobūdžio nuostolių, įrodinėjimas yra svarbi ir neatskiriama tiesos nustatymo dalis. Įrodymų nebuvimas, nepateikimas ar nepakankamumas, reikalavimo nepagrindimas gali lemti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetimą. Dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų bei teismo veiksmų patirtą neturtinę žalą ieškovas grindžia tik bendromis frazėmis, neįvardindams jokių konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų pagrindas spręsti apie patirtų išgyvenimų pobūdį, intensyvumą, mastą. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė ir neturtinės žalos, kaip dar vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (CPK 12, 178 straipsniai).

Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Šioje civilinėje byloje išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimų neviršija 3,00 Eur sumos, todėl šios bylinėjimosi išlaidos valstybei iš šalių nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Edvardas Juozėnas