- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-10
- Bylos Nr.
- 2-17225-996/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11487-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“
- Advokatai
- Vytis Leonavičius
- Kategorijos
- 1.3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.3.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.1.7Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ atstovams uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ vadovui N. U., finansininkei R. T., advokato padėjėjui Vyčiui Leonavičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Viteska“ dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
V. B. (toliau – ieškovas, darbuotojas) kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. I, b. l. 1–2) ir jo patikslinimais (t. I, b. l. 21–22, 33–34), prašydamas priteisti jam iš uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ (toliau – atsakovė, darbdavė) nesumokėtą darbo užmokestį, dienpinigius, palūkanas, įpareigoti atsakovę grąžinti jam 500 Eur rinkliavą, pripažinti, kad jis buvo diskriminuojamas dėl tautybės ir patyrė stresą, dėl ko priteisti jam iš atsakovės 1 000 Eur neturtinę žalą.
Ieškovas ieškinyje ir jo patikslinimuose paaiškino, kad yra Ukrainos pilietis, pas atsakovę dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagal lietuvių, rusų, anglų kalbomis sudarytą 2016 m. kovo 21 d. terminuotą darbo sutartį, kuri 2017 m. liepos 1 d. buvo pakeista į neterminuotą, darbo sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti jam 500 Eur darbo užmokestį bei komandiruotpinigius du kartus per mėnesį 5 ir 20 dienomis, tačiau, ieškovo teigimu, šios pareigos tinkamai nevykdė. Teigė, jog iš jo darbo užmokesčio buvo atskaityta 500 Eur rinkliava, kurią nutraukiant darbo santykius buvo žadama grąžinti. Nurodė, kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta 2018 m. vasario 20 d., tačiau, ieškovo teigimu, atsakovė su juo atleidimo dieną už darbą nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2018 m. vasario 20 d. visiškai neatsiskaitė, be to, negrąžino 500 Eur rinkliavos, dėl ko jis 2018 m. vasario 21 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija), kuri 2018 m. kovo 14 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) darbo byloje (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) jo prašymą atmetė, su kuo jis nesutinka. Teigė, jog atsakovė laiku nemokėjo jam teisės norminiuose aktuose nustatyto dydžio dienpinigių, diskriminavo jį dėl tautybės, nes neteikė jam suprantama kalba kasos išlaidų orderių, komandiruočių įsakymų, informacijos apie darbo užmokestį ir kt.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas sukonkretino ieškinio reikalavimus (t. II, b. l. 68), nurodydamas, kad palaiko tik tris ieškinio reikalavimus: prašo priteisti ieškovui iš atsakovės 32,76 Eur delspinigius už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą, 664,73 Eur delspinigius už pavėluotą dienpinigių mokėjimą, 2 859,18 Eur netesybas; papildomai paaiškino, kad aplinkybė, jog įmonė darbuotojui mokėjo darbo užmokestį grynaisiais pinigais rodo, kad buvo renkama nelegali rinkliava, taip pat pabrėžė, kad darbuotojas buvo diskriminuojamas, kartu paaiškindamas, kad pirminių reikalavimų nebepalaiko, o reiškia reikalavimus tik dėl delspinigių ir netesybų priteisimo.
Šalies argumentai
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (t. I, b. l. 104–109).
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškino, kad sutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu; ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, kad įmonė su juo neatsiskaitė, nevykdė savo įsipareigojimų mokėti darbo užmokestį, su ieškovu yra tinkamai atsiskaityta, įmonė vadovaujasi teisės aktų nuostatomis; vairuotojo paros poilsis yra pertrauka, kuri nėra darbo laikas ar buvimo darbo vietoje laikas, nepriklausomai nuo to, kur vairuotojas miega šios pertraukos metu (ar transporto priemonėje, ar motelyje, viešbutyje), įmonė ieškovo nediskriminavo; įmonė niekada nereikalavo jokių nelegalių rinkliavų iš ieškovo.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokato padėjėjas papildomai paaiškino, kad darbo santykių metų darbuotojas nesikreipė į įmonę dėl ne laiku mokamo darbo užmokesčio ar dienpinigių, atleidimo iš darbo dieną darbuotojas įmonei jokių pretenzijų dėl atsiskaitymo su juo neturėjo, įmonė darbuotojui netgi mokėdavo avansus, jokio konflikto su darbuotoju dėl atsiskaitymo su juo nėra buvę.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo su darbuotoju teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. kovo 21 d. ieškovas ir atsakovė sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas nuo 2016 m. kovo 22 d. pradėjo dirbti įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, darbo sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui 500 Eur darbo užmokestį bei komandiruotpinigius du kartus per mėnesį 5 ir 20 dienomis, darbo sutartis nutraukta 2018 m. vasario 19 d. darbuotojo prašymu (t. I, b. l. 49–56), 2018 m. vasario 26 d. ieškovas su 2018 m. vasario 21 d. prašymu dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (t. I, b. l. 47–48); Darbo ginčų komisija 2018 m. kovo 14 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) darbo byloje (duomenys neskelbtini) ieškovo prašymą atmetė (t. I, b. l. 95–98).
Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.
DK 93 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
DK 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį; 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.
DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.
Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise; 5 dalyje nustatyta, kad kiekviena iš šalių privalo siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo.
DK 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį; 2 dalis įtvirtina, kad pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.
DK 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublika arba jos įgaliota institucija.
DK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio.
DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas įmonėje vairuotojo pareigas pagal darbo sutartį ėjo nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2018 m. vasario 19 d. (t. I, b. l. 49–56). Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu sutiko su atsakovės pateiktomis darbuotojui priklausančio išmokėti darbo užmokesčio ir dienpinigių sumomis (t. II, b. l. 64–65), vadinasi, ginčas tarp šalių nekyla, jog už darbuotojo darbą įmonėje jam priklausė 6 368,77 Eur darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) ir 22 768 Eur dienpinigiai, taigi, iš viso darbuotojas iš įmonės per darbo įmonėje laikotarpį turėjo iš darbdavės gauti 29 136,77 Eur (6 368,77 Eur + 22 768 Eur).
Į bylą pateikti įmonės darbuotojui atlikti bankiniai pavedimai (t. I, b. l. 139–170) patvirtina, kad jais darbuotojui įmonė sumokėjo 24 044,81 Eur.
Į bylą pateikti darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai Nr. 01, Nr. 06, Nr. 07, Nr. 08, Nr. 09, Nr. 10, Nr. 11, Nr. 12 bei 2018 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderis (t. I, b. l. 175–183) patvirtina, kad grynaisiais pinigais įmonė darbuotojui sumokėjo 3 120,78 Eur.
Į bylą pateikti 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. liepos 11 d., 2016 m. rugpjūčio 19 d., 2016 m. lapkričio 14 d. kasos išlaidų orderiai (t. I, b. l. 171–174) patvirtina, kad grynaisiais pinigais įmonė darbuotojui sumokėjo 2 083,18 Eur. Nors šiuose aukščiau nurodytuose keturiuose kasos išlaidų orderiuose nurodyta paskirtis „ūkio išlaidoms“, „pagal avanso apyskaitą“, įmonės finansininkė R. T. teismo posėdžio metu paaiškino, kad tai buvo darbuotojui mokamas darbo užmokestis, todėl šios sumos įtrauktos į jos sudarytą 2018 m. gegužės 29 d. pažymą Nr. 01/2018 (t. II, b. l. 64–65). Darbuotojas nepateikė įrodymų apie jo patirtas išlaidas, kurias darbdavė turėjo pareigą kompensuoti, todėl teismas laiko, kad aukščiau nurodytais keturiais kasos išlaidų orderiais darbuotojui buvo mokamas darbo užmokestis.
Nors ieškovas teigė, kad darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose jis nepasirašė, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Į bylą pateiktuose darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose Nr. 01, Nr. 06, Nr. 07, Nr. 08, Nr. 09, Nr. 10, Nr. 11, Nr. 12 bei 2018 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderyje (t. I, b. l. 175–183), taip pat 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. liepos 11 d., 2016 m. rugpjūčio 19 d., 2016 m. lapkričio 14 d. kasos išlaidų orderiuose (t. I, b. l. 171–174) ties ieškovui išmokamomis sumomis yra ieškovo parašas, nors ieškovas yra ne Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau skaičiais įvardinta išmokama suma, akivaizdu, jam buvo suprantama ir jis pasirašė už šių sumų gavimą. Įmonė nurodė, kad paties ieškovo prašymu jam buvo išmokėtas atsiskaitymas grynaisiais pinigais (t. II, b. l. 52), atsakovas tai paneigiančių įrodymų nepateikė.
Tuo labiau, teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė nebepalaikantis reikalavimo dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių išieškojimo iš įmonės, vadinasi, sutinka, kad įmonė yra išmokėjusi darbuotojui visą jam priklausantį darbo užmokestį ir dienpinigius.
Nors ieškovas teigė, kad iš jo darbo užmokesčio be jokių dokumentų įmonė atskaitė 500 Eur nelegalią rinkliavą, kurią įmonė jam žadėjo grąžinti, bet to nepadarė, tačiau ieškovas nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Byloje nenustatyta, jog įmonė iš darbuotojo darbo užmokesčio būtų išskaičiuosi 500 Eur.
Iš viso to, kas išdėstyta aukščiau, matyti, kad darbuotojas iš įmonės per darbo įmonėje laikotarpį gavo 29 248,77 Eur (24 044,81 Eur bankiniais pavedimais + 3 120,78 Eur grynaisiais pinigais + 2 083, 18 Eur grynaisiais pinigais) darbo užmokestį ir dienpinigius, pagal šalių skaičiavimus darbuotojui įmonė turėjo išmokėti 29 136,77 Eur, vadinasi, darbdavė su darbuotoju yra tinkamai atsiskaičiusi.
Teismas, išsamiai įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė darbdavės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad darbuotojas įmonėje dirbo gana ilgą laiką – nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2018 m. vasario 19 d., visą jo darbo santykių įmonėje laikotarpį tiek darbo užmokestis, tiek dienpinigiai darbuotojui buvo mokami įvairiomis datomis, darbuotojas įrodymų, kad darbo santykių įmonėje metu būtų nors kartą kreipęsis į darbdavę dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio ar dienpinigių nepateikė, priešingai, įmonės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad darbo santykių metų darbuotojas nesikreipė į įmonę dėl ne laiku mokamo darbo užmokesčio ar dienpinigių, atleidimo iš darbo dieną darbuotojas jokių pretenzijų dėl atsiskaitymo su juo neturėjo, įmonė darbuotojui netgi mokėdavo avansus, jokio konflikto su darbuotoju dėl atsiskaitymo su juo laiku nėra buvę. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais įmonės atstovo paaiškinimais. Pagal tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl įvairiomis datomis mokamo darbo užmokesčio ir dienpinigių, tokia situacija visą darbo santykių laikotarpį abi šalis tenkino. Teismas nenustatė pagrindo delspinigių priteisimui pagal DK 147 straipsnio 1 dalį.
Kadangi nenustatytas joks įmonės netinkamas atsiskaitymas su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną, pagrindo netesybų priteisimui pagal DK 147 straipsnio 2 dalį nėra.
Nors ieškovas teigė, kad įmonė jį diskriminavo dėl tautybės, nes neteikė jam suprantama kalba kasos išlaidų orderių, komandiruočių įsakymų, informacijos apie darbo užmokestį ir kt., tačiau matyti, kad darbo sutartis tarp šalių buvo sudaryta tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis, o, kaip teismas jau nustatė aukščiau, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, kasos išlaidų orderiuose skaičiais įvardinta išmokama suma, akivaizdu, darbuotojui buvo suprantama, todėl nėra pagrindo teigti, kad darbuotojas įmonėje buvo diskriminuojamas. Byloje įrodymų, kad darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių, kasos išlaidų orderių ieškovui raštu įmonė neišvertė į jam suprantamą kalbą specialiai dėl ieškovo tautybės, nėra. Vadinasi, įmonė įrodė, kad diskriminacijos nebuvo.
Ieškovas ieškinyje teismo prašė priteisti jam iš atsakovės neturtinę žalą, kurią grindė tuo, jog dėl diskriminacijos jis patyrė stresą. Nors teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė nebepalaikantis reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, tačiau savo paaiškinimuose rėmėsi diskriminacijos faktu, todėl teismas vertina, kad byloje tikslinga pasisakyti ir dėl neturtinės žalos. Taigi, teismui aukščiau jau pripažinus, kad ieškovas diskriminuojamas nebuvo, nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų darbdavės veiksmų – nėra vienos iš būtinųjų sąlygų darbdavės atsakomybei kilti, neturtinės žalos faktas neįrodytas.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.
Atsižvelgdamas į DK 231 straipsnio nuostatas, pagal kurias šaliai nesutinkant su Darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu ir kreipusis į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, teismas darbo ginčą dėl teisės nagrinėja iš esmės; Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūrėjimo dalykas; teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, teismas konstatuoja, kad teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Teismo patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteisiamos, kadangi jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleistas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovo V. B. ieškinį atmesti.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.