- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-06
- Bylos Nr.
- A-63-2257-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01330-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gamafondas“
- Atsakovas
- Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos
- Advokatai
- Giedrė Lastauskienė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gamafondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gamafondas“ skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio administratorių agentūra“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Gamafondas“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I tomas, b. l. 1 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) administracinės procedūros sprendimą, nurodytą 2010 m. balandžio 22 d. rašte Nr. (6.14) A2‑1287, ir grąžinti jo skundą „Dėl bankroto administratoriaus tinkamumo teikti bankroto administravimo paslaugas“ atsakovui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. vasario 19 d. raštu Nr. 46 kreipėsi į Ūkio ministeriją su prašymu organizuoti duomenų dėl bankroto administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ ir jo įgalioto asmens L. L. K. daromus teisės pažeidimus, vykdant BUAB „Minijos baldų prekyba“ bankroto administravimą, patikrinimą. 2010 m. kovo 9 d. Ūkio ministerijos raštu Nr. (13.3-31)-3-1292 buvo informuotas, kad jo prašymas persiųstas Departamentui. Departamentas 2010 m. balandžio 22 d. rašte Nr. (6.14)A2-1287 nurodė, kad svarstant jo prašymą buvo sudaryta BUAB „Minijos baldų prekyba“ administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ veiklos tikrinimo komisija. Atsižvelgiant į šios komisijos nutarimus, 2010 m. balandžio 22 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-29 už Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui L. L. K. buvo paskirtas įspėjimas. Dėl duomenų stygiaus nebuvo padarytos išvados dėl skundo dalies, kuria buvo prašoma įvertinti, kad bankroto administratorius nepranešė jam, ar bankrutuojanti įmonė vykdys toliau veiklą bendrovės „Gamafondas“ patalpose. Pasiūlyta, pateikus naujų faktinių duomenų, tuo pačiu klausimu į Departamentą kreiptis pakartotinai. Likusioje dalyje skundas pripažintas iš esmės nepagrįstu. Manė, kad atsakovas netinkamai teisiškai kvalifikavo jo nurodytus faktus ir dėl to priėmė neteisingą administracinės procedūros sprendimą. Manė, kad atsakovas turėjo pakankamai faktų ir įrodymų padaryti išvadas, kad šiuo atveju bankroto administratorius grubiai pažeidė teisines nuostatas, elgesio kodeksą, tačiau spręsdamas administracinę procedūrą, pažeidė objektyvumo ir nešališkumo principus ir siekė pateisinti prasižengusį bankroto administratorių Atsakovas pripažino, kad administratorius pažeidė pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką ir už jį skyrė įspėjimą L. L. K., tačiau nevertino nurodytų ypatingų aplinkybių (administratorius melavo kreditoriams, nevykdė dviejų teismo nutarčių), turinčių reikšmės bankroto administratoriaus veiksmų teisiniam kvalifikavimui. Atsakovas nevertino kaip teisės pažeidimo bankroto administratoriaus veiksmų, jam atsisakant sušaukti antrąjį kreditorių susirinkimą, nurodydamas, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalį kreditorius turi teisę pasirinkti, ar prašyti, kad kreditorių susirinkimą sušauktų teismas, ar kreiptis su tokiu prašymu į administratorių. Laikė, kad atsakovas klaidingai interpretuoja faktus, nes jis kreipėsi į teismą su prašymu sušaukti kreditorių susirinkimą tik todėl, kad jį atsisakė sušaukti bankroto administratorius. Manė, kad toks kreipimasis nėra laikytinas alternatyvia kreditoriaus pasirinkta susirinkimo sušaukimo galimybe, o tam tikra administratoriaus veiksmų teisinės revizijos forma (jis teismui teikė visus įrodymus, kad administratorius vengia sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame galimai bus nuspręsta kreiptis į tesimą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo). Paaiškino, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi nusprendė netvirtinti administravimo išlaidų sąmatos, nes administratorius nepateikė jos pagrindimo. Teismas išaiškino galimybę bankroto administratoriui kreiptis su šiuo prašymu pakartotinai ir tinkamai jį motyvuoti. Nuo to laikotarpio bankroto administratorius nebeteikė bankroto administravimo paslaugų, ir žodžiu, ir raštu nurodydamas, kad neturi finansinių išteklių, o nemokamai dirbti neketina. Atsakovas įvertino tokį bankroto administratoriaus elgesį kaip netinkamą, bet nevertino šio fakto kaip nuobaudos skyrimo pagrindo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo vertinti bankroto administratoriaus ir jo įgalioto asmens veiksmus kompleksiškai arba siekti įvertinti bankroto administratoriaus (įgalioto asmens) atskirus padarytus teisės pažeidimus – šiuo atveju pradėti procedūras dėl administratoriaus elgesio kodekso pažeidimų. Pažymėjo, kad per laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorius neginčijo nė vieno sandorio, nors tiesiogiai iš jo gavo duomenis apie sandorius, pažeidžiančius kreditorių interesus, ir juos patvirtinančius dokumentus. Akcentavo, kad atsakovui yra tiesiogiai pavesta atlikti funkcijas, nuo kurių atlikimo efektyvumo priklauso bankroto administratorių darbo kokybė. Tinkamas administratorių veiklos stebėsenos ir tikrinimo organizavimas sukuria garantijas, kad administratoriai, vykdantys specialias, viešas, tik jiems patikėtas funkcijas, veiks tinkamai, laikysis bankroto administravimą reguliuojančių teisės aktų ir elgesio kodekso reikalavimų. Neadekvati (neproporcinga) atsakovo reakcija į faktus apie bankroto administratorių vykdomus pažeidimus sudaro prielaidas vystytis tokiems reiškiniams, kaip bankroto administratorių nebaudžiamumas ir savivalė. Bankroto administratorių veiklos teisėtumas ir skaidrumas turi tiesioginę įtaką bankroto procesų skaičiui ir eigai, nes administratorių nebaudžiamumas (ar neteisingos sankcijos paskyrimas) galimai skatina juos veikti neteisėtai, siekiant užmaskuoti tyčinius bankrotus, įvairius kitus nusikaltimus ar teisės pažeidimus, taip padedant kaltiems asmenims išvengti teisinės atsakomybės. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytų skundo nagrinėjimo terminų. 2010 m. kovo 10 d. atsakovas neginčijamai buvo gavęs jo skundą, persiųstą iš Ūkio ministerijos, ir nuo šios dienos pradėtinas skaičiuoti administracinės procedūros terminas. Departamento 2010 m. balandžio 16 d. raštu (6.14)A2-1228 jis buvo informuotas apie termino administracinei procedūrai pratęsimą, nors 2010 m. balandžio 16 d. 20 darbo dienų terminas, skirtas administracinei procedūrai, jau buvo pasibaigęs, o pagal terminų taikymo teisėje taisykles, pratęsti gali būti tik nepasibaigę terminai.
Atsiliepimas
Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 63 – 68) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymą nagrinėjanti Veiklos tikrinimo komisija nustatė, jog UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ (toliau – ir Administratorius) nepranešė, kad BUAB „Minijos baldų prekyba“ (toliau – ir Įmonė) tęsia sudarytą patalpų, esančių Panevėžyje, prekybos centre „Babilonas“, nuomos sutartį ir atlaisvino jas tik 2009 m. balandžio 9 d., tokiais veiksmais padarė virš 89 tūkst. Lt nuostolių, tuo tarpu Administratorius paaiškino, kad tarp Įmonės ir pareiškėjos sudaryta patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta dar iki Įmonės bankroto bylos iškėlimo. Vėliau šiose patalpose prekybą vykdė kita įmonė, tačiau 2009 m. balandžio 9 d. Administratoriaus įgaliotas asmuo atvyko į šias patalpas ir, pasinaudodamas daikto sulaikymo teise, pasiėmė Įmonės kontrahentui priklausančias prekes. Kadangi nei pareiškėjas, nei Administratorius nepateikė savo paaiškinimus patvirtinančių dokumentų, todėl Departamentas papildomai kreipėsi į Administratorių, prašydamas šiuos dokumentus pateikti. Administratorius paaiškino, kad šių dokumentų pateikti negali, nes juos 2009 m. rugsėjo 18 d. paėmė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ir pateikė tos dienos Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo kopiją. Pažymėjo, jog esant šioms aplinkybėms Veiklos tikrinimo komisija neturėjo galimybės padaryti išvadų nurodytoje pareiškėjo prašymo dalyje, tačiau pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis numato pareiškėjo teisę pateikus naujų faktinių duomenų su tuo pačiu klausimu į Departamentą kreiptis pakartotinai. Atsižvelgdamas į Veiklos tikrinimo komisijos nutarimą, Departamentas pripažino, kad išvadų šioje pareiškėjo prašymo dalyje padaryti neįmanoma ir paaiškino, kad vėliau pateikdami naujų faktinių duomenų, pareiškėjas turi teisę pateikti Departamentui pakartotinį prašymą tuo pačiu klausimu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tokia savo teise pasinaudojo ir pateikė pakartotinį prašymą. Pareiškėjo kreditorinį reikalavimą teismas patvirtino tik 2009 m. birželio 17 d. nutartimi, todėl Veiklos tikrinimo komisija neturėjo pagrindo nagrinėti, ar Administratorius pareiškėjui suteikė informaciją pagal 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. balandžio 9 d. raštus. Be to, Administratorius atšaukė 2009 m. rugpjūčio 25 d. planuotą Įmonės kreditorių susirinkimą, todėl laikė, kad Veiklos tikrinimo komisija neturėjo pagrindo analizuoti, ar prieš šį susirinkimą medžiaga kreditoriams buvo pateikta tinkamai. Veiklos tikrinimo komisija nustatė, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas Įmonės kreditorių reikalavimus patvirtino 2009 m. birželio 17 d. nutartimi, vadinasi, pagal Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalį pirmasis Įmonės kreditorių susirinkimas turėjo įvykti ne vėliau kaip 2009 m. liepos 31 d. Faktiškai pirmasis Įmonės kreditorių susirinkimas įvyko tik 2009 m. spalio 16 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems su puse mėnesio po įstatymu nustatyto termino pabaigos. Administratorius paaiškino, kad pavėluotai pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukė, nes dėl buvusio Įmonės vadovo vengimo perduoti dokumentus negalėjo paruošti išsamios savo veiklos ataskaitos, be to, Administratoriaus įgaliotas asmuo buvo gydomas stacionariai. Veiklos tikrinimo komisija laikė, kad tokie Administratoriaus paaiškinimai nepaneigia Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Administratorius savo veiklos ataskaitoje galėjo konstatuoti faktą, kad įmonės dokumentų perimti negalėjo, o Administratoriaus įgalioto asmens liga taip pat negali būti Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies termino pažeidimą pateisinančia priežastimi, nes Administratorius galėjo įgalioti Įmonę administruoti kitą asmenį. Be to, Administratoriaus įgaliotas asmuo stacionariai buvo pradėtas gydyti tik 2009 m. rugpjūčio 25 d., t. y. jau po termino pirmajam kreditorių susirinkimui sušaukti pabaigos. Departamento direktorius 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-29 už Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą nustatytą atlikus BUAB „Minijos baldų prekyba“ bankroto administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ veiklos patikrinimą, bankroto administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ įgaliotam asmeniui L. L. K. skyrė įspėjimą. Pareiškėjo teiginiai apie Administratoriaus teikiamą melagingą informaciją dėl Mokesčių administratoriaus atliekamo patikrinimo ir dokumentų paėmimo, Departamento nuomon, galėtų būti vertintini kritiškai. Likusioje dalyje Departamentas, atsižvelgdamas į Veiklos tikrinimo komisijos nutarimus, pareiškėjo skundą pripažino iš esmės nepagrįstu. Nurodė, jog Veiklos tikrinimo komisija pažymėjo, kad įstatymas nenustato termino, per kurį administratorius privalo įvykdyti kreditoriaus reikalavimą sušaukti Įmonės kreditorių susirinkimą, tačiau visais atvejais įvykdymo terminas turi būti protingas. Pareiškėjas, būdamas Įmonės kreditorių susirinkimo pirmininku ir pats turėjo teisę sušaukti kreditorių susirinkimą, tačiau ja kažkodėl nepasinaudojo. Veiklos tikrinimo komisija laikė, kad pareiškėjas pagal Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalį turėjo teisę pasirinkti, iš ko reikalauti sušaukti antrąjį kreditorių susirinkimą: iš Administratoriaus ar iš teismo. Tokį reikalavimą pateikdamas teismui, pareiškėjas netiesiogiai atsisakė reikalavimo, kad kreditorių susirinkimą šauktų Administratorius. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 19 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą ir įpareigojo Administratorių sušaukti Įmonės kreditorių susirinkimą, tačiau Administratorius dėl šios nutarties padavė atskirąjį skundą. Įmonės kreditorių susirinkimas 2009 m. spalio 16 d. svarstė klausimą dėl kreditorių susirinkimo šaukimo tvarkos nustatymo, tačiau patvirtino tik informacijos apie kreditorių susirinkimą, jo tvarką, datą ir vietą bei medžiagos, teikiamos kreditorių susirinkimui, pateikimo terminus, o pati kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarka taip ir liko nenustatyta. Departamentas atkreipė Administratoriaus dėmesį į tai, kad administravimo išlaidų sąmatos nepatvirtinimas ir pavedimo sutarties nepasirašymas negali pateisinti teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymo. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad drausminė nuobauda Administratoriui paskirta už kitą pažeidimą, į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių komisiją dėl nuobaudos skyrimo už galimus Bankroto administratorių elgesio kodekso pažeidimus nesikreipė, tokia administratoriaus pozicija buvo sąlygota pirmajame įmonės kreditorių susirinkime kreditorių priimto nutarimo (pareiškėjo iniciatyva) netvirtinti administravimo išlaidų, motyvuojant tokį nutarimą tuo, kad kitame kreditorių susirinkime siūloma kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo. Po Veiklos tikrinimo komisijos posėdžio Administratorius patikino, kad tikrina Įmonės sandorius ir Departamentas neturėjo pagrindo abejoti tokiu jo paaiškinimu. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi Įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 11 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą. Į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kreipėsi pareiškėjas ir iš teismų nutarčių nematyti, kad Administratorius tokiam prašymui būtų prieštaravęs ar trukdęs, tuo labiau, kad Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Teigė, kad pareiškėjas pasinaudojo šia įstatymo jam suteikta teise ir tai nesudaro Departamentui pagrindo manyti, kad Administratorius būtų pažeidęs įmonių bankrotą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus. Departamentas nenustatė reikšmingų ar galiojant nuobaudai pakartotinai padarytų teisės aktų pažeidimų, todėl neturėjo pareigos kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo. Be to, šio klausimo sprendimas liečia tik Departamento ir bankroto administratoriaus teises ir pareigas. Departamentas nustatė Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą ir todėl Administratoriaus įgaliotam asmeniui buvo skirtas įspėjimas, tačiau toks Departamento sprendimas pareiškėjui jokių teisinių padarinių nesukėlė. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminą Departamentas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, 2010 m. balandžio 6 d. pratęsė 10 darbo dienų, t. y. iki 2010 m. balandžio 22 d., ir apie tai 2010 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (6.14)A2-1228 pranešė pareiškėjui, todėl prašymo nagrinėjimo terminai nepažeisti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II tomas, b. l. 1 – 2) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir administracinę bylą nutraukti.
UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ nurodė, kad skundžiamas Departamento raštas Nr. (6.14) A2-1287 yra administracinės procedūros pagrindu priimtas sprendimas (Viešojo administravimo įstatymo 16 str. 1 d.), nesukeliantis teisinių pasekmių pareiškėjui, o sukeliantis pasekmes tik trečiajam asmeniui, UAB „Pajūrio administratorių agentūra“. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, minėtas raštas negali būti laikomas administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (patvirtintos Ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377) 19 punktas nustato, kad Departamentas, nustatęs reikšmingus ar galiojant nuobaudai pakartotinai padarytus teisės aktų pažeidimus, turi kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo. Šiuo klausimu pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nes tie santykiai jo teisių ir teisėtų interesų neįtakoja (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-2589-142/09).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu (II tomas, b. l. 41 – 47) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 19 d. kreipėsi į atsakovą (prašymas Nr. 46), prašydamas įvertinti jo nurodytus faktus dėl bankroto administratoriaus veiklos ir juos teisiškai kvalifikuoti bei įvertinti, ar bankroto administratorius UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ gali teikti bankroto administravimo paslaugas. Pareiškėjas nurodė, kad: 1) bankroto administratorius, pažeisdamas įmonių bankroto įstatymų reikalavimus ir nevykdydamas 2009 m. birželio 17 d. ir 2009 m. rugsėjo 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarčių, vėlavo sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą, teikė kreditoriams melagingą informaciją, kad susirinkimo sušaukimui trukdo faktas, jog bankrutuojančios bendrovės dokumentus yra paėmusi Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija; 2) bankroto administratorius sistemingai neteikė pareiškėjui, kaip suinteresuotam asmeniui, o vėliau ir kaip kreditoriui, informacijos apie tai, ar bankrutuojanti bendrovė tęs veiklą pareiškėjo patalpose, ir dėl to pareiškėjas patyrė 89 269,00 Lt nuostolių; 3) bankroto administratorius nevykdė pareiškėjo prašymo pateikti duomenis apie bankrutuojančios bendrovės sandorius, nevykdė kreditorių susirinkimo pirmininko prašymo ir nešaukė antrojo kreditorių susirinkimo, kuriame turėjo būti sprendžiamas bankroto administratoriaus keitimo klausimas, aiškindamas, kad teismas nėra patvirtinęs administravimo išlaidų sąmatos, o kai kreditorių susirinkimą šaukti įpareigojo teismas, apskundė šią teismo nutartį. Pareiškėjas taip pat prašė atsižvelgti į faktą, kad bankroto administratoriaus administruojamas BUAB „Minijos baldų prekyba“ bankrotas pareiškėjo iniciatyva yra įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažintas tyčiniu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, surinko įrodymus apie bankroto administratorius UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ ir jo įgalioto asmens L. L. K. veiksmus ir, atlikęs tyrimą, atsakė pareiškėjui skundžiamu 2010 m. balandžio 22 d. raštu Nr. (6.14) A2-1287 „Dėl BUAB „Minijos baldų prekyba“. Atsakovas nurodė, kad prašymo dalyje dėl disponavimo įmonės turtu, išvadų padaryti neįmanoma, nes nei pareiškėjas, nei Administratorius negalėjo pateikti savo paaiškinimus patvirtinančių dokumentų, ir paaiškino, kad vėliau pateikdamas naujų faktinių duomenų, pareiškėjas turi teisę pateikti Departamentui pakartotinį prašymą tuo pačiu klausimu. Išnagrinėjęs faktines aplinkybes dėl pirmojo kreditorių susirinkimo, atsakovas nustatė, kad nesilaikydamas įstatyme nustatyto termino pirmajam kreditorių susirinkimui sušaukti, Administratorius pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-29 bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui L. L. K. buvo paskirtas įspėjimas. Likusioje dalyje Departamentas, atsižvelgdamas į Veiklos tikrinimo komisijos nutarimus, pareiškėjo skundą pripažino iš esmės nepagrįstu. Nurodė, kad pareiškėjas pagal Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalį turėjo teisę pasirinkti, iš ko reikalauti sušaukti antrąjį kreditorių susirinkimą: iš Administratoriaus ar iš teismo. Tokį reikalavimą pateikdamas teismui, pareiškėjas netiesiogiai atsisakė reikalavimo, kad kreditorių susirinkimą šauktų Administratorius. Atsakovas taip pat atkreipė Administratoriaus dėmesį, kad administravimo išlaidų sąmatos nepatvirtinimas ir pavedimo sutarties nepasirašymas negali pateisinti teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymo. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad drausminė nuobauda Administratoriui paskirta už kitą pažeidimą, į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių komisiją dėl nuobaudos skyrimo už galimus Bankroto administratorių elgesio kodekso pažeidimus nesikreipė. Nurodė, kad pareiškėjas pasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo, Administratorius tokiam prašymui neprieštaravo, todėl nėra pagrindo manyti, kad Administratorius būtų pažeidęs įmonių bankrotą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus. Kaip matyti iš atsakovo 2010 m. balandžio 29 d. rašto Bankrotų ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijai, Departamento direktorius 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-29 už Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą nustatytą atlikus BUAB „Minijos baldų prekyba“ bankroto administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ veiklos patikrinimą, bankroto administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ įgaliotam asmeniui L. L. K. skyrė įspėjimą. Taip pat remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2010 m. vasario 19 d. skundą (prašymą), 2010 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V-23 sudarė BUAB „Minijos baldų prekyba“ administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ veiklos tikrinimo komisiją. Komisija vertino pateiktą medžiagą, rinko ir vertimo papildomus įrodymus. Atsakovas savo kompetencijos ribose ištyrė jame nurodytas faktines aplinkybes ir įvertino išdėstytų argumentų pagrįstumą ir Administratoriaus ir jo įgalioto asmens veiksmų teisėtumą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas išsamiai ir detaliai atsakė į pareiškėjo skundą. Pareiškėjo 2010 m. vasario 19 d. prašymą Nr. 46 atsakovas gavo 2010 m. kovo 9 d. Departamento direktoriaus 2010 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V-23 sudarytai Veiklos tikrinimo komisijai pavesta iki 2010 m. balandžio 6 d. pateikti patikrinimo išvadas. Komisijos posėdyje 2010 m. balandžio 1 d. paaiškėjo, kad iš tikrinamo Administratoriaus būtina pareikalauti papildomos medžiagos, todėl komisijos prašymu terminas patikrinimo išvadoms pateikti 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu pratęstas iki 2010 m. balandžio 16 d., o pareiškėjo skundo išnagrinėjimo terminas pratęstas iki 2010 m. balandžio 22 d., apie tai atsakovas 2010 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (6.14)A2-1228 pranešė pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyto administracinės procedūros termino pažeidimą nepagrįsti. Nustatyti faktai leido teismui daryti išvadą, kad atsakovas tinkamai ir laiku atliko jam pagal kompetenciją priskirtus veiksmus. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi. Atkreipė dėmesį, kad antruoju reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo 2010 m. vasario 19 d. skundą „Dėl bankroto administratoriaus tinkamumo teikti bankroto administravimo paslaugas“. Rėmėsi Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377, 19 punktu ir atkreipė dėmesį, kad atsakovas jame nurodytų pažeidimų nenustatė, todėl neturi pareigos kreiptis į komisiją su teikimu. Be to, šio klausimo sprendimas įtakoja tik Departamento ir bankroto administratoriaus tarpusavio santykius. Departamento direktoriui suteikta teisė už teisės aktų pažeidimus ir kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus patikrinimą, administratoriaus įgaliotam asmeniui skirti nuobaudas. Rėmėsi Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktu ir atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju, atsakovas nustatęs Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, administratoriaus įgaliotam asmeniui skyrė įspėjimą. Teismo vertinimu, pareiškėjui toks atsakovo sprendimas jokių teisinių padarinių nesukėlė, nes reguliavo tik atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens santykius. Pareiškėjas neturi reikalavimo teisės dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo, tie santykiai neturi įtakos jos teisėms ir teisėtiems interesams. Pabrėžė, kad pareiškėjas, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas, turi galimybę pakeisti bankrutuojančios įmonės administratorių Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (22 str. 3 d., 23 str. 13 p.). Taigi, teismo nuomone, pareiškėjas savo teisių gynybą, siekiant pakeisti bankroto administratorių, gali realizuoti aukščiau nurodytu būdu.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 52 – 55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas netinkamai apibrėžė skundo dalyką – pareiškėjas skundė ne raštą, o administracinės procedūros sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, privalėjo revizuoti, ar atsakovas tinkamai realizavo Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, ar tinkamai įvertino Įmonių bankroto įstatymo nustatytus įpareigojimus bankroto administratoriui, ar teisingai išaiškino ir pritaikė atsakovo veiksmų teisėtumo patikrinimui Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisykles, patvirtintas Ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 „Dėl bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių patvirtinimo“.
2. Teismas pareiškėjo skundą priėmė ir jį išnagrinėjo, tuo patvirtindamas, kad pareiškėjas yra suinteresuotas asmuo, galintis tiek inicijuoti administracinę procedūrą, tiek reikalauti jos teisingumą patikrinti teisme. Tačiau teismas nagrinėjo pareiškėjo skundą tik siaurąja apimtimi – nusprendęs, kad pareiškėjas negali vertinti atsakovo pasirinktos sankcijos bankroto administratoriui teisingumo (adekvatumo), netyrė, ar atsakovas parinko tinkamą sankciją eilę teisės pažeidimų padariusiam bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui.
3. Nepagrįsta teismo išvada, jog asmuo, kurio prašymu buvo atliekama administracinė procedūra, gali tikėtis (ir reikalauti) vienintelio rezultato – kad bus organizuotas jo skundo nagrinėjimas ir kad jam bus pakankamai išsamiai pranešta, kokius sprendimus priėmė viešojo administravimo subjektas. Sisteminė Viešojo administravimo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad asmuo, kurio prašymu pradėta administracinė procedūra, gali reikalauti, kad ši procedūra būtų atlikta teisingai (šiuo atveju – kad atsakovas teisingai teisiškai kvalifikuotų bankroto administratoriaus įgalioto asmens veiksmus ir pritaikytų adekvačią teisinę sankciją; šiuo atveju, pareiškėjo vertinimu, buvo visos prielaidos teigti, jog bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo reikšmingai pažeidė teisę ir atsakovas privalėjo pasinaudoti kompetencija (pareiga) kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo).
4. Teismas negali nuspręsti, kokiu teisių gynimo būdu turi naudotis suinteresuotas asmuo, jeigu galimas alternatyvus pažeistų teisių gynimas. Jeigu bus suformuota tokia praktika, jog nuo bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų nukentėjęs asmuo negali skųsti teismui administratoriui pritaikytos nuobaudos teisingumo, nebebus jokios galimybės, kad šios licencijuotos veiklos vykdytojų (bankroto administratorių) veikla bus tinkamai prižiūrima teisinės kontrolės priemonėmis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 60 – 66) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, taip pat pažymi, kad asmuo, iniciavęs viešojo administravimo procedūrą, turi teisėtus lūkesčius, kad ši procedūra būtų išspręsta vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais principais (šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo nurodytais objektyvumo ir proporcingumo), tačiau mano, kad lygiai tokius pačius lūkesčius turi ir Departamento kontroliuojamas ūkio subjektas – administratorius, tuo labiau, kad Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (patvirtintų Ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377) 21 punktas suteikia būtent jam teisę skųsti aktą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 67 – 69) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Departamentas tinkamai, objektyviai ir laiku atliko BUAB „Minijos baldų prekyba“ administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ veiklos tikrinimą. Visus UAB „Gamafondas“ skunde pateiktus faktus ištyrė Veiklos tikrinimo komisija. Atsižvelgiant į atliktą tyrimą, Departamento direktorius už Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskyrė bankroto administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ įgaliotam asmeniui įspėjimą.
2. Pareiškėjas neturi reikalavimo teisės dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo, nes tie santykiai jo teisių ir teisėtų interesų neįtakoja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėja 2010m. vasario 19 d. su prašymu Nr. 46 kreipėsi į Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją, prašydama įvertinti jame nurodytus faktus ir juos teisiškai kvalifikuoti bei įvertinti ar bankroto administratorius UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ gali teikti bankroto administravimo paslaugas. Šis prašymas buvo persiųstas pagal kompetenciją Įmonių bankroto valdymo departamentui ( toliau-Departamentas) prie Ūkio ministerijos. Pareiškėjos prašymo nagrinėjimui Departamentas sudarė Bankrutuojančios UAB „Minijos baldų prekyba“ administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ veiklos tikrinimo komisiją ( toliau-Veiklos tikrinimo komisija) bei įvertinęs Veiklos tikrinimo komisijos rezultatus, priėmė sprendimą ir apie jį pranešė pareiškėjai.
Pareiškėja minėtą Departamento sprendimą apskundė teismui, prašydama jį panaikinti ir perduoti skundą nagrinėti Departamentui iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundą nagrinėjo tik siaura apimtimi bei nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėja negali vertinti atsakovo parinktos nuobaudos bankroto administratoriui adekvatumo, netyrė ar nuobauda parinkta tinkamai, teigia, kad atsakovas privalėjo pasinaudoti Taisyklių 19 p. įtvirtinta kompetencija kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidimo teikti bankroto administratoriaus paslaugas galiojimo panaikinimo. Taigi, iš apeliacinio skundo turinio seka išvada, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo sprendimu todėl, kad pastarasis Veiklos tikrinimo komisijos rezultatus įvertino ne taip kaip juos vertina pareiškėja.
Bankroto administratorių veiklos kontrolę atlieka Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos vadovaudamasis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklėmis ( toliau-Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377.
Taisyklių II skyriaus 5 p. nustato, kad administratorių veiklą Departamento direktoriaus pavedimu tikrina Departamento valstybės tarnautojai arba Departamento direktoriaus įsakymu paskirta Administratorių veiklos tikrinimo komisija.
Taisyklių 7 p. nustato, kad pagrindas administratoriaus veiklos tikrinimui pradėti yra Departamente gautas skundas, prašymas, pareiškimas ar kita informacija dėl netinkamos administratoriaus veiklos.
Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui vieną iš Taisyklių 17.1 ar 17.2. punktuose numatytų nuobaudų. Toks reglamentavimas leidžia teigti, kad pažeidimo įvertinimas, nuobaudos skyrimas ar neskyrimas ir nuobaudos parinkimas yra Departamento direktoriaus diskrecija. Kreiptis į atestavimo komisiją, Departamento direktorius turi tik tuo atveju, kai nustato reikšmingus ar galiojant nuobaudai pakartotinai padarius teisės aktų pažeidimus.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas pareiškėjo skundui tirti sudarė UAB“Minijos baldų prekyba“ administratoriaus UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ veiklos tikrinimo komisiją, kuri atlikusi pareiškėjo skunde nurodytų faktų patikrinimą konstatavo, kad Administratoriaus įgaliotas asmuo, pirmąjį Įmonės kreditorių susirinkimą sušaukė pažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalį. Už šį pažeidimą atsakovas bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui skyrė įspėjimą, o likusioje dalyje skundą pripažino nepagrįstu
Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai ištyrė atsakovo atliktos administracinės procedūros eigą bei priimto sprendimo pagrįstumą ir teisingai nurodė, kad atsakovas visapusiškai atliko skunde nurodytų faktų patikrinimą bei tinkamai juos įvertino.
Pažymėtina, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas dėl netinkamo administratoriaus darbo keletą kartų yra įspėjęs bankroto administratorių, kad ketina kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo( b.l. 36, 38). Pareiškėjos atstovė apeliacinio bylos nagrinėjimo metu pateikė Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kuria palikta galioto Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis, kuria bankroto administratorė UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ pakeista kita administratore. Taigi, pareiškėja pasinaudojo Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 8 d. 2 p. suteikta teise kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas tinkamai atliko jo kompetencijai priskirtą pareigą ir pagal pareiškėjo gautą skundą atliko administratoriaus veiklos patikrinimą bei tinkamai jį įvertino. Atsakovo sprendimą vertinti kitaip nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas sprendime nurodė, jog pareiškėja skundžia atsakovo 2010-04-22 raštą, o ne administracinės procedūros sprendimą, nesudaro pagrindo teismo sprendimą naikinti, nes sprendimo , išdėstyto minėtame rašte pavadinimas raštu, jo esmės nekeičia.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos Uždarosios akcinės bendrovės „Gamafondas“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.