Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-190/2015

Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00492-2013-4

2015 m. birželio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

sekretoriaujant Linai Žalaitei, Erikai Jasmontaitei, Dovilei Narkuvienei, Justinui Keršiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo O. R. pripažintas kaltu:

padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl veikos apgaule įgijus I. A. priklausantį turtą), ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl veikos apgaule įgijus T. R. priklausantį turtą), ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1,4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 3 (mėnesių) laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant šešis mėnesius be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.

Nukentėjusiesiems I. A., T. R. dėl patirtos turtinės/neturtinės žalos kreiptis civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. R. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

jis, tyčia, tikslu apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto planuodamas automobilio negrąžinti, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo I. A. pasitikėjimu, pažadėdamas, kad atliks automobilio remonto darbus, paprašė I. A. perduoti jam priklausantį automobilį SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ko pasekoje I. A. dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai 2013 m. vasario mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, Laisvės pr. 125, perdavė jam automobilį SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 5000 Lt vertės, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam I. A. priklausantį automobilį SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas nukentėjusiajam 5000 Lt turtinę žalą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

jis, tyčia, tikslu apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, V. K. prisistatė automobilio SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku, turinčiu teisę jį parduoti ir gauti už automobilį pinigus, suklastojęs automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, iš V. K. gavo 1300 Lt už automobilį SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po ko V. K. būdamas suklaidintas dėl jo (O. R.) nusikalstamos veikos, 2013-04-21 Vilniuje, Laisvės pr. 125, pardavė automobilį SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pageidavusiam jį įsigyti T. R., tokiu būdu jis (O. R.) apgaulę savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydamas T. R. 2500 Lt turtinę žalą.

Nagrinėjamu atveju, anot O. R., jo veikimo negalima kvalifikuoti pagal BK 182 str. 1 d., kadangi sukčiavimo nusikaltimo padarinys - neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas.

Apeliantas pažymi, jog liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai, kuriais rėmėsi teismas, negali būti laikomi esminiais ir vieninteliais įrodymais, pagrindžiančiais jo kaltę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis O. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistojo O. R. atžvilgiu pritaikyti tinkamai.

Apeliantas pažymi, kad jis tikrai nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų – sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, jis nesiekė tyčia apgauti ir neklastojo automobilio SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties, priešingai, jis minimo automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje nepasirašinėjo, mano, kad pirmosios apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, ko pasėkoje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis, tačiau įvertinus byloje esančius duomenis, jie patvirtina priešingas išvadas nei išdėstytos nuteistojo skunde. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Nustatyta, kad nuteistasis O. R., pasinaudodamas nukentėjusiojo I. A. patiklumu ir pasitikėjimu, siekė apgaulės būdu užvaldyti svetimą nukentėjusiajam priklausantį turtą – automobilį SAAB 9-3. Teismas neturi pagrindo abejoti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo I. A. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo metu, kad savo vardu registruotą automobilį SAAB 9-3 patikėjo nuteistajam O. R. tik todėl, kad šis pasižadėjo jį suremontuoti po to, kai jis savo šiuo automobiliu ištraukė automobiliu BMW sniego pusnyje įklimpusius O. R. su draugu E. V., SAAB 9-3 apgadindamas, nes buvo nuplėštos vairo kolonėlės ir priekinis bamperis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šių nustatytų aplinkybių neneigia ir pats nuteistasis O. R., kuris pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad pats pasisiūlė pataisyti nukentėjusiojo automobilį SAAB 9-3 pas savo pažįstamus servise. Tačiau tiek nukentėjusiojo I. A., tiek ir nuteistojo parodymai dėl tolimesnių įvykių, apie tai, kaip apeliantas O. R. pardavė minimą automobilį SAAB 9-3 be nukentėjusiojo žinios, kardinaliai skiriasi.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad tarp jo ir automobilio SAAB 9-3 savininko I. A. buvo žodinis susitarimas nupirkti iš jo automobilį, tačiau taip ir nesutarus tiksliai, už kiek jis parduos ir kada, nors raštiško įgaliojimo ir neturėjo, jis pardavė automobilį serviso darbuotojui V. K.. Tuo tarpu nukentėjusysis I. A. tvirtina, kad jokio susitarimo su nuteistuoju dėl automobilio pirkimo nebuvo, išskyrus žodinį susitarimą sutaisyti mašiną. Nukentėjusiojo teigimu, palikus automobilį prie serviso, laikas ėjo, o automobilis nebuvo remontuojamas. Per tą laikotarpį buvo pavogti mašinos ratai, vėliau jis pastebėjo, kad mašina stovi kitoje gatvės pusėje, iš kur ją ir pasiėmė su atsarginiais rakteliais. Jam nieko nebuvo žinoma apie tai, kad automobilis buvo perleistas tretiesiems asmenims, mašiną laikė savo nuosavybe.

Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų objektyvumu, nenustatytas jo šališkumas nuteistojo atžvilgiu, iki įvykio jis O. R. nepažinojo, todėl nebuvo suinteresuotas jį apkalbėti. Be to, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos tarp nuteistojo O. R. ir nukentėjusiojo I. A., nukentėjusysis nurodė, kad automobilį perdavė remonto darbams atlikti, leidimo parduoti jį O. R. nedavė, tai, kad automobilį SAAB 9-3 pardavė savavališkai apie tai Igoriui nieko nesakęs, pripažino ir O. R. (t.1, b. l. 82). Be to, ikiteisminio tyrimo metu O. R. savo kaltę pripažino visiškai, t.y., kad Igoris (nukentėjusysis) paliko automobilį SAAB 9-3 remontuoti, o kadangi jam buvo reikalingi pinigai, šį automobilį pardavė pažįstamam Vitalijui už 1300 Lt, žino, kad paskui jis minimą automobilį pardavė dar vienam jų bendram pažįstamam Tadikui. Igoriui jis nieko nepasakojo, specialiai tempė laiką pasakyti, patvirtino, kad automobilio pirkimo – pardavimo sutarties blanką užpildė savo ranka, pamėgdžiojant Igorio raštą (t. 1, b. l. 85). Apie tai, kad pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi apeliantas pakartojo ir kitos apklausos metu (t. 1, b. l. 87), todėl jo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės yra deklaratyvūs, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apie tai, kad apeliantas pasinaudojo nukentėjusiojo patiklumu ir pasitikėjimu, siekė apgaulės būdu užvaldyti svetimą nukentėjusiajam priklausantį turtą – automobilį SAAB 9-3 patvirtina ne tik nukentėjusysis I. A., t.y., kad palikęs automobilį prie serviso po to kelis kartus skambino apeliantui, kuris vis žadėdavo, kad automobilis bus suremontuotas po savaitės, kol taip praėjo pusantro mėnesio ir galiausiai nurodė draugo numerį, kuriam neprisiskambino, bet ir liudytojas V. K., kuris pirmos instancijos teismo posėdyje parodė, kad automobilis SAAB 9-3 prie jų serviso stovėjo gana ilgai, iš pradžių su ratais, paskui be jų, o dėl remonto darbų O. R. kreipėsi į juos tik po to, kai ratai buvo nuimti ar pavogti. Patvirtino, kad O. R. neturėjo pinigų mašinos remontui ir todėl pasiūlė vietoje to remonto tą mašiną parduoti, suremontuoti ir atlyginti jam tą skirtumą. Pripažįsta, kad jis buvo kaip tarpininkas parduodant šią mašiną (t. 1, b. l. 178).

Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltinamojo parodymais, kaip jis vertina ir motyvuoja savo veiksmus, tačiau vertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų nuteistojo parodymų matyti, kad jis norėjo nukentėjusiajam I. A. grąžinti pinigus tą dieną, kai buvo pasiųstas atlikti 15 parų arešto bausmės administracinėje byloje, tačiau šie argumentai nepašalina baudžiamosios atsakomybės, nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis, žinodamas, kad bus pasiųstas atlikti bausmės, delsė susitikti su I. A. ir atiduoti jam pinigus. Šias aplinkybes patvirtina jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, t.y., kad Igoriui nieko nesakė, specialiai tempė laiką pasakyti apie tai, kad bus patalpintas į areštinę, nes manė, kad kai grįš iš areštinės, pinigus už automobilį grąžins Igoriui ir jis jam neturės jokių pretenzijų (t. 1, b. l. 85). Tokie O. R. veiksmai vertinami kaip siekimas veikiant tiesiogine tyčia apgaule užvaldyti nukentėjusiajam I. A. priklausantį turtą.

Nors apeliantas skunde teigia, kad neturėjo tyčios apgaule prisistatyti V. K. automobilio SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku, turinčiu teisę jį parduoti ir gauti už automobilį pinigus, o taip pat klastoti dokumentų, tačiau šie skundo argumentai nepagrįsti ir yra atmetami. Kaip matyti iš liudytojo V. K. parodymų, sutvarkius automobilį, servisas jį pardavė T. R.. Neneigia, kad O. R. neturėjo pinigų mašinos remontui, todėl vietoje remonto išlaidų pasiūlė mašiną parduoti. Tai patvirtina ir pats nuteistasis O. R., t.y., kad V. K. prisistatė kaip SAAB 9-3 automobilio savininkas, pripažįsta, kad jis sudarinėjo pirkimo-pardavimo sutartį su V. K., nors tokios juridinės teisės neturėjo (t. 1, b. l. 176) bei suprato, kad pildant sutartį, liudytojas turėjo matyti, kad jam automobilis nepriklauso.

Be to, apeliantas žinojo, kad V. K. perpardavė tą automobilį T. R., bandė skambinti šeimininkui, nuvažiavo į servisą, kur susitiko su nukentėjusiuoju T. R. bei susitarė su juo, kad automobilį perrašys. Tai tik įrodo, kad, nors jis ir nesudarinėjo sutarties su T. R., tačiau savo veiksmais dėjo visas pastangas ir siekė, kad automobilis liktų T. R., bet ne tikram mašinos savininkui I. A.. Apie tai, kad apelianto veiksmuose yra apgaulė ir tyčia siekiant užvaldyti nukentėjusiajam I. A. priklausantį automobilį, įrodo ir liudytojas D. L., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pažįsta O. R., kuris vieną dieną paprašė jo paso, tikslu jo vardu nupirkti automobilį ir jo duomenis įrašė į automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Minėjo, kad jo vardu registravo automobilį SAAB 9-3 (t.1, b. l. 22). Todėl apelianto skundo argumentai, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios ir apgaulės, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, O. R. nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo pakankamą išsilavinimą bei gyvenimo patirtį tam, kad suvoktų atliekamų veiksmų neleistinumą ir neteisėtumą.

Apygardos teismas sprendžia, kad visi BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. numatyti objektyvūs ir subjektyvūs požymiai nagrinėjamoje byloje nustatyti tinkamai, juos patvirtina nukentėjusiųjų I. A., T. R., liudytojų V. K., D. L. parodymai, kiti BPK numatyta tvarka surinkti ir įvertinti įrodymai. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kurie papildo vienas kitą, nenustatytas jų šališkumas ir siekis pakenkti nuteistajam. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas nesigilino ar nevertino nuteistųjų parodymų. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo O. R. apeliacinį skundą atmesti.