Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nataljos Cikoto, Vido Stankevičiaus, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Vilniaus valda“ (procesinių teisių perėmėjas UAB „KDS grupė“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus valda“ ieškinį atsakovei V. Ž. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo DNSB „Naujasis Trinapolis“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui įpareigojus ieškovą perduoti trečiajam asmeniui DNSB „Naujasis Trinapolis“ statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus ir sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų priežiūros, remonto bei tvarkymo, trečiasis asmuo nebuvo pasirengęs iškart teikti bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugų. 2009 m. spalio 1 d. pasitarime apeliantas ir trečiasis asmuo susitarė nuo 2009 m. lapkričio 1 d. perduoti trečiajam asmeniui valdyti ir prižiūrėti namų bendrojo naudojimo objektus. Apeliantas susitarimą įvykdė ir nuo tos datos nutraukė administravimo sutartis su patalpų savininkais. Iki tol apeliantas teisėtai teikė paslaugas atsakovei, ji sąskaitas priėmė, pretenzijų dėl suteiktų paslaugų nereiškė. Apeliantas neturėjo šilumos tiekimo licencijos dėl to, kad valstybės institucijos neturėjo aiškios pozicijos dėl teisės aktų taikymo šiuo klausimu. Prieš pradedant tiekti šilumą ir karštą vandenį, apeliantas užklausė Vilniaus miesto savivaldybės ir buvo patikintas, kad licencijos jam nereikia, nes vietinėse katilinėse gaminama šiluma nepriskiriama centralizuotam šilumos tiekimui. Tą patį išaiškino Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. Tačiau Valstybinė kainų ir energetikos komisija taikė apeliantui administracinę atsakomybę, todėl apeliantas nedelsdamas pateikė dokumentus šilumos tiekimo licencijai gauti ir ją gavo. Nors ir be licencijos, apeliantas vykdė šilumos tiekimo veiklą vadovaudamasis teisės aktais. Už skolos laikotarpį atsakovui kaina skaičiuota remiantis Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nutarimais, šilumą apeliantas tiekė net mažesnėmis kainomis už kitus šilumos tiekėjus Vilniuje. Šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta, kad ji įsigalioja nuo šilumos licencijos gavimo, tačiau iki tol tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai konkliudentinių veiksmų pagrindu (CK 6.2 straipsnis, 6.384 straipsnio 1 dalis, 1.171 straipsnio 1 dalis). Atsakovė naudojosi tiekiama šiluma, nors šildymas jai priklausančiame bute yra autonominis, todėl yra galimybės užsukti šildymą ir šildytis kitais būdais. CK 6.203 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu per nustatytą terminą, o jei terminas nenustatytas, per protingą terminą privalomas leidimas nepaisant šalies būtinų pastangų negaunamas, bet ir nėra atsisakyta jį išduoti, šalys turi teisę nutraukti sutartį. Atsakovė Šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties su ieškovu nenutraukė.

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas teikia naujus įrodymus, motyvuodamas tuo, kad būtinybė juos pateikti atsirado rengiant apeliacinį skundą, įrodymai padės visapusiškai ištirti bylos aplinkybes ir jų pateikimas neužvilkins proceso.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas visiškai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi pradinis ieškovas (apeliantas) UAB „Vilniaus valda“ buvo pakeistas nauju ieškovu UAB „KDS grupė“, tačiau siekiant tikslumo (kadangi teisiniai santykiai yra kilę iš pradinio ieškovo su atsakove sudarytų sutarčių) šios nutarties motyvuose ieškovu bus nurodomas pradinis ieškovas- UAB „Vilniaus valda“. Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka yra išnagrinėtos kelios civilinės bylos (c.b. Nr. 2A-261-823/2012, Nr. 2A-1201-275/2012) pagal ieškovo UAB „Vilniaus valda“ ieškinius kitiems namų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, gyventojams, kilusius iš tokių pačių civilinių teisinių santykių (šalių sudarytų administravimo ir šilumos tiekimo sutarčių). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, remiasi jau anksčiau suformuota praktika panašiose civilinėse bylose.

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų

Civilinis procesas yra grindžiamas koncentracijos principu (CPK 7 straipsnis). Vienas iš esminių šio principo aspektų yra šalių pareiga rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui turimus įrodymus, reikalingus reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Visi įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teismui, o apeliacinėje instancijoje naujų įrodymų pateikimas yra pateisinamas tik esant išimtinėms CPK 314 straipsnyje numatytoms aplinkybėms, kurių egzistavimą privalo motyvuotai pagrįsti naujų įrodymų priėmimo prašantis asmuo (CPK 178 straipsnis).

Apeliantas su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus, tačiau tinkamai neargumentuoja jų pateikimo būtinybės. Apelianto teiginiai, kad naujai pateikiami įrodymai padės visapusiškai ištirti bylos aplinkybes ir jų pateikimas neužvilkins proceso, negali būti pripažinti pagrįstais. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme visais atvejais neigiamai įtakoja proceso trukmę ir yra susijęs su kitos šalies procesinių teisių apribojimu, kadangi iš jos yra atimama galimybė pasisakyti dėl naujai teikiamų įrodymų įrodomosios galios pirmosios instancijos teismo proceso metu, ginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimu atliktą šių įrodymų vertinimą apeliacinės instancijos teismui. Be to, tai neatitinka įstatyme įtvirtintos ribotos apeliacijos paskirties, kadangi ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tokiu atveju vertinamas pagal duomenis, kurie pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti ir ginčijamu sprendimu nevertinti. Tinkamai ir laiku pateikti įrodymus yra proceso šalių pareiga, todėl šios pareigos netinkamu vykdymu negali būti pateisinamas kitos šalies procesinių teisių suvaržymas. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius, kad naujai pateikiami įrodymai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti nesant apelianto kaltės, t.y. apeliantui neįrodžius esant CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, apelianto naujai pateikti įrodymai apeliacinės instancijos teismo nepriimami ir nevertinami.

Dėl ieškovo reikalavimo pagal 2005 m. spalio 6 d. Administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartį

Kaip matyti iš šalių pateiktų dokumentų, tarp šalių yra kilęs ginčas ar atsakovė turi atsiskaityti su ieškovu pagal Administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartį ir jeigu turi, tai kokia apimtimi.

Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė, iš esmės nurodydamas, kad už dalį laikotarpio ieškovas apskritai neturėjo teisės iš namo gyventojų reikalauti mokėti už teikiamas paslaugas, nes jau buvo įsteigta bendrija, o už kitą laikotarpio dalį ieškovas neįrodė, jog šias paslaugas teikė. Tačiau kolegijos nuomone, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismui pateiktus ieškovo įrodymus, sprendžia, kad jie yra pakankami, jog įrodytų, jog ieškovas teikė atsakovei minėtoje sutartyje nurodytas paslaugas, o atsakovė turi už jas apmokėti (CPK 178 str.). T.y. ieškovo pateiktose sąskaitose yra aiškiai apskaičiuota kiek, už kokias paslaugas ir už kokį laikotarpį reikia mokėti. Atsakovė su dalimi šių mokėjimų sutiko ir už juos atsiskaitė, o su dalimi nesutinka ir atsisako atsiskaityti. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė niekada neginčijo ir neprašė pakeisti Administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutarties. Kadangi ši sutartis nenuginčyta bei nepakeista, atsakovė neturėjo teisės savavališkai nuspręsti kiek ir už kokias paslaugas ji turi mokėti. Dėl šios priežasties atsakovė turėjo visiškai atsiskaityti su ieškovu pagal jo pateiktas sąskaitas Administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutarties pagrindu. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl skolos pagal minėtą sutartį priteisimo iš atsakovės. Todėl ši skundžiamo sprendimo dalis naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas- minėtas ieškinio reikalavimas tenkinamas visiškai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu atsakovė patyrė kokią nors žalą dėl UAB „Vilniaus valda“ veiklos (ar nesuteiktų paslaugų), ji turi teisę reikalauti tos žalos atlyginimo.

Dėl ieškovo reikalavimo pagal 2005 m. spalio 6 d. Šilumos ir karšto vandens pirkimo - pardavimo sutartį

Kita ieškovo reikalavimų dalis susijusi su tarp šalių 2005 m. spalio 6 d. sudaryta Šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartimi. Ieškovo reikalavimą, pareikštą šios sutarties pagrindu, pirmosios instancijos teismas atmetė vadovaudamasis minėtos sutarties 35 punktu, pagal kurį minėta sutartis įsigalioja nuo licencijos teikti šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas suteikimo ieškovui dienos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, kadangi ginčo laikotarpiu ieškovas tokios licencijos neturėjo, sutartis negali būti laikoma įsigaliojusia, o atsakovei nekyla pareiga mokėti už pagal ją suteiktas paslaugas. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Tarp šalių sudarytos sutarties sąlygos negali būti aiškinamos vadovaujantis vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos nustatant tikruosius šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnis), taip pat turi būti vertinamas sutarties šalių elgesys tiek iki sutarties sudarymo, tiek ja sudarius. Sutarties punktas, numatantis ieškovo pareigą gauti licenciją teikti šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas, turi būti aiškinamas šių aplinkybių kontekste – kadangi centralizuotos šilumos ir karšto vandens tiekimo veikla yra licencijuojama, sutarties vykdymo galimybės buvo priklausomos nuo to, ar ieškovui bus suteikta tokiai veiklai reikalinga licencija. Būtent dėl šios priežasties sutarties 35 punkte numatyta sąlyga, sutarties įsigaliojimą (ir kartu ieškovo kaip tiekėjo įsipareigojimų vykdymo) pradžią susiejant su šiai veiklai reikalingos licencijos gavimu. Iš šio sutarties punkto nėra pagrindo daryti išvadą, kad būtinybė ieškovui gauti licenciją būtų kokiu nors kitu būdu susieta su atsakovės valia sudaryti sutartį, nei objektyvi ieškovo galimybė vykdyti iš šios sutarties kylančias pareigas.

Gyvenamasis namas, kuriame yra atsakovei priklausantis butas, šildomas vietiniu centriniu šildymu, iš vietinės katilinės. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovo teiginius, kad valdžios institucijų pozicija dėl būtinybės gauti licenciją teikti šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas išsiskyrė. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija yra nurodžiusi, kad vietinėse katilinėse gaminama šiluma centralizuotam šilumos tiekimui nepriskiriama ir tokia veikla neturi būti licencijuojama. Tuo tarpu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodė, kad vykdydamas šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą be licencijos ieškovas pažeidžia galiojančių teisės aktų reikalavimus. Už tokią veiklą ieškovas baustas administracine tvarka. Licencija ieškovui išduota 2010 m. birželio 4 d., byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų kreipęsis dėl licencijos išdavimo anksčiau ir licenciją jam būtų buvę atsisakyta išduoti. Taigi, iš byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad ieškovas ginčo laikotarpiu nebuvo kreipęsis dėl licencijos išdavimo dėl to, kad manė, jog sutartyje numatytai veiklai licencija nėra reikalinga, tačiau savo įsipareigojimus atsakovei pagal šią sutartį realiai vykdė, t.y. tiekė šilumą ir karštą vandenį į atsakovei priklausantį butą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šalių veiksmus po sutarties sudarymo, susijusius su šios sutarties vykdymu. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad per ginčo laikotarpį ieškovas tiekė atsakovei šilumos energiją ir karštą vandenį, o atsakovė tiekiamą energiją naudojo (CK 6.173 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė, kilus šalių ginčui, būtų nutraukusi ieškovo tiekiamos energijos vartojimą ar pačią sutartį, nors ji pagal CK 6.203 str. 1 d. tokią teisę turėjo. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2005 m. spalio 6 d. Šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įsigaliojusi ginčo laikotarpiu remiantis pačioje sutartyje numatytomis jos įsigaliojimo sąlygomis.

Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį tai, kad nustačius, jog ginčo laikotarpiu ieškovui buvo būtina licencija teikti šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas, galėtų būti keliamas klausimas dėl šios sutarties galiojimo remiantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Toks reikalavimas nagrinėjamoje byloje reiškiamas nebuvo, be to, pripažinus sandorį negaliojančiu, kiltų atlyginimo už atsakovei ginčo laikotarpiu patiektą energiją klausimas, nes restitucija natūra pagal sutarties pobūdį nėra įmanoma (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Konstatavus, kad 2005 m. spalio 6 d. Šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių buvo įsigaliojusi ir šios bylos nagrinėjimo metu nėra nuginčyta, atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškovu aiškintina atsižvelgiant į sutarties nuostatas. Kaip jau minėta, sutartimi atsakovė įsipareigojo už patiektą šilumą ir karštą vandenį apmokėti pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus; ir konkreti šilumos ir karšto vandens kaina nustatoma vadovaujantis šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikomis ir suderinama su Valstybine kainų ir energetikos komisija. Ieškovo teigimu, šilumos kainos buvo skaičiuojamos vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nutarimais. Ši aplinkybė byloje nepaneigta. Sutarties sąlyga, numatanti šilumos kainos skaičiavimą, bylos nagrinėjimo metu yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl nėra pagrindo ja nesivadovauti.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su 2005 m. spalio 6 d. Šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties įsigaliojimu, ir nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą šioje dalyje. Taigi, ir šioje dalyje ieškovo reikalavimas tenkinamas. Tuo pačiu tenkinami ieškovo reikalavimai priteisti delspinigius bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas juo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Todėl iš atsakovės naujajam ieškovui UAB „KDS grupė“ priteistinas žyminis mokestis, sumokėtas paduodant ieškinį ir apeliacinį skundą- po 188 Lt, valstybei priteistina 23 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 5 dalimi, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pradinio ieškovo UAB „Vilniaus valda“ ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti naujajam ieškovui UAB „KDS grupė“ iš atsakovės V. Ž. 6195,72 Lt (šešis tūkstančius šimtą devyniasdešimt penkis litus 72 ct) skolos, 67,14 Lt (šešiasdešimt septynis litus 14 ct) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2010-07-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 376 Lt (tris šimtus septyniasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio, valstybei priteisti 23 Lt (dv-idešimt tris litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.