Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėjas Andrius Ignotas, teisėjos Alma Urbanavičienė ir Jadvyga Mardosevič, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo (apelianto) UAB „Riposta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Riposta“ ieškinį atsakovui R. J. dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys BUAB „Garbeta“ ir D. M., nustatė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 32 458,29 Eur turtinės žalos, 2 891,87 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad įtrauktas į bankrutuojančios UAB „Garbeta“ kreditorių sąrašą. Patvirtintas 53 554,66 Eur dydžio finansinis reikalavimas. UAB „Garbeta“ įstatinis kapitalas 10 000 litų padalintas į 100 paprastųjų vardinių akcijų, kurių 50 vnt. priklauso atsakovui R. J. ir 50 vnt. trečiajam asmeniui D. M.. 2012-01-23 bendrovės direktoriumi buvo išrinktas atsakovas. Akcininkas D. M. buvo įgaliotas pasirašyti su direktoriumi darbo sutartį. 2012-01-17 akcininkų sprendimu dėl bendrovės vadovo atleidimo ir naujo vadovo rinkimo atlyginimas naujai išrinktam direktoriui, t. y. atsakovui, nebuvo nustatytas. Atsakovas bendrovės direktoriumi dirbo iki 2015-10-15, kada iškelta bankroto byla.Atsakovas 2012 m. vasario mėn. - 2015 m. spalio mėn. gavo didesnį darbo užmokestį nei minimalus darbo užmokestis, minimalų darbo užmokestį viršijanti suma yra UAB „Garbeta“ nuostoliai, bendrovės nuostolius taip pat sudaro bendrovės, kai darbdavio, už atsakovą sumokėtos įmokos į valstybės biudžetą (31,18 proc.). Visa BUAB „Garbeta“ per 2012 m. vasario mėn. - 2015 m. spalio mėn. patirta žala yra 32 458,29 Eur. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016-03-21, nes ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2016-03-21 gavęs pas bankroto administratorių galimybę susipažinti su bendrovės akcininkų susirinkimų protokolais ir duomenimis apie direktoriui mokamą darbo užmokestį. Atsakovas, neturėdamas teisinio pagrindo, išsimokėjo jam nenustatytą darbo užmokestį. Atsakovui atlyginimą galėjo nustatyti tik visuotinis akcininkų susirinkimas, pačiam direktoriui nebuvo suteikti įgaliojimai keisti darbo užmokestį ir pasirašyti darbo sutarties pakeitimą. Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad atsakovui nebuvo nustatytas minimalus darbo užmokestis. Nėra ir nebuvo jokio susitarimo, sprendimo ar kito dokumento, kuriuo atsakovui būtų nustatytas minimalus darbo užmokestis. Iki atsakovą paskiriant direktoriumi, atsakovas dirbo rinkodaros direktoriumi bei gavo 3 400 Lt darbo užmokestį. Apie atsakovo einamas pareigas ir gaunamą darbo užmokestį žinojo ieškovo direktorius D. M., tai ši aplinkybė buvo žinoma ir ieškovui, tai patvirtina ir D. M. parašai atsakovo darbo sutartyje. Atsakovas yra bendrovės pirmos eilės kreditoriumi, patvirtintas jo 4 292,73 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Iš Garantinio fondo lėšų buvo išmokėti 325 Eur buvusiam įmonės darbuotojui, patvirtintas atsakovo 3 967,73 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas, todėl ieškinio dalis dėl 3 967,73 Eur nepagrįsta, nes atsakovas šios sumos negavo. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas apie tariamą savo teisių pažeidimą sužinojo vėliausiai 2012-01-23 ieškovo direktoriui pasirašius 2012-01-23 atsakovo darbo sutarties, kurioje nurodytas 3 400 Lt atsakovo darbo užmokestis, pakeitimą. Jei tam tikros aplinkybės žinomos bendrovės direktoriui, tai žinomos ir bendrovei. Senaties terminas ieškiniui pareikšti suėjo 2015-01-23, atnaujinti senaties termino ieškovas neprašo.Trečiasis asmuo BUAB „Garbeta“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė ieškinį spręsti teismo nuožiūra. Tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta darbo sutartis, kurioje yra įrašas, kad nuo 2006-05-01 atsakovas bendrovėje dirbo rinkodaros direktoriaus pareigose, jam nustatytas 4 000 Lt darbo užmokestis. Šią darbo sutarties sąlygos pataisą bendrovės vardu pasirašė D. M., kuris tuo metu ėjo direktoriaus pareigas. D. M. yra ieškovo direktorius. Nuo 2010-09-01 darbo užmokesčio dydžio sąlyga pakeista nustatant atsakovui 3 400 Lt darbo užmokestį. D. M. tuo metu buvo bendrovės akcininkas. Nuo 2012-01-23 atsakovas priimtas dirbti direktoriaus pareigose, t.y. iš esmės jis buvo paaukštintas pareigose, jo atsakomybės laipsnis išaugo, todėl abejotina, kad nenustačius vadovo atlyginimo akcininko sprendimu, jis privalėjo dirbti už minimalią mėnesinę algą, kai tuo tarpu visiškai aiški ir nekvestionuojama yra ieškovo direktoriaus ir akcininko valia mokėti didesnį darbo užmokestį už žemesnes pareigas.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir nurodė, kad LR akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 str. 3 d. nustato, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. UAB „Garbeta“ įstatų 44 p. numatė, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis. Sutartį su bendrovės vadovu Bendrovės vardu pasirašo visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo. Nors atsakovo darbo užmokestis nebuvo nurodytas darbo sutartyje bei dėl jo dydžio nebuvo priimto sprendimo visuotinio akcininkų sprendimo metu, tačiau tai nepatvirtina ieškovo nurodytos aplinkybės, jog atsakovui kaip įmonės direktoriui turėjo būti mokamas minimalus darbo užmokestis. Trečiasis asmuo D. M. teigė, kad tuo metu kai įmonės „Garbeta“ direktoriumi buvo paskirtas atsakovas įmonės finansinė padėtis buvo sunki, todėl atsakovui negalėtų būti mokamas tokio dydžio atlyginimas, t.y. 3400,00 Lt. D. M. mano, kad jie susitarė, kad pirmiau atsakovas padirbs direktoriaus pareigose ir vėliau jie nuspręs, atsižvelgiant į įmonės finansines galimybes, kokio dydžio atlyginimas mokėtinas atsakovui kaip įmonės direktoriuiTeismo vertinimu, tokie trečiojo asmens D. M. teiginiai nėra pagrįsti jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad darbo sutarties pakeitimą dėl atsakovo skyrimo direktoriumi pasirašė būtent trečiasis asmuo D. M.. Kai jis pasirašė darbo sutartį dėl atsakovo pareigų pakeitimo, tai atitinkamai jis matė ir žinojo kokio dydžio iki paaukštinimo pareigose, t.y. jo paskyrimo direktoriumi, turėjo atsakovas, t.y. 3.400 Lt. Akivaizdu, kad atsakovą paskirus direktoriumi, jeigu nebuvo susitarta kitaip, jis negalėjo gauti mažesnio darbo užmokesčio, negu jis gaudavo dirbant kitose žemesnėse pareigose, t.y. 3.400,00 Lt. Be to, iš byloje esančių Atlyginimo žiniaraščių matyti, kad atsakovo kaip direktoriaus darbo užmokestis yra didžiausias, tačiau tai ir patvirtina, tai kad jis kaip įmonės direktorius turėjo ir galėjo gauti didžiausią įmonėje darbo užmokestį. Ieškovas atsakovo neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) įmonės „Garbeta“ atžvilgiu neįrodė, o teismas jų nenustatė. Nesant vienos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, negalima konstatuoti, kad atsakovui kaip įmonės vadovui kilo civilinė atsakomybė.

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai. Atsakovas, vienasmeniškai nusprendęs dėl atlyginimų dydžio, pažeidė imperatyvią teisės normą ABĮ 37 str., nustatantį išimtinę visuotinio akcininkų susirinkimo teisę nustatyti direktoriui atlyginimą ir savo veiksmais padarė žalą. Kadangi bendrovė bankrutavo, žalą patyrė ir jos kreditoriai.Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes nusprendė, kad ieškovas turi įrodyti aplinkybę, kad akcininkai nusprendė mokėti algą mažesnę nei 3400 Lt. Teismas sprendė, kad akcininkų sprendimo dėl darbo užmokesčio dydžio nebuvimas ir darbo užmokesčio dydžio nenurodymas nepatvirtina fakto, kad direktoriui turi būti mokamas minimalus darbo užmokestis.Pagal CK 6.758 str. 2 d., jeigu sutarties šalis verslininkas, preziumuojama, kad pavedimo sutartis atlygintinė. ABĮ nustato pareigą sudaryti darbo sutartį. Nesant nustatyto darbo užmokesčio, teisė į valstybės nustatytą minimalų darbo užmokestį garantuota.Trečiasis asmuo UAB „Garbeta“ akcininkas D. M. parodė, kad dėl atlyginimo nebuvo susitarta, bet susitarta, kad direktorius turi įvertinti įmonės finansinę padėtį ir tada bus sprendžiama dėl atlyginimo dydžio, tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad šie parodymai nepagrįsti rašytiniais ir kitais įrodymais.Atsakovas patvirtino, kad jis pats, be akcininkų sprendimo, nustatė 2500 Lt atlyginimą ir pats su savimi pasirašė darbo sutarties pakeitimą.UAB „Garbeta“ veikla 2011 ir 2012 metais buvo nuostolinga. Nuostoliai išaugo iki 1862306 Lt.Trečiasis asmuo suvokė, kad su paskirtu direktoriumi turi būti sudaryta darbo sutartis nustatant darbo užmokesčio dydį, nes su paskirta direktore G. M. sudaryta darbo sutartis nurodant konkretų darbo užmokesčio dydį.Atsakovo pažeidimas buvo tęstinis (nuo 2013-04-14 iki 2016-04-14), todėl ieškinys paduotas 2016-04-14 nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Taikytina CK 1.127 str. 3 d. nuostata.Atsakovas pateikė atsiliepimą ir prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad ieškovas turi įrodyti aplinkybę, kad atsakovui buvo nustatytas minimalus darbo užmokestis. Ieškinio reikalavimo sumą sudaro skirtumas tarp išmokėto ir minimalaus darbo užmokesčio. Atsakovo teigimu, atsakovui nebuvo nustatytas minimalus darbo užmokestis.Iki atsakovą paskiriant direktoriumi atsakovas dirbo rinkodaros direktoriumi bei gavo 3400 Lt darbo užmokestį. Apie šią aplinkybę žinojo ir ieškovo direktorius D. M.. Tai reiškia žinojo ir ieškovas. Tai patvirtina D. M. parašai atsakovo darbo sutartyje.UAB „Garbeta“ 2012-01-17 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo tik pakeistos atsakovo pareigos (paaukštintas pareigose) paliekant iki to gautą darbo užmokestį 3400 Lt. ir kuris visiems bendrovės akcininkams buvo žinomas. Prieš atsakovą dirbusiai direktorei G. M. buvo mokamas toks pats darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis 3400 Lt/mėn. Ieškovas apie atsakovui mokamą darbo užmokestį sužinojo jau 2012-01-23.Šus ieškinys pareikštas kaip nesąžininga gynybos priemonė kitoje civilinėje byloje, kuri nagrinėjama kitoje Kauno apygardos teismo byloje Nr.e2-1383-480/2016 dėl D. M. neteisėtai išmokėto darbo užmokesčio priteisimo.Atsakovui mokėtas darbo užmokestis nevertintinas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo kriterijų. Priešingai, minimalus bendrovės vadovo atlyginimas galėtų sukelti abejonių dėl jo neskaidrumo.Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad darbo sutartis gali būti pripažinta sudaryta ir tais atvejais, kai šalys nesusitarė dėl mokėtino darbo užmokesčio.Svarbi ir bankroto administratoriaus pozicija, kuris atstovaudamas kreditorių interesus ir būdamas profesionalas įpareigotas įvertinti bendrovės sandorius. BUAB „Garbeta“ bankroto administratorė patikrino atsakovo darbo sutartį ir pažeidimų nenustatė.Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, nes D. M. 2012-01-23 pasirašė darbo sutarties, kurioje nurodytas 3400 Lt/mėn. darbo užmokestis, pakeitimą. Dėl to senaties terminas ieškiniui pateikti suėjo vėliausiai 2015-01-23.Atsakovas dalies darbo užmokesčio dėl kurio išmokėjimo galėjo atsirasti žala, žala, nes BUAB „Garbeta“ bankroto byloje patvirtintas atsakovo R. J. 4292,73 eur kreditorinis reikalavimas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą ir teismo sprendimo argumentams. Apeliantas remiasi pagrindiniu argumentu, kad tik rašytine forma įformintas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas yra vienintelis leistinas įrodymas ir tik jo pateikimas į bylą gali patvirtinti visuotinio akcininkų susirinkimo įvykimo ir/arba priimto sprendimo faktus, o jo nebuvimas visais atvejais byloje savaime lemia besąlygišką išvadą, jog sprendimo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009 konstatuota, jog „... apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė esmine bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumą patvirtinančia aplinkybe rašytinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų padidinti bendrovės vadovo atlyginimą nebuvimo faktą. Pažymėtina, kad iš ieškinio reikalavimų buvusiam administracijos vadovui pagrindu nurodytų aplinkybių matyti, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas grindžiamas tuo, kad jis vienašališkai, be bendrovės akcininkų sprendimo, pasididino sau atlyginimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju tas faktas, jog nagrinėjant bylą nebuvo pateikta rašytinių visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl bendrovės vadovo atlyginimo padidinimo, savaime neįrodo, kad atsakovas pats vienašališkai nustatė sau didesnį atlyginimą“. Kitoje byloje kasacinis teismas, pažymėjęs, kad „...nors bendrovės akcininkai formaliai nepriėmė sprendimo dėl bendrovės vadovo atlyginimo dydžio, tačiau iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog jie žinojo apie vadovo atlyginimo dydį“, konstatavo, kad teismai pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, pareikšto nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2006). Kasacinėje byloje, kurioje ieškovė, su kuria nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, prašė priteisti jai nesumokėtą darbo užmokestį ir neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį tenkino iš dalies. Ieškovė pateikė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog tais atvejais, kai darbo sutartis pripažįstama sudaryta jos šalims susitarus dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų DK 95 str. 1 d., tačiau nenustatytas susitarimas dėl darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio, teismas šią darbo sutarties spragą turi užpildyti vadovaudamasis DK įtvirtintu teisingo mokėjimo už darbą principu, atsižvelgdamas į darbo užmokesčio toje (analogiškoje) įmonėje, mokamo už tokį patį ar lygiavertį darbą, dydį (2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015).Iš paminėtų kasacinio teismo nutarčių motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad tam tikrais atvejais visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo dėl vadovo darbo užmokesčio formalus nepriėmimas, jei akcininkai faktiškai yra pritarę gaunamam darbo užmokesčio dydžiui, per se nebūtinai lemia (tik) išvadą, kad vadovas padidintą darbo užmokestį gavo neteisėtai. Būtina įvertinti ir kitas šalių santykių aplinkybes.Pagal bendrąją taisyklę civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik teismui nustačius neteisėtus veiksmus. Siekiant nustatyti, ar asmuo elgėsi teisėtai, būtina konstatuoti, kam ir kokias pareigas šis asmuo turėjo, t. y. atsakomybės subjektas yra asmuo, padaręs žalą dėl tam tikrų pareigų pažeidimo. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo pripažįstamas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011). Tik nustačius atsakovo, kuris buvo bendrovės vadovu neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Apelianto nuomone, paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes sprendė, kad ieškovas turėjo įrodyti kad atsakovą paskyrus direktoriumi, jeigu nebuvo susitarta kitaip, jis negalėjo gauti mažesnio darbo užmokesčio, negu jis gaudavo dirbant kitose žemesnėse rinkodaros direktoriaus pareigose, t.y. 3.400,00 Lt. Be to, atsakovo kaip direktoriaus darbo užmokestis yra didžiausias, tačiau tai ir patvirtina, tai kad jis kaip įmonės direktorius turėjo ir galėjo gauti didžiausią įmonėje darbo užmokestį.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas iki jo paskyrimo UAB „Garbeta“ vadovu dirbo rinkodaros direktoriumi ir pagal raštu sudarytą darbo sutartį gavo 3400 Lt mėnesinį darbo užmokestį. Nuo 2012-01-23 paskyrus atsakovą aukštesnes direktoriaus pareigas darbo sutarties pakeitimą, kuriame pasirašė ieškovo vadovas tretysis asmuo D. M. nurodydamas tik naujas direktoriaus pareigas. Įrašas yra tame pačiame darbo sutarties lape, kuriame nurodytas atsakovo, dirbusio rinkodaros direktoriumi, 3400 Lt mėnesinis darbo užmokestis. Tai leidžia preziumuoti, kad ieškovo vadovas tretysis asmuo D. M. nuo 2010-09-01 žinojo apie atsakovui mokomą darbo užmokestį ir tam neprieštaravo. Ieškovas šios prezumpcijos nepaneigė.Ieškovas pateikė buvusios direktorės G. M. darbo sutartį, kurioje pasirašydamas D. M. nurodė konkretų atlyginimo dydį. Apelianto teigimu, tai patvirtina, kad akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo D. M. suvokė pareigą darbo sutartyje nustatyti konkretų direktoriaus darbo užmokestį. Apelianto vadovas tretysis asmuo D. M. teigė, kad darbo sutartyje su atsakovu darbo užmokestis nebuvo nustatytas, nes reikėjo vertinti įmonės finansinę būklę.Teismo vertinimu, reikšminga tai, kad ginčo laikotarpis, kai, ieškovo teigimu, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus mokėdamas nepagrįstai didelį darbo užmokestį nesant akcininkų sprendimo tesėsi daugiau kaip pusketvirtų metų. Šis laikotarpis buvo pakankamas įvertinti įmonės finansinę būklę. Tiek atsakovas, tiek ieškovo vadovas D. M. dviese valdė bendrovės akcijų paketus, todėl galėjo gauti visą informaciją apie bendrovės finansinius duomenis. Atsakovą paskyrus vadovu jam išmokamas darbo užmokestis nepasikeitė ir liko toks pats kaip ir dirbant rinkodaros direktoriumi. Taikant tikimybių pusiausvyros principą, labiau tikėtina, kad bendrovės akcininkai (ir D. M.) žinojo apie vadovui mokamo atlyginimo dydį, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atlyginiams buvo išmokamas nesant akcininkų pritarimo, t.y. neteisėtai. Be to, pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis teismai išnagrinėjo kitą civilinę bylą, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, pagal R. J. firmos „Riposta“ ieškinį atsakovui D. M. dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo UAB„Riposta“. Išnagrinėtoje byloje ieškovas teigė, kad akcininko sprendimu atsakovui buvo nustatytas 1 500 Lt atlyginimas. Ieškovas teigė, kad atsakovas nuo 2007 m. spalio iki 2016 m. vasario mėnesio išsimokėjo sau didesnį – 4 000 Lt darbo užmokestį, taip pat padarė įmonei žalos, nes iš jos sąskaitos buvo mokamos įmokos už atsakovą į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi civ.byloje Nr.e2A-921-178/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismai nustatė, kad UAB „Riposta“ vadovu paskirtas atsakovas, kuriam nustatytas 1 500 Lt mėnesinis darbo užmokestis. Atsakovas UAB „Riposta“ vadovu dirbo nuo 2007 m. rugsėjo 3 d., atlyginimas už rugsėjo mėnesį buvo 1 500 Lt. Atsakovas nuo 2007 m. spalio iki 2016 m. vasario mėnesio išsimokėjo sau didesnį – 4 000 Lt darbo užmokestį. Teismai konstatavo, kad ieškovas ir finansinės atskaitomybės turėjo galimybę žinoti, kad atsakovui mokamas padidintas darbo užmokestis, todėl ieškinys atmetamas.Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti, todėl teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog teisės pažeidimo apskritai nebuvo, klausimai, susiję su ieškinio senaties termino taikymu, neiškyla.Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovo priteisiama 700,89 eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93 str. 1 ir 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. J. iš ieškovo 700,89 eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.