Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Kęstučio Jucio, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro E. T. (toliau – ir Prokuroras) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos), nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. buvo kaltinamas tuo, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – 2004 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1424 patvirtintų „Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos“ taisyklių 6 punkto reikalavimą – „Norint negrąžinamai arba laikinai išvežti iš Lietuvos Respublikos (Europos Bendrijos teritorijos) kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus, išvardytus kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, kuriuos išvežant iš Lietuvos Respublikos būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos leidimą, sąraše, būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos išduotą leidimą, kurio formą, spausdinimo reikalavimus, pildymo, įforminimo ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo kontrolės pagal leidimus taisykles nustato Kultūros ministerija, suderinusi su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos“, neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno antikvarinį daiktą, o būtent 2011-12-13 Švedijos internetiniame aukcione www.tradera.com, naudodamas prisijungimo vardą „v.“, aukciono vartotojui O. W., gyv. (duomenys neskelbtini), už 66 Švedijos kronas (2011-12-13 SEK kursas 0,38215 LTL, t. y. 25,22 Lt, t. y. 7,30 EUR) pardavė 5 antikvarinius kryželius, kuriuos 2012-12-22 neteisėtai išsiuntė paštu iš Lietuvos Respublikos į Norvegiją, adresu (duomenys neskelbtini).

Be to jis, buvo kaltinamas tuo, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – 2004 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1424 patvirtintų „Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos taisyklių“ 6 punkto reikalavimą – „Norint negrąžinamai arba laikinai išvežti iš Lietuvos Respublikos (Europos Bendrijos teritorijos) kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus, išvardytus kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, kuriuos išvežant iš Lietuvos Respublikos būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos leidimą, sąraše, būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos išduotą leidimą, kurio formą, spausdinimo reikalavimus, pildymo, įforminimo ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo kontrolės pagal leidimus taisykles nustato Kultūros ministerija, suderinusi su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos“, neturėdamas leidimo, nuo 2013-02-22 iki 2013-05-16 pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti antikvarinį daiktą-antikvarinę 5 erių nominalo monetą, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku Švedijos internetiniame aukcione www.tradera.com, naudodamas prisijungimo vardą „v.“, paskelbęs apie parduodamą antikvarinį daiktą – antikvarinę 5 erių nominalo monetą, susitaręs dėl minėto daikto pardavimo už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, pasikėsino laikotarpiu nuo 2013-02-22 iki 2013-05-16 antikvarinę monetą neteisėtai paštu iš Lietuvos Respublikos išsiųsti į Švedijos Karalystę ją įsigyti ketinusiam asmeniui – M. A., gyv., (duomenys neskelbtini), tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes minėtą antikvarinį daiktą iš jo ketinęs įsigyti asmuo atsisakė tai daryti, be to 2013-05-16 kratos metu V. D. gyvenamosiose patalpose, esančiose, (duomenys neskelbtini), daiktas buvo rastas ir paimtas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.

Be to jis buvo kaltinamas tuo, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – 2004 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1424 patvirtintų „Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos taisyklių“ 6 punkto reikalavimą – „Norint negrąžinamai arba laikinai išvežti iš Lietuvos Respublikos (Europos Bendrijos teritorijos) kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus, išvardytus kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, kuriuos išvežant iš Lietuvos Respublikos būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos leidimą, sąraše, būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos išduotą leidimą, kurio formą, spausdinimo reikalavimus, pildymo, įforminimo ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo kontrolės pagal leidimus taisykles nustato Kultūros ministerija, suderinusi su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos“, neturėdamas leidimo, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2013-05-16 pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti antikvarinius daiktus – antikvarinę 1868 m. laidos Rusijos 20 kapeikų nominalo monetą, antikvarinę 1889 m. laidos Rusijos 20 kapeikų nominalo monetą, antikvarinę 1907 m. laidos Rusijos 20 kapeikų nominalo monetą, antikvarinę 1913 m. laidos Rusijos 20 kapeikų nominalo monetą, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku Švedijos internetiniame aukcione www.tradera.com, naudodamas prisijungimo vardą „v.“ paskelbęs apie parduodamus antikvarinius daiktus – antikvarinę 1868 m. laidos Rusijos 20 kapeikų nominalo monetą, antikvarinę 1889 m. laidos Rusijos 20 kapeikų nominalo monetą, antikvarinę 1907 m. laidos Rusijos 20 kapeikų nominalo monetą, antikvarinę 1913 m. laidos Rusijos 20 kapeikų nominalo moneta, susitaręs dėl minėtų daiktų pardavimo už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, pasikėsino nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2013-05-16 antikvarines monetas, neteisėtai paštu iš Lietuvos Respublikos išsiųsti į Švedijos Karalystę jas įsigyti ketinusiam asmeniui – A. V. (duomenys neskelbtini), tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes minėtus antikvarinius daiktus iš jo ketinęs įsigyti asmuo atsisakė tai daryti, be to 2013-05-16 kratos metu V. D. gyvenamosiose patalpose, esančiose, (duomenys neskelbtini), daiktai buvo rasti ir paimti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.

Be to jis buvo kaltinamas tuo, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – 2004 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1424 patvirtintų „Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos taisyklių“ 6 punkto reikalavimą – „Norint negrąžinamai arba laikinai išvežti iš Lietuvos Respublikos (Europos Bendrijos teritorijos) kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus, išvardytus kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, kuriuos išvežant iš Lietuvos Respublikos būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos leidimą, sąraše, būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos išduotą leidimą, kurio formą, spausdinimo reikalavimus, pildymo, įforminimo ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo kontrolės pagal leidimus taisykles nustato Kultūros ministerija, suderinusi su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos“, neturėdamas leidimo, nuo 2013-04-20 iki 2013-05-16 pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti antikvarinį daiktą – antikvarinį kryželį, o būtent: teisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku Švedijos internetiniame aukcione www.tradera.com, naudodamas prisijungimo vardą „v.“, paskelbęs apie parduodamą antikvarinį daiktą – antikvarinį kryželį, susitaręs dėl minėto daikto pardavimo už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, pasikėsino laikotarpiu nuo 2013-04-20 iki 2013-05-16 antikvarinį kryželį neteisėtai paštu iš Lietuvos Respublikos išsiųsti į Švedijos Karalystę jį įsigyti ketinusiam asmeniui – A. H. gyv., (duomenys neskelbtini), tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes minėtą antikvarinį daiktą iš jo ketinęs įsigyti asmuo atsisakė tai daryti, be to 2013-05-16 kratos metu V. D. gyvenamosiose patalpose, esančiose, (duomenys neskelbtini), daiktas buvo rastas ir paimtas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis 2004-11-09 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1424, nėra draudžiama siųstis antikvarinius daiktus, tačiau tam reikia gauti leidimą. Kadangi pats siuntimas nėra uždraustas, tokio pobūdžio draudimas negali būti nurodomas norminiuose aktuose. Prokuroro nuomone, tai leidžia teigti, jog teisinis reglamentavimas yra aiškus, o teismo išvada prieštarauja norminių aktų reikalavimams.

Anot Prokuroro, vertindamas V. D. kaltės formą, teismas išsamiai neišanalizavo ir neatskleidė tyčios turinio, tarpusavyje nesusiejo visų byloje esančių reikšmingų duomenų, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Teismas neanalizavo V. D. parodymų, kuriuose šis nurodė, jog domisi senoviniais, antikvariniais daiktais, yra susipažinęs su Lietuvoje galiojančiais įstatymais, reglamentuojančiais antikvarinių ar archeologinių daiktų įsigijimą ir nemano, kad kaip nors šiuos įstatymus pažeidė (b. t. 8, b. l. 90). Prokuroro nuomone, pastarieji paaiškinimai akivaizdžiai patvirtina, jog V. D. turi specialių žinių tiek vertinant antikvarinius daiktus, tiek teisinį jų reglamentavimą. Be to, V. D. visus daiktus pardavinėjo būtent kaip antikvarinius.

Prokuroras akcentuoja, kad V. D. daiktus siųsdavo nuolat. AB „Lietuvos paštas" pateiktais duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2012-12-31 V. D. įvairiems asmenims į užsienį siuntė 45 registruotos korespondencijos vienetus (b. t. 2, b. l. 69- 114), kas taip pat patvirtina, kad jis turi patirties ir pašto siuntų siuntimo tvarka ir reglamentavimas jam žinomas iš praktikos. Prokuroras pažymi, kad net ir atmetus šiuos argumentus, BK 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata numatanti, kad įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. Tuo tarpu 2015-06-23 Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos raštas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 birželio 23 d., V. D. į juos nesikreipė dėl leidimų išvežti iš Lietuvos Respublikos kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus (b. t. 2, b. l. 194).

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad nei viena iš apklaustų specialisčių kategoriškai negalėjo pasakyti, ar V. D. inkriminuoti daiktai yra originalūs, ar klastotės, tik išsakė nuomonę, jog tokius daiktus klastoti neverta. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visos specialistės kategoriškai patvirtino savo duotas išvadas, pažymėdamos, kad joms tirti pateikti daiktai yra antikvariniai ir jiems siųsti į užsienį yra reikalingas leidimas. Specialistė D. G. nurodė, kad tirti pateiktos monetos netgi buvo su datomis, todėl jų amžių nustatyti itin lengva ir tam nereikia specialių žinių. Anot Prokuroro, tai turėjo suprasti ir V. D.. Specialistė nurodė, kad jai nekilo jokių įtarimų, jog pateikti tirti daiktai gali būti klastotėmis. Tuo tarpu specialistė R. P. ne tik nurodė, kad jai tirti pateiktas kryželis akivaizdžiai antikvarinis, bet ir tai, kad jai nekilo jokių įtarimų dėl jo autentiškumo. Specialistė A. Š. netgi nurodė, kad jai tirti pateikti kryželiai yra iškastiniai, nes jie padengti patina, kuri susiformuoja daiktui būnant po žeme.

Pasak Prokuroro, visos šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. D. suprato, jog parduoda ir siunčia antikvarinius daiktus, jam buvo žinomi apribojimai dėl antikvarinių daiktų siuntimo į užsienį, bei kad daiktų siuntimui reikalingas leidimas.

Tuo pačiu Prokuroras pažymi, kad antikvarinius daiktus V. D. siuntė supakuotus ar įdėjęs į voką, tad, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, pašto darbuotojai neturėjo galimybės patikrinti visų laiškų ir siuntų turinio. Jau nekalbant apie tai, kad tokią teisę jie turi tik išimtinais atvejais. Be to, už pašto siuntų turinį visada atsako jo siuntėjas, o ne pašto darbuotojas.

Prokuroras taip pat nurodo, jog teismui suabejojus liudytojo O. W. parodymais, susijusiais su jo iš V. D. įsigytų antikvarinių kryželių skaičiumi, turėjo būti tikslinamas pastarajam pareikštas kaltinimas, o ne priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Advokatės teigimu, byloje taip pat nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad būtent V. D., būtent paštu iš Lietuvos nusiuntė O. W. iš pastarojo paimtus 5 kryželius.

Advokatė atkreipia dėmesį ir į tai, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, jo veiksmuose reikia nustatyti nusikaltimo sudėties požymius, nurodytus BK specialiosios dalies straipsnyje. Kontrabandos objektyviesiems požymiams būdingi tik aktyvūs veiksmai, t. y. neteisėtas daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Kontrabanda yra privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant arba neturint leidimo gabenti jų tiek iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tiek į jos teritoriją. Advokatės nuomone, vien vokų su užrašytais adresais ir juose esančiais daiktais radimas namuose nėra pakankamas konstatuoti pasikėsinimą padaryti kontrabandą.

Teisiamojo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti.

Advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog V. D. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamoji atsakomybė už kontrabandą pagal BK 199 straipsnio 1 dalį pirmiausia siejama su daiktų, kuriems taikytinos muitinės priežiūros priemonės ir kurių vertė viršija 250 MGL (BBND), neteisėtu gabenimu per valstybės sieną: 1) nepateikiant jų muitinės kontrolei arba 2) kitaip jos išvengiant. Pažymėtina, kad kartu BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyta speciali kilnojamųjų kultūros vertybių ar antikvarinių daiktų kontrabandos rūšis, kurios baudžiamumas siejamas su leidimo gabenti tokius daiktus neturėjimu. Šios alternatyvios kontrabandos rūšies turinys glaudžiai susijęs su kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų teisinės apsaugos subtilybėmis. Taigi siekiant tinkamai jį atskleisti, būtina atlikti šią sritį reglamentuojančių teisės aktų analizę. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog antikvarinių daiktų išvežimas iš šalies bei su tuo susiję reikalavimai ir draudimai įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose yra reglamentuoti aiškiai ir nedviprasmiškai, tačiau su šiuo teiginiu negalima visiškai sutikti.

Pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį antikvariniai daiktai apibūdinami kaip visi prieš 50 metų ir anksčiau sukurti kilnojamieji žmogaus veiklos medžiaginiai kūriniai ir kiti kilnojamieji daiktai ar jų dalys, nesvarbu, kokia jų kultūrinė vertė. To paties įstatymo 14 straipsnio 2 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad kilnojamosios kultūros vertybės ir antikvariniai daiktai, įrašyti į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, gali būti išvežami tik turint leidimą. Vadovaujantis BK 199 straipsnio 1 dalimi, šių vertybių (kaip ir BK 199 straipsnio 2 dalyje nurodytų narkotinių, psichotropinių, sprogstamųjų, radioaktyviųjų medžiagų, ginklų, šaudmenų ir kt.) gabenimo per valstybės sieną pripažinimas kontrabanda gali būti ir nesusijęs su muitinės kontrolės vengimu, pakanka neturėti atitinkamo leidimo. Formaliai žiūrint, baudžiamajai atsakomybei kilti nesvarbu net ir tai, kad šie daiktai deklaruojami ir pateikiami muitinės kontrolei, o jų vertė mažesnė nei 250 MGL (BBND) dydis. Taigi tokio pobūdžio bylose esminę reikšmę turi asmens pareiga tam tikrais atvejais gauti leidimą išvežti antikvarinį daiktą iš Lietuvos Respublikos bei šio leidimo gavimo ypatumai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog įstatymų leidėjas aiškiai nurodo antikvarinių daiktų, kuriems išsivežti toks leidimas yra reikalingas, sąrašą. Šis sąrašas (toliau – ir Sąrašas) yra įtvirtintas 2004 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1424 patvirtintose „Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos“ taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Tai reiškia, jog daikto priskyrimas prie antikvarinių daiktų, t. y. konstatavimas, jog tam tikras daiktas buvo sukurtas prieš 50 metų ir anksčiau, pats savaime nesuponuoja asmeniui pareigos kreiptis į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos dėl leidimo išvežti tokį daiktą gavimo. Sutiktina, jog vadovaujantis minėtu sąrašu prie daiktų, kurių išvežimui iš Lietuvos Respublikos yra būtina gauti leidimą, priskirti pakankamai plataus asortimento antikvariniai daiktai, tačiau dauguma jų senesni kaip 100 metų, ir tik kai kuriais atvejais sąraše nurodomi daiktai, sukurti prieš 50 metų. Tokiais daiktais laikytini: 1) tapybos kūriniai, koliažai ir panašios dekoratyvinės plaketės, sukurti tik ranka bet kuriomis kūrimo priemonėmis, naudojant bet kokią medžiagą; 2) grafikos kūriniai (graviūros, estampai, litografijos, šilkografijos, piešiniai); 3) skulptūrų arba statulų originalai ir jų kopijos, padarytos tokiu būdu kaip ir originalai; 4) inkunabulai ir rankraščiai, tarp jų žemėlapiai ir natos – pavieniui arba kolekcijomis. Advokatė pagrįstai pažymi, kad prie pastarųjų daiktų nėra priskiriami V. D. pateiktame kaltinime nurodyti antikvariniai daiktai – kryželiai ir monetos. Taigi, priešingai nei teigia Prokuroras, net ir žinodamas, jog jo turimi daiktai laikytini antikvariniais ir turėdamas specialių žinių šioje srityje, V. D. galėjo nesuvokti savo pareigos šiuo konkrečiu atveju kreiptis į atitinkamą instituciją dėl leidimo išvežti kryželius ir monetas iš Lietuvos Respublikos gavimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad apklausiamos teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme specialistės D. G., R. P., A. Š. (b. t. 8, b. l. 165-167) patvirtino, jog joms tirti pateikti daiktai – monetos ir kryželiai, laikytini antikvariniais. Specialistės taip pat nurodė, jog tokių daiktų išvežimui būtina gauti atitinkamą leidimą, tačiau reikėtų pažymėti, kad nei specialistės, nei kaltintojas, formuluodamas V. D. pareikštą kaltinimą, konkrečiai nenurodė kokiai iš Sąraše nurodomų antikvarinių daiktų kategorijų priskirtini V. D. turėti daiktai. Nagrinėjamu atveju galima tik numanyti, jog kryželiai, sukurti XVII – XVIII amžiuje (b. t. 1, b. l. 161-162, b. t. 8, b. l. 165-167), turėtų būti priskirti aukso, sidabro ir kitų metalo dirbinių, sukurtų seniau kaip prieš 100 metų, kategorijai. Tuo tarpu monetos tikriausiai priskirtinos prie numizmatikos kolekcijos ir kolekcionavimo objektų. Akcentuotina, jog vadovaujantis Taisyklėmis, pastaruoju atveju leidimo reikia tik tuomet, kai kolekcionavimo objektai, turi kolekcionavimui reikalingų savybių, – tai turi būti daiktai, kurie yra palyginti reti, kurie paprastai nenaudojami pagal pirminę paskirtį, dėl kurių sudaromi ypatingi sandoriai, kuriais neprekiaujama kaip kitais daiktais ir kurie turi didelę vertę.

Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad aukščiau aptartas teisinis reguliavimas suponuoja prezumpciją, jog visi antikvarinių daiktų turėtojai žino jų amžių bei kitus ypatumus ir, norėdami juos gabenti į užsienį, supranta būtinumą gauti atitinkamą leidimą. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ši antikvarinių daiktų teisinei apsaugai būdinga prezumpcija negali būti lemiamas veiksnys nustatant asmens nusikalstamą tyčią vykdyti kontrabandą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-60-788/2015). Prokuroras nepagrįstai nurodo, jog vien to, jog V. D. domėjosi antikvariniais daiktais, žinojo, kad jie yra nesuklastoti ir numanė jų tikrąjį amžių, pakanka konstatuoti, jog parduodamas ir siųsdamas tokius antikvarinius daiktus į užsienį, jis žinojo taikomus apribojimus bei suvokė būtinumą gauti leidimą. Šią išvadą pagrindžia ne tik aukščiau aptartos antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos teisinio reguliavimo subtilybės, bet ir V. D. numanoma menka kultūrinė jo turėtų daiktų vertė. Pažymėtina, kad specialistė D. G., priklausanti Vertybių išvežimo komisijai, pirmos instancijos teisme paaiškino, jog nustačius, kad antikvarinis daiktas yra vertingas, paprastai tai yra nurodoma specialisto išvadoje. Toje pačioje išvadoje yra teikiamas prašymas perduoti tokį daiktą muziejui. Anot specialistės, šis prašymas nėra reiškiamas, jei daiktas yra menkavertis (b. t. 8, b. l. 165). Specialistės taip pat nurodė, jog joms pateikti tirti antikvariniai daiktai (radiniai) nėra reti Lietuvoje. Pasak jų, jie yra būdingi ir mūsų kaimyninėms valstybėms (b. t. 8, b. l. 165-167). Bylos medžiaga nustatyta, jog teikiant specialisto išvadas, nebuvo prašoma perduoti rastų daiktų muziejui. Šio prašymo specialistės nepateikė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog V. D. turėti antikvariniai daiktai didesnės kultūrinės vertės neturi.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, ir kad nustatytos teisinės priemonės neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta. Nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Todėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymas už antikvarinių daiktų kontrabandą pagal leidimo neturėjimo požymį visada turi būti pagrįstas teismo įsitikinimu, kad šių daiktų gabentojas iš tiesų suvokė ne tik formalų būtinumą turėti leidimą, bet ir faktą, kad gabenamas daiktas turi kultūrinę vertę, dėl kurios šiam taikoma valstybės apsauga, ir kad jis veikia priešingai šios apsaugos tikslams – išsaugoti kultūros vertybes dabarties ir ateities kartoms. Tik tada galima daryti išvadą apie tyčinį veikos pobūdį ir pakankamą jos pavojingumą baudžiamajai atsakomybei taikyti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-60-788/2015).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo, kad V. D. pareikštas kaltinimas iš esmės grindžiamas vien formaliu būtinumu turėti leidimą. Išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus bei teisėjų kolegijai priėjus išvados, jog pas V. D. rasti antikvariniai daiktai neturi didesnės kultūrinės vertės, dėl kurios jiems turėtų būti taikoma valstybinė apsauga, konstatuotina, jog išteisintojo veiksmai negali būti vertinami kaip itin šiurkščiai pažeidžiantys žmogaus teises ir laisves, kitas Konstitucijos saugomas ir ginamas vertybes, t. y. kaip sunkus nusikaltimas, už kurio padarymą įstatymas numato itin griežtas bausmes. Toks asmens veikos vertinimas bei jo nuteisimas vien tik formaliu pagrindu, neatitiktų baudžiamosios teisės paskirties ir yra negalimas teisinėje demokratinėje visuomenėje.

Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nėra neginčytinai nustatyta, jog siųsdamas turėtus antikvarinius daiktus (kryželius) į užsienį, V. D. suvokė, kad jiems gabenti būtinas leidimas ir kad šių daiktų išsiuntimas iš Lietuvos pažeidžia tokiems daiktams taikomą valstybės teisinę apsaugą, ir norėjo ją pažeisti, t. y. veikė kontrabandos nusikaltimui būdinga tiesiogine tyčia. Šios abejonės pirmos instancijos teismo pagrįstai buvo vertintinos išteisintojo naudai, todėl 2015 g. gruodžio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl V. D. išteisinimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (dėl kryželių kontrabandos) paliekamas nepakeistas.

Tas pats pasakytina ir dėl V. D. inkriminuotų pasikėsinimų padaryti kontrabandą (3 veikos). Teisėjų kolegija sutinka su Advokatės nurodytais argumentais, jog traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, jo veiksmuose reikia nustatyti nusikaltimo sudėties požymius, nurodytus BK specialiosios dalies straipsnyje. Kontrabandos objektyviesiems požymiams būdingi tik aktyvūs veiksmai, t. y. neteisėtas daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Taigi kaltinant asmenį pasikėsinimu padaryti šį nusikaltimą, būtina nustatyti, jog jis savo aktyviais tyčiniais veiksmais neturėdamas leidimo faktiškai jau buvo pradėjęs gabenti antikvarinius daiktus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Šiuo konkrečiu atveju tokiais veiksmais galėtų būti laikomi V. D. nuvykimas į paštą, turėtų vokų perdavimas pašto darbuotojams ir pan. Kaip pagrįstai nurodo Advokatė, vien vokų su juose buvusiais antikvariniais daiktais radimo V. D. namuose fakto, nepakanka pasikėsinimo padaryti kontrabandą konstatavimui. Ta aplinkybė, jog vėliau išteisintasis būtų bandęs ir vėl siųsti šiuos vokus, o atitinkamai - ir juose buvusius antikvarinius daiktus, į užsienį, tėra tik numanymas, kuriuo negali būti vadovaujamasi sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. D. ėmėsi aukščiau nurodytų aktyvių veiksmų kontrabandai įvykdyti, darytina išvada, jog jo veikos (antikvarinių daiktų sudėjimas į vokus ir adresų ant pastarųjų užrašymas) galėtų būti vertinamos tik kaip rengimasis padaryti BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (BK 21 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad šiai nusikalstamos veikos stadijai, kaip ir kontrabandos sudėčiai, būdinga tik tyčinė kaltės forma. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, išsamiai pasisakydamas šiuo klausimu, pritarė skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl kontrabandai būdingos tyčios V. D. veiksmuose nebuvimo, konstatuotina, jog išteisintasis nepadarė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje surinkta medžiaga leidžia pagrįstai manyti, kad V. D. plačiau domisi antikvariniais daiktais. Tačiau nagrinėjamoje byloje jam pareiškus kaltinimą tik dėl didesnės kultūrinės vertės neturinčių kryželių kontrabandos bei pasikėsinimo išsiųsti į užsienį antikvarines monetas ir vieną kryželį, teismas pasisako dėl V. D. kaltės tik jam pareikšto kaltinimo ribose.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro E. T. apeliacinį skundą atmesti.