Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Mickevičienės ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš M. G. konfiskuota 289,62 Eur (1 000 Lt).

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad siekdamas, jog nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos, veikdamas organizuota grupe su R. Š., A. K., G. P., J. V., kurių atžvilgiu yra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, ir tyrimo nenustatytais asmenimis, iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, įgyti, pirkti ir parduoti D. K. darbui prostitute Jungtinėje Karalystėje bei pelnytis išjos prostitucijos, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, pasinaudodamas nukentėjusios D. K. pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, socializuoto elgesio sutrikimu, lengvu protiniu atsilikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, ribotu intelektu, adaptacijos sutrikimu, taip pat apgaule – melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, pirko ir pardavė D. K., o būtent:

2011 m. sausio mėnesio tyrimo nenustatytą dieną, per kelis kartus, R. Š. tiesiogiai bei telefoninių pokalbių metu įkalbinėjo ir tokiu būdu užverbavo D. K. vykti į Angliją tvarkyti kambarių viešbutyje. D. K. sutikus, R. Š. paskambino M. G. ir pasiūlė nukentėjusiąją kaip tinkamą dirbti prostitute. M. G. 2011 m. sausio 23 d. paskambinęs I. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, paprašė nuvykti prie parduotuvės „Maxima“ (duomenys neskelbtini), Anykščių mieste, ir pasiėmus ją apgyvendinti savo namuose. Tą pačią dieną I. K. nuvyko prie parduotuvės „Maxima“ (duomenys neskelbtini), Anykščių mieste, paėmė D. K. ir ją apgyvendino L. K. gyvenamame bute (duomenys neskelbtini), Anykščiuose, kur nukentėjusioji gyveno iki 2011 m. sausio 24 d. Už tai M. G. sumokėjo I. K. 100 litų bei davė alaus. 2011 m. sausio 24 d. tyrimo nenustatytu automobiliu M. G. nugabeno nukentėjusiąją į namą Biržuose, (duomenys neskelbtini), pas A. K., kuris, turėdamas tikslą D. K. parduoti dirbti prostitute ir pelnytis iš jos prostitucijos, telefonu susisiekęs su G. P. pasiūlė jam įsigyti nukentėjusiąją D. K.. 2011 m. sausio 25 d. G. P., turėdamas tikslą įsitikinti ar nukentėjusioji tinkama dirbti prostitute, nurodė J. V. atgabenti nukentėjusiąją pas jį į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. J. V. atgabenus nukentėjusiąją pas G. P. į namus, G. P. su J. V. apžiūrėjo nukentėjusiąją ir nusprendė, kad ji yra tinkama dirbti prostitute. Jie pažadėjo nukentėjusiajai darbą viešbutyje, pusnuogę nufotografavo, davė naujus darbužius. Po to J. V. parvežė atgal nukentėjusiąją pas A. K. į butą, adresu (duomenys neskelbtini), Biržuose, kur M. G. ir A. K. už 1 000 litų pardavė nukentėjusiąją J. V. ir G. P., kurie įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentą ir iki 2011 m. sausio 27 d. laikė A. K. gyvenamame bute, (duomenys neskelbtini), Biržuose. Po to J. V. susitaręs su G. K. (G. K. dėl šios nusikalstamos veikos nėra kaltas) dėl jos nugabenimo į Jungtinę Karalystę, 2011 m. sausio 27 d., apie 03.28 val., Biržų m., (duomenys neskelbtini) esančioje degalinėje „Lukoil“ įsodino nukentėjusiąją į mikroautobusą VW LT 35, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamą G. K. ir R. K.. Turint tikslą nugabenti ją į Jungtinę Karalystę, sumokėjo už jos nugabenimą 320 litų ir 2011 m. sausio 27 d., apie 09.48 val., išgabeno nukentėjusiąją D. K. iš Lietuvos Respublikos, 2011 m. sausio 29 d. apie 01.31 val. E. B., veikdamas bendrininkų grupe su G. P., abu pasitiko D. K. Jungtinėje Karalystėje ir perleido tyrimo nenustatytiems asmenims už nenustatytą sumą pinigų. Po to nukentėjusiajai atsisakius verstis prostitucija ir gražinus nukentėjusiąją D. K. G. P. ir E. B., pastarieji pardavė nukentėjusiąją tyrimo nenustatytiems asmenims už 500 svarų sterlingų (ne mažiau kaip už 2 500 litų), bei susitarė, kad įgiję D. K. asmenys mokės G. P. ir E. B. 10 procentų nuo D. K. uždirbtų pinigų. Tyrimo metu nenustatyti asmenys, įgiję nukentėjusiąją, atėmė iš jos asmens dokumentus ir panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus jos atžvilgiu, laikė ją nelaisvėje tyrimo nenustatytoje vietoje, kur D. K. buvo verčiama dirbti prostitute iki 2011 m. vasario 17 d., kol nukentėjusioji pabėgo.

Nuteistojo M. G. advokatas Žygimantas Rutkauskas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendį bei pripažinti M. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog M. G. parodymai yra teisingi tik tiek, kiek jie neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog M. G. negalėjo paaiškinti, kodėl R. Š. prašė duoti nukentėjusiosios telefono numerį, jog vėliau neva sau prieštaraudamas teigė, kad norėjo nukentėjusiajai padėti išvykti dirbti prostitute, taip pat negalėjo aiškiai nurodyti, kodėl rūpinosi nukentėjusiosios nakvyne, vežė I. ir L. K. alkoholinių gėrimų, davė 100 litų, kokiu tikslu nuvežė nukentėjusiąją pas A. K., kodėl paėmė iš J. V. 1 000 litų. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados, pasak apelianto, pažeidžia BPK įtvirtintus principus, garantuojančius žmogaus teises, t. y. verčia kaltinamąjį įrodinėti savo nekaltumą.

Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje padarytos nepagrįstos išvados apie tai, kad M. G. parodymai yra nenuoseklūs. M. G. paaiškino aplinkybes, kodėl jis prašė R. Š. duoti kokios nors merginos telefono numerį, t. y. jis neprašė duoti būtent nukentėjusiosios telefono numerio. Nukentėjusioji pati skambino M. G. ir prašė padėti jai išvykti į užsienį dirbti prostitute. Nukentėjusioji neturėjo kur pernakvoti, todėl M. G. paskambino vienam iš brolių K. ir susitarė, jog D. K. pernakvos pas juos. Nukentėjusioji, nuvykusi į K. butą, toliau skambinėjo M. G., šiam atvykus į butą pas K., ji vėl jo prašė padėti išvažiuoti į užsienį. M. G. ruošėsi važiuoti į Biržus, kartu važiuoti norėjo ir D. K., todėl M. G. nusivežė ją į Biržus. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad D. K. nuolat vartojo alkoholinius gėrimus, buvo nuolat apgirtusi. Važiuojant į Biržus, jų automobilį sustabdė policijos pareigūnai, tačiau D. K. pareigūnų pagalbos neprašė. Atvykus į Biržus pas A. K., nukentėjusioji šio klausė apie galimybę išvažiuoti į užsienį dirbti prostitute, klausė, ar jis galėtų jai padėti. A. K. kvietimu atvyko J. V., kuris pasitikslinęs, ar D. K. tikrai nori važiuoti dirbti prostitute, pasiūlė M. G. vykti su juo. Nuvykus iki bankomato, J. V. pasiėmė pinigų ir 1 000 Lt padavė M. G.. M. G. suprato, kad D. K. sutikdama, jog jis paimtų pinigus, norėjo jam padėti, nes žinojo apie sunkią M. G. finansinę padėtį. Liudytojai L. ir I. K. neigia, kad M. G. jiems atvežė 100 Lt už D. K. nakvynę bute. Šie liudytojai patvirtino aplinkybes, jog nukentėjusioji tiek atvykusi, tiek kitą dieną vartojo alkoholinius gėrimus, buvo išėjusi iš buto ir vėl sugrįžo – jos laisvė nebuvo apribota. Pati D. K. nenurodė, jog M. G. jai siūlė užsienyje dirbti prostitute. Gynėjas nurodo, kad vertinant nukentėjusiosios teiginius, jog ji nesiūlė nuteistajam pasilikti pinigus, būtina atsižvelgti į tai, kad ji buvo neblaivi, be to, turi psichikos ir elgesio sutrikimų. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog kaip tvirtina nuteistasis, A. K. susitarė su J. V., kad šis padėtų nukentėjusiajai išvykti į užsienį dirbti prostitute, tai buvo daroma ne M. G. iniciatyva. Gynėjo manymu, M. G. veiksmai, jeigu ir yra nusikalstami, jie nebuvo iš anksto suplanuoti, aptarti ir padaryti veikiant organizuota grupe. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo M. G. ryšių su kitais neva organizuotos grupės nariais. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad fizinis ar psichologinis smurtas D. K. atžvilgiu nebuvo naudojamas nei M. G., nei kitų asmenų. Taip pat skunde nurodoma, kad nuteistojo finansinė padėtis nebuvo gera, dėl šios priežasties jis išvyko iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, kur įsidarbino, sukūrė faktinę šeimą.

Gynėjas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad rašytiniai bylos įrodymai tiesiogiai nepatvirtina M. G. inkriminuojamo nusikaltimo. Apelianto manymu, reikia atsižvelgti ir į nukentėjusiosios asmenybę, jos neatsakingą elgesį, taip pat į specialisto nurodytą aplinkybę, jog nukentėjusioji pagal savo individualias savybes galėjo aktyviai priešintis, galėjo šauktis pagalbos.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismo išvada, jog M. G. veikė organizuota grupe yra nepagrįsta, jo padaryta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog byloje nėra duomenų, kad M. G. kartu su kitais nuteistaisiais buvo aptaręs nusikalstamos veikos planą, ar pasidaliję vaidmenis darant šį nusikaltimą, tačiau daroma prielaida, kad vaidmenimis jie buvo pasiskirstę. Gynėjas tvirtina, jog nėra pagrindo teigti, kad M. G. žinojo, jog D. K. išvykti į užsienį dirbti prostitute įkalbinėjo R. Š., melagingai siūlydamas jai dirbti kambarine viešbutyje. Jokio išankstinio susitarimo tarp M. G. ir R. Š. dėl nusikalstamos veikos – prekybos žmonėmis, nebuvo. Gynėjas tvirtina, kad nebuvo jokio išankstinio susitarimo ir tarp M. G. bei A. K. apgaule išvežti nukentėjusiąją į užsienį dirbti prostitute ir iš to pelnytis. Su J. V. šiuo klausimu M. G. net nekalbėjo. J. V. perdavė M. G. 1 000 Lt, kuriuos, anot apelianto, pati D. K. prašė perduoti. Kaip D. K. buvo išgabenta iš Lietuvos ir kas tai padarė, M. G. net nežinojo. Teisme M. G. nurodė, jog nei G. P., nei E. B. jis nepažįsta. Gynėjo manymu, nusikaltimas, už kurį yra nuteistas M. G. įvyko ne dėl išankstinio susitarimo, o susiklosčius aplinkybėms, kai nukentėjusioji pati ieškojo galimybės išvykti į užsienį dirbti prostitute, o M. G. nusprendė jai padėti. Esant šioms aplinkybėms bei apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad M. G. veika yra nusikalstama, veika, pasak gynėjo, turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, kad M. G. nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, nuteistajam skirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. G. neteistas, nebaustas administracine tvarka, turi šeimą, augina mažametę dukrą, nėra jo atsakomybę sunkinančių, ar lengvinančių aplinkybių. Be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, duomenų apie kitas M. G. padarytas nusikalstamas veikas nėra. Nuo baudžiamojo persekiojimo šioje baudžiamojoje byloje M. G. nesislapstė. Nežinodamas apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą jis išvyko iš Lietuvos, apsigyveno ir įsidarbino Jungtinėje Karalystėje, kur oficialiai dirbo, gyveno su šeima ir augino mažametę dukrą. M. G. gailisi dėl 2011 m. sausio 23-27 d. įvykių, kuomet jis pasielgė lengvabūdiškai ir neatsakingai. Gynėjo manymu, bausmės tikslai būtų pasiekti paskyrus M. G. įstatyme numatytą minimalią ar jai artimą laisvės atėmimo bausmę, jeigu tokia turėtų būti skiriama ir laikytina, jog jis bausmę yra atlikęs. Apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę, į tai, kad M. G. yra suimtas nuo 2013 m. gegužės 23 d., todėl jau ilgą laiką yra ne tik izoliuotas nuo visuomenės, bet ir laikomas žymiai blogesnėmis sąlygomis nei nuteisti ir atliekantys laisvės atėmimo bausmę asmenys. Gynėjo nuomone, kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, M. G. jau atliko pakankamą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteitasis M. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. G. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde neginčijami kitų organizuotos grupės nariais pripažintų asmenų – R. Š., A. K., G. P. ir J. V. – veiksmai, be to, šie asmenys už D. K. padarytą nusikalstamą veiką buvo pripažinti kaltais ir nuteisti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-76-72/2012, todėl nurodytų asmenų veiksmai bus aptarti tik tiek, kiek jie susiję su M. G. inkriminuotais nusikalstamais veiksmais ir organizuotos grupės požymiu.

Apeliaciniame skunde, ginčijant M. G. kaltę dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nepagrįstai nesivadovavo M. G. parodymais bei kitų organizuotos grupės nariais pripažintų asmenų paaiškinimais, taip pat nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios D. K. parodymais, dėl ko teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliaciniame skunde prašoma perkvalifikuoti M. G. nusikalstamą veiką pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų dėl nukentėjusiosios neva nuolatinių prašymų išvežti ją dirbti prostitute galima spręsti, kad apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su M. G. veikos kvalifikavimu pagal BK 147 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl M. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, M. G. pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

BK 147 straipsnyje numatyta atsakomybė už prekybą žmonėmis, šiuo nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus laisvę. Veika kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje numatytas nusikaltimas, jei nustatoma bent viena straipsnio dispozicijoje numatyta alternatyvi nusikalstama veika ir bent vienas nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdas tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos. BK 147 straipsnis iš dalies konkuruoja su BK 307 straipsniu, kuriame numatyta atsakomybė už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Pagrindinis šių nusikalstamų veikų skirtumas yra tas, kad BK 307 straipsnyje nurodyti nusikalstami veiksmai su nukentėjusiu asmeniu atliekami šio sutikimu. Asmens sutikimas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį turi būti savanoriškas ir duotas gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Sutikimas, duotas dėl bet kurio iš BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens valios palenkimo būdų poveikio, nelaikomas savanorišku ir duotu suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes.

M. G. nuteistas už tai, kad siekdamas, jog nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos, veikdamas organizuotoje grupėje su R. Š., A. K., G. P., J. V., ir kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, įgyti, pirkti ir parduoti D. K. darbui prostitute Jungtinėje Karalystėje bei pelnytis iš jos prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusios D. K. pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi, socializuoto elgesio sutrikimu, lengvu protiniu atsilikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, ribotu intelektu, adaptacijos sutrikimu), taip pat apgaule (melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą), kiekvienam iš organizuotos grupės narių atliekant tam tikrą užduotį, veikdami kartu verbavo, gabeno, pirko ir pardavė D. K.. Nusikalstama M. G. veika pasireiškė tuo, kad perėmęs D. K. iš R. Š. jis nukentėjusiąją iš pradžių apgyvendino L. K. bute Anykščiuose, po to nugabeno į Biržus pas A. K. ir ten ją pardavė už 1 000 litų J. V. su G. P., kurie vėliau išvežė D. K. į Londoną, kur G. P. ir E. B. pardavė nukentėjusiąją nepažįstamiems asmenims tam, kad ši verstųsi prostitucija, o jie gautų dalį nuo nukentėjusiosios uždirbtų pinigų.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad D. K. buvo išvežta į Londoną, kur buvo parduota nenustatytiems asmenims, laikoma nelaisvėje ir verčiama verstis prostitucija. Ši aplinkybė yra patvirtinta ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir užfiksuotais G. P. ir J. V. telefoniniais pokalbiais, iš Jungtinės Karalystės gautais duomenimis, šios aplinkybės neneigia ir patys nuteistieji. Apeliaciniame skunde ginčijant M. G. kaltę akcentuojama tai, kad pati D. K. norėjo išvykti į užsienį dirbti prostitute bei prašė nuteistojo M. G. ir kitų organizuotos grupės narių padėti jai tai padaryti, visus nusikalstamais pripažintus veiksmus M. G. neva atlikęs tik siekdamas padėti D. K. išvykti dirbti prostitute, o 1 000 litų iš J. V. paėmęs pačios D. K. nurodymu. Nagrinėjamoje byloje apklausti kiti nusikalstamą veiką D. K. atžvilgiu padarę asmenys – R. Š., A. K., J. V. ir M. G., kurie buvo pripažinti kaltais ir nuteisti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, aiškindami savo veiksmus, taip pat teigė, jog D. K. pati norėjo vykti į užsienį verstis prostitucija. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad M. G. nei su vienu iš organizuotos grupės nariais pripažintų asmenų nebuvo iš anksto susitaręs daryti jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius M. G. parodymus, taip pat bendroje nusikalstamoje veikoje dalyvavusių R. Š., A. K., J. V. bei G. P. paaiškinimus, kadangi jie prieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams, o taip pat yra prieštaringi sugretinus juos tarpusavyje. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, tokia byloje surinktų duomenų visumos vertinimu pagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija nepažeidžia rungimosi principo ir nekaltumo prezumpcijos.

Viso proceso metu nukentėjusioji D. K. kategoriškai neigė nuteistųjų prašiusi ar sutikusi vykti dirbti į užsienį prostitute. Nuteistojo M. G. gynėjo skunde nepagrįstai prašoma D. K. parodymus vertinti kritiškai. Nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs, atsižvelgiant į tai, nuteistojo M. G. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl D. K. psichologinės būsenos – tai, kad teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertize nukentėjusiajai iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nustatytas socializuotas elgesio sutrikimas, lengvas protinis atsilikimas, mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, ribotas intelektas, adaptacijos sutrikimas, o ekspertizės atlikimo metu nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, nesudaro pagrindo abejoti D. K. parodymų teisingumu ir patikimumu, tuo labiau kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai bei iš dalies pačių nuteistųjų parodymai. Be to, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte konstatuota, jog D. K. neturi atminties sutrikimų, jai nenustatytas padidintas polinkis meluoti, fantazuoti. Byloje taip pat nenustatyta, kad dėl alkoholio vartojimo nukentėjusioji nebūtų galėjusi tinkamai suvokti įvykio aplinkybių.

Nukentėjusioji D. K. parodė, kad bendraujant su R. Š., šis jai pasiūlė kambarių tvarkytojos darbą užsienyje, nukentėjusioji su tokiu R. Š. pasiūlymu sutiko, nes norėjo užsidirbti pinigų, išlaikyti du vaikus, o apie tai, kad reikės verstis prostitucija, R. Š. nesakė, nes nukentėjusioji su tokiu pasiūlymu nebūtų sutikusi. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja S. L. patvirtino nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad R. Š. paslėptai siūlė D. K. vykti į užsienį verstis prostitucija. S. L. nurodė iš karto supratusi, kad D. K. siūlomas prostitutės darbas, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytus nukentėjusiosios psichikos sutrikimus, akivaizdu, jog siūlant darbą D. K. buvo ne tik panaudota apgaulė, bet kartu buvo pasinaudota jos pažeidžiamumu, kurį nulėmė nukentėjusiajai konstatuoti psichikos sutrikimai. D. K. paneigė ir tai, kad ji apie prostitutės darbą kalbėjo su A. K., J. V. ir G. P.. Nukentėjusioji parodė, kad jai apie tai, jog ji turės verstis prostitucija, R. Š. pasakė paskambinęs kelionės į Jungtinę Karalystę metu. Tokie D. K. parodymai sutampa su mobiliojo ryšio telefonų duomenų analize. Iš R. Š. mobilaus ryšio telefono išklotinės matyti, kad su D. K. naudojamu telefono numeriu aktyviai buvo kontaktuota iki 2011 m. sausio 27 d. 21.32 val., tuo tarpu iš užfiksuotų J. V. ir G. P. telefoninių pokalbių matyti, kad iš Biržų į Jungtinę Karalystę D. K. buvo išvežta 2011 m. sausio 27 d. apie 3 val. nakties.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog D. K. buvo pažeidžiama ir dėl sunkios materialinės padėties, nes tuo metu nukentėjusioji gaudavo tik pašalpas už vaikus, kitų pajamų neturėjo. Vargingą nukentėjusiosios buitį rodo ir tai, kad ji iš namų išėjo nepasiėmusi jokių drabužių ir juos persirengimui nukentėjusiajai davė G. P. žmona, nukentėjusioji neturėjo ir pinigų kelionei į užsienį – nustatyta, kad už kelionę vairuotojui sumokėjo J. V.. Be to, buvo pasinaudota ir D. K. polinkiu vartoti alkoholį, nes tiek pas L. K., tiek pas A. K. nukentėjusioji buvo vaišinama alkoholiniais gėrimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji D. K. buvo itin pažeidžiama ir jos pažeidžiamumu buvo pasinaudota.

Aiškindamas susipažinimo su D. K. aplinkybes M. G. nurodė, jog nukentėjusiosios telefono numerį jam davė R. Š., kai jis ieškojo merginos bendravimui. Analogiškas aplinkybes nurodė ir R. Š., tačiau tokius M. G. ir R. Š. paaiškinimus paneigė D. K., kuri parodė, jog pirmą kartą M. G. jai paskambino 2011 m. sausio 23 d. būnant Anykščiuose ir liepė susitikti su I. K., pas kurį D. K. turėjo pernakvoti. I. K. iš pradžių nukentėjusiąją nusivedė į savo butą, paskui į brolio L. K. butą, kur visi vartojo alkoholinius gėrimus, kitą dieną atvažiavęs M. G. nukentėjusiąją išsivežė. D. K. paneigė M. G. paaiškinimus, jog neva pati nukentėjusioji skambinėjo M. G. vis prašydama padėti išvažiuoti į užsienį dirbti prostitute bei kad prašė surasti kur pernakvoti Anykščiuose. Taip pat D. K. parodė, kad prieš išvykstant M. G. atsilygino L. ir I. K. už jos pasaugojimą. Nors M. G. bylos nagrinėjimo teisme metu neigė sumokėjęs L. ir I. K. 100 litų, bet šiuo atveju nėra pagrindo netikėti D. K. parodymais. L. ir I. K. irgi neigė gavę pinigus iš M. G., bet jų parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neatitinkančius bylos faktinių aplinkybių. Duodamas parodymus L. K. nurodė, kad M. G. su D. K. neva atėjo iš vakaro, tada visi vartojo alkoholinius gėrimus, M. G. paprašė leisti D. K. pernakvoti. Tuo tarpu I. K. parodė, kad kitą dieną atvykus M. G., D. K. neva paprašė ją palydėti iki stoties, palydėjęs nukentėjusiąją po kiek laiko M. G. grįžo. Tokie liudytojų L. ir I. K. parodymai iš esmės prieštarauja ne tik D. K., bet ir M. G. parodymams.

Taip pat D. K. parodė, jog M. G. jai paaiškino, kad ji dirbti į užsienį bus išvežta iš Biržų, kas patvirtina, jog M. G. veikė kartu su R. Š., žinojo apie D. K. atžvilgiu panaudotą apgaulę ir toliau melagingai nukentėjusiajai teigė, kad ji bus išvežta dirbti kambarių tvarkytoja, bei paneigia M. G. paaiškinimus neva pati D. K. paprašė važiuoti kartu su juo į Biržus pas A. K.. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad M. G. vežė D. K. pas A. K. vykdydamas iš anksto aptartą veiksmų planą.

Nors A. K. nurodė neskambinęs J. V. ar G. P., bet iš skundžiamame nuosprendyje detaliai išdėstytos mobiliojo ryšio telefono numerių išklotinių analizės matyti, jog A. K. 2011 m. sausio 24 d. 11.09 val. skambino R. Ka., iš kurio apie D. K. nurodė sužinojęs G. P.. Šis 11.45 val. paskambino J. V., o pastarasis iš karto perskambino A. K.. Iš tos pačios dienos užfiksuotų G. P. ir J. V. telefoninių pokalbių matyti, kad jie apie D. K. kalba kaip apie prekę, be to, tuo pačiu metu J. V. ieškojo būdų kaip kuo greičiau išvežti D. K. į Jungtinę Karalystę. Tiek G. P., tiek J. V. pripažino, jog J. V. pas A. K. važiavo G. P. prašymu atvežti jam įvertinti prostitucija verstis išvežamą D. K.. Pas A. K. nukentėjusioji buvo palikta iki pat jos išvežimo iš Lietuvos 2011 m. sausio 27 d.

Neigdamas D. K. pardavimą G. P. ir J. V. M. G. paaiškino, kad 1 000 litų iš J. V. paėmė D. K. nurodymu, neva šie pinigai iš tikrųjų buvo skirti D. K., kuri jų atsisakė norėdama padėti M. G.. Tačiau tokie nuteistojo parodymai yra paneigti D. K. parodymais, taip pat A. K., G. P. ir J. V. paaiškinimais dėl tų pačių aplinkybių. D. K. parodė, kad būnant pas A. K., J. V. pasakė M. G., jog reikia atiduoti skolą, tada abu išvažiavo. Be to, D. K. parodė, kad jai niekas pinigų už sutikimą važiuoti dirbti nedavė, priešingai, ji net neturėjo pinigų sumokėti už kelionę, dėl ko jai buvo pasakyta, jog reikės atidirbti skolą už darbo suradimą ir kelionę. A. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad girdėjo kaip M. G. prašė J. V. 1 000 litų. Nors apklausiamas teisme J. V. dėl 1 000 litų perdavimo aplinkybes aiškino analogiškai kaip ir M. G., tačiau ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus prisipažino sumokėjęs M. G. 1 000 litų, kurių prašė M. G.. G. P. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas taip pat parodė, jog J. V. jam sakė, kad nukentėjusiąją atvežę vyrai prašo sumokėti 1 000 litų. Iš išdėstytų įrodymų akivaizdu, jog M. G. 1 000 litų buvo sumokėti kaip atlygis už surastą prostitucijai verstis tinkamą D. K..

Taip pat byloje yra paneigti M. G. paaiškinimai neva jis 1 000 litų iš J. V. gavo 2011 m. sausio 24 d. ir iš karto išvažiavo. Tačiau D. K. parodė, jog J. V. 2011 m. sausio 24 d. atvažiuoti negalėjo, todėl laukdami jo visi pas A. K. vartojo alkoholinius gėrimus. A. K. pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškino, kad M. G. išvažiavo kitą dieną. Be to, iš J. V. naudoto mobiliojo ryšio telefono prisijungimų prie bazinių stočių matyti, kad 2011 m. sausio 24 d. J. V. mobilaus ryšio telefonas veikė Šiauliuose, todėl J. V. tą dieną negalėjo duoti M. G. 1 000 litų. J. V. mobilaus ryšio telefono veikimas Biržuose užfiksuotas tik 2011 m. sausio 25 d., kas atitinka aptartus D. K. ir A. K. paaiškinimus dėl pinigų M. G. perdavimo.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad D. K. atžvilgiu nebuvo naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, ji nebuvo laikoma per prievartą, turėdama galimybę nesikreipė pagalbos į policijos pareigūnus, tačiau asmens laisvė yra suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, jog nukentėjusiosios laisvė buvo suvaržyta panaudojant apgaulę ir pasinaudojant nukentėjusiosios pažeidžiamumu. Būdama apgauta dėl darbo pobūdžio, atsižvelgiant į D. K. sunkią materialinę padėtį, taip pat psichologinius sutrikimus, nukentėjusioji neteko galimybės savo nuožiūra pasirinkti buvimo vietą ir elgesio variantą. Nesuvokdama, kad jos laisvė apribota, nežinodama, kad ji išvežama dirbti prostitute, nukentėjusioji neturėjo jokio pagrindo bėgti nuo M. G. ir kitų organizuotos grupės narių, jiems priešintis arba kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas ar kitus trečiuosius asmenis. Be to, D. K. nuolatos buvo vaišinama alkoholiu, tokiu būdu pasinaudojant nukentėjusiosios polinkiu vartoti alkoholį, buvo sudaromos tokios sąlygos, jog ji nenorėtų pabėgti. Pažymėtina, kad nuo pat sutikimo dirbti užsienyje kambarių tvarkytoja D. K. tapo faktiškai kontroliuojama M. G. ir kitų organizuotos grupės narių. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, D. K. paskambinęs M. G. nurodė, jog ji turi susitikti su jo draugu, pas jį pernakvoti, kitą dieną atvykęs M. G. nukentėjusiąją nusivežė pas A. K., iš kur J. V. nuvežė D. K. pas G. P., iš Šiaulių nukentėjusioji buvo parvežta atgal pas A. K., kur nukentėjusioji buvo laikoma iki pat išvežimo į Londoną, tuo metu iš D. K. buvo paimtas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Visą laiką būnant Anykščiuose pas L. K. ir Biržuose pas A. K. D. K. buvo vaišinama alkoholiniais gėrimais. D. K. į Londoną vykstančiam vairuotojui perdavė J. V., kuris D. K. asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą padavė vairuotojui, liepė šiam nupirkti maisto, kai nukentėjusioji norės pavalgyti. Nors kelionės į Londoną metu D. K. buvo pranešta, jog ji turės verstis prostitucija, bet tai, kad kontroliuojama kitų asmenų, būdama pažeidžiama ir nemokėdama užsienio kalbos, nukentėjusioji nesikreipė pagalbos, nereiškia, jog jos laisva valia nebuvo apribota ir ji savo noru vyko verstis prostitucija. Nuvykus į Londoną, D. K. pasitiko G. P., kuris su E. B. nukentėjusiąją pardavė nenustatytiems asmenims. Šie asmenys, D. K. įvardinti kaip albanai, laikė nukentėjusiąją bute, vertė ją dirbti prostitute, D. K. pokalbiai su artimaisiais buvo kontroliuojami.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių M. G. dalyvavimą organizuotoje grupėje, susitarimą veikti bendrai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. G. dalyvavimą bendroje nusikalstamoje veikoje patvirtina ne konkretūs atskiri įrodymai, o įrodymų visumos pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kurias pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas organizuotos grupės požymį, išsamiai aptarė, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad organizuotos grupės požymis buvo konstatuotas remiantis vien ankstesniu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo nuteisti kiti organizuotos grupės nariai.

BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ir turi skirtingą vaidmenį. Organizuotos grupės subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Šioje byloje aktualu yra tai, kad įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Pagal formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą.

Nors byloje nėra surinkta duomenų apie visų organizuotos grupės nariais pripažintų asmenų bendravimą iki nusikalstamos veikos, tačiau iš kaltininkų veiksmų matyti, jog jie buvo pasiskirstę vaidmenimis, veikė pagal aptartą nusikalstamos veikos planą. Šiuo atveju R. Š. užduotis buvo užverbuoti nukentėjusiąją vykti į Jungtinę Karalystę melagingai žadant kambarių tvarkytojos darbą. D. K. sutikus vykti į Jungtinę Karalystę, jos kontrolė iš karto buvo perduota M. G., kuris turėjo nugabenti nukentėjusiąją pas A. K., pas kurį atvyko J. V. ir nuvežė D. K. parodyti G. P.. Pas A. K. nukentėjusioji buvo apgyvendinta iki pat jos išvežimo į užsienį. J. V. ir G. P. pasirūpino D. K. išvaizda, J. V. surado mikroautobusą, su kuriuo nukentėjusioji buvo išvežta į Londoną, tuo tarpu G. P. pasitiko nukentėjusiąją Londone bei pardavė ją nenustatytiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad visi organizuotos grupės nariai veikė aktyviai, nusikalstama veika buvo padaryta per trumpą laiko tarpą, veikta buvo ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, akivaizdu, jog nuteistųjų veiksmai buvo iš anksto apgalvoti ir suderinti, kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai prisidėjo prie nusikalstamos veikos plano realizavimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendroje nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų skaičius, vaidmenų ir funkcijų pasidalijimas, atlikti skirtingi objektyvieji veiksmai, atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje organizuotai grupei keliamas sąlygas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. G. iki nusikalstamos veikos nepažinojo G. P. ir J. V., tačiau pagal teismų praktiką konstatuojant organizuotos grupės požymį, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai pažinotų vieni kitus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2009, 2K-140/2014). Taip pat inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės požymį, būtina nustatyti, kad jis supranta priklausęs tokiai grupei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70/2014). Byloje nustatyta, kad M. G. užduotis bendroje nusikalstamoje veikoje apsiribojo tuo, kad jis R. Š. užverbuotą D. K. nugabeno iš Anykščių į Biržus pas A. K., tačiau iš aukščiau aptartų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, jog M. G. suvokė, kad dalyvauja bendroje nusikalstamoje veikoje, ir suprato prisidedantis prie nusikalstamos veikos plano – išvežti D. K. į užsienį verstis prostitucija, realizavimo. Šią išvadą patvirtina M. G. veiksmai, t. y. kad jis kaip ir R. Š. apgaule – sakydamas, kad iš Biržų nukentėjusioji bus išvežta dirbti kambarių tvarkytoja, įtikinėjo D. K. važiuoti į užsienį, paskui nuvežė nukentėjusiąją pas A. K., kur atvyko J. V., kurio M. G. prašė pinigų už D. K. bei šiuos pinigus paėmė. Nors neatmetama galimybė, kad M. G. galėjo nežinoti kada ir kaip D. K. bus išvežta į užsienį verstis prostitucija, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad M. G. neabejotinai buvo žinomas bendrai veikiančių asmenų nusikalstamos veikos tikslas, prie kurio įgyvendinimo savo sąmoningais veiksmais jis prisidėjo.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su M. G. paskirta per griežta šešerių metų laisvės atėmimo bausme.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad M. G. padarė baigtą tyčinę veiką. Nors BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), tačiau skundžiamame nuosprendyje M. G. veika įvardijama kaip sunkus nusikaltimas, toks netikslumas laikytinas technine rašymo apsirikimo klaida, kuri nekeičia nuosprendžio esmės. Taip pat apygardos teismas įvertino tai, kad M. G. laikomas neteistu, nėra duomenų apie jo baustumą administracine tvarka, iki sulaikymo dirbo, buvo sukūręs šeimą, augino mažametę dukrą. Skiriant bausmę atsižvelgta ir į tai, kad M. G. buvo aktyvus nusikaltimo dalyvis, nukentėjusiosios neatsiprašė, nesiėmė jokių priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti, bei tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Be to, buvo įvertinta tai, jog nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip ketveri metai, duomenų, kad M. G. per tą laiką būtų nusikaltęs, nėra.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, M. G. paskirta mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė, negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta. Paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus, byloje nėra teisinio pagrindo sušvelninti M. G. paskirtą bausmę.

M. G. paskirtos bausmės nesudaro pagrindo švelninti ir tai, kad jis šiuo metu yra suimtas beveik dvejus metus.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. G. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.