Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Mimina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Mineraliniai vandenys“ ieškinį atsakovui UAB „Mimina“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismo sprendimas yra negaliojantis dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo – buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo taisyklės. Ieškinio pateikimo dieną atsakovo buveinės adresas buvo Veteranų g. 9, Visaginas, todėl ieškinys turėjo būti pareikštas Visagino miesto apylinkės teismui. 2003-10-01 pirkimo-pardavimo sutartis galiojo vienerius metus nuo jos pasirašymo. Tai buvo terminuota sutartis ir galiojo nuo 2003-10-01 iki 2004-10-01, sutartyje automatinio pratęsimo numatyta nebuvo. Jokių kitų susitarimų šalys sudariusios nebuvo, be to, sąskaitos, kurių pagrindu ieškovas reikalauja priteisti skolą, buvo išrašytos pasibaigus sutarties galiojimui, todėl negalėjo būti taikomos sutartinės teismingumo sąlygos.Ieškovas paskaičiavo 470,47 Lt dydžio delspinigius už laikotarpį nuo 2010-10-05 iki 2011-04-05, remdamasis sutarties 8.1 p. Tačiau sutartis galiojo tik iki 2005-10-01, todėl ir delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik iki 2005-10-01. Be to, šie delspinigiai apskaičiuoti PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, kurios buvo išrašytos pasibaigus sutarties galiojimui (2006-10-06, 2007-05-25, 2007-06-12). Sutartyje numatyti 0,2 proc., dydžio delspinigiai sudaro 73 proc. per metus, todėl teismo turėtų būti pripažinti nepagrįstai per dideliais. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas. Įrodymų, pagrindžiančių taros perdavimą atsakovui, ieškovas nepateikė. Be to, ieškovo išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose (Nr. 0869610, Nr. 1091698, Nr. 1106664) nėra minimos prekės, kurios galėjo būti parduodamos taroje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą faktiniu ir teisiniu aspektais, pripažįsta, kad Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas bylą išnagrinėjo teisingai, o apeliacinio skundo argumentai prielaidų panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad tarp bylos šalių susiklostė pirkimo – pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai 2003-10-01 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. V1823 pagrindu. Apeliantas laiku neatsiskaitydamas su ieškovu už gautas prekes ir negrąžindamas taros, pažeidė šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.63 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Kadangi šalys sulygo dėl netesybų mokėjimo, pirkėjui (apeliantui) pažeidus sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, pardavėjas (ieškovas) pareikalavo sutartimi sulygtų delspinigių. Apeliaciniame skunde neginčijamas apelianto neatsiskaitymo su ieškovu už perduotas prekes faktas, o keliamas sutarties galiojimo ir jos įtakos bylos teismingumui, delspinigių dydžio, įrodymų, susijusių su ieškovo reikalavimu dėl skolos už negrąžintą apyvartinę tarą priteisimo, vertinimo klausimai. Dėl tokių skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Apelianto nuomone, šios sutarties galiojimas yra pasibaigęs, todėl ginčą išnagrinėjus ne jo buveinės, o ieškovo buveinės teisme buvo pažeistas rūšinis bylos teismingumas ir dėl to sprendimas negalioja pagal CPK 329 str. 2 d. 6 p. Viena vertus, šioje teisės normoje įvardintas pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti, kuomet buvo pažeista bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklė, t.y. kuomet administraciniam teismui teismingą bylą išnagrinėja bendrosios kompetencijos teismas, ir atvirkščiai (CPK 36 str.). Akivaizdu, kad nagrinėjamos bylos atveju tokia situacija nesusiklostė, nes ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos apylinkės teisme. Kita vertus, apeliantas teisiškai ydingai interpretuoja rūšinio teismingumo sąvoką, nepagrįstai ją sutapatindamas su teritoriniu teismingumu. CPK 26 str. nuostatos yra skirtos atriboti apylinkių ir apygardų teismų kompetencijas, nustatant, kad visas civilines bylas, išskyrus išvardintas CPK 27 str. ir 28 str., pirmąja instancija nagrinėja būtent apylinkės teismai. Kadangi šis ginčas nenagrinėtinas apygardos teisme, rūšinio teismingumo taisyklės pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Nėra nustatyta ir teritorinio bylų teismingumo pažeidimo. Nors, pažymėtina, teritorinio teismingumo nuostatų pažeidimas pats savaime neįtakotų teismo sprendimo panaikinimo apelianto nurodomu pagrindu – pagal CPK 329 str. 2 d. 6 p., apeliacinės instancijos teismas aptaria iš šiuos skundo argumentus. Pagal bendrąją taisyklę, ieškinys pateikiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar buveinę, išskyrus tiesiogiai įstatyme nustatytas išimtis. Viena jų - sutartinis bylų teismingumas, kuomet šalys tarpusavio susitarimu pakeičia teritorinį bylos teismingumą (CPK 31 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto procesine pozicija, kad jo su ieškovu sudarytos sutarties, kurios 8.4 p. buvo susitarta tarpusavio ginčus spręsti pardavėjo (ieškovo) buveinės vietos teisme, galiojimas buvo pasibaigęs. Pagal sutarties 8.5 p., sutarties terminas nustatytas 1 metams, tačiau tuo pačiu susitarta ir dėl galimybės sutarčiai tapti neterminuota, jeigu raštu neišreiškiama kurio nors sutartinių santykių dalyvio valia minėtą sutartį nutraukti (sutarties 8.6. p.). Nei ieškovo, nei apelianto rašytine forma išreikštų ketinimų sutartį nutraukti, byloje nėra, priešingai, šalys ir toliau aktyviai palaikė pirkimo-pardavimo santykius, apeliantas užsakinėjo prekes, o ieškovas jas tiekdavo į nurodytas pirkėjo vietas. Pirkimo-pardavimo santykių egzistavimą patvirtina byloje esančios 2006-2007 metų PVM sąskaitos – faktūros. Todėl apelianto skundo teiginiai apie sutarties pasibaigimą nėra teisingi. Pastebėtina ir tai, kad įstatymų leidėjo valia sutarties galiojimo termino pabaiga ar net sutarties nutraukimas prieš terminą neatleidžia šalių nuo civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą (CK 6.189 str. 4 d., 6.221 str. 2 d.), o dėl tokios atsakomybės formos ir dydžio spręstina tame teisme, kurį šalys pasirinko savo ginčams, kylantiems dėl šios sutarties vykdymo. Taigi net ir sutarties termino pasibaigimo atveju šalių susitarimas dėl sutartinio teismingumo tebegalioja.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir skundo argumentus, kad ieškovo priskaičiuotus delspinigius bylą nagrinėjęs teismas turėjo vertinti kaip nepagrįstai didelius ir juos sumažinti. Netesybos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Delspinigiai – viena iš netesybų rūšių (CK 6.71 str., 6.73 str.). Jeigu skolininkas pažeidžia piniginę prievolę, pavyzdžiui, nesumoka skolos, tai jis daro kreditoriui nuostolius, nes toliau be užmokesčio naudojasi šio piniginėmis lėšomis. Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Nesant susitarimo dėl delspinigių, pardavėjas turi teisę iš pirkėjo reikalauti sumokėti įstatymų arba sutarties nustatytas palūkanas, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus (CK 6.314 str. 5 d.). Netesybos (delspinigiai) ir (arba) palūkanos skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai netesybos (delspinigiai) ar palūkanos skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo. Įstatyme nustatytas ir netesybų bei nuostolių santykis. Pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t.y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 str. 1 d.). CK 6.73 str. 2 d. nustatyta, kad netesybos (t. y. ir delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 str. 2 d.).

Vadinasi, esant tokiam įstatyminiam reglamentavimui teismas jam suteikiama diskrecijos teise mažinti delspinigius naudojasi atsižvelgdamas ne tik į absoliutų netesybų dydį, bet ir į kitas svarbias aplinkybes, įtakojančias minėto klausimo išsprendimą. Privalu priimti domėn prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, prievolės sumą, palyginus su delspinigių suma, solininko neatsiskaitymo trukmę, nes ilgas neatsiskaitymo terminas jau savaime suponuoja didesnius kreditoriaus nuostolius, negalint disponuoti jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Nagrinėjamojoje byloje pateikta delspinigių paskaičiavimo lentelė (b.l. 15) patvirtina, kad jie yra paskaičiuoti už šešis mėnesius, nors apelianto skolos tęsiasi 3-4 metus, nuo 2006 m. ir 2007 m. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys yra laisvos susitarti dėl netesybų dydžio, o jų valiai pakeisti prielaidos šioje byloje nesusiklostė. Apelianto skunde akcentuojamas kaip aiškiai neprotingas išimtinai tik delspinigių dydis - 0,2 proc., nepagrindžiant šio teiginio jokiais kitais svariais argumentais, nenurodant nei priežasčių, lėmusių tokį ilgą jo neatsiskaitymą su ieškovu, nei kitų aplinkybių, kurios, pasak apelianto, pažeidžia sutartinių santykių pusiausvyrą. Tačiau vien to, vertinant delspinigių dydžio sumažinimo galimybę, nepakanka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje jau yra suformuota aiški nuostata, kad teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-03 nutartis c.b. Nr. 3K-7-409/2010).

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteista skola už negrąžinta apyvartinę tarą. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, byloje pakanka duomenų tikėtinai išvadai, kad perduodamos jam prekės buvo atitinkamoje taroje, susiformuoti. Pagal CK 6.342 str., pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus taroje ir supakuotus, nebent daiktų pobūdis nelemtų tokio supakavimo ar taros būtinybės. Panaši nuostata įtvirtinta ir didmeninio pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančioje teisės normoje - CK 6.377 str. Joje nurodoma, kad pirkėjas savo lėšomis turi grąžinti pardavėjui daugkartinio naudojimo tarą ir pakuotę, kurioje buvo perduodami daiktai, o kita tara grąžinama šalims dėl to susitarus sutartyje. Pagal šalių sudarytos sutarties 7.1 p., visos prekės pirkėjui (apeliantui) turi būti perduodamas taroje ir supakuotos taip, kad būtų užtikrintas prekių saugumas transportavimo ir prekių pakrovimo bei iškrovimo metu; pagal 7.2. p., jeigu prekės perduodamos pirkėjui apyvartinėje taroje, ją šis privalo grąžinti arba sumokėti perduotos taros kainą. Neabejotina, kad tokios prekės, kaip išvardintos ieškovo sąskaitoje (b.l. 11), negali būti parduotos ir atgabentos pirkėjui nesupakuotos atitinkamojoje pakuotėje ar taroje. Ieškovas pateikė į bylą taros perdavimų ir grąžinimų suvestinę (b.l. 52-63), kuri leidžia spręsti apie tokio pobūdžio prekybą atitinkamame įpakavime. Pirkęs šių prekių pas ieškovą apeliantas savo skunde ir neneigia, todėl jų privalomo įpakavimo neigimas iš esmės yra nelogiškas, neprotingas ir deklaratyvius. CK 6.189 str. 1 d. nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Todėl apeliantui negrąžinus taros, jis privalo už ją sumokėti, nepaisant aplinkybės, yra ar nėra pasirašęs PVM sąskaitoje- faktūroje. Bylą nagrinėjęs teismas ir šį klausimą išsprendė teisingai.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.