- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-20
- Bylos Nr.
- I-3127-426/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
A. Š. patikslintame skunde (b. l. 27–30, abi lapo pusės) prašo teismo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, jog nuo 2014-06-01 iki 2017-04-03 buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. neveikė signalizacijos mygtukas. Jo nuomone, tokios sąlygos prilygta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje numatytam kankinimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių TI-K su skundu nesutinka, mano, jog keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Atsiliepimuose (b. l. 7–13, 35) pateikė duomenis apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K.
Nurodė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.11 punkte numatyta, jog kamerose turi būti įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Prižiūrėtojo iškvietimo sistemos pasivaikščiojimo kiemeliuose Taisyklės nenumato. Pažymi, jog visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, turi galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Taigi pareiškėjo teiginys, jog jis negali esant būtinybei išsikvieti medicinos darbuotoją arba būdinti prižiūrėtoją, neatitinka tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas dėl dalies reikalavimų paliktinas nenagrinėtu.
Likusioje dalyje skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, neturtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė nuo 2014-06-01 iki 2017-04-03.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016-11-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1364-279/2016 buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2014-06-20 iki 2015-12-01 (tame tarpe ir dėl neįrengtų prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų). Pareiškėjas yra pateikęs apeliacinį skundą dėl šio sprendimo ir bylą nagrinėja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A-2667-822/2017).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas dalyje skundo kelia ginčą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri patirta nuo 2014-06-20 iki 2015-12-01, paliktina nenagrinėtu.
Atitinkamai nagrinėtini pareiškėjo skundo reikalavimai dėl žalos, patirtos nuo 2014-06-01 iki 2014-06-19 ir nuo 2015-12-05 iki 2017-04-03, atlyginimo.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsnyje: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Taisyklių 16.11 punkte numatyta, jog kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Pareiškėjas skunde tvirtina, jog iškvietimo sistema neveikė, todėl patyrė neturtinę žalą. Lukiškių TI-K atsiliepime iš esmės patvirtino, jog prižiūrėtojo iškvietimo sistema nors ir yra įrengta, tačiau sugadinta. Taigi šioje dalyje pareiškėjo skundas iš esmės pagrįstas.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013-06-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A 444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sutrukdyta galimybė išsikvieti budinį pareigūną. Priešingai, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362, (redakcija, galiojusi pareiškėjo kalinimo laikotarpiu) 87 punkte numatyta, jog priežiūros postai prie kamerų ir karcerių organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie 15–25 kamerų, kurios būtų išdėstytos viena šalia kitos arba viena prieš kitą. Jei patalpos yra atskirai nuo kitų patalpų, tuomet prie jų turi būti organizuojamas atskiras priežiūros postas. Taigi byloje nėra ginčo, jog priežiūros postai buvo išdėstyti tokiu būdu, jog pareiškėjas galėjo išsikvieti budinį pareigūną ir be iškvietimo sistemos.
Atsižvelgiant į pažeidimo mastą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimų pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir jo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundo dalį, kuria prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri patirta nuo 2014-06-20 iki 2015-12-01, palikti nenagrinėtą.
Likusią pareiškėjo A. Š. skundo dalį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista A. Š. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.