Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-06-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-344-908/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-22
Bylos Nr.
1A-344-908/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-03984-2020-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Kaltinamasis
T. U.
Nukentėjusysis
A. U.
Civilinis ieškovas
A. U.
Advokatai
Remigijus Rinkevičius, Dmitrijus Korsakovas
Kategorijos
Baudžiamosios bylos Nr. 1A-344-908/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03984-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,vertėjaujant Rimantui Skuratovičiui,dalyvaujant prokurorei Kristinai Saidytei-Matijošienei,išteisintajam T. U., jo gynėjui advokatui Remigijui Rinkevičiui,nukentėjusiajai A. U.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės K. Saidytės-Matijošienės ir nukentėjusiosios A. U. atstovo advokato Dmitrijaus Korsakovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Civilinės ieškovės A. U. atstovo advokato D. Korsakovo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. U. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2020 m. sausio 26 d., apie 12 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vonios kambaryje, pastūmė sutuoktinę A. U. ranka į petį, stipriai sugriebė už dešinės rankos ir, norėdamas A. U. išvaryti iš vonios, patraukė ją, dėl to A. U. stipriai atsitrenkė dešiniu šonu, pilvu ir galva į vonios kambario durų staktą, taip A. U. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės prokurorė K. Saidytė-Matijošienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 19 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: T. U. pripažinti kaltu padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirti devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant T. U. dalyvauti elgesio pataisos programoje; civilinės ieškovės A. U. atstovo advokato D. Korsakovo civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas iš esmės argumentuojamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodant, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį kyla ne tik už nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir už fizinio skausmo sukėlimą, todėl skundžiamas nuosprendis neteisėtai motyvuojamas tuo, kad ant nukentėjusiosios kūno nenustatyta sužalojimų. Nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad ji dėl išteisintojo veiksmų patyrė fizinį skausmą. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Priešingai negu vertinama skundžiame nuosprendyje, liudytojai R. U., M. Ž. ir E. P. nuosekliai patvirtino aplinkybę, kad iš nukentėjusiosios girdėjo, jog ji dėl išteisintojo veiksmų patyrė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios pareiškimą, neteisingai vonios kambarį sutapatino su vonia, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji prieštaringai nurodė, jog išteisintasis ją ištempė iš vonios. Skundžiamame nuosprendyje pernelyg sureikšminami nukentėjusiosios nurodyti išteisintojo atlikti smurtiniai veiksmai, nors jos parodymai iš esmės nesiskiria – pilvas ir šonas yra gretimos kūno vietos. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios elgesys po nusikaltimo padarymo buvo nelogiškas, nes nukentėjusioji į parduotuvę vyko tam, kad išvengtų išteisintojo pretenzijų, o automobilį ji galėjo vairuoti ir patyrusi fizinį skausmą. Skundžiamame nuosprendyje neįvertinta tai, kad nukentėjusioji dėl patirto smurto po įvykio kreipėsi į medikus. Jos vizitai pas gydytojus nebuvo iš anksto suplanuoti. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad dėl išteisintojo panaudoto smurto ant nukentėjusiosios kūno dėl vartojamų vaistų, turinčių įtakos kraujo krešimui, turėjo atsirasti kraujosruvų, neįvertino to, kad specialistas O. Petkelis ant jos pilvo neužfiksavo kraujosruvų nuo vaistų injekcijų.

3. Nukentėjusiosios A. U. atstovas advokatas D. Korsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 19 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: T. U. pripažinti kaltu padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirti bausmę sankcijos ribose; civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Apeliaciniu skundu atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas praėjus trylikai dienų po jai atliktos operacijos, todėl kilo rimtas pavojus A. U. sveikatai. Nebuvo įvertinta tai, kad nukentėjusioji kreipėsi į medikus dėl fizinio skausmo ir kad jai buvo nustatytas galvos plaukuotos dalies paviršinis sužalojimas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pratikai, kurioje pasakyta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias, nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžiaus ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikio darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreiptasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Teismo vertinimas, kad po smurtinio pobūdžio įvykio ant nukentėjusiosios kūno turėjo likti kraujosruvos, prieštarauja specialisto pateiktai išvadai, kurioje nurodyta, jog nuo trauminio poveikio į nukentėjusiosios pilvo sritį, kūno sužalojimo požymių galėjo ir neužsifiksuoti. A. U. po įvykio susisiekė su sūnumi, kuriam papasakojo apie juntamą pilvo skausmą. Natūralu, kad šis skausmas nukentėjusiąją neramino labiausiai, nes buvo praėję ne daug laiko po atliktos operacijos. Sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiajai netrukdė atlikti nesudėtingų namų ūkio darbų, vairuoti. Apie konfliktą policijos pareigūnams buvo pranešta kitą dieną, nes nėra įpareigojimo tai atlikti iš karto po įvykio. Skunde pabrėžiama ir tai, kad nukentėjusios parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, ji išreiškė poziciją, kad konfliktas vyko vonios kambaryje, kuriame buvo pastumta. Papildomos apklausos metu ji patvirtino, kad fizinis smurtas prasidėjo jau išlipus iš vonios. Pirmųjų apklausų metu nukentėjusioji nurodė tik pilvo skausmus, bet po apsilankymo pas medikus pagrįstai suteikė papildomos informacijos apie dešinės krūtinės ląstos ir galvos dešinės pusės pakaušio skausmus. Liudytojai, kuriems nukentėjusioji pasakojo apie įvykį, patvirtino apie A. U. nusiskundimus dėl konflikto su sutuoktiniu ir patirto fizinio skausmo.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitokių prašymų negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliaciniai skundai atmestini.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Iš apeliacinių skundų matyti, kad prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad nukentėjusiosios duoti parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai pagrindžia išteisintojo T. U. kaltę smurtaujant sukėlus fizinį skausmą savo šeimos narei nukentėjusiajai A. U..

8. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų.

10. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina tai, kad ši veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį pirmiausia būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šio nusikaltimo sudėtį.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nėra surinkta įrodymų, neabejotinai pagrindžiančių, kad išteisintasis smurtavo prieš nukentėjusiąją. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas argumentavo tuo, kad tiek nukentėjusiosios parodymai ir paaiškinimai, kurie atsispindi išvestiniuose liudytojų parodymuose bei rašytiniuose įrodymuose, tiek su nukentėjusiąja susijusių liudytojų parodymai yra prieštaringi; sužalojimų pėdsakų, kurie leistų objektyviai patikrinti nukentėjusiosios parodymų ir paaiškinimų patikimumą, nenustatyta; nukentėjusiosios elgesys po nagrinėjamo įvykio yra nelogiškas. Prokurorė apeliaciniame skunde su šiais teismo argumentais nesutinka, akcentuodama tai, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei papildomos apklausos metu ir teisiamojo posėdžio metu, apie tai, kuria vieta nukentėjusioji dėl išteisintojo panaudoto smurto atsitrenkė į durų staktą, iš esmės nuoseklūs, o jos veiksmai po įvykio yra logiškai paaiškinami.

12. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas lygino ne tik prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų, bet visų apklausų metu nukentėjusiosios duotus parodymus, taip pat jos pareiškime nurodytas aplinkybes. Be to, nurodytus prieštaravimus pirmosios instancijos teismas argumentavo ne prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų nukentėjusiosios parodymų, o jos pareiškimo ir parodymų, duotų pirminės apklausos metu, iš vienos pusės, ir jos parodymų, duotų papildomos apklausos metu ir teisiamojo posėdžio metu, iš kitos pusės, skirtumais.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios pareiškimą (1 t., b. l. 1) ir parodymus (1 t., b. l. 8-10, 109-111; 2 t., b. l. 7-8, 34), pastebi tai, kad ji aplinkybes pateikdavo vis išsamiau, nurodydavo naujas aplinkybes, nors nuo nagrinėjamo įvykio praėjo vis daugiau laiko. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įžvelgė tai, kad nukentėjusioji pareiškime ir pirminės apklausos metu akcentavo pilvo sumušimą ir dėl to jai po atliktos operacijos atsinaujinusį kraujavimą iš makšties, tik vėliau paminėjo galvos sužalojimą.

14. Apeliantai taip pat nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymų ir paaiškinimų prieštaringumą argumentavo tuo, jog jos pareiškime nurodyta, kad išteisintojo panaudoto smurto metu ji buvo vonioje, teigia, kad nukentėjusioji turėjo omenyje vonios kambarį. Vis dėlto, iš pareiškimo matyti, kad nukentėjusioji nurodė: „aš jau buvau įlipus į vonią ir pasakiau, kad nusiprausiu ir tada išlipsiu. Jis tada pastūmė mane ir pagriebęs už dešinės rankos jėga ištempė iš vonios [...]“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nukentėjusiosios paaiškinimai leidžia suprasti, kad nagrinėjamo įvykio metu ji nebuvo išlipusi iš vonios.

15. Iš nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo taip pat galima suprasti, kad jis nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymų ir paaiškinimų prieštaringumą argumentavo tuo, kad jos ir liudytojos M. Ž. parodymai dėl to, ar išteisintojo panaudoto smurto metu nukentėjusioji vonios kambaryje džiovino plaukus, skiriasi, teigia, kad liudytojos M. Ž. parodymai sutampa su išteisintojo parodymais. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad nurodytas nukentėjusiosios parodymų nesutapimas su liudytojos M. Ž. ir išteisintojo parodymais, kaip tik kelia abejonių nukentėjusiosios parodymų ir paaiškinimų patikimumu.

16. Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiosios galvos sužalojimo. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad nukentėjusioji pirmiausia atvyko pas specialistą atlikti jos kūno tyrimą. Specialisto išvadoje (1 t., b. l. 23-25) užfiksuota, jog nukentėjusioji akcentavo pilvo sumušimą ir dėl to jai po atliktos operacijos atsinaujinusį kraujavimą iš makšties, atsiradusį pilvo ir nugaros skausmą. Kita vertus, nukentėjusioji paaiškino, kad šiuo metu kraujavimo iš makšties nėra. Pažymėtina tai, kad apžiūros metu nukentėjusiosios nurodytose ir kitose kūno vietose išorinių sužalojimo požymių nepastebėta. Iš bylos medžiagos matyti, kad kitą dieną nukentėjusioji atvyko pas šeimos gydytoją. Medicinos dokumentų išrašas (siuntimas) (1 t., b. l. 112) patvirtina, kad nukentėjusioji gydytojai J. F. paaiškino, jog išteisintasis ją pastūmė, dėl to ji griuvo, susitrenkė galvą ir dešinį šoną į durų staktą. Nukentėjusiajai diagnozuoti galvos plaukuotosios dalies ir krūties paviršiniai sužalojimai. Vertinant minėtus įrodomuosius duomenis pastebėtina tai, kad nukentėjusioji prieš tai pareiškime, pirminės apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę metu ir duodama paaiškinimus specialistui nenurodė ne tik, kad dėl išteisintojo pastūmimo ji griuvo, bet ir to, jog į durų staktą ji atsitrenkė galva. Apie tai nukentėjusioji pirmą kartą pasakė šeimos gydytojai po to, kai nuo nagrinėjamo įvykio praėjo dvi dienos ir kai dieną prieš tai atliktos apžiūros metu specialistas jos nurodytose ir kitose kūno vietose nepastebėjo išorinių sužalojimo požymių. Be to, paminėtina tai, kad nukentėjusioji papildomos apklausos pas ikiteismini tyrimo pareigūnę metu parodė, jog nei iš karto po nagrinėjamo įvykio, nei vėliau ji ant savo kūno jokių sužalojimų-mėlynių ar nubrozdinimų nepastebėjo. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti nukentėjusiosios iškelta versija apie jai diagnozuoto galvos plaukuotosios dalies paviršinio sužalojimo atsiradimo aplinkybes.

17. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta gydytoja ginekologė J. B. (1 t., b. l. 106-107) parodė, jog nukentėjusiosios apžiūros metu pooperacinių pažeidimų ir komplikacijų nenustatyta, tuo tarpu nedidelis kraujavimas iš makšties yra įprastas po tokios operacijos, kokia buvo atlikta nukentėjusiajai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios nuo pat baudžiamojo proceso pradžios akcentuotas kraujavimas iš makšties apskritai nėra susijęs su nagrinėjamu įvykiu. Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde minimi liudytojos J. F. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei (1 t., b. l. 102-103), taip pat specialisto O. Petkelio paaiškinimai (1 t., b. l. 115-116), iš kurių matyti, kad dėl pilvo sumušimo nukentėjusiajai galėjo atsirasti kraujavimas iš makšties, tokios išvados nepaneigia, nes, kaip minėta, pooperacinių pažeidimų ir komplikacijų nenustatyta.

18. Nors apeliantai nurodo, kad nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis apima ne tik nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir fizinio skausmo sukėlimą, tačiau sužalojimų pėdsakų nebuvimą nustatant, ar išteisintasis panaudojo smurtą, reikia vertinti, tik kaip priežastį, dėl kurios negalima objektyviai įsitikinti nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių patikimumu. Apeliantų manymu, jau pati aplinkybė, kad nukentėjusioji po nagrinėjamo įvykio kreipėsi į gydytojus, leidžia įsitikinti jos parodymų ir paaiškinimų patikimumu. Teisėjų kolegija tam nepritaria. Pažymėtina tai, kad nukentėjusioji, kuriai, kaip ji teigia, dėl išteisintojo panaudoto smurto po neseniai atliktos operacijos atsinaujino kraujavimas iš makšties, pradėjo skaudėti pilvą ir nugarą, svaigo galva, iš karto po nagrinėjamo įvykio nesikreipė policijos ir greitosios medicinos pagalbos, vietoje to, ji automobiliu, kurį pati vairavo, vyko į parduotuvę, tvarkė buitį, tuo tarpu į gydytoją pirmą kartą kreipėsi praėjus dviem dienoms po nagrinėjamo įvykio, t. y. po to, kai specialistas apžiūros metu jos nurodytose ir kitose kūno vietose nepastebėjo išorinių sužalojimo požymių. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad toks nukentėjusiosios elgesys yra nelogiškas, kita vertus, nepateikia įtikinamų argumentų, kodėl tai turėtų būti vertinama priešingai, tuo labiau, kad ir pati nukentėjusioji negalėjo logiškai paaiškinti tokio savo elgesio, apklausiama parodė, kad galvojo, jog praeis, be to, ligoninėje būtų tekę labai ilgai laukti. Teisėjų kolegijai tai kelia papildomų abejonių nukentėjusiosios parodymų ir paaiškinimų patikimumu.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusioji kreipėsi į gydytojus, tapo jos patirtas smurtas. Pažymėtina tai, kad nukentėjusioji iš pradžių kreipėsi į šeimos gydytoją J. F., iš kurios parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 34), matyti, jog nukentėjusioji pas ją lankėsi stebėjimui po atliktos operacijos ir vieną kartą atėjusi pasakė apie šeimoje įvykusį konfliktą. Iš to galima suprasti, kad nukentėjusiosios atvykimas pas šeimos gydytoją buvo iš anksto suplanuotas. Taip manyti leidžia ir specialisto išvadoje užfiksuoti nukentėjusiosios paaiškinimai, iš kurių matyti, kad tą dieną buvo numatyta jos planinė konsultacija pas ginekologą.

20. Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde neišsamius liudytojo R. U. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, bandoma pateisinti jo sutrikimu dėl to, kad jam buvo nepatogu duoti parodymus apie tėvą ir motiną jų akivaizdoje. Kita vertus, pastebėtina tai, kad nukentėjusioji prieš tai teisiamojo posėdžio metu nurodė kitą priežastį – išteisintojo grasinimus (2 t., b. l. 39). Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas R. U. yra suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, todėl supranta apklausos ir savo duotų parodymų prasmę bei reikšmę. Be to, teisėjų kolegija vertina, o ne interpretuoja liudytojo R. U. parodymus, kaip tai daroma nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde. Iš nukentėjusiosios ir liudytojo R. U. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (2 t., b. l. 7-8, 34, 38-39) matyti, kad neužilgo po nagrinėjamo įvykio nukentėjusioji susitiko su sūnumi R. U., kuriam pasakė apie išteisintojo panaudotą smurtą. Pastebėtina tai, kad nukentėjusioji ir liudytojas R. U., apklausiami teisiamojo posėdžio metu, nenurodė judviejų pokalbio turinio. Liudytojas R. U., apskritai, prisiminė tik tai, kad nagrinėjamas įvykis buvo susijęs su smurto panaudojimu, tačiau negalėjo to išsamiau paaiškinti. Iš liudytojo R. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t., b. l. 32-34), matyti, kad jis iš pradžių iš nukentėjusiosios gavo trumpąją žinutę apie tai, jog išteisintasis prieš ją smurtavo. Tada susitikęs su nukentėjusiąja, iš šios išgirdo, kad išteisintasis išmetė ją iš vonios. Pirmiausia, pastebėtina tai, kad paties liudytojo R. U. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, taip pat nukentėjusiosios parodymai paneigia jo nurodytą trumposios žinutės turinį (žinute nukentėjusioji sūnaus R. U. iš tikrųjų prašė padėti sutvarkyti rūbus). Teisėjų kolegijai tokia atskirai gyvenančio sūnaus R. U. kvietimo priežastis, tuo labiau nagrinėjamo įvykio kontekste, kelia abejonių. Be to, kaip galima suprasti iš apklausos protokolo, liudytojo R. U. pažodžiui nurodyta nukentėjusiosios susitikimo metu jam pasakyta frazė – išmetė iš vonios, yra pernelyg abstrakti, kad iš jos būtų galima spręsti, ar išteisintasis atliko smurtinius veiksmus.

21. Paminėtina ir tai, kad iš nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 109-111), matyti, jog ji sūnui R. U. sakė, kad išteisintasis ją pastūmė, dėl to ji šonu ir galva atsitrenkė į durų staktą. Tokių nukentėjusiosios parodymų palyginimas su liudytojo R. U. parodymais – kad išteisintasis išmetė ją iš vonios, atskleidžia, jog jie akivaizdžiai skiriasi pagal konkretumo lygį. Pastebėtina tai, kad nukentėjusioji buvo apklausiama daug vėliau, nei liudytojas R. U., po to, kai buvo panaikintas prokurorės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 90-94). Be to, teisėjų kolegija primena tai, kad iki tol nukentėjusioji nei pareiškime, nei pirminės apklausos metu, nei duodama paaiškinimus specialistui – iki pat vykimo pas šeimos gydytoją, nenurodė, kad ji atsitrenkė galva į durų staktą.

22. Dėl išdėstytų priežasčių nukentėjusiosios ir liudytojo R. U. ikiteisminio tyrimo pareigūnei duoti parodymai neleidžia įsitikinti jų parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, patikimumu. Tai kelia abejonių, ar nukentėjusioji iš tiesų tą pačią dieną po nagrinėjamo įvykio susitiko su sūnumi R. U. ir jam pasakė apie išteisintojo panaudotą smurtą.

23. Teisėjų kolegija papildomai pastebi tai, kad po to, kai buvo panaikintas prokurorės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nukentėjusioji papildomos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę metu pirmą kartą nurodė, jog ji apie nagrinėjamą įvykį taip pat pasakojo savo tetai M. Ž. bei paminėjo, kad apie išteisintojo jos atžvilgiu naudojamą smurtą žino jos kaimynė L. D. ir pažįstama E. P..

24. Iš liudytojos M. Ž. parodymų, duotų ikiteisminio pareigūnei (1 t., b. l. 124-126) ir teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 37-38), galima suprasti, kad ji netrukus po nagrinėjamo įvykio, dar prieš nukentėjusiosios susitikimą su sūnumi R. U., pokalbio telefonu metu pirmoji iš nukentėjusiosios sužinojo apie išteisintojo panaudotą smurtą, tačiau nukentėjusioji nei vienos iš apklausų metu nenurodė, kad netrukus po nagrinėjamo įvykio ji telefonu bendravo su savo teta M. Ž.. Netgi nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde dėstomoje įvykių chronologijoje nenurodyta, kad nagrinėjamo įvykio dieną nukentėjusioji bendravo su savo teta M. Ž.. Priešingai negu ikiteisminio tyrimo metu, apklausiama bylą nagrinėjant teisme liudytoja M. Ž. parodė, kad ne nukentėjusioji, o ji nukentėjusiajai paskambino, turint omenyje, kad pokalbis įvyko netrukus po nagrinėjamo įvykio. Be to, iš liudytojos M. Ž. parodymų matyti, kad būtent nagrinėjamo įvykio dieną nukentėjusioji ir liudytoja turėjo susitikti, kaip ji patikslino apklausiama teisiamojo posėdžio metu, važiuoti į prie Kalvarijų turgaus esančią audinių parduotuvę pirkti patalynės, nors liudytoja M. Ž. suklydo dėl savaitės dienos ir negalėjo tiksliai nurodyti planuoto susitikimo laiko, pagal kurį būtų galima įvertinti pokalbio telefonu tikrumą. Atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos M. Ž. parodymų detalumą. Kitaip, negu kiti liudytojai, M. Ž. ne tik nurodė nukentėjusiosios papasakotus išteisintojo atliktus smurtinius veiksmus (nukentėjusiąją pastūmė, dėl to ji krito ir mentės sritimi atsitrenkė į durų staktą), nagrinėjamo įvykio aplinkybes (nukentėjusioji vonioje džiovino plaukus, o išteisintajam reikėjo į vonią, nukentėjusioji prašė palaukti, o išteisintasis panaudojo smurtą), taip pat nukentėjusiosios patirtus sužalojimus – labai skaudėjo ranką, petį ir galvą. Tai kelia abejonių liudytojos M. Ž. duotų parodymų patikimu ir neleidžia įsitikinti nukentėjusiosios jai nurodytų nagrinėjamo įvykio aplinkybių teisingumu.

25. Liudytojos L. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei (1 t., b. l. 118-119), pagrindžia, kad apie nagrinėjamą įvykį ji nieko nežino. Liudytoja L. D. nebuvo apklausiama bylą nagrinėjant teisme.

26. Iš liudytojos E. P. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu (1 t., b. l. 35-36), matyti, kad nukentėjusioji jai pasakojo, jog išteisintasis ją mušė, tuo tarpu liudytojos E. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnei duoti parodymai (1 t., b. l. 121-122) pagrindžia, kad nukentėjusioji jai pasakojo, jog išteisintasis ją stūmė, dėl to ji susimušė pilvą. Kita vertus, tai savaime nepaneigia aukščiau nurodytų nukentėjusiosios pozicijos prieštaravimų.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, atsižvelgdama į išteisintojo ir nukentėjusiosios pozicijų tarpusavio prieštaravimą, taip pat ir tai, kad be jų duotų parodymų ir paaiškinimų kitų pirminių įrodymų, pagrindžiančių nagrinėjamo įvykio aplinkybes, byloje nėra surinkta, todėl esminę reikšmę nustatant, ar išteisintasis panaudojo smurtą, turi nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumo vertinimas, turėdama omenyje tai, kad nukentėjusiąją ir išteisintąjį sieja konfliktiniai santykiai, kuriuos jie pripažįsta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti prieštaravimai kelia abejonių nukentėjusiosios parodymų ir paaiškinimų patikimumu ir neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl to, kad išteisintasis panaudojo smurtą prieš nukentėjusiąją.

28. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas, kuris įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams, t. y. yra kaltinančios šalies pareiga.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju išnaudotos visos galimybės nurodytoms abejonėms pašalinti, nes buvo apklausti visi su nagrinėjamu įvykiu susiję asmenys ir atlikti kiti būtini tyrimo veiksmai, tačiau to padaryti nepavyko, todėl abejonės vertintinos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo išteisintojo naudai.

30. Papildomai pastebėtina tai, kad apeliantai daug dėmesio skiria byloje surinktų įrodymų, susijusių su kito nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymio – pavojingų padarinių, konkrečiai, – fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai, vertinimu, analizei. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai vertinti būtų galima, tik neabejotinai nustačius, jog išteisintasis padarė pavojingą veiką – mušė nukentėjusiąją ar kitaip prieš ją smurtavo. To nenustačiusi teisėjų kolegija plačiau dėl nurodytų apeliacinių skundų argumentų nepasisako. Aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą apeliacinius skundus atmesti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės K. Saidytės-Matijošienės ir nukentėjusiosios A. U. atstovo advokato Dmitrijaus Korsakovo apeliacinius skundus.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė