Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, G. V. gynėjo advokato J. Jasaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo S. V. atsakomybėn 1 metų terminui be užstato, ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

G. V. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: vadovaujantis BK 68 straipsniu, uždrausta 1 metus 6 mėnesius naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. birželio 20 d.; vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas G. V. nuosavybės teise priklausantis automobilis ŠKODA FABIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikos kvalifikavimo, G. V. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, taip pat G. V. atžvilgiu pritaikyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliantas nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – jam priklausančio automobilio ŠKODA FABIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu ir prašo jo nekonfiskuoti. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tik dalyje dėl automobilio konfiskavimo.

5. BK 72 straipsnis reglamentuoja turto konfiskavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu, remiantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino normą, leidžiančią taikyti turto konfiskavimą, kaip baudžiamojo poveikio priemonę, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui, dėl to baudžiamąjį įstatymą pritaikė neteisingai. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teistumą ir pagrįstumą šios bylos aplinkybių kontekste, BK 72 straipsnio taikymo klaidos nenustatė.

6. Apeliantas teisus skunde atkreipdamas dėmesį į tai, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Taigi teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (apeliaciniame skunde minima LAT 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018, 2018 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-699/2018, 2018 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018, 2019 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-648/2019, nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-942/2021 ir kt.).

7. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (LAT 2018 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-1073/2018, 2019 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-1073/2019 ir kt.).

8. Taigi, aptartas teisinis reguliavimas ir teismų praktika suponuoja, kad, nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas nėra privalomas be išimties visais atvejais. Todėl yra galimos situacijos, kai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonė, priėmus sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, iš viso nėra paskiriama. Tačiau vis tik atkreipiamas dėmesys, kad atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis, nors ir padaręs nusikalstamą veiką, jokių realių neigiamų pasekmių, kokios atsiranda nuteisus asmenį, nepatiria (asmeniui nepaskiriama bausmė, jis neturi teistumo). Pagal BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi, atleidus nusikaltimą padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtent tinkamu baudžiamojo poveikio priemonių parinkimu yra įgyvendinama BK 41 straipsnyje apibrėžta bausmės paskirtis, užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kita. Tokia išvada darytina atsižvelgus į anksčiau aptartą kasacinio teismo praktiką, nuo kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas G. V. BK 68 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, nenukrypo.

9. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad G. V. prisipažino padaręs nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, dėl savo elgesio nuoširdžiai gailėjosi, ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę lengvinančia. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos. G. V. yra aukštojo išsilavinimo, 66 metų amžiaus, senatvės pensininkas, anksčiau neteistas (b. l. 55), administracine tvarka iki nusikalstamos veikos padarymo nebaustas (b. l. 54) (nusikalstamos veikos padarymo metu kliudė kitą automobilį ir jį apgadino, už ką buvo nubaustas administracine tvarka, skirtą baudą sumokėjo). Visos šios aplinkybės leido apylinkės teismui pagrįstai manyti, kad G. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atleisti G. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą minimaliam 1 metų terminui be užstato.

10. Tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog G. V. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, nėra pakankamas pagrindas jo atžvilgiu netaikyti BK 72 straipsnyje reglamentuoto konfiskavimo instituto. Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką, pagal kurią kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą – esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nėra pagrindas neskirti automobilio konfiskavimo (LAT 2018 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-648/2018, 2018 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-1073/2018 ir kt.). Teismo diskrecija dėl vertinamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo reiškia, kad toks sprendimas priimamas visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kurios yra reikšmingos turto konfiskavimo tikslingumo, suderinamumo ir proporcingumo klausimui spręsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad situacija, kai stipriai apgirtęs asmuo vairuoja transporto priemonę, rodo didelį vairuotojo neatsakingumą, todėl sprendžiant dėl automobilio konfiskavimo tikslingumo ir proporcingumo net ir tuo atveju, kai toks asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, minėta aplinkybė neturi būti sumenkinama.

11. Vertindama paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad G. V. iškvėptame ore buvo nustatyta 1,59 promilės etilo alkoholio koncentracija. Nors toks nustatytas girtumas nedaug viršija baudžiamosios atsakomybės taikymui būtiną apsvaigimo nuo alkoholio ribą (1,5 promilės), vis tik, įvertinus šią aplinkybę kartu su aplinkybėmis, nustatytomis liudytojų K. B. bei policijos pareigūno A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (K. B. parodė, kad vairuotojas keistai elgėsi, kelis kartus atidarė savo automobilio bagažinę, gėrė sultis, vandenį (b. l. 24), o A. J. pažymėjo, kad bendraudamas su G. V. pajuto, kad iš šio burnos sklinda alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli (b. l. 31–32)), Neblaivumo nustatymo akte užfiksuotais duomenimis (G. V. nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, pažymėta, kad eiti tiesia linija – pėda po pėdos negali, stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs) negali (b. l. 11–12)) leidžia spręsti, kad G. V. automobilį vairavo būdamas pakankamai stipriai apgirtęs. Be to, nors gynyba ir nesutinka, tačiau G. V. automobilį, būdamas neblaivus, vairavo gana didelį atstumą – iš savo sodybos (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną, o paskui atgal, vairavo ir judriomis miesto gatvėmis, darbo dienos metu, laiku, kuomet tiek transporto, tiek pėsčiųjų eismas yra itin intensyvus, ir atvažiavęs į parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelę sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nubaustas administracine tvarka. Taigi, tokiais veiksmais jis neabejotinai kėlė pavojų eismo saugumui bei žmonių sveikatai ir gyvybei. Nors eismo įvykio metu dėl G. V. neteisėtų veiksmų rimtesnių padarinių nekilo ir jis buvo nubaustas simboline 5 Eur bauda, kurią sumokėjo, visgi, tam tikra žala buvo padaryta – jis atsitrenkė į kitą automobilį, kuris stovėjo parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje, ir jį apgadino.

12. Sprendžiant dėl turto konfiskavimo taikymo proporcingumo, būtina įvertinti ir kitas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. V. paaiškino, kad alkoholį vartojo savo sode, (duomenys neskelbtini), iš vakaro, kartu su kaimynu išgėrė po du butelius nestipraus alaus ir 350 g degtinės, alkoholį baigė vartoti 2022 m. birželio 17 d. paryčiais, už vairo sėdo dieną, kadangi jo mobiliojo ryšio telefonas įkrito į ežerą, todėl vežė jį į taisyklą, esančią (duomenys neskelbtini) mikrorajone, buvo sulaikytas, kai jau važiavo atgal į sodą. G. V. pažymėjo ir tokias aplinkybes, kad jį į sodą kartais nuveža vyresnio sūnaus žmona, kartais jaunesnis sūnus, kuris gyvena kartu, atsiveža jį į sodą, be to, įvykio dieną iš sodo važiavo jo jaunesnis sūnus, kuris ir pamatė jo automobilį prie „Norfa“ parduotuvės bei šalia stovintį policijos pareigūnų automobilį, sūnus su savo automobiliu jį nuvežė į sodą, kai jo paties automobilį nuvežė policija. Taigi, G. V., žinodamas, kad yra neblaivus, tai patvirtina ir anksčiau nurodyti liudytojų K. B. ir A. J. parodymai apie G. V. veiksmus ir būseną bei Neblaivumo nustatymo akte užfiksuoti duomenys, ir turėdamas galimybę paprašyti savo jaunesnio sūnaus, kuris, kaip galima suprasti iš G. V. paaiškinimų, taip pat buvo sode, pagalbos, iš esmės be jokios rimtos priežasties, galinčios turėti įtakos taikytinos atsakomybės griežtumui, padarė vieną šiurkščiausių KET pažeidimų, taip demonstruodamas abejingumą galimų neigiamų pasekmių jam ir (ar) aplinkiniams atžvilgiu. Vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaivus G. V. kėlė realų pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams. Kaip matyti iš bylos duomenų, G. V. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas dėl to, kad atsitrenkė į kitą automobilį. Taigi, G. V. automobilį vairavo pavojingai ir tik jam sukėlus nedidelį eismo įvykį buvo užkirstas kelias tolesniam pavojingam vairavimui ir galimoms sunkioms ar net nepataisomoms pasekmėms.

13. Pažymėtina, kad vairavimas esant neblaiviam – yra pavojinga veika, kelianti grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją, o ne administracinę, atsakomybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės rodo, kad transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju yra būtina priemonė siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį, neprieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams bei dera su kita G. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, kurios taikymo terminas (1 metai 6 mėnesiai) nustatytas artimas minimaliam laikotarpiui (BK 68 straipsnio 2 dalis).

14. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurias nustačius būtų galima vienareikšmiškai teigti, jog G. V. priklausančio automobilio ŠKODA FABIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga ir neteisinga priemonė, skirtina už padarytą teisės pažeidimą. Nors apeliantas skunde akcentuoja, kad automobilis G. V. yra reikalingas važinėti į gydymo įstaigas ir sodą, kad ateityje dėl finansinių problemų (G. V. nustatyta onkologinė liga, dėl pablogėjusios sveikatos buvo priverstas palikti mėgstamą darbą, yra pensinio amžiaus) jis niekada neįstengs įsigyti kito automobilio, tačiau vien tai, kad dėl G. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės jis pats ar jo šeimos nariai gali patirti nepatogumų ir suvaržymų, nesant kitų esminių aplinkybių, nėra pagrindas netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų. Tai, kad paskyrus automobilio ŠKODA FABIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą nukentės G. V. ir galimai jo šeimos narių interesai, vertintina, tik kaip paties G. V. neatsakingo bei nusikalstamo elgesio pasekmė. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog G. V. gyvena Vilniaus mieste, kur veikia viešojo transporto susisiekimo sistema, teikiamos pavėžėjimo paslaugos. Be to, abu G. V. sūnūs taip pat gyvena tame pačiame mieste, jaunesnysis – netgi kartu su tėvu, abu turi transporto priemones, tai yra turi galimybių padėti savo tėvui. Pažymėtina, kad net pats G. V., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, kad tiek vyresnio sūnaus žmona, tiek jaunesnis jo sūnus kartais jį nuveža į sodą, taigi, galimybės lankytis sode jam nėra kažkaip ypatingai apribotos net ir neturint nuosavos transporto priemonės. Baudžiamojoje byloje taip pat nenustatyta, kad G. V. ar jo šeimos nariai turėtų išskirtinių poreikių, kuriuos būtų įmanoma patenkinti tik turint konfiskuotiną transporto priemonę. Įvertintina ir tai, kad G. V. šiuo metu jau nedirba, neseniai išėjo į pensiją, gydosi onkologinę ligą, tačiau vis tik turi nekilnojamojo turto, duomenų apie turimus finansinius įsipareigojimus bankui ar kitoms kredito įstaigoms byloje nėra, be to, jam padeda sūnūs, vyresnysis sūnus S. V., kuris yra ir G. V. laiduotoju šioje byloje, patvirtino, kad turi finansinių galimybių padėti savo tėvui ir jam padeda. Todėl nėra jokio pagrindo ir išvadai, kad konfiskavus automobilį, kurio vertė, be kita ko, nėra neįprastai didelė (5 810 Eur su PVM), pavojingą nusikalstamą veiką padaręs ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas G. V., kuriam tuo pagrindu jokia bausmė nėra skiriama, patirs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui aiškiai neproporcingus finansinius nuostolius. Tuo labiau, nėra jokio pagrindo teigti, kad G. V., esant poreikiui, negalės įsigyti kito automobilio.

15. Byloje yra pateikti duomenys, pagrindžiantys apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes dėl G. V. onkologinės ligos, jam taikomo gydymo (b. l. 82–83), tačiau pati liga bei poreikis vykti į gydymo įstaigas savaime nėra pagrindas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui neskirti su turto konfiskavimu susijusios baudžiamojo poveikio priemonės. G. V. sirgo dar iki nagrinėjamo įvykio, prieš sėsdamas prie automobilio vairo žinojo, kokia jo sveikatos būklė ir kad jam reikia lankytis pas gydytojus, taigi, jis sąmoningai pasirinko rizikuoti, dėl ko šiuo metu ir turi atsakyti dėl kilusių pasekmių. Be to, duomenų, kad dėl jam priklausančio automobilio konfiskavimo G. V. liks be priežiūros ir reikalingos pagalbos, negalės nuvykti į gydymo įstaigas ir juo nebus pasirūpinta, byloje nėra. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Jokios kitos aplinkybės, galinčios pagrįsti BK 72 straipsnio nuostatų netaikymą, apeliaciniame skunde nėra nurodytos, jų nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio ŠKODA FABIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas G. V. paskirta pagrįstai, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, neskiriant G. V. šios baudžiamojo poveikio priemonės, apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, G. V. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.