Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, 10 klasių išsilavinimo, nedirbantis, atliekantis bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namų-atvirosios kolonijos (duomenys neskelbtini) sektoriuje, paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), teistas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 str. 4 d. (3 nusikalstamos veikos), 149 str. 4 d., vadovaujantis BK 63 str., laisvės atėmimu 11 metų, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal BK 181 str. 3 d. ir 145 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis D. Š., būdamas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015 m. sausio 26 d., R. M. vardu surašė 2015 m. sausio 26 d. laišką (duomenys neskelbtini) teisėjai D. Š., kuriame terorizavo D. Š., grasindamas ją žiauriai nužudyti, sudeginti jos tėvus ir vaikus, taip grasindamas panaudoti fizinį smurtą, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai kitų asmenų naudai vertė D. Š. perduoti turtą – 3000 eurų S. L., 5000 eurų D. L. ir 4000 eurų L. S., taip pat, būdamas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015 m. sausio 26 d., D. E. vardu surašė 2015 m. sausio 26 d. laišką (duomenys neskelbtini) teisėjai D. Š., kuriame grasino D. Š. žiauriai nužudyti, sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, taip grasindamas panaudoti fizinį smurtą, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai kitų asmenų naudai vertė D. Š. perduoti turtą – 5000 eurų S. L., 7000 eurų D. L. ir 10000 eurų L. S., iš viso vertė perduoti didelės vertės – 34000 eurų – turtą ir laiškus viename voke R. M. vardu 2015 m. sausio 26 d. perdavė išsiųsti (duomenys neskelbtini) ligoninės pareigūnui.

Kaltinamajam D. Š. visiškai pripažinus savo kaltę ir nustačius, kad nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių, kaltinamajam bei jo gynėjai ir prokurorui sutikus, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 str.).

Motyvuojamoji dalis

Be paties kaltinamojo D. Š. prisipažinimo, jo kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta ikiteisminio tyrimo metu byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais:

byloje esančiu 2015 m. sausio 26 d. laišku, rašytu ranka R. M. vardu (t. 1, b. l. 19), iš kurio turinio matyti, kad vartojant necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius yra grasinama D. Š. žiauriai nužudyti, sudeginti jos tėvus ir vaikus, reikalaujama iš D. Š. perduoti turtą – 3000 eurų S. L., 5000 eurų D. L. ir 4000 eurų L. S.;

byloje esančiu 2015 m. sausio 26 d. laišku, rašytu ranka D. E. vardu (t. 1, b. l. 20), iš kurio turinio matyti, kad vartojant necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius grasinama D. Š. žiauriai nužudyti, sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, reikalaujama iš D. Š. perduoti turtą – 5000 eurų S. L., 7000 eurų D. L. ir 10000 eurų L. S.;

byloje esančia voko kopija, iš kurios matyti, kad laiškai, atsiųsti nukentėjusiajai D. Š., parašyti R. M. ir D. E. vardu, išsiųsti R. M. vardu (t. 1, b. l. 21);

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad tirti pateiktą R. M. vardu 2015-01-26 laišką, adresuotą (duomenys neskelbtini) teisėjai D. Š., pradėtą žodžiais „Nuo R....“ ir baigtą žodžiais „...R. M.“, išskyrus įrašus mėlynu dažikliu atspaude, parašė D. Š., kad tirti pateiktą D. E. vardu 2015-01-26 laišką, adresuotą (duomenys neskelbtini) teisėjai D. Š., pradėtą žodžiais „Nuo D....“ ir baigtą žodžiais „...D. E.“, parašė D. Š. (t. 1., b. l. 65–66);

(duomenys neskelbtini) ligoninės pateikta informacija, kad 2015 m. sausio 26 d. (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) tipo palatoje Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su R. M. gydėsi, be kitų asmenų, ir D. E. bei D. Š. (t. 1, b. l. 38).

Šių byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, tarp kurių nėra esminių prieštaravimų ir kurie atskleidžia nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir leidžia spręsti kaltinamojo D. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą, visuma neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis padarė jam kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką.

Pagal BK 181 str. 3 d. atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 str., neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne, svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir kaltinamasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr.: 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011 ir kt.). Būtinas šios veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, galintis pasireikšti įvairiais grasinimais – grasinimu panaudoti fizinį smurtą; sunaikinti ar sugadinti turtą; paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas; kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis verčia kitą asmenį įvykdyti neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą, ir nori taip veikti.

Nagrinėjamu atveju iš (duomenys neskelbtini) teisėjai D. Š. adresuotų laiškų turinio matyti, kad juose grasinama D. Š. žiauriai nužudyti, sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, sudeginti jos tėvus ir vaikus, t. y. naudojama psichinė prievarta, kartu nurodant, kad visų šių pasekmių galima bus išvengti, jei laiško autoriaus nurodytiems asmenims – S. L., D. L. ir L. S. – iš viso bus pervesta 34000 eurų. Ši reikalaujama perduoti pinigų suma pagal BK 190 str. 1 d. yra laikoma didelės vertės turtu, ir akivaizdu, jog nukentėjusiajai D. Š. išreikšta nepagrįsta, neturinti jokio teisinio pagrindo turtinė pretenzija.

Taigi teismui nekyla abejonių, kad kaltinamasis D. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 3 d.

Aptarta kaltinamojo D. Š. nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuota ir pagal BK 145 str. 2 d., D. Š. kaltinant tuo, kad atvirai reikalaudamas perduoti didelės vertės turtą kitų asmenų naudai, jis terorizavo nukentėjusiąją D. Š., grasindamas ją žiauriai nužudyti, sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, sudeginti jos tėvus ir vaikus. BK 145 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Vadovaujantis teismų praktika, kurioje laikomasi nuostatos, kad turto prievartavimo pagrindinė ir kvalifikuotos sudėtys visiškai apima bet kokios psichinės prievartos apraiškas, taip pat ir grasinimus nužudyti bei sunkiai sutrikdyti sveikatą, todėl papildomai pagal BK 145 str. 2 d. veikos nekvalifikuojamos. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo D. Š. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 145 str. 2 d. yra perteklinis, t. y. dirbtinis kaltinamojo teisinės padėties pasunkinimas, kai asmuo, iš esmės padaręs vieną nusikalstamą veiką, kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu. Todėl kaltinamojo D. Š. padarytas didelės vertės turto prievartavimas kvalifikuojamas tik pagal BK 181 str. 3 d., nes, kaip jau aptarta, ši norma apima ir žmogaus terorizavimą grasinant nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 2 d.).

Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

Kaltinamasis D. Š. visiškai pripažino savo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir išreiškė nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veiksmų. Šią aplinkybę teismas pripažįsta kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kaltinamojo D. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kaltinamajam D. Š. teismas vadovaujasi BK 54 str., kuris reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus. Remdamasis minėto įstatymo nuostatomis teismas vertina ne tik kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, požymius, jų turinį bei pobūdį, bet ir kaltininko asmenybę.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant šios bylos aplinkybes, teismas atsižvelgia ne tik į tai, kad kaltinamajam skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgia ir į BK 41 str. nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę ir skirtas bausmei individualizuoti, kadangi bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, tai yra ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką.

Vertindamas kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis D. Š. padarė vieną tyčinį baigtą sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.). Vertindamas kaltinamojo asmenybę, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką, už kurią yra teisiamas, padarė atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tai rodo, kad anksčiau taikytos poveikio priemones nebuvo veiksmingos. Kartu teismas atsižvelgia į kaltinamojo D. Š. jauną amžių ((duomenys neskelbtini) metai), sveikatos būklę (3 t., 1–9 b. l.), į tai, kad byloje nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgęs į visas šias bausmės parinkimui reikšmingas aplinkybes, įvertinęs BK 181 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės griežtumą (laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų), teismas sprendžia, kad BK 41 str. nurodyti bausmės tikslai kaltinamojo D. Š. atžvilgiu bus pasiekti ir įgyvendintas teisingumo principas paskyrus jam terminuoto laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliai BK 181 str. 3 d. sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei.

Kaip jau minėta, kaltinamasis D. Š. savo kaltę pripažino visiškai, baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl jam paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ str. nuostatomis, sumažinama vienu trečdaliu.

Kaltinamasis D. Š. nusikalstamą veiką, už kurią šiuo nuosprendžiu nuteisiamas, padarė neatlikęs dalies Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 11 m. (1 t., 90–92 b. l.). Šio nuosprendžio priėmimo dieną (2016 m. lapkričio 8 d.) kaltinamojo D. Š. neatlikta ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis yra 3 m. 7 d., todėl šiuo nuosprendžiu kaltinamajam paskirta bausmė, remiantis BK 64 str. 3 d., subendrinama su minėta ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies jas sudedant.

Civilinio ieškinio byloje nėra.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius pateikė pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų ir prašo iš kaltinamojo D. Š. valstybės naudai priteisti 121,59 Eur išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą kaltinamajam.

Pagal BPK 106 str. 1 d. įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija).

Teismas, vertindamas šių nuostatų taikymo galimybes, atkreipia dėmesį į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str., kurio 3 d. c p. numatyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Šios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Taigi, sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, konstatuotina, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardyti BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, konstatuotina, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau BPK 51 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Ši nuostata reiškia, kad kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K–322/2014).

Taigi, kadangi nagrinėjamu atveju kaltinamojo D. Š. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nėra pagrindo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas dėl 121,59 Eur priteisimo iš kaltinamojo valstybės naudai atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–299, 301–305, 307–308, 313 straipsniais,

nusprendžia:

D. Š. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 3 d. ir jam paskirti laisvės atėmimą 3 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir D. Š. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., prie Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės – laisvės atėmimo 3 m. 7 d. – pridėti dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir D. Š. nustatyti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2016 m. lapkričio 8 d.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymą dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo iš D. Š. atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistajam D. Š. nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.