- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-464-227/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00762-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- J. P., E. P.
- Atsakovas
- A. K.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-464-227/2015
Teisėjas Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00762-2014-6
2015 m. birželio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Margarita Dzelzienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. P. ir E. P. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-32-477/2015 pagal ieškovų J. P. ir E. P. ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai prašė priteisti iš atsakovo 414 litų (119 eurų ir 90 centų) už suvartotą elektros energiją, 216 litų (62 eurai ir 58 centai) nekilnojamojo turto mokesčio ir 116 litų (33 eurai ir 60 centų) žemės, kurioje stovi gamybinis pastatas, nuomos mokesčio bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-03-13 tarp E. P. ir atsakovo buvo sudaryta gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis. Pagal šios sutarties 2.2 p., atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui išlaidas, susijusias su gamybinio pastato išlaikymu. Atsakovas gamybiniu pastatu naudojosi 6 mėnesius ir per šį laikotarpį susidarė gamybinio pastato išlaikymo išlaidos, kurių atsakovas neatlygino.
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė solidariai iš ieškovų į valstybės biudžetą 8,38 eurus bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, jog pagal 2014-03-11sudarytos negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties p. 2.2. panaudos gavėjas įsipareigojo apmokėti panaudos objekto išlaikymo išlaidas, tačiau jos nedetalizuotos. Iš šalių paaiškinimų nustatė, kad sudarant panaudos sutartį ir ją vykdant, šalys nesudarė susitarimo dėl gamybiniame pastate sunaudotos elektros energijos apskaitos tvarkos. Ieškovai teisme nurodė, kad elektros energiją, atsakovas naudojo savo darbinei veiklai, todėl teismas darė išvadą, kad elektros energija buvo naudojama ne ieškovams priklausančio gamybinio pastato išlaikymui ir todėl išlaidos negali būti priskirtos prie atsakovui perduoto neatlygintinai naudotis gamybinio pastato išlaikymo išlaidų. Pripažino, kad atsakovo suvartos elektros energijos apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarka turėjo būti šalių atskirai aptartos sudarytoje negamybinio pastato panaudos sutartyje. Iš AB „Lesto“ sąskaitų faktūrų dėl suvartotos elektros energijos (b.l.23-26) nustatė, kad elektros energijos vartotojas yra J. P. IĮ „Laukpėdė“, nurodyti IĮ „Laukpėdė“ suvartotos elektros kiekiai ir kaina. Pripažino, kad šiose sąskaitose faktūrose nėra duomenų apie tai, kad jose nurodyti elektros energijos kiekiai buvo suvartoti atsakovui perduotame naudotis J. P. IĮ „Laukpėdė“ priklausančiame gamybiniame pastate, panaudos sutarties vykdymo laikotarpiu. Iš AB „Lesto“ pranešimo E. P. nustatė, kad IĮ „Laukpėdė“ nuo 2014-03-01 iki 2014-08-31 suvartojo 547 kWh elektros energijos ir už ją sumokėjo, pranešime taip pat nėra nurodyta, kad 547 kWh elektros energijos buvo suvartoti gamybiniame pastate, perduotame naudotis atsakovui. Atkreipė dėmesį į tai, kad dalį elektros energijos - 112 kWh, apie 20 % per nurodytą laikotarpį suvartotos elektros energijos, IĮ „Laukpėdė“ suvartojo naktiniu režimu, tuo tarpu byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad atsakovas savo darbinę – gamybinę veiklą IĮ „Laukpėdė“ priklausančiame gamybiniame pastate, vykdė nakties metu. Pripažino, kad ieškovai nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog 547 kWh elektros energijos suvartojo atsakovas, naudodamasis IĮ „Laukpėdė“ priklausančiu gamybiniu pastatu, atkreipė dėmesį į tai, kad už suvartotą elektros energiją sumokėjo IĮ „Laukpėdė“ (b.l.5, 23-26). Iš nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos nustatė, kad joje nėra duomenų apie tai, už kokį nekilnojamąjį turtą IĮ „Laukpėdė“ 2014-01-14 pateikė nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją, apie apskaičiuoto ir mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio dydį. Pripažino, kad žemės nuomos mokesčio deklaracijoje nors nurodyta žemės sklypo buvimo vieta, jo plotas, mokėtino mokesčio suma, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad deklaracijoje žemės nuomos mokestis apskaičiuotas žemės sklypui, esančiam po atsakovui perduotu gamybiniu pastatu. Sprendė, kad kitų įrodymų pagrindžiančių ieškinio reikalavimus dėl nekilnojamojo turto, žemės nuomos mokesčių priteisimo, byloje nėra. Pripažino, kad ieškovai nepateikė įrodymų apie atsakovui perduotam gamybiniam pastatui reikalingas išlaikymo išlaidas (išlaidų rūšis) ir jų apimtį, todėl ieškinį atmetė, iš ieškovų priteisė išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti teisingą sprendimą arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nustatė, kad panaudos objektas, t.y. gamybinis pastatas, priklauso ieškovės J. P. IĮ “Laukpėdė”, kadangi jis priklauso ieškovui E. P., ką patvirtina nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas bei panaudos sutartis. Atsakovas sutartimi įsipareigojo apmokėti panaudos objekto išlaikymo išlaidas, kuriomis pripažinti mokesčiai, mokėtini valstybei (už sunaudotą elektros energija, nekilnojamojo turto mokestis, žemės, kuriame stovi nekilnojamasis turtas nuomos mokestis), tuo tarpu teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas už naudojimąsi pastatu įsipareigojo atsiskaityti medienos atraižomis ir tą padarė pateikus dvi traktorines priekabas atliekų, nors liudytojas M. M. teismo posėdyje nurodė tik vieną priekabą. Teigia, kad liudytojų parodymai skiriasi, neįrodyta, kas, kada, kur ir kokiu transportu medienos atliekas pateikė. Atsakovas sutiko su sutarties sąlygomis, todėl sutartis turi būti vykdoma. Teismas nepagrįstai pripažino, kad elektros energija buvo naudojama atsakovo gamybinei veiklai vykdyti, o ne gamybinio pastato išlaikymui, kadangi į elektros sąnaudas AB „LESTO“ skaičiuoja ne tik mokestį už sunaudotą elektrą, bet ir vadinamąją elektros energijos dedamąją, t.y. mokestis priklausomas nuo pajungto į objektą elektros galingumo, bei kiti elektros tiekėjo nustatyti mokesčiai. Už suvartotą elektros energiją gamybiniame pastate, AB „LESTO“ diabeto būdu atskaičiuodavo iš IĮ „Laukpėdė“ bankinės sąskaitos. Atsakovas preliminarių derybų metu įsipareigojo apmokėti visas elektros išlaidas gamybiniame pastate be išlygų per panaudos laikotarpį. Atsakovo darbininkai dirbo ir savaitgaliais, o nakties tarifas už elektros energiją taikomas ir už išeigines dienas. Pastatas priklauso ne individualiai įmonei „Laukpėdė“, kaip nurodė teismas, o ieškovui, tačiau AB „LESTO“ išrašo sąskaitas šiame pastate registruotai įmonei IĮ „Laukpėdė“. AB „LESTO“ pateiktoje informacijoje Nr. 51272 aiškiai nurodomas laikotarpis 2014.03.01.-2014.07.31, kuris atitinka objekto panaudos laikotarpį. Nekilnojamojo turto deklaracijoje yra aiškiai nurodoma mokėtino nekilnojamojo turto mokestinis dydis. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės nuomos deklaracijoje nėra duomenų patvirtinančių, kad žemės mokestis apskaičiuotas žemės sklypui, esančiam po atsakovui perduotu gamybiniu pastatu, tačiau nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše aiškiai nurodomas registro tipas. t.y. žemės sklypas su pastatais. Taip pat teismas nedetalizavo bylinėjimosi išlaidų, todėl neaišku, už ką priteisiama iš ieškovų 8,38 Eur.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad pastatais naudojosi nuo 2014-03-11 iki 2014-06-30, buvo sutarta, kad naudosis jais neatlygintinai ir atsakovas geranoriškai atidavė už nuomą medienos atraižų dvi traktorines priekabas. Dėl elektros apmokėjimo nebuvo tariamasi, nebuvo nurašyti elektros skaitliuko parodymai nuomos pradžioje ir pabaigoje, ieškovas pats naudojosi elektros energija, pjovė medieną, elektros energijai apskaityti yra tik vienas skaitliukas, todėl sunku tiksliai paskaičiuoti elektros energijos sunaudojimą, atsakovas darbų išeiginėmis dienomis nevykdė. Ieškovui buvo žodžiu pranešta apie sutarties nutraukimą 2014-06-30 rastinį namą išardžius. Nurodytas aplinkybes gali paliudyti byloje liudytojais apklausti asmenys. Išlaidos už sunaudotą elektros energiją, nekilnojamojo turto mokesti, žemės mokestis sutartyje nebuvo numatyti, atskirai nedetalizuoti.
Apeliacinis skundas netenkintinas, Zarasų rajono apylinkės teismo 2015m. vasario 12 d sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje nustatyta, kad 2014-03-13 tarp E. P. ir atsakovo buvo sudaryta gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) ir priklausančio ieškovui nuosavybės teise, panaudos sutartis. Pagal šios sutarties 2.2 p., atsakovas įsipareigojo naudoti perduotą panaudos objektą pagal jo paskirtį, išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą panaudos objektą, daryti einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti kitas panaudos objekto išlaikymo išlaidas. Ieškovai ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo minėtos sutarties pagrindu 414 litų (119 eurų ir 90 centų) už suvartotą elektros energiją, 216 litų (62 eurai ir 58 centai) nekilnojamojo turto mokesčio ir 116 litų (33 eurai ir 60 centų) žemės, kurioje stovi gamybinis pastatas, nuomos mokesčio.
Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai savo reikalavimo neįrodė, su kuo apeliantai nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstais pripažintini apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas už naudojimąsi pastatu įsipareigojo atsiskaityti medienos atraižomis ir pabaigus darbus ieškovui pateikė dvi priekabas šių atliekų. Tokios išvados teismas nepadarė, o sprendimo aprašomojoje sprendimo dalyje, sutinkamai su CPK 270 str.3 d. tik nurodė šalių reikalavimų ir atsikirtimų, tarp jų atsakovo A. K. duotų paaiškinimų, santrauką, bei liudytojo E. M. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad minėta skundo aplinkybė nėra reikšminga byloje, kadangi byloje nebuvo įrodinėjama, jog medienos atraižomis buvo išspręstas atsiskaitymo už elektrą bei kitus mokesčius klausimas. Atsiliepime į ieškinį atsakovas A. K. nurodė, kad tokiu būdu buvo sutarta atsiskaityti už pastatų nuomą, nors ir buvo šalys sudariusios neatlygintinę panaudos sutartį.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, kad preliminariai sutarties sąlygos buvo aptartos išankstinėse derybose su atsakovu ir buvo sutarta, jog atsakovas mokės panaudos objekto išlaikymo išlaidas, kurios suprantamos kaip mokesčiai valstybei (nekilnojamojo turto, žemės nuomos mokesčiai), mokesčiai už elektros energiją. Tačiau tokių įrodymų ieškovai nepateikė ir jų byloje nėra, o atsakovas nepripažįsta. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, objekto išlaikymo išlaidos šalių sudarytoje panaudos sutartyje nebuvo detalizuotos, taip pat panaudos sutartyje šalių nenumatyta energijos sunaudojimo gamybos pastate fiksavimas bei apmokėjimas.
Ieškovai reikalavimą priteisti iš atsakovo elektros energijos mokestį grindė Lesto sąskaitomis -faktūromis bei pranešimu. Iš AB „Lesto“ sąskaitų faktūrų dėl suvartotos elektros energijos (b.l.23-26) matyti, kad elektros energijos vartotojas yra J. P. IĮ „Laukpėdė“, nurodyti IĮ „Laukpėdė“ suvartotos elektros kiekiai, kaina ir už 2014 metų balandžio mėnesį jai išrašyta sąskaita faktūra 64,07 Lt sumai, už 2014 metų gegužės mėnesį - 41,46 Lt sumai, už 2014 metų birželio mėnesį- 41,40 Lt sumai, už 2014 metų liepos mėnesį- 263,90 Lt sumai. Iš AB „Lesto“ pranešimo E. P. matyti, kad IĮ „Laukpėdė“ nuo 2014-03-01 iki 2014-08-31 už suvartotą elektros energiją deklaravo ir sumokėjo už 547 kWh elektros energijos (iš kurių 435 kWh dieniniu tarifu ir 112 kwh naktiniu tarifu) 414,65 Lt (iš jų 138,93 Lt už leistiną naudoti galią). Ieškovai savo reikalavimą iš atsakovo priteisti 414 Lt sumą įrodinėjo aukščiau nurodytais rašytiniais įrodymais. Tačiau kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš minėtų Lesto sąskaitų-faktūrų, pranešimo negalima nustatyti, kad 547 kWh elektros energijos buvo suvartoti gamybiniame pastate, perduotame naudotis atsakovui. Pripažintina, kad ieškovai nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog 547 kWh elektros energijos suvartojo atsakovas, naudodamasis gamybiniu pastatu, jokių pretenzijų atsakovui dėl apmokėjimo už elektros energiją atsakovui iki ieškinio pateikimo nereiškė. Be to, ieškovai neįrodė, kad būtent jie yra patyrę nuostolių, kadangi už suvartotą elektros energiją sumokėjo ne jie, o IĮ „Laukpėdė“ (b.l.5, 23-26), kuri taip pat galimai vykdė veiklą gamybiniame pastate ir savo veiklai naudojo elektros energiją. Apeliantai teigia, kad atsakovo darbuotojai dirbo savaitgaliais, išeiginėmis dienomis, dėl ko skaičiuotas naktinis elektros tarifas, tačiau šios aplinkybės byloje neįrodytos, be to, nėra paneigta, kad IĮ „Laukpėdė“ tuo metu, kai atsakovas naudojosi gamybiniu pastatu, naudojo elektros energiją, apmokestinamą naktiniu tarifu. Įvertinus tai, kad panaudos sutartyje nebuvo numatyta energijos sunaudojimo gamybos pastate fiksavimas bei apmokėjimas, byloje nėra galimybės nustatyti, kiek elektros energijos sunaudojo atsakovas, o kiek II „Laukpėdė“, apmokėjusi pilnai Lesto pateiktas sąskaitas-faktūras ir tokiu būdu pripažinusi pareigą už elektrą atsiskaityti. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas gamybiniame pastate sunaudojo 547 kWh elektros energijos ir kad būtent ieškovai dėl to patyrė nuostolių (CPK 178 str.). Todėl reikalavimas priteisti iš atsakovo išlaidas elektros energijai apmokėti yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijoje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ji pateikta dėl atsakovui perduoto gamybinio pastato bei duomenų apie mokesčio dydį, teigia, jog deklaracijoje nurodytas mokėtino nekilnojamojo turto mokestinis dydis už mokėtiną laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijoje yra nurodyta apskaičiuota mokesčio suma, tačiau iš tokių duomenų nėra aišku, už kokį nekilnojamąjį turtą nekilnojamojo turto mokestį moka IĮ „Laukpėdė“. Tuo pačiu pastebėtina, kad kaip apeliaciniame skunde pažymi apeliantai, gamybinis pastatas nuosavybės teise priklauso ieškovui, o ne IĮ „Laukpėdė“, todėl iš nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos negalima nustatyti, kad 428 Lt nekilnojamąjį turto mokestį sumokėjo ieškovai ir dėl to turėjo nuostolių, šie duomenys negali paneigti, jog IĮ „Laukpėdė“ mokestį galimai sumokėjo už jai nuosavybės teise priklausantį turtą. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovo nekilnojamojo turto mokestį, kuris paskaičiuotas už 2013 metus, taip pat negalėtų būti tenkinamas dėl tos priežasties, kad panaudos sutartis tarp šalių sudaryta tik 2014-03-13 ir atsakovas negalėtų būti atsakingas už nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimą tuo laikotarpiu, kada jis turtu nesinaudojo.
Žemesnės instancijos teismas
Pagrįsdami reikalavimą dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo iš atsakovo, ieškovai pateikė žemės nuomos mokesčio deklaraciją, kurioje nurodyta žemės sklypo buvimo vieta jo plotas, mokėtino mokesčio suma. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad deklaracijoje nėra duomenų patvirtinančių, jog žemės nuomos mokestis apskaičiuotas žemės sklypui, esančiam po atsakovui perduotu gamybiniu pastatu. Apeliantai teigia, kad tokia išvada neteisinga, nes deklaracijoje nurodomas registro tipas, kad žemės sklypas yra su pastatais, žemės sklypo ir statinių nuosavybė, dydis, vertė ir kiti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliantų teiginiais, tačiau tuo pačiu pastebi, kad šalys panaudos sutarties 2.2 p. buvo numačiusios, jog atsakovas apmokės panaudos objekto išlaikymo išlaidas, tačiau nenumatė, jog atsakovas turės padengti žemės, ant kurios stovi gamybinis pastatas, nuomos mokestį, ir minėtas mokestis negalėtų būti siejamas su pastato išlaikymu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, panaudos sutartyje nedetalizuotos ir neaptartos, pakankamai specifinio šiuo atveju panaudos daikto – gamybinio pastato, išlaikymo išlaidos, kuriomis galėtų būti pripažįstamos akivaizdžiai būtinos tokio daikto išlaikymui, tai yra be kurių jis negalėtų būti naudojamas pagal jo paskirtį, išlaidos. Kadangi šalys sutartimi nenumatė, jog atsakovas apmokės žemės, ant kurios stovi gamybinis pastatas, nuomos mokestį, todėl ieškovai neturi teisės reikalauti iš atsakovo priteisti 116 litų (33 eurai ir 60 centų).
Atmestini apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jų priteisė 8,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, kadangi vadovaujantis CPK 96 str. 2 d., ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Šiuo atveju byloje teismas siuntė procesiniu dokumentus šalims, dėl ko buvo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d., 3 p.). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovai nėra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, todėl ieškinį atmetus, šios išlaidos pagrįstai priteistos iš ieškovų į valstybės biudžetą.
Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
NUTARIA:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2015m. vasario 12 d sprendimą palikti nepakeistą.