- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-318-519/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-1-00189-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Ernesta Montvidienė
- Nuteistasis
- G. A.
- Nukentėjusysis
- V. A., M. S.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo G. A. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo M. S.) laisvės apribojimu 10 mėnesių.
G. A. dėl fizinio skausmo sukėlimo V. A. išteisintas, jo veiksmuose nesant nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).
Vadovaujantis BK 66 str., į G. A. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. kovo 31 d. 20.20 val. iki 2014 m. balandžio 1 d. 17.15 val. ir nuo 2014 m. birželio 13 d. 19.00 val. iki 2014 m. birželio 15 d. 14.00 val. (3 sulaikymo dienos).
Nukentėjusiojo V. A. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.
Nukentėjusiosios M. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteista nukentėjusiosios M. S. naudai iš G. A. 300,00 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkano už priteistą 300,00 Eur sumą nuo ieškinio pateikimo dienos – 2015 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteista iš G. A. nukentėjusiosios M. S. naudai 300,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. A. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. kovo 31 d. apie 19 val. 30 min. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia rankomis sugriebė kartu gyvenančiai sutuoktinės motinai M. S. už rankos ir pastarąją pastūmė, to rezultate griūdama M. S. galva trenkėsi į sofos-lovos kraštą, taip nukentėjusiajai M. S. sukėlė fizinį skausmą.
G. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. birželio 13 d. apie 17 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia vieną kartą ranka smogė sūnui V. A. į veido sritį bei, pastarajam ginantis ir tarpusavyje susistumdžius, nugriuvo abu ant grindų ir jis tyčia kelis kartus alkūne smogė V. A. į veido sritį, tikslus smūgių skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, taip nukentėjusiajam V. A. sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. A. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2015-04-21 nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 140 str. 2 d., t. y. dėl fizinio skausmo sukėlimo M. S. ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, arba bylą šioje dalyje nutraukti.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo M. S., netinkamai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Mano, kad teismas padarė esminių BPK 20 str. 4, 5 d. pažeidimų. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog jis savo uošvę M. S. stūmė į lovą, po ko ši griūdama užsigavo galvą į lovos atlošą. Teismo nuosprendyje šis veiksmas (stūmimas) nurodomas grindžiant padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, įskaitant ir kaltės formą. Mano, kad teismas suklydo vertindamas nukentėjusiosios, liudytojų ir jo duotus parodymus, kas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Teigia, kad teismas nepašalino iškilusių byloje prieštaravimų dėl liudytojų ir nukentėjusiosios duotų parodymų. Iš tiesų, jis atvedęs uošvę į jos kambarį, paėmė jai už rankos ir patemdamas į apačią, ją pasodino ant lovos. Ši sėsdama atsilošė atgal ir jos teigimu, sutrenkė galvą į paminkštintą lovos atlošą, kuris skirtas galvai atsiremti. Apelianto įsitikinimu, teismo nustatyta veika –seno žmogaus stūmimas, labai skiriasi nuo jo atliktų veiksmų – paėmus už rankos tempimas į apačią, siekiant pasodinti uošvę. Nurodo, jog jis tik patempė ją už rankos turėdamas vienintelį tikslą – pasodinti ją ant lovos. Teigia, kad jis nesiekė sužaloti savo uošvės ir neturėjo jokio supratimo, jog ši sėsdama galėtų susimušti galvą į lovos paminkštintą atlošą, skirtą galvai atsiremti. Nurodo, jog šias aplinkybes patvirtino pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu, ji nurodė, jog jis jos nepurtė ir nestumdė, o paėmęs ją už pečių iš nugaros, nuvedė į jos kambarį, kur iškart paėmęs už rankos patraukė ir pergriovė ją į lovą. Teismas nevertino aplinkybių, jog liudytojų ir nukentėjusiosios duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu kardinaliai skyrėsi, kad jie melavo.
Pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismą suklaidino ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Liudytojas V. A. ir V. A. dėl šio įvykio melavo policijos pareigūnams, o policija nukentėjusiosios M. S. apie įvykio aplinkybes neapklausė, patys surašė pareiškimą, kaip jiems buvo patogu baudžiamajam persekiojimui pradėti. Teigia, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji M. S. nurodė, kad ji policijai nieko nepasakojo, policija ne tik jos neklausė įvykio aplinkybių, tačiau net neperskaitė jos parodymų, kuriuos užrašė liudytojo apklausos protokole ir liepė pasirašyti. Teigia, kad šias aplinkybes jo gynėjas nurodė savo rašytinėse baigiamosiose kalbose, tačiau teismas jų nevertino. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo bandoma šią situaciją parodyti kaip labai grėsmingą, išpučiant ir parodant, koks jis yra smurtautojas, galintis nuskriausti seną žmogų. Dėl šios priežasties mano, kad nukentėjusiosios M. S. bei liudytojų (Vido ir V. A.) parodymai duoti policijos pareigūnams, ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teismui, kardinaliai skiriasi. Teigia, kad šie asmenys melavo visiems, siekdami, jog jis būtų nuteistas ir apeliaciniame skunde analizuoja nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.
Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas byloje esančius duomenis, surinktus ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu, kurie gauti iš nukentėjusiosios ir liudytojų V. A. ir V. A. parodymų. Teigia, kad šie asmenys nuo pat tyrimo pradžios klaidino pareigūnus, teisėją, vėliau teismą. Teigia ir tai, kad teismas nuosprendyje suklydo konstatuodamas, jog liudytojų V. A. ir V. A. parodymai patvirtina, jog jis stipriai pastūmė M. S.. Nesutinka su teismo padaryta išvada, jog liudytojų duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu neprieštarauja jų duotiems parodymas teisiamojo posėdžio metu.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodo kad ši baudžiamoj byla buvo nagrinėjama ir dėl kito jam pateikto kaltinimo, t. y. dėl smurto prieš sūnų V. A.. Teismas dėl šios nusikalstamos veikos priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad prokurorė per baigiamąsias kalbas prašė teismo pranešti prokuratūrai dėl V. A. melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, melagingų parodymnų davimo ir pradėti šiam asmeniui baudžiamąjį persekiojimą. Pažymi ir tai, kad dėl jo tariamo smurto sūnaus V. A. atžvilgiu liudijo sūnus V. A., sūnus A. A., jo sugyventinė D. V., jo žmona V. A., jo žmonos draugė R. D., jog jie visi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu davė melagingus parodymus prieš jį (G. A.). Nurodo, kad jis turėjo garso įrašą, kuris paneigė liudytojų nurodomas aplinkybes. Taip pat nurodo, kad visi liudytojai neigė oficialią informaciją gautą iš 112 tarnybos. Todėl mano, kad toje pačioje baudžiamojoje byloje liudiję jo artimieji giminaičiai melavo ir dėl tariamai jo padaryto nusikaltimo prieš M. S.. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas liudytojų V. A., V. A., kurie melavo teismui toje pačioje byloje dėl kito nusikaltimo parodymus, parodymus turėjo vertinti kritiškai.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nustatydamas aplinkybes, jog po įvykio M. S. galvoje apčiuopiamas gumbas buvo jo padarytos veikos padarinys bei, kad M. S. buvo sukeltas fizinis skausmas. Nurodo, kad iki šio įvykio yra matęs, kad jo uošvė krito ant grindų dėl savo silpnų kojų, todėl yra įsitikinęs, kad gumbas M. S. galvoje galėjo atsirasti dar iki šio įvykio. Pažymi, kad M. S. dėl jai padarytų sužalojimų masto nustatymo atsisakė vykti pas specialistą, todėl apelianto manymu, byloje nėra neginčijamų duomenų, ar rastas pakaušyje gumbas yra padarytas šio įvykio metu, ar ankščiau. Taip pat, nėra duomenų, ar šis sužalojimas atitinka įvykio aplinkybėmis patirtą sužalojimą, ar šis sužalojimas gali būti patirtas pačiai M. S. griūvant ant žemės. Teigia, kad šie teismo nepašalinti prieštaravimai aiškinami kaltinamojo naudai. Apeliantas savo apeliaciniame skunde analizuoja nukentėjusiosios parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad jis nematė, kaip M. S. sutrenkė galvą į lovos paminkštintą atlošą ir nesiekė sužaloti M. S. bei negalėjo pagalvoti, kad ši sėsdama ant lovos gali susižaloti.
Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Pažymi, kad esant netiesioginiai tyčiai, jis privalėjo suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tačiau priešingai nei nustatė teismas, jis nestūmė M. S. į lovą, o ją sodino, temdamas jai už rankos į apačią, kad ši atsisėstų. Mano, kad bandymas pasodinti žmogų ant lovos, tempiant už rankos į apačią, negali būti laikoma, jog jis suvokė, kad daro nusikalstamą veiką – muša, ar kitaip smurtauja prieš artimą asmenį, kuriam siekia sukelti fizinį skausmą. Nurodo, kad teismas nuosprendyje praleido ir neaptarė kito intelektualinio momento – numatymo, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti BK numatyti padariniai. Teigia, kad jis negalėjo numatyti, kad sodinant uošvę į lovą, ši užsigaus galvą į lovos paminkštintą atlošą galvai atsiremti ir dėl to atsiras BK 140 str. 2 d. numatyti padariniai. Nesutinka su teismo išvada, kad jis nesiėmė jokių veiksmų, kad padarinių būtų išvengta, nes jis pats nesuvokė ir nenumatė, kad taip gali atsitikti. Mano, kad jo veiksmai turi būti teismo vertinami kaip padaryti neatsargios kaltės forma – nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 str. 3 d.) ir dėl ko priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad jo gynėjas teismo prašė pripažinti šią veiką mažareikšme, jei teismas laikytų, jog yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teismas atsisakė tai padaryti, nurodydamas, kad ši veika negali būti vertinama kaip mažareikšmė. Teigia, kad jo veiksmai prieš uošvienę – bandymas pasodinti į lovą, negali būti laikomi didelio pavojingumo, o atsiradę padariniai – fizinio skausmo sukėlimas, galvai (gal sprandui) atsitrenkus į lovos paminkštintą atlošą galvai, nėra ta žala, kuri galėtų būti laikoma didele. Nurodo, jog ankščiau tarp jo ir uošvės niekada nėra kilę konfliktų ir tai patvirtino pati nukentėjusioji.
Apelianto teigimu, teismas iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, priteisė per didelę pinigų sumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji teisme nurodė dėl ko ji prašo priteisti neturtinę žalą, paaiškindama teismui, jog jis jai nesumokėjo už daržų ravėjimą. Pažymi, kad CK 6.250 str. nenumato tokio pagrindo, todėl teismas turėjo ieškinį atmesti. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusioji teisme atsakydama į pateiktą klausimą dėl civilinio ieškinio parodė, jog ji nieko apie ieškinį nežino, t. y. nežino, kad prašo teismo neturtinės žalos priteisimo.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo 2015-04-21 Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti dėl neteisingai paskirtos bausmės – G. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 2 d. ir nubausti 30 parų arešto bausme, bausmę atliekant poilsio dienomis, o kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nurodo, kad prokuroras, palaikęs valstybinį kaltinimą pirmos instancijos teisme, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pasiūlė netinkamą bausmės rūšį, tačiau aukštesnysis prokuroras nesutinka su teismo parinkta bausmės rūšimi. Teigia, kad teismas skirdamas G. A. laisvės apribojimo bausmę, nuosprendyje nenurodė argumentų bei nepagrindė savo pozicijos, kodėl nebuvo paskirti atitinkami draudimai ar įpareigojimai.
Pažymi, kad nuteistasis G. A., nusikalstamą veiką padarė šeimos nario atžvilgiu, yra individualios įmonės savininkas (galimai neapibrėžtas darbo laikas). Mano, kad paskyrus BK 48 str. 5 d. numatytus draudimus bei BK 48 str. 6 d. nurodytus įpareigojimus, nebus įgyvendinta bausmės paskirtis apibrėžta BK 41 str. 2 d., todėl G. A. paskirtina kita bausmės rūšis – areštas. Nurodo, kad atsižvelgiant į nutartyje nurodytus G. A. charakterizuojančius duomenis, veikos sunkumą, formą ir būdą, jam skirtinos bausmės dydis turėtų būti mažesnis nei sankcijoje numatytas vidurkis.
Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo teigimu, teismas neteisingai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios ir specialiosios dalių normas, netinkamai parinko G. A. bausmės rūšį. Teigia, kad neteisingai paskirta bausmė ir netinkamai parinkta bausmės rūšis yra pagrindas nuosprendžiui pakeisti.
Atsikirtimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas nuteistasis G. A. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad prokuroras nesutinka su jam paskirta bausme. Su paskirta bausme jis taip pat nesutinka ir siekia, kad jo atžvilgiu būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis. Pasak G. A., teismas skirdamas bausmę bendrųjų BPK normų, įskaitant BK 48 str., nepažeidė. Teismas įvertino tai, kad jis dirba, įstatymų nepažeidinėja. Mano, kad šiuo atveju bausmės tikslai jau yra pasiekti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. A. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašo prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos prokuratrūso Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo G. A. apeliacinis skundas tenkintinas ir jo atžvilgiu priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl BK 140 str. 2 d. naikinamas bei priimamas naujas nuosprendis, G. A. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).
Nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. sudėtis yra materiali, t.y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiam asmeniui sukėlus fizinį skausmą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. yra galima tik už veiką – fizinio skausmo sukėlimą konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kankinimu, arba kitokiu smurtavimu. Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 str. prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, o kankinimas reiškia, kad smurtauta buvo ilgai arba kad buvo sukeltos ne tik stiprios fizinės, bet ir dvasinės kančios. Iš to darytina išvada, kad baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį už fizinio skausmo sukėlimą atsirasti yra būtinas ir subjektyviosios pusės požymis - tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas turi daryti poveikį į nukentėjusio asmens kūną siekdamas pagrindinio tikslo - kad dėl kaltininko veikimo nukentėjęs asmuo patirtų fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys tokį fizinį skausmą.
Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, ir to siekia (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.). Taigi kvalifikuojant veiką pagal BK 140 str. 2 d. svarbu nustatyti kaltinamojo tiesioginę tyčią.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. A. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. dėl nukentėjusiajai M. S. sukelto fizinio skausmo, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus įrodymus jų patikimumo aspektu.
Skundžiamu nuosprendžiu G. A. kaltu pripažintas tuo, kad sugriebė sutuoktinės motinai M. S. už rankos ir pastarąją pastūmė, ko pasėkoje griūdama M. S. galva trenkėsi į sofos-lovos kraštą ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. Tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neginčytinų įrodymų, jog G. A. turėjo tyčią M. S. sukelti fizinį skausmą.
Byloje nustatyta, kad įvykio dieną M. S. paprašė G. A. ją vežti namo į (duomenys neskelbtini), kad G. A. supyko ir nukentėjusiąją iš miegamojo nuvedė į jos kambarį. Šių aplinkybių neneigia nei nuteistasis, nei nukentėjusioji, tačiau fizinio skausmo sukėlimo aplinkybes, jie aiškina skirtingai.
Nuteistasis G. A. paaiškino, kad supyko, kai M. S. atėjusi į jo kambarį paklausė „kada ją veš namo“ ir paėmęs ją už rankos išvedė į jos kambarį, pasodino ant lovos. Tuo tarpu nukentėjusioji M. S. tvirtino, kad G. A. paprašius ją parvežti namo, jis supyko, iš už nugaros paėmęs ją už pečių stūmė koridoriumi, o paskui jos kambaryje ją pastūmė ant lovos ir ji užsigavo sprandą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neatmeta šios nukentėjusiosios versijos, kad G. A. ją stūmė ant lovos, tačiau kolegijos vertinimu, G. A. ar tai sodindamas, ar tai pastumdamas nukentėjusiąją ant lovos, tyčios sukelti jai fizinį skausmą neturėjo.
Liudytoja V. A. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad jos mamai paprašius parvežti namo, G. A. šoko iš lovos „iškeikė“ jos mamą, pakėlė už pečių ir nutempė ją iki jos kambario durų. Jai pasakius „kam tampai seną žmogų“, G. A. įpykęs paėmė jos mamos dešinę ranką ir iš visų jėgų „tvojo jos mamą į sofą-lovą“. Mama trenkėsi į sofos atlošą. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytoja parodė, kad jos mama paprašė jos vyro G. A., kad ją parvežtų namo. Dėl tokio prašymo vyras susinervino, paėmė iš už nugaros jai už pečių ir vedė ją į jos kambarį. Trumpam vyras jos mamą buvo paleidęs, o pasižodžiavus jis vėl griebė mamai už dešinės rankos ir per save nusviedė mamą į sofą-lovą, kur ji trenkėsi galvą į sofos-lovos atlošą.
Liudytojas V. A. parodė, kad tėvas buvo supykęs, šaukė ant močiutės, pačiupęs pastarąją už rankos, stūmė ją į kambarį, jog močiutei norint išeiti iš kambario, tėvas patraukė pastarąją už rankos, o paskui iš inercijos stūmė ją į lovą.
Taigi, nukentėjusioji ir liudytojai teigia, kad G. A. nukentėjusiąją stūmė į lovą ir ji griūdama į lovos atlošą susitrenkė galvą. Tačiau įvertinus minėtų liudytojų parodymus, akivaizdžiai matyti, kad jų parodymai dėl nuteistojo elgesio vedant nukentėjusiąją į jos kambarį, ją stumiant į lovą, tarpusavyje skiriasi. Pačios nukentėjusiosios pareiškime, ikiteisminio tyrimo metu, teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės, kad ji susitrenkė galvą, tai užsigavo sprandą, tai ją tempė už rankos, tai ją paėmęs už pečių stipriai stūmė koridoriumi iki jos kambario ir po to stūmė ją į lovą, taip pat kelia abejonių. Be to, atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad apylinkės teismas spręsdamas klausimą, ar G. A. sukėlė fizinį skausmą savo sūnui V. A., konstatavo, jog V. A. ir liudytojos V. A. parodymai nebuvo nuoseklūs, jog jie veikiami vidinių išgyvenimų ir nuoskaudų bei dėl šeimoje besitęsiančių konfliktinių santykių teismui galėjo duoti neobjektyvius parodymus. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, situaciją reikėtų vertinti itin atidžiai. Juolab, kad be nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų vertinant G. A. elgesį savo uošvės M. S. atžvilgiu byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų. Todėl neatmetama galimybė, kad G. A. norėdamas savo uošvę, M. S., pasodinti ant lovos, ją patempė už rankos ir ji sėsdama susitrenkė galvą į sofos-lovos kraštą. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo G. A. veiksmus vertinti kaip tyčinius, t.y. nukreiptus tam, kad sukeltų M. S. fizinį skausmą. Kaip matyti, šioje situacijoje G. A. savo uošvės M. S. atžvilgiu neturėjo jokių nusikalstamų ketinimų.
Esant tokioms aplinkybėms G. A. išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.), o civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Taip pat priėmus išteisinamąjį nuosprendį nepriteistinos išlaidos nukentėjusiajai advokato pagalbai apmokėti.
Kadangi G. A. išteisinamas, teisėjų kolegija dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo, kuriuo prašoma 2015-04-21 Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti dėl neteisingai paskirtos bausmės, nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria G. A. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo M. S. laisvės apribojimu 10 mėnesių, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – G. A. pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo M. S. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą nesiartinti prie M. S., nebendrauti, neieškoti su ja ryšių – panaikinti.
Nukentėjusiosios M. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista iš G. A. nukentėjusiosios M. S. naudai 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.