Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-307/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-03-30
Bylos Nr.: 2A-307/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“
Atsakovas: valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos
Advokatai: Almantas Žmuida, Lina Darulienė, Arūnas Ivancius

Kategorijos

42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
50.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-307/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.2; 50.8

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ atstovei advokatei Linai Darulienei,

atsakovo laivų krovos akcinės bendrovės „Klaipėdos Smeltė“ atstovui advokatui Almantui Žmuidai,

atsakovo valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos atstovams advokatui Arūnui Ivanciui ir Linui Rudžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-106-524/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ ieškinį atsakovams laivų krovos akcinei bendrovei „Klaipėdos Smeltė“, valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties ir jos pakeitimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. rugpjūčio 20 d. žemės nuomos sutartį, sudarytą tarp atsakovų, bei šios sutarties vėlesnius pakeitimus ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad jūrų uosto krantinės ir kiti infrastruktūros įrenginiai gali būti išnuomoti ir perduoti pagal panaudos sutartį tik įstatyme išvardytoms valstybės įmonėms. Nurodė, kad įstatyme esančiame sąraše nėra atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“, jam krantinė negali būti išnuomota, todėl tarp atsakovų sudaryta sutartis ir jos vėlesni pakeitimai turi būti pripažinti negaliojančiais. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas KLAB „Klaipėdos Smeltė“ yra išsinuomojęs ir uosto krantinę, kuria turi teisę naudotis ir ieškovas, šis atsakovas turi galimybę nepagrįstai riboti ieškovo teisę naudotis krantine.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija atsiliepime į patikslintą ieškinį su pareikštais reikalavimais nesutiko, pažymėjo, kad ieškovas neturi reikalavimo – pripažinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartis negaliojančiomis – teisės. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi pripažino ieškovui teisę naudotis hidrotechniniais statiniais (krantine Nr. 100), esančiais prie nuomojamo žemės sklypo, todėl ieškovo interesai buvo apginti ir jis prarado procesinį suinteresuotumą reikšti reikalavimus šioje byloje. Atsakovas teigė, kad nėra sudaręs uosto krantinių nuomos ar panaudos sutarčių su LKAB „Klaipėdos Smeltė“, todėl ieškovo reikalavimai yra beprasmiai.

Atsakovas KLAB „Klaipėdos Smeltė“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti atsakovų sudarytos sutarties ieškinyje nurodytu pagrindu, nes ginti pažeidžiamas valstybės nuosavybės teises turi teisę tik pati valstybė. Nurodė, kad ieškovo teisės ir teisėti interesai šioje byloje yra susiję tik su teise naudotis krantine Nr. 100, o ginčo uosto žemės nuomos sutartis jų nepažeidžia. Konstatavo, jog visas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės sklypas yra įstatymų nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir kadastre, todėl ieškovo teiginys, kad šis sklypas yra krantinė Nr. 100, nepagrįstas ir neteisėtas.

Šalies argumentai

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai 1750 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti. Pažymėjo, kad patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu atsakovų sudarytą žemės nuomos sutartį su jos vėlesniais pakeitimais kaip sandorius, prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalims. Todėl teismas sprendė, jog yra tikslinga konstatuoti, kad ši įstatymo norma yra imperatyvi ir kad ginčo sandoriai šią imperatyvią įstatymo normą pažeidžia. Nurodė, kad CK 1.80 straipsnio prasme Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 straipsnio 4 dalis yra imperatyvi norma, tačiau, teismo nuomone, ieškovas neįrodė, jog ši norma yra pažeista, bei ją savo ieškinyje aiškino plečiamai. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą valstybė uostą ir uosto žemę patikėjimo teise perdavė valdyti atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, pažymėdama, jog uosto žemė yra valstybės nuosavybė, todėl, teismo nuomone, valstybė šiuo atveju pasirinko Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytą alternatyvą, nepažeisdama šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies, nes atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra įtraukta į strateginių įmonių sąrašą. Šiame įstatyme paminėtų juridinių asmenų teisiniai santykiai, susiklostantys valdant ir naudojant strateginę reikšmę turinčius objektus, šiuo atveju krantines, reguliuojami sutarties, sudarytos su valstybės įgaliota institucija, ar įstatymo pagrindu. Teismas sprendė, kad ši nuostata atitinka ir patikėjimo teisės esmę CK 4.106-4.110 straipsnių prasme. Teismas akcentavo, kad atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra patikėtinis ir valstybės nustatyta tvarka ir sąlygomis valdo, naudoja perduotą jam turtą, t. y. krantines, ir juo disponuoja. Ši tvarka yra reglamentuota Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu ir jo įgyvendinimą užtikrinančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais bei susisiekimo ministro įsakymais, todėl ieškovo nurodoma imperatyvi teisės norma turi būti sistemiškai aiškinama su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu bei kitais norminiais aktais, kuriais nustatytos patikėtiniui perduotų krantinių valdymo, naudojimo ir disponavimo sąlygos ir tvarka. Pažymėjo, kad pagal uosto įstatymą uosto žemė yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ribų žemės plotas su jame esančia uosto infrastruktūra, o uostas - tai teritorija (uosto žemė ir akvatorija), skirta laivams įplaukti ir išplaukti, stovėti, aptarnauti, kroviniams perkrauti ir kt., todėl ieškovas neįrodė, jog atsakovo LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ teisė naudotis krantinėmis yra absoliuti ir kad šis atsakovas pažeidžia jo teisę naudotis krantine. Teismas atkreipė dėmesį, kad šio atsakovo teisinė padėtis uosto žemės nuomos santykiuose yra išaiškinta kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose priimtose nutartyse, kur nurodyta, kad ūkio subjektai, nuomojantys uosto žemę, turi teisę naudotis krantinėmis kartu su LKAB ,,Klaipėdos Smeltė‘‘ tokia apimtimi, kuri užtikrina bendrovių normalią ūkinę veiklą. Todėl teismas darė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovai pažeidė paminėtos imperatyvios įstatymo normos, nes atsakovų teisminė praktika su kitais ūkio subjektais bei ginčo sutartys įrodo, jog atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija krantinių nenuomoja. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nustatyta, jog ieškovas ginčija visą atsakovo LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ 252 109 kv. m uosto žemės nuomos sutartį, kuri suteikia teisę naudotis atsakovui krantinėmis Nr. 82-100 ir 105-106, o ieškovas nuomoja 3 448 kv. m uosto žemės sklypą, o sutarties 3 punktas taip pat leidžia jam naudotis dalimi krantinės Nr. 100 - 59,54 m. Pagal CK 6.193 straipsnį išaiškinęs ginčijamos sutarties 3 punktą ir su ieškovu sudarytos sutarties 3 punktą, teismas darė išvadą, jog atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija leidžia naudotis krantinėmis pagal susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 349 patvirtintas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto hidrotechnikos statinių eksploatacijos taisykles tik ūkio subjektams, kurie nuomojasi uosto žemę, ir byloje nėra įrodymų, jog jis šias krantines nuomoja tiek ieškovui, tiek atsakovui LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“. Teismas pažymėjo, kad iš uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos matyti, jog nustatant uosto žemės nuomos koeficientus, kuriais vadovaujantis apskaičiuojamas uosto žemės nuomos mokestis, vienas iš koeficientų yra gylis prie krantinės, jos ilgis, tačiau iš ginčijamo sutarties teksto negalima padaryti išvados, jog nuomos dalykas yra krantinė. Iš ginčijamos sutarties ir jos priedų nustatyta, jog sutarties dalykas yra uosto žemė, o ne krantinės. Teismas akcentavo, kad sandorių negaliojimo institutu ginami nuo neteisėtų veiksmų sandorio šalies ar kito asmens privatūs interesai, jis skirtas apginti viešąjį interesą ir užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, nes apsaugo teisėtus sąžiningų civilinės apyvartos dalyvių lūkesčius. Įvertinęs susiklosčiusią situaciją, teismas darė išvadą, jog ieškovas, gindamas savo privatų interesą, pats tokiu pat pagrindu kaip ir atsakovas LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ naudojasi krantine Klaipėdos uosto teritorijoje, todėl prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams tokio ieškinio tenkinimas tik dėl atsakovo. Ieškovas, gindamas savo privatų interesą, privalėjo įrodyti, jog ginčijami sandoriai pažeidžia jo teises, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, o viešojo intereso CPK 49 straipsnyje nustatyta tvarka ieškovas neturi teisės ginti, be to, byloje nustatyta, jog imperatyvi teisės norma nėra pažeista.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, taip pat prašo iš atsakovų apelianto naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pasisakė, kad VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, remiantis Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymu, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu, yra teisėta patikėtinė ir teisėtai valstybės nustatyta tvarka bei sąlygomis valdo, naudoja perduotą turtą – krantines. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovas nekėlė klausimo bei neginčijo šio atsakovo veiksmų neteisėtumo valdant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įrenginius, tarp jų krantines, todėl šie teismo argumentai laikytini nesusijusiais su ieškinio dalyku.

2. Siekdamas įrodyti ginčijamos sutarties neteisėtumą ir jos prieštaravimą imperatyvioms normoms, ieškovas privalėjo įrodyti tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krantinės nuomos faktą, o ne savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir/ar atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ naudojimosi krantinėmis teisės absoliutumą.

3. Teismas visiškai nepagrįstai darė išvadą, kad apeliantas, gindamas savo privatų interesą, pats tokiu pačiu pagrindu kaip ir atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ naudojasi krantine Klaipėdos uosto teritorijoje, todėl apelianto ieškinio tenkinimas tik dėl atsakovų prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių minėtąjį teismo teiginį.

4. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis neįrodė, jog atsakovai pažeidžia imperatyvią įstatymo normą, kadangi imperatyvios teisės normos pažeidimas, kildinamas iš ginčijamos sutarties ir jos vėlesnių pakeitimų, yra akivaizdus. Šį faktą patvirtina sutarties 2007 m. vasario 5 d. pakeitimo Nr. 20-03/2007Ž priedas Nr. 1, t. y. sklypo planas, kuriame yra apibrėžiamos nuomojamos 226 849 kv. m ploto sklypo dalies ribos. Iš sutarties priedo galima akivaizdžiai matyti, kad atsakovo LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ išnuomota sklypo dalis ribojasi su Kuršių mariomis. Tuo tarpu 2006 m. gruodžio 11 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi bei 2007 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2007 yra nustatyta, kad krantinė Nr. 100 yra 18,6 metrų pločio įrenginys, skiriantis uosto žemę nuo Kuršių marių. Kadangi sutarties priede atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ išnuomota sklypo dalis ribojasi su Kuršių mariomis, galima teigti, kad išnuomotas sklypas apima uosto krantinę.

5. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovų teismų praktika su kitais ūkio subjektais įrodo, jos atsakovas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija krantinių nenuomoja. Apeliantas pažymi, kad teismas nepagrindė šios išvados jokiomis aplinkybėmis bei byloje esančiais įrodymais.

6. Teismas darė nepagrįstą išvadą, kad iš ginčijamos sutarties teksto negalima padaryti išvados, jog nuomos dalykas yra krantinė. Teismas apsiribojo tik pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, tuo pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus sutarčių aiškinimo principus, nevertino apelianto pateiktos ginčijamos sutarties ir jos vėlesnių pakeitimų priedų, t. y. atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ išsinuomotų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės sklypų planų ir, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nenurodė, dėl ko atmetė apelianto pateiktus įrodymus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi pripažino ieškovui teisę naudotis hidrotechniniais statiniais (krantine Nr. 100). Ieškovas įrodinėjo, kad nepanaikinus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarčių, sudarytų tarp atsakovų, nebus įmanoma įvykdyti teismo sprendimo dalies, įpareigojančios pakeisti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį, sudarytą tarp atsakovų. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. vasario 8 d. nutartyje konstatavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarties dalis dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties, sudarytos tarp atsakovų, pakeitimo yra įvykdyta, ieškovas nebeturėjo reikalavimo – pripažinti negaliojačiomis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartis, sudarytas tarp atsakovų, – teisės ir Klaipėdos apygardos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė patikslintą ieškinį. Apeliacinio skundo argumentai, kad VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija LKAB „Klaipėdos Smeltė“ yra išnuomojusi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krantines, yra visiškai nepagrįsti, nes apeliantas nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ turėtas visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas nebuvo tinkamas subjektas ginčyti tarp atsakovų sudarytą 2002 m. rugpjūčio 20 d. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį Nr. 20-58/2002ž ieškinyje nurodytu pagrindu, nes nėra įgaliotas ginti valstybės ar viešojo intereso. Pažymi, kad ieškovas prašė teismo pripažinti uosto žemės nuomos sutartį negaliojančia visa apimtimi, t. y. tiek dėl 252 109 kv. m ploto uosto žemės nuomos, tiek ir dėl suteikimo teisės naudotis visomis krantinėmis – Nr. 82-100 ir Nr. 105-106. Tačiau toks ieškovo reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas, nes ieškovo teisės bei teisėti interesai šioje byloje yra susiję tik su ieškovo teise naudotis krantinės Nr. 100 dalimi. Tačiau ir dėl šios dalies teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį, nes ginčo uosto žemės nuomos sutartis nepažeidė jokių ieškovo turimų turtinių teisių ar teisėtų interesų. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo argumentas, jog ginčo uosto žemės nuomos sutartimi atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ yra išnuomota ne uosto žemė, o krantinė Nr. 100, yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas, nes ginčo sutartimi krantinėmis yra leista tik naudotis. Pažymėtina, kad apelianto nurodoma 18,6 m pločio teritorija tarp Kuršių marių ir ieškovo išsinuomoto sklypo įstatymu nustatyta tvarka yra suformuota ir viešame registre įregistruota kaip uosto žemė, šiais duomenimis remiamasi ir sklypo plane.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 str.), nenustatė pagrindų, dėl kurių skundžiamą teismo sprendimą reikėtų panaikinti.

Byloje nustatyta, kad ieškovas prašė teismą (1 t., b. l. 3-7, 2 t., b. l. 9-14): 1) pakeisti žemės nuomos sutarties Nr. 20-63/2002ž 3 punktą, nustatant, kad ,,Nuomotojas leidžia Nuomininkui naudotis prie nuomojamo žemės sklypo esančiais hidrotechniniais statiniais, kurių bendras ilgis (sklypo ribose) m“, arba pripažinti ieškovui teisę naudotis hidrotechniniais statiniais (krantine Nr. 100), esančiais prie nuomojamo žemės sklypo, ir įpareigoti ieškovą ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją per 60 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti žemės nuomos sutarties Nr. 20-63/2002ž 3 punktą, nustatant, kad ieškovui leidžiama naudotis prie nuomojamo žemės sklypo esančiais hidrotechniniais statiniais (krantine), kurių bendras ilgis yra ne mažesnis kaip ieškovo sklypo ilgis; 2) įpareigoti VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos: a) perskaičiuoti ieškovui nuomojamos uosto žemės mokesčio dydį pagal galiojantį teisės aktą, reglamentuojantį uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką; b) parengti hidrotechninių statinių (krantinių) eksploatacijos tvarką pagal galiojantį teisės aktą, reglamentuojantį hidrotechninių statinių (krantinių) eksploatacijos tvarką; 3) įpareigoti ieškovą ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją per 60 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti ir papildyti 2002 m. spalio 10 d. žemės nuomos sutartį Nr. 20-63/2002ž taip: a) papildyti sutartį priedu dėl hidrotechninių statinių eksploatacijos tvarkos; b) pakeisti sutartį ir nurodyti žemės nuomos kainą, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos apskaičiuotą pagal galiojantį teisės aktą, reglamentuojantį uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, ir atitinkamai papildyti sutartį priedu dėl uosto žemės mokesčio dydžio ir jo apskaičiavimo bei mokėjimo tvarkos; 4) pripažinti negaliojančia 2002 m. rugpjūčio 20 d. žemės nuomos sutartį Nr. 20-58/2002ž, sudarytą tarp LKAB „Klaipėdos Smeltė“ ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, išspręsdamas ieškovo reikalavimus, susijusius su teisės naudotis krantine Nr. 100 pažeidimu, ir pripažindamas ieškovui teisę naudotis hidrotechniniais statiniais (krantine Nr. 100), esančiais prie ieškovo nuomojamo žemės sklypo; įpareigojo ieškovą ir atsakovą VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją pakeisti žemės nuomos sutarties Nr. 20-63/2002ž, sudarytos tarp ieškovo ir minėto atsakovo, 3 punktą ir nustatyti ieškovui leidimą naudotis ginčo krantine, ne mažesne nei ieškovo nuomojamo uosto žemės sklypo ilgis, bei išspręsti kitus su naudojimosi krantine bei nuomojamos žemės kaina susijusius klausimus. Tačiau ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia 2002 m. rugpjūčio 20 d. žemės nuomos sutartį Nr. 20-58/2002ž, sudarytą tarp atsakovų LKAB „Klaipėdos Smeltė“ ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tuo pagrindu, kad šis reikalavimas nebuvo nagrinėtas (CPK 327 str. 2 d.).

Taigi šio bylos ginčo esmė – minėtos sutarties teisėtumo klausimas. Minėta 2002 m. rugpjūčio 20 d. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartimi Nr. 20-58-2002ž atsakovui LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ išnuomotas 249 004 kv. m uosto žemės sklypas, suteikiant jam (atsakovui) teisę naudotis prie nuomojamo sklypo esančiais hidrotechniniais statiniais (sutarties 1-3 p., 1 t., b. l. 23). 2003 m. rugpjūčio 27 d. sutartimi Nr. 20-49/2003ž-629/22 minėtos sutarties pirmas punktas pakeistas, atsakovo nuomojamos žemės plotą sumažinant iki 240 303 kv. m (2 t., b. l. 40). Ši sutartis pirmosios instancijos teisme buvo ginčijama tuo pagrindu, kad ji (sutartis) prieštarauja imperatyvioms Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatoms ir Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalims, draudžiančioms išnuomoti uosto krantinę. Toks ginčo sutarties neteisėtumas sietas su pažeista ieškovo teise naudotis krantine prie jo (ieškovo) nuomojamo uosto žemės sklypo (2 t., b. l. 9-14). Ginčo sutarties sudarymo metu (2002 m. rugpjūčio 20 d.) galiojusio 1996 m. gegužės 16 d. įstatymo 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos, įsigaliojusios 2000 m. spalio 1 d., normos (2 str., 3 str. 1 d. ir 5 str. 1-3 d.) nustatė, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas (uosto žemė su joje esančia infrastruktūra, uosto akvatorija) – valstybės nuosavybė, kurią valdo, naudoja ir disponuoja turto patikėjimo teisėmis Uosto direkcija, vadovaudamasi šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. Įstatymo 5 straipsnio 3 dalis suteikė Uosto direkcijai teisę išnuomoti uosto žemę su uosto veikla susijusioms reikmėms, taip pat jau uosto teritorijoje veikiantiems ūkio subjektams, net jei jų veikla nesusijusi su uosto veikla. Jo (Įstatymo) 2 straipsnis, apibrėžiantis Įstatyme vartojamas sąvokas, uosto žemę įvardijo kaip žemės plotą su jame esančia uosto infrastruktūra, pastarajai (infrastruktūrai) priskirdamas hidrotechninių ir inžinerinių statinių, navigacinių įrenginių, inžinerinių tinklų, taip pat kelių bei privažiuojamų geležinkelių kompleksą. Krantinė įvardyta kaip nustatyto ilgio, pločio ir leistinų apkrovų hidrotechninis įrenginys, skirtas švartuoti ir krauti laivus, įlaipinti arba išlaipinti keleivius. Iš minėtų teisės normų akivaizdu, kad krantinė, kaip hidrotechninis įrenginys, buvo (pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą yra) uosto infrastruktūros komplekso sudėtinė dalis, taip pat ir uosto žemės sudėtinė dalis. Įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi Uosto direkcijai buvo suteikta teisė išnuomoti uosto žemę su uosto veikla susijusioms reikmėms, taip pat jau uosto teritorijoje veikiantiems ūkio subjektams, net jei jų veikla nesusijusi su uosto veikla. Nė viena ginčo sandorio metu galiojusio Įstatymo norma tiesiogiai nenustatė draudimo Uosto direkcijai kartu su žemės sklypu išnuomoti ir krantinę. Apelianto nurodomas Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas (2 str. 2 ir 4 d.), priskyręs krantines prie strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių valstybei nuosavybės teise priklausančių įrenginių, kurie gali būti išnuomoti tik šiame įstatyme nurodytoms valstybės įmonėms, o atsakovui LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ nesant tokia įmone, ginčui netaikytinas, nes priimtas 2002 m. spalio 10 d., o įsigaliojo 2002 m. spalio 30 d., t. y. po ginčo sutarties sudarymo. Tačiau išvada apie draudimą nuomoti krantines galima aiškinant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (ginčui taikytinos Įstatymo redakcijos) ir poįstatyminio akto normų visetą. Kaip jau minėta, Įstatymo 2 straipsnis uosto žemę įvardijo kaip žemės plotą su jame esančia uosto infrastruktūra (krantinė, kaip nustatyta, – infrastruktūros dalis). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje Įstatymo leidėjas pateikia išsamų sąrašą objektų, priklausančių valstybei nuosavybės teise. Tai: uosto žemė, akvatorija, hidrotechniniai įrenginiai, krantinės, navigacijos keliai ir kanalai, navigaciniai įrenginiai ir kiti infrastruktūros objektai. Įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad uosto akvatoriją, žemę, uosto infrastruktūros objektus bei kitą priskirtą ar sukurtą turtą Uosto direkcija valdo, naudoja bei juo disponuoja turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamasi šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. Įstatymo 3 straipsnis suteikė Uosto direkcijai teisę išnuomoti uosto žemę. Iš šių normų galima išvada, kad Įstatymo leidėjas terminą ,,uosto žemė“ pavartojo dviem prasmėmis – a) kaip žemės plotą su jame esančia uosto infrastruktūra (uosto žemė) ir b) uosto žemę siaurąja prasme, t. y. kaip žemės plotą. Nors 5 straipsnio 1 dalyje žemė pavadinta uosto žeme, tačiau tokios žemės išskyrimas, šalia nurodant ir kitus į uosto žemę, kaip ji įvardyta 2 straipsnyje, įeinančius objektus, rodo, kad Įstatymo leidėjas, nors ir pavadino žemę uosto žeme, turėjo omeny ne ką kitą kaip žemės plotą. Šią išvadą pagrindžia ir 5 straipsnio 2 dalis, kurioje šalia kitų, jau minėtų 5 straipsnio 1 dalyje uosto objektų žemė įvardyta be pažyminio ,,uosto“. Todėl logiška, kad 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta Uosto direkcijos teisė nuomoti ne uosto žemę, kaip žemės plotą su infrastruktūros objektais, o tik žemės plotą. Tokią išvadą patvirtina ir poįstatyminis aktas – 1999 m. kovo 2 d. susisiekimo ministro įsakymas Nr. 70 ,,Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“, kurio 3 punkte aiškiai nurodyta, kad ,,nuomotojas leidžia nuomininkui naudotis prie nuomojamo žemės sklypo esančiomis krantinėmis <...>“. Iš šios nuostatos akivaizdu, kad nuomojama tik žemė, o ne krantinė.Kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi, kurią 2007 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3-3K-265/2007 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą, išspręsta pagrindinė šalių ginčo dalis dėl ieškovo teisės naudotis krantine Nr. 100, besiribojančia su ieškovo ir atsakovo LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ nuomojamais uosto žemės sklypais, visapusiškai išaiškinta krantinės sąvoka, nustatytos jos ribos, pripažįstant ieškovui teisę naudotis hidrotechniniais statiniais (krantine Nr. 100), esančiais prie ieškovo nuomojamo žemės sklypo, ieškovas ir atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija įpareigoti pakeisti žemės nuomos sutarties Nr. 20-63/2002ž, sudarytos tarp ieškovo ir minėto atsakovo, 3 punktą ir nustatyti ieškovui leidimą naudotis ginčo krantine, ne mažesne nei ieškovo nuomojamo uosto žemės sklypo ilgis, bei išspręsti kitus su naudojimosi krantine bei nuomojamos žemės kaina susijusius klausimus. Byloje nustatyta, kad šis teismo sprendimas įvykdytas: 2007 m. vasario 2 d. ieškovas ir atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pakeitimo ir papildymo sutartimi Nr. 20-02/2007ž120-2007-83 pakeitė 2002 m. spalio 10 d. valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį Nr. 20-63/2002ž – leido nuomotojui (ieškovui) naudotis prie nuomojamo sklypo esančiais hidrotechniniais statiniais, kurių bendras ilgis 59,54 metrai. Nustatyta ir šių hidrotechninių statinių eksploatacijos tvarka (4 t., b. l. 132-135). Šalys šios sutarties neginčija. Šios faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovo ginčytas teisės pažeidimas naudotis krantine pašalintas. Todėl ieškovo reikalavimas panaikinti atsakovų sudarytą ginčo uosto žemės nuomos sutartį kaip prieštaraujančią Įstatymui ir pažeidžiančią ieškovo teises netenka prasmės (CK 6.225 str. 1 d., 6.227 str. 1 d.). Be to, nėra pagrindo išvadai, kad ginčo sutartis pažeidė ar pažeidžia ieškovo teises ar teisėtus interesus dėl atsakovui LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ išnuomotos krantinės Nr. 100, nes krantinė minėtam atsakovui neišnuomota. Kaip jau minėta, Įstatymas ir poįstatyminis aktas nesuteikė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai teisės išnuomoti uosto žemės sklypo kartu su hidrotechniniais įrenginiais (krantine). Jais (hidrotechniniais įrenginiais) galima suteikti teisę tik naudotis, laikantis nustatytos eksploatacijos tvarkos. Akivaizdu, kad ginčo sutartimi atsakovui LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ išnuomotas žemės plotas, o hidrotechniniais statiniais, prie kurių priskiriama krantinė, atsakovui suteikta teisė naudotis, laikantis nustatytos šių statinių eksploatacijos tvarkos, kuri taip pat nustatyta (sutarties 1, 3 punktai, priedai). Nuo to, kad sutarties prieduose nuomojamos žemės sklypas apibrėžtas su krantinėmis, krantinių statusas nekinta ir jos netampa išnuomotomis, nes priešingu atveju tai prieštarautų ginčo sutarties 3 punkto nuostatai ir Įstatymui. Tai pripažįsta ir atsakovai. Dėl šios sutarties 3 punkto nuostatos, kad atsakovas LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ ginčo sutartimi neįgijo teisės į uosto krantines nuomos pagrindais, pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2005 dėl pažeistų teisių gynimo (bylos šalys UAB ,,Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ ir LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“), kurioje teigė, kad 2002 m. rugpjūčio 20 d. sutartimi (šioje civilinėje byloje ginčijama sutartis) VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija leido LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ naudotis prie nuomojamo uosto žemės sklypo esančiais hidrotechniniais įrenginiais, taip pat ir krantine Nr. 100. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, byloje pakanka faktinių duomenų išvadai, kad atsakovui LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ krantinės, taip pat ir ginčo krantinė Nr. 100 neišnuomotos. Kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinis teismas išsprendė ginčą dėl ieškovo teisės naudotis krantinės Nr. 100 dalimi. Tai įrodo, kad ginčo sutartis nevaržė teismo priimant sprendimą dėl ieškovo pažeistos teisės naudotis krantine gynimo ir šią ieškovo teisę teismas apgynė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl nenagrinėto reikalavimo (ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia), ieškovas patikslintu ieškiniu (3 t., b. l. 160-167) nurodė naują ginčo sutarties negaliojimo pagrindą – tikimybę, kad atsakovas LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ dėl nuomojamos krantinės, kuria turi teisę naudotis ir ieškovas (apeliantas), ateityje turi galimybę nepagrįstai riboti ieškovo teisę naudotis krantine, motyvuodamas savo, kaip sklypo ir de facto krantinės nuomininko, interesų apsauga. Toks apelianto teiginys laikytinas prieštaraujančiu byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl atsakovo teisių į uosto krantinę ir hipotetiniu dėl galimo ieškovo teisių pažeidimo ateityje (CPK 178 str.). Jei ateityje toks pažeidimas būtų, ieškovas turėtų teisę reikalauti jį pašalinti įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 str., CK 1.138 str.).Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apelianto atstovė nurodė naujus ginčo sutarties negaliojimo pagrindus, t. y. kad ieškovui trukdoma naudotis krantine ir krauti krovinius ir kad vykdant Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, 2007 m. vasario 2 d. sutartimi Nr. 20-02/2007ž120-2007-83 pakeitus 2002 m. spalio 10 d. valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį Nr. 20-63/2002ž, leista nuomotojui (ieškovui) naudotis prie nuomojamo sklypo esančiais hidrotechniniais statiniais, kurių bendras ilgis 59,54 metrai, o tokio krantinės ilgio, apelianto atstovės teigimu, nepakanka. Tokiais pagrindais ieškovas neginčijo sutarties pirmosios instancijos teisme, jų nenurodė ir apeliaciniame skunde. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 312, 323 str.). Dėl šių priežasčių šios naujos apelianto nurodytos aplinkybės nenagrinėjamos. Be to, minėtos faktinės aplinkybės kildinamos iš naujos sutarties, sudarytos vykdant jau minėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ir ši sutartis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti nėra reikšmingi.Išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinį skundą nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, priėmė teisingą sprendimą ir jo naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 185, 263 str.).Atsakovas LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ prašo priteisti iš apelianto (ieškovo) bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – 2 548,80 Lt (5 t., b. l. 60-62) pagal ieškovo apeliacinį skundą. Prašymas tenkinamas, nes jis pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (CPK 93, 98 str.).

Iš bylos šalių priteistinos valstybei procesinės išlaidos už procesinių dokumentų išsiuntimą apeliacinės instancijos teisme – po 4,45 Lt (5 t., b. l. 52, CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ atsakovui LKAB ,,Klaipėdos Smeltė“ 2 548,80 Lt (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus aštuoniasdešimt centų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“, atsakovų LKAB , ,Klaipėdos Smeltė“ ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos valstybei po 4,45 Lt (keturis litus keturiasdešimt penkis centus).

Teisėjos Danutė GasiūnienėAudronė JarackaitėNijolė Piškinaitė