Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Teismo posėdyje ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovė negali tinkamai naudotis visa krantine, nes privalo gauti atsakovės LKAB,,Klaipėdos Smeltė‘‘ sutikimą ja naudotis. Atsakovai neteisingai interpretuoja krantinės sąvoką ir jos plotą įskaičiuoja į išnuomotos žemės plotą. Su ieškove sudarytos uosto žemės nuomos sutarties 3 punktas yra toks pat kaip ir atsakovų.

Byloje nustatyta, jog 2006-12-11 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi (t. 2, b.l.108-113) ieškovei buvo pripažinta teisė naudotis hidrotechniniais statiniais (krantine Nr. 100), esančiais prie ieškovo nuomojamo žemės sklypo, ir ieškovė bei atsakovė VĮ Klaipėdos valstybinė jūrų uosto direkcija įpareigotos pakeisti žemės nuomos sutarties Nr. 20-63/2002ž 3 punktą, nustatant, kad ieškovei leidžiama naudotis prie nuomojamo žemės sklypo esančiais hidrotechniniais statiniais (krantine), kurių bendras ilgis yra ne mažesnis kaip ieškovės sklypo ilgis, bei perskaičiuoti nuomos mokestį įstatymų nustatyta tvarka. 2008-02-08 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo atmestas ieškovės prašymas išaiškinti šią nutartį, kurio esmė buvo ta, jog ieškovei būtų pripažinta teisė naudotis už jo nuomojamo sklypo ribas ilgesniu hidrotechniniu statiniu, t. y. visa krantine Nr.100 (t.3, b.l.155).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-06-22 nutartimi šią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą (t.2, b.l.196 ), be to, išaiškino krantinės sąvoką, konstatuodamas, jog tai statinys, turintis konkrečią funkcinę paskirtį ir pagal Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 str. 4d. nuostatas jūrų uosto krantinės ir kiti infrastruktūros įrenginiai gali būti išnuomoti ir perduoti pagal panaudos sutartį tik įstatyme išvardytoms valstybės įmonėms. Šių įmonių sąraše nėra nei ieškovo, nei LKAB ,,Klaipėdos Smeltė‘‘, todėl jiems gali būti tik suteikiama teisė naudotis prie jų nuomojamų žemės sklypų esančiomis krantinėmis, o negali būti išnuomojamos. Ši nutartis įvykdyta 2007-02-02 žemės nuomos sutarties pakeitimo ir papildymo sutartimi, 3 punktą išdėstant, jog ieškovei atsakovė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija leidžia naudotis prie nuomojamo sklypo esančiais hidrotechniniais statiniais, kurių bendras ilgis 59,54 metrai (t.3, b.l.39).

Patikslintu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti negaliojančia atsakovių žemės nuomos sutartį su jos vėlesniais pakeitimais ( t.1, b.l.23-45, t.3, b.l.62-69, b.l.192-193, 218) CK 1.80 str. pagrindu, kaip sandorius prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, t.y. Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 str. 2 ir 4d. Todėl šioje byloje reikia konstatuoti du dalykus. Pirma, kad ši įstatymo norma yra imperatyvi. Antra, kad ginčo sandoriai šią imperatyvią įstatymo normą pažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000).

CK 1.80 str. prasme LR strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 str. 4d. yra imperatyvi norma ir paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje jau yra konstatuota, jog Klaipėdos uosto krantinės negali būti išnuomotos ir perduotos pagal panaudos sutartį kitiems nei šio įstatymo 2 str. 1d. ir 3 str. 1d. išvardytoms įmonėms. Tačiau ieškovė neįrodė, jog ši norma yra pažeista, bei ją savo ieškinyje aiškina plečiamai. Visų pirma šio įstatymo paskirtis yra nustatyti, kurios įmonės ir įrenginiai turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, kurie iš jų nuosavybės teise privalo priklausyti valstybei, o kuriuose iš jų kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei 1 str. išvardytus kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas. Šiame įstatyme imperatyviai nustatyta, jog krantinės nuosavybės teise turi priklausyti valstybei, o atsakovė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra įtraukta į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių sąrašą.

Aiškinant paminėto įstatymo 2 str. 4d. lingvistiškai darytina išvada, jog konstatavę, kokie įrenginiai turi nuosavybės teise priklausyti valstybei, įstatymo leidėjas išdėsto alternatyvias galimybes, t.y. kokias teises valstybė, kaip juridinis asmuo, dalyvaudamas civiliniuose teisiniuose santykiuose netiesiogiai, t.y. per savo sukurtas valstybinės valdžios ir valdymo institucijas, turi į šiuos strateginę reikšmę turinčius objektus. Įstatymų leidėjas nustato, jog valstybė gali šiuos įrenginius išnuomoti ir perduoti pagal panaudos sutartį arba perduoti valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise tik išvardytoms įmonėms. Šiuo atveju pagal LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą valstybė uostą ir uosto žemę patikėjimo teise perdavė valdyti atsakovei VĮ Klaipėdos valstybinei jūrų uosto direkcijai, pažymint, jog uosto žemė yra valstybės nuosavybė, todėl darytina išvada, jog valstybė šiuo atveju pasirinko LR strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 str. 4d.nurodytą alternatyvą, nepažeisdama šio įstatymo 2 str. 1d. ir 3 str. 1d., nes atsakovė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra įtraukta į strateginių įmonių sąrašą. Šiame įstatyme paminėtų juridinių asmenų teisiniai santykiai, susiklostantys valdant ir naudojant strateginę reikšmę turinčius objektus, šiuo atveju krantines, reguliuojami sutarties, sudarytos su valstybės įgaliota institucija ar įstatymo pagrindu. Ši nuostata atitinka ir patikėjimo teisės esmę CK 4.106-4.110 str. prasme. CK 4.108 str. vienas iš turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindų yra įstatymas ir tai šio ginčo atveju nustatyta LR strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 2 str. 4d bei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatyme.

Atsakovė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra patikėtoja ir valstybės nustatyta tvarka ir sąlygomis valdo, naudoja perduotą jai turtą, t.y. krantines, ir juo disponuoja. Ši tvarka yra reglamentuota Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatyme ir jo įgyvendinimą užtikrinančiuose LR Vyriausybės nutarimuose bei LR susisiekimo ministro įsakymuose. Todėl ieškovės nurodoma imperatyvi teisės norma turi būti sistemiškai aiškinama su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu bei kitais norminiais aktais, kuriuose nustatytos sąlygos ir tvarka patikėtiniui valdyti, naudoti ir disponuoti perduotas krantines. Pagal uosto įstatymo nuostatas krantinė yra nustatyto ilgio, pločio ir leistinų apkrovų hidrotechninis įrenginys, skirtas laivams švartuoti ir krauti, keleiviams įlaipinti ir išlaipinti. Kadangi pagal šį įstatymą uosto žemė yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ribų žemės plotas su jame esančia uosto infrastruktūra, o uostas - tai teritorija (uosto žemė ir akvatorija), skirta laivams įplaukti ir išplaukti, stovėti, aptarnauti, kroviniams perkrauti ir kt., todėl ieškovė neįrodė, jog atsakovės LKAB,,Klaipėdos Smeltė’’ teisė naudotis krantinėmis yra absoliuti ir kad ši atsakovė pažeidžia jos teisę naudotis krantine. Šios atsakovės teisinė padėtis uosto žemės nuomos santykiuose yra išaiškinta kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, iškeltose dėl krantinių bei jose esančių įrenginių ( 2005-03-17 nutartyje, kurioje išaiškinta nutartis civilinėje byloje, iškeltoje UAB,,Birių krovinių terminalas’’ , 2006-06-12 civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2006), ir nutartyse nurodyta, kad ūkio subjektai, nuomojantys uosto žemę, turi teisę naudotis krantinėmis kartu su LKAB,,Klaipėdos Smeltė‘‘ tokia apimtimi, kuri užtikrina bendrovių normalią ūkinę veiklą. Todėl darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovės nepažeidė paminėtos imperatyvios įstatymo normos, nes atsakovių teisminė praktika su kitais ūkio subjektais bei ginčo sutartys įrodo, jog atsakovė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija krantinių nenuomoja.