Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-265/2006

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-06-12
Bylos Nr.: 3K-3-265/2006
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Pranas Žeimys, Janina Januškienė, Juozas Šerkšnas
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lisco Baltic Service“
Atsakovas: VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai
Trečiasis asmuo: AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, VĮ Registrų centro

Kategorijos

25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.3K-3-265/2006Procesinio sprendimo kategorija 25.3; 30.10; 30.12.1.; 43.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lisco Baltic Service“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lisco Baltic Service“ ieškinį atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, tretiesiems asmenims AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai dėl investicijų į nekilnojamąjį turtą atlyginimo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais Lietuvos Respublikos Vyriausybės reikalavimą ieškovui AB „Lisco Baltic Service“, trečiajam asmeniui VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui dėl teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lisco Baltic Service“ 2004 m. rugpjūčio 27 d. teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija 1998 m. vykdė Ro-Ro terminalo Klaipėdos Smeltės pusiasalyje patobulinimo-remonto darbus. Dalis darbų buvo atlikta iš PHARE struktūrinio fondo lėšų. Inžineriniams tinklams krantinėje įrengti struktūrinio fondo lėšų nepakako. Ieškovas taip pat nurodė, kad LR susisiekimo ministerija 1998 m. gegužės 25 d. kolegijos nutarimu Nr. 9.1 „Dėl operatoriaus skyrimo“ paskyrė akcinę bendrovę „Lietuvos jūrų laivininkystė“ naujai statomos krantinės Nr. 150 operatoriumi, leido šiai bendrovei, panaudojant parengtą krantinių statybos techninę dokumentaciją, pratęsti krantinės Nr. 150 statybą, investuojant iki 800 000 Lt krantinės statinių ir jos įrenginių statybai, bei nurodė, kad krantinės ir jos statinių rangovas yra konkurso būdu atrinkta AB „Klaipėdos hidrotechnika“, o techninę krantinės Nr. 150 statinių priežiūrą atlieka VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Privatizavus AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, šios bendrovės teises ir pareigas nurodytoje srityje perėmė jis (ieškovas). Tuo būdu, nors ir nesudaręs žemės nuomos sutarties, jis tapo teisėtu minėtos krantinės naudotoju, kuriam buvo duotas kompetentingos ir įgaliotos institucijos leidimas atlikti investicijas į nekilnojamąjį turtą – inžinerinius tinklus. Ieškovo teigimu, jis, vadovaudamasis minėtu LR susisiekimo ministerijos kolegijos nutarimu, remdamasis teisėtų lūkesčių principu (CK 1.2 straipsnis) bei planuodamas tolimesnę veiklą šioje teritorijoje, savo sąskaita atliko krantinės Nr. 150 pagerinimo darbus – įrengė joje inžinerinius tinklus, kuriuos 2001 m. gegužės mėn. savo vardu įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Bendra investicijų į inžinerinius tinklus suma yra 815 363 Lt, iš kurių: 763 848 Lt už inžinerinių tinklų rangos darbus, 3715 Lt už inžinerinių tinklų statybos autorinę priežiūrą, 3168 Lt už inžinerinių tinklų darbo projekto bendrąją ekspertizę, 1652 Lt už krantinės elektros tinklų kontrolinę geodezinę nuotrauką, 24 780 Lt už ataskaitą „Ro-Ro terminalo operatoriaus veiklos planas“ ir 18 200 Lt už šios ataskaitos teisinę ekspertizę. Nors jis (ieškovas) ne kartą kreipėsi į atsakovą VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją dėl žemės sklypo, kuriame yra jo įrengti inžineriniai tinklai, nuomos sutarties sudarymo, atsakovas nesiėmė jokių priemonių nei sudaryti krantinės nuomos sutartį, kurioje būtų sprendžiamas investicijų į žemės sklypo infrastruktūrą grąžinimo klausimas, nei kompensuoti jo (ieškovo) patirtas inžinerinių tinklų projektavimo ir sukūrimo išlaidas kitu būdu, kaip tai numatė LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (toliau – LR KVJUĮ) 26 straipsnis (1998 m. balandžio 3 d. redakcija). 2001 m. vasario 5 d. krantinės dalis, kurioje jis (ieškovas) įrengė inžinerinius tinklus, buvo išnuomota trečiajam asmeniui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“. Tuo būdu susiklostė situacija, kurioje jis (ieškovas), teisėtas inžinerinių tinklų savininkas, neturi galimybės naudotis jam priklausančia nuosavybe. CK 4.95 straipsnis numato savininko teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau, atsižvelgiant į inžinerinių tinklų specifiką (tokio tipo turtas yra neatskiriamas nuo žemės ir yra skirtas būtent to konkretaus sklypo naudojimui pagal paskirtį), jų grąžinimas natūra negalimas. Dėl to pagal galiojančią LR KVJUĮ 5 straipsnio redakciją jis (ieškovas) turi teisę reikalauti išmokėti neteisėtai valdomo turto vertę pinigais, mainais perleidžiant nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus valstybei ir perduodant juos patikėjimo teise valdyti valstybei atstovaujančiai institucijai – VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Kadangi nuo 2001 m. birželio 8 d. (t. y. pripažinimo tinkamais naudoti dienos) jis (ieškovas) inžineriniais tinklais, už kurių projektavimą ir sukūrimą pilnai sumokėjo, dėl atsakovo veiksmų nesinaudoja, o atsakovas jo (ieškovo) siūlomų ir įstatymo numatytų investicijų kompensavimo galimybių nepriima, atsakovui nuo nurodytos dienos atsirado prievolė kompensuoti jam (ieškovui) inžinerinių tinklų įrengimui išleistas lėšas bei sumokėti palūkanas. Ieškovas AB „Lisco Baltic Service“ prašė teismo priteisti jam iš atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos jo patirtas 815 363 Lt dydžio inžinerinių tinklų projektavimo ir sukūrimo išlaidas, perleidžiant nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus valstybei ir perduodant juos patikėjimo teise valdyti valstybei atstovaujančiai institucijai – VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo inžinerinių tinklų vertės (815 363 Lt) už laikotarpį nuo 2001 m. birželio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. vasario 3 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir, nurodydamas, kad pagal LR KVJUĮ inžineriniai tinklai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir patikėjimo teise būti valdomi VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, prašė teismo pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atliktą inžinerinių tinklų bei ieškovo AB „Lisco Baltic Service“ nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus registraciją ir šios registracijos pagrindą – 2001 m. birželio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą bei įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą pakeisti įrašą, inžinerinių tinklų savininku įrašant valstybę, o patikėjimo teise inžinerinius tinklus valdančiu subjektu – VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją. 2005 m. kovo 14 d. teismo posėdyje tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais LR Vyriausybė ieškinio atsisakė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. kovo 25 d. sprendimu ieškovo AB „Lisco Baltic Service“ ieškinį iš dalies patenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 772 383 Lt už be teisinio pagrindo įgytą turtą. Pripažino Lietuvos valstybei nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus, esančius Perkėlos g., Klaipėdos mieste, unikalūs Nr. 2100-1010-8015, 2100-1010-9012, registruotus AB „Lisco Baltic Service“ vardu ir perdavė šiuos tinklus valdyti patikėjimo teise atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Kitą ieškinio dalį atmetė. Bylos dalį pagal trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį dėl teisinės registracijos panaikinimo nutraukė. Teismas nustatė, kad 1998-2001 metais ieškovas, nors žemės nuomos sutartis su juo ir nebuvo sudaryta, naudojosi krantine Nr. 150, ir atsakovas tam neprieštaravo. Nei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto steigėjai LR susisiekimo ministerijai, nei uosto žemės, infrastruktūros ir kito turto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimus sprendžiančiai VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai neprieštaraujant ieškovo šioje krantinėje vykdomai inžinerinių tinklų statybai, tokiais ieškovo veiksmais buvo atliktos investicijos į valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir šio turto vertė padidėjo. LR susisiekimo ministerijos 1998 m. gegužės 25 d. kolegijos nutarime Nr. 9.1 esanti nuoroda, kad pastatyti įrenginiai bus naudojami ieškovo veiklai plėtoti, teismo vertinimu, lėmė teisėtus ieškovo lūkesčius, kad naujai įrengta krantinė bus išnuomota ieškovui. Teismas taip pat nustatė, kad 1998 metais susiklostė situacija, jog ieškovui buvo leista panaudoti nuosavas lėšas valstybės turtui pagerinti, o išlaidų kompensavimo klausimas turėjo būti išspręstas sudarius žemės nuomos sutartį pagal LR KVJUĮ 26 straipsnio nuostatas. Tačiau atsakovas atsisakė sudaryti su ieškovu žemės sklypo, kuriame yra įrengti ginčo inžineriniai tinklai, nuomos sutartį, o 2001 m. vasario 5 d. šį žemės sklypą ne konkurso tvarka išnuomojo trečiajam asmeniui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“. Tuo būdu, teismo nuomone, atsakovas, nesielgdamas atidžiai ir rūpestingai, be teisinio pagrindo leido ieškovui, siekiančiam ateityje išsinuomoti pagerintą turtą – žemės sklypą, investuoti į atsakovo valdomą turtą dideles pinigines lėšas. Neišsprendus investuotų lėšų kompensavimo ieškovui klausimo (nesudarius su juo uosto žemė sklypo nuomos sutarties), o išnuomojus šį sklypą trečiajam asmeniui, ieškovas negali naudotis jam priklausančiais inžineriniais tinklais, kurie yra kito asmens valdomo žemės sklypo priklausiniai (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs šią situaciją kaip atsakovo praturtėjimą be teisinio pagrindo, bei pripažinęs, kad ieškovo pastatyti inžineriniai tinklai (vandentiekis ir kabelinė linija) yra būtini tinkamam krantinės Nr. 150 eksploatavimui, teismas sprendė, jog atsakovas privalo atlyginti ieškovui nepagrįstai įgyto turto vertę pinigais (CK 6.237 straipsnio 1 ir 3 dalys). Laikydamas, kad ieškovo pastatyti įrenginiai negali būti priskiriami laivų krovos įrenginių kompleksui ir kitiems uosto suprastruktūros objektams, teismas konstatavo, jog šių įrenginių pripažinimas valstybine nuosavybe neprieštaraus įstatymui (LR KVJUĮ 2 ir 5 straipsniai). Teismas pripažino, jog be teisinio pagrindo įgytų inžinerinių tinklų vertę sudaro rangos darbų kaina (763 848 Lt), statybos autorinės priežiūros kaina (3715 Lt), darbo projekto bendrosios ekspertizės kaina (3168 Lt) ir geodezinės nuotraukos kaina (1652 Lt). Išlaidas už operatoriaus veiklos planą (24 780 Lt) ir šio plano teisinę ekspertizę (18 200 Lt) įvertinęs kaip susijusias su ieškovo veiklos perspektyvomis vykdant krantinės naudotojo funkcijas ir tiesiogiai nesusijusias su ginčo objektų statyba bei nepagrįstu atsakovo praturtėjimu, ieškovo reikalavimo dėl šių išlaidų priteisimo teismas netenkino. Atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo, teismas pažymėjo, jog CK 6.36 ir 6.37 straipsniai numato palūkanų mokėjimą už piniginių prievolių nevykdymą pagal įstatymų ar sutarčių nuostatas. Sutartis tarp ginčo šalių nebuvo sudaryta, tokios turto gavėjo (atsakovo) pareigos nenustato ir CK Šeštosios knygos XX skyriaus nuostatos. Pripažinęs, kad trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais LR Vyriausybės atsisakymas nuo jo pareikšto savarankiško reikalavimo dėl ginčo statinių teisinės registracijos panaikinimo yra galimas pagal CPK 140 straipsnį, atsisakymas LR Vyriausybės interesų nepažeidžia, teismas šį atsisakymą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė (CPK 293 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovo AB „Lisco Baltic Service“ ieškinys, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad nei LR KVJUĮ, nei kiti įstatymai nedraudžia asmenims Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste turėti nuosavybės teise statinius ir inžinerinius įrenginius, kurie pagal įstatymą nėra valstybės nuosavybė ir kurie nėra būtini uosto infrastruktūrai. Aplinkybės, kad ieškovas įregistravo savo nuosavybės teisę į ginčo inžinerinius tinklus Nekilnojamojo turto registre, kad nesiėmė priemonių uosto infrastruktūros ar suprastruktūros pagerinimo ar sukūrimo sutarčiai su atsakovu sudaryti bei priemonių nuosavybės teisei į šiuos inžinerinius tinklus valstybės ar atsakovo, o ne ieškovo vardu nekilnojamojo turto registro įstaigoje įregistruoti, kolegijos vertinimu, patvirtina, jog ieškovui nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai uosto infrastruktūrai nepriklauso, ir nei valstybė, nei atsakovas nepagrįstai nepraturtėjo, o ieškovas inžinerinius tinklus statė savo rizika bei savo reikmėms. Pripažinusi ieškovą neįrodžius, kad jam nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai pagal LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus yra uosto infrastruktūros objektai bei nepaneigus atsakovo ir trečiųjų asmenų LR Vyriausybės, LR susisiekimo ministerijos argumentų, jog šie tinklai nėra būtini ir reikalingi uosto veiklos bei valdymo vykdymui, kolegija darė išvadą, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantys konkretūs inžineriniai tinklai – vandentiekis ir kabelinė linija – pagal minėtas įstatymo nuostatas nėra uosto infrastruktūros objektai, todėl nėra ir nei valstybei, nei atsakovui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, taip pat uosto infrastruktūros objektų priklausiniai. Spręsdama, jog ieškovo argumentai dėl negalėjimo naudotis jam nuosavybė teise priklausančiais įrenginiais nėra pagrindas ieškiniui patenkinti, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas ir atsakovas nėra sudarę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos ar panaudos sutarčių, ir, atsižvelgusi į tai, jog pagal LR KVJUĮ 2 straipsnio 11 dalies, 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenys uoste gali turėti jiems nuosavybės teise priklausančius statinius ar įrenginius, nepriskirtus uosto infrastruktūrai, pažymėjo, jog ieškovas savo teises dėl jam priklausančių inžinerinių tinklų valdymo, naudojimo ir disponavimo gali ginti ne ieškinyje nurodytu, bet kitais įstatyme numatytais būdais (CK 1.138 straipsnis).

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas AB „Lisco Baltic Service“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė LR KVJUĮ 26 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes vadovavosi ne ta įstatymo redakcija (red. nuo 2002 m. gruodžio 24 d.), kuria turėjo vadovautis, ir tuo pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Inžinerinių tinklų projektavimas bei statyba uosto žemėje vyko ir išlaidos buvo patirtos 1998-2001 metais. Pagal tuo metu galiojusio LR KVJUĮ 26 straipsnio 1 ir 3 dalis uosto infrastruktūros pagerinimui ar sukūrimui privačių asmenų lėšomis (taigi – ir investuotų į uostą išlaidų atlyginimui) pakako uosto žemės nuomotojo (atsakovo) leidimo. Bylos duomenimis, jis (kasatorius) buvo teisėtas krantinės Nr. 150 naudotojas bei operatorius inžinerinių tinklų statybos joje laikotarpiu ir inžinerinius tinklus sukūrė, o tuo pačiu ir į uosto infrastruktūrą investavo atsakovui leidus. Dėl to ta aplinkybė, kad ieškovas ir atsakovas nėra sudarę uosto infrastruktūros pagerinimo ar sukūrimo sutarties (toks reikalavimas buvo numatytas tik nuo 2002 m. gruodžio 24 d. įsigaliojusioje LR KVJUĮ 26 straipsnio 3 dalies redakcijoje), negali būti pagrindas reikalavimui dėl ieškovo lėšų, investuotų į uosto infrastruktūros pagerinimą, atlyginimo atmesti.

2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė objekto priklausomybę uosto infrastruktūrai reglamentuojančias materialinės teisės normas (LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalį, LR statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalis), todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai nepriklauso uosto infrastruktūrai, ir nei valstybė, nei atsakovas nepagrįstai nepraturtėjo, o ieškovas inžinerinius tinklus statė savo rizika bei savo reikmėms. Kasatoriaus teigimu, ta aplinkybė, jog jis įregistravo nuosavybės teisę į ginčo inžinerinius tinklus, negali būti pagrindas tokioms išvadoms padaryti. Vieno ar kito objekto priklausymą uosto infrastruktūrai apsprendžia nurodytos teisės normos, pagal kurias ginčo inžineriniai tinklai, kaip viena iš statinių (inžinerinių įrenginių) rūšių, visiškai atitinka uosto infrastruktūros kategoriją, kaip ją apibrėžia LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus uosto krovos teritorijos turi būti apšviestos, jose turi būti įrengtos ir funkcionuojančios priešgaisrinės sistemos, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė ir dėl ginčo inžinerinių tinklų nereikalingumo uoste vykdomai veiklai.

3. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, prioritetiškai vertindamas atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir trečiojo asmens LR susisiekimo ministerijos parodymus dėl ginčo inžinerinių tinklų nereikalingumo uosto veiklos ir valdymo vykdymui, nesilaikė CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatoriaus manymu, ta aplinkybė, jog tretysis asmuo LR Vyriausybė prašė teismo ginčo inžinerinius tinklus pripažinti valstybės nuosavybe ir panaikinti ieškovo nuosavybės teisės į šiuos tinklus registraciją, nors vėliau šio reikalavimo ir atsisakė, yra svarbi vertinant inžinerinių tinklų priskyrimą uosto infrastruktūrai bei jų reikalingumą uosto veiklai vykdyti. Be to, tretysis asmuo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ naudojasi ieškovui priklausančiais inžineriniais tinklais nesant sudarytos šių objektų naudojimosi sutarties ir nekompensuodamas jų naudojimosi ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

4. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame sprendime ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą įvertindamas kaip netinkamą tuo pagrindu, kad yra kitų būdų pažeistoms teisėms ginti (CK 1.138 straipsnis), nenurodė jokių motyvuotų ir išsamių argumentų, dėl kurių ieškovo pasirinktą būdą laiko netinkamu ginčo atveju, ir tuo nesilaikė CPK 263, 270 straipsniuose teismo sprendimo teisėtumui, teisingumui ir jo turiniui keliamų reikalavimų. Kasatoriaus teigimu, dėl ginčo objekto specifikos (neatskiriamumo nuo pagrindinio daikto – žemės sklypo, kuris yra išnuomotas trečiajam asmeniui AB„Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“) jis negali apginti savo pažeistų teisių remdamasis daiktinės teisės normomis (CK 4.19, 4.95 straipsniai). Dėl specialios sutarties tarp ginčo šalių dėl inžinerinių tinklų nebuvimo nėra pagrindo pažeistoms teisėms ginti prievolinės teisės normomis. Tokiomis aplinkybėmis liko pasinaudoti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, įskaitant ir CK 6.237 straipsnį. CPK 3 straipsnio 5 dalis leidžia teismui remtis analogija, jei ginčo atvejui nėra konkrečiai tinkamos teisės normos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog valstybė atsisako paimti ieškovui priklausančią nuosavybę (ginčo inžinerinius tinklus), pagrįstai sprendė, kad turtas kitam savininkui prieš jo valią negali būti perduodamas, o pripažinęs, kad ginčo inžineriniai tinklai nėra uosto infrastruktūros objektai, pagrįstai laikė, jog valstybė neturi pareigos jų perimti, nes ginčo turtas pagal LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus nėra priskirtinas uosto infrastruktūrai, kuri pagal LR KVJUĮ nuostatas privalo būti valstybės nuosavybė. Kasatoriaus argumentai dėl CK 6.237 straipsnio taikymo ginčo atveju yra nepagrįsti. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad valstybė ar atsakovas realiai būtų gavusi ieškovui priklausančią nuosavybę, todėl nėra CK 6.237 straipsnio taikymo prielaidų. Be to, ieškovas neįrodė, kad tariamai pažeistas teises bandė ginti kitais civilinių teisių gynimo būdais. Ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas (reikalavimas valstybės turimą nuosavybę (uosto infrastruktūrą) sujungti su ieškovo turima nuosavybe (ginčo inžineriniais tinklais), nesant tam nei valstybės, nei atsakovo sutikimo ir valios) neatitinka CK 1.138 straipsnio, o minėtas ieškovo reikalavimas prieštarauja imperatyvioms CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punkto normoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1998 metais atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos valdomojoje teritorijoje, krantinėje Nr. 150, vyko šios krantinės įrengimo darbai. Ieškovas AB „Lisco Baltic Service“, nors žemės nuomos sutartis su juo nebuvo sudaryta, 1998-2001 metais naudojosi krantine Nr. 150, ir atsakovas tam neprieštaravo. LR susisiekimo ministerijos kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prie naujai statomos krantinės Nr. 150 bus aptarnaujami akcinės bendrovės „Lietuvos jūrų laivininkystė“ laivai, 1998 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 9.1 „Dėl operatoriaus skyrimo“ paskyrė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ naujai statomos krantinės Nr. 150 operatoriumi ir leido šiai bendrovei pratęsti krantinės Nr. 150 statybą, investuojant iki 800 000 Lt krantinės statinių ir jos įrenginių statybai, kurie bus panaudojami bendrovės veiklai plėtoti. Privatizavus AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, šios bendrovės teises ir pareigas nurodytoje srityje perėmė ieškovas AB „Lisco Baltic Service“. 1998 m. birželio 18 d. buvo sudaryta krantinės Nr. 150 inžinerinių tinklų statybos darbų sutartis ir už atliktus darbus sumokėta 763 848 Lt. 2001 m. birželio 8 d. aktu ieškovo pastatyti inžineriniai tinklai buvo pripažinti tinkamais naudoti, o 2001 m. gegužės mėn. – ieškovo vardu įregistruoti nekilnojamojo turto registro įstaigoje. Žemės sklypo, kuriame ieškovas savo lėšomis įrengė inžinerinius tinklus (vandentiekį ir kabelinę liniją), nuomos sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta. 2001 m. vasario 5 d. krantinė Nr. 150 su joje esančiais ieškovui nuosavybės teise priklausančiais inžineriniais tinklais ne konkurso tvarka buvo išnuomota trečiajam asmeniui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė LR KVJUĮ 26 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes vadovavosi ne ta įstatymo redakcija (nuo 2002 m. gruodžio 24 d.), kuria turėjo vadovautis, ir tuo pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo inžinerinių tinklų (vandentiekio ir elektros perdavimo linijos) projektavimas bei statyba uosto žemėje vyko ir ieškovas išlaidas patyrė 1998 – 2001 metais. Pagal tuo metu galiojusio LR KVJUĮ 26 straipsnio 1 ir 3 dalis uosto infrastruktūros pagerinimui ar sukūrimui privačių asmenų lėšomis (taigi – ir investuotų į uosto infrastruktūros objektus išlaidų atlyginimui) užteko uosto žemės nuomotojo (atsakovo) leidimo. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo inžineriniai tinklai (vandentiekis ir elektros perdavimo linija) buvo pastatyti atsakovui leidus, priimti eksploatacijon ir naudojami uosto reikmėms tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl būtinų išlaidų, turėtų infrastruktūros objektų uosto žemėje pastatymui, atlyginimo, nepagrįstai vadovavosi LR KVJUĮ 26 straipsnio 3 dalies nuostata (redakcija nuo 2002 m. gruodžio 24 d.), remdamasis kuria sprendė, kad, šalims nesudarius uosto infrastruktūros pagerinimo ar sukūrimo sutarties, ieškovo turėtos išlaidos negali būti atlygintos. Su tokia teismo išvada galima būtų sutikti tik tuo atveju, jeigu uosto infrastruktūros objektai būtų suprojektuoti ir pastatyti bei priimti eksploatacijon galiojant minėtai Įstatymo nuostatai ir tarp šalių nesant sudarytos uosto infrastruktūros pagerinimo ar sukūrimo sutarties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas anksčiau tarp šalių susiklėsčiusiems santykiams sprendimo priėmimo metu galiojusią LR KVJUĮ 26 straipsnio redakciją, pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą materialinės teisė normą, draudžiančią civilinius įstatymus ir kitus civilinius santykius reglamentuojančius teisės aktus taikyti atgaline tvarka. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl išlaidų, turėtų uosto infrastruktūros objektų sukūrimui, atlyginimo, pagrįstai vadovavosi infrastruktūros objektų sukūrimo metu galiojusia LR KVJUĮ 26 straipsnio nuostata.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog sukurti objektai nepriklauso uosto infrastruktūrai, netinkamai aiškino ir taikė LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalį ir LR statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalis.

Byloje nustatyta, kad ieškovas nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus Nekilnojamojo turto registre įregistravo 2004 metais, kai dėl turėtų išlaidų atlyginimo nepavyko susitarti su atsakovu ne teismine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad sukurti nuosavybės teisės objektai nepriklauso uosto infrastruktūrai. Atsakymas į klausimą, ar ginčo inžineriniai tinklai (vandentiekis ir elektros perdavimo linija) priklauso uosto infrastruktūrai, galimas tik išanalizavus atitinkamas LR KVJUĮ ir LR statybos įstatymo normas. Galiojančio LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžiama, kas yra uosto infrastruktūra – tai hidrotechninių ir inžinerinių įrenginių ir statinių, navigacinių įrenginių, taip pat kelių bei privažiuojamųjų geležinkelio kelių kompleksas. Iki 2002 m. gruodžio 24 d. galiojusio LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalyje buvo pateiktas šiek tiek kitoks uosto infrastruktūros apibrėžimas – tai buvo hidrotechninių ir inžinerinių statinių, navigacinių įrenginių, inžinerinių tinklų, taip pat kelių bei privažiuojamųjų geležinkelių kompleksas. Byloje esančiuose ginčo inžinerinių tinklų nuosavybės teisės registracijos pažymėjimuose nurodyta, kad ieškovui priklauso inžineriniai tinklai – vandentiekis ir elektros linija. LR statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje yra atskleista inžinerinių statinių sąvoka – tai susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Šio straipsnio 10 dalyje vardijamo objektai, kurie priskirtini inžineriniams tinklams, – tai <...> nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, <...> vamzdynai, elektros perdavimo, <...> linijos su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Tuo būdu, vadovaujantis tiek ginčo inžinerinių tinklų sukūrimo metu galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalies, tiek LR statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatomis, darytina vienareikšmė išvada, kad uosto žemėje įrengti ieškovui priklausantys inžineriniai tinklai yra viena iš inžinerinių statinių rūšių, kas lemia, jog ginčo objektai visiškai atitinka LR KVJUĮ 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą uosto infrastruktūros kategoriją. Tokiomis aplinkybės antrąjį kasacinio skundo argumentą dėl netinkamo aukščiau minėtų materialinės teisės normų, reglamentuojančių vienų ar kitų objektų priskyrimą uosto infrastruktūrai, aiškinimo ir taikymo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu.

Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, prioritetiškai vertindamas atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir trečiojo asmens LR susisiekimo ministerijos atstovų paaiškinimus dėl ginčo inžinerinių tinklų nereikalingumo uosto veiklos ir valdymo vykdymui, nesilaikė CPK 176 – 185 straipsniuose įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Tam tikros bylos aplinkybės, apie kurias duoti atsakovo ir trečiojo asmens atstovų paaiškinimai nėra pagrįsti kitais įrodymais ir prieštarauja kitos šalies atstovų paaiškinimams, nelaikytinos aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Atsakovas ir tretysis asmuo savo atsikirtimams įrodyti byloje jokių įrodymų nepateikė. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai motyvavo, kodėl ieškovo pastatyti inžineriniai tinklai (vandentiekis ir elektros linija) yra uosto infrastruktūros objektai ir jie yra būtini uosto veiklai. Atsižvelgiant į uosto veiklos nepertraukiamumą, krantinių teritorijos apšvietimas bei aprūpinimas vandeniu yra būtinas. Tą patvirtina ir trečiojo asmens LR susisiekimo ministerijos 1997 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 264 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto naudojimo taisyklių patvirtinimo“ 15 punktas.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame sprendime ieškovo pasirinktą savo teisių gynimo būdą įvertindamas kaip netinkamą tuo pagrindu, kad CK 1.138 straipsnyje yra numatyta kitų būdų pažeistoms teisėms apginti, nenurodė jokių motyvuotų ir išsamių argumentų tokiai išvadai pagrįsti ir tuo pažeidė CPK 263 ir 370 straipsnių nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui uosto žemė, kurioje jis įrengė ginčo inžinerinius tinklus, nėra išnuomota ir jis šiais jam nuosavybės teise priklausančiais tinklais objektyviai negali naudotis, ieškovo reikalavimas priteisti CK 6.237 straipsnio 3 dalies pagrindu jam iš atsakovo ginčo inžinerinių tinklų sukūrimo išlaidas, o Lietuvos valstybei pripažinti nuosavybės teisę į šiuos tinklus yra teisiškai tinkamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimdamas naują sprendimą ieškinį atmesti, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Šie pažeidimai turėjo įtakos iš dalies neteisėto sprendimo priėmimui, ir tai sudaro pagrindą peržiūrėti bylą kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir priimtas naujas sprendimas ieškinį atmesti, naikintina ir paliktinas galioti Klaipėdos apygardos teismo sprendimas. Ieškovui AB „Lisco Baltic Servise“ priteistina iš atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 11 723,83 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą, ir 2800 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimo dalis ir priimtas naujas sprendimas ieškinį atmesti bei iš ieškovo AB „Lisco Baltic Service“ priteista atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai 2800 Lt išlaidų advokato pagalbai amokėti, 11 723,83 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, bei 76,40 Lt ir 30 Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo, panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui AB „Lisco Baltic Service“ iš atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 11 723,83 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, ir 2800 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas ŽeimysJanina JanuškienėJuozas Šerkšnas