Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (Pakruojo rūmų) 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio taisyklėmis bausmę sumažinus vienu trečdaliu, A. G. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į atliktos bausmės laiką A. G. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. vasario 14 d. iki 2018 m. vasario 15 d. (dvi paros).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. G. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą buvusiai sugyventinei L. Š., o būtent: 2018 m. vasario 14 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, žodinio konflikto metu su nukentėjusiąja L. Š., tyčia, dešinės rankos pirštais sugriebęs jos veidą smarkiai spaudė bei vieną kartą delnu sudavė jai į kairės pusės veido sritį, taip dviem smūginiais poveikiais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus nukentėjusiajai L. Š.: kraujosruvą viršutinėje lūpoje ir smakro kairėje pusėje.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmestinas.

5. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.

5.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir A. G. pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusioji L. Š., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 25–26, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme) nurodė, kad tuomet, kai ji ir A. G. būdami neblaivūs grįžo į jos namus ir ji pastarojo paprašė išeiti, tarp jų kilo konfliktas. Jai paėmus telefoną tam, kad paskambinti policijai, A. G. čiupo už telefono ir jį išjungė, o ją parvertė ant sofos ir pirštais sugriebė už veido, sugriebęs stipriai suspaudė ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Jai nuėjus į tualetą paskambinti policijos pareigūnams, A. G. ją paėmęs už rankos nusivedė į miegamąjį, ji nesipriešino, ėjo pati, bijojo, nes žinojo, kad jo „nenugalės“. A. G. ją stumtelėjo ir ji nugriuvo ant lovos, o kai norėjo atsikelti, A. G. vieną kartą delnu sudavė į veido kairiąją pusę ir sukėlė jai fizinį skausmą. Iš esmės analogiškos įvykio aplinkybės nurodytos ir nukentėjusiosios protokole – pareiškime (b. l. 12–13). A. G. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino ir nurodė iš esmės tokias pat aplinkybes kaip ir nukentėjusioji, patvirtino, kad tarp jo ir nukentėjusiosios L. Š. įvyko konfliktas, pastaroji rėkė ant jo ir liepė išeiti iš jos namų, tačiau jis nėjo, pirštais sugriebęs jos veidą smarkiai spaudė ir vieną kartą delnu sudavė jai į kairę veido pusę (b. l. 97–98, 109–110, 124). Teisiamajame posėdyje A. G. savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad įvykus konfliktui tarp jo ir L. Š., pastaroji liepė jam išeiti iš jos namų, tačiau jis nėjo, atliko kaltinime nurodytus veiksmus. Kai jis parsivedė L. Š. iš tualeto, iš kur ji skambino policijai, į lovą, ir sudavė į veidą, L. Š. „<...> buvo išsigandusi ir šaukė“. Gailisi, kad taip pasielgė, L. Š. atsiprašė (b. l. 162–163).

5.2. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau šio savo teiginio jis neargumentavo, nenurodė, nuo ko jam reikėjo gintis. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

5.3. Išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju A. G. veikė esant būtinosios ginties situacijai, priešingai, akivaizdu, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Tiek iš nukentėjusiosios L. Š., tiek iš paties A. G. parodymų matyti, kad konfliktas tarp jų įvyko dėl to, jog A. G. paprašytas išeiti, nėjo iš nukentėjusiosios namų, būtent jis, o ne L. Š. atliko neteisėtus veiksmus, kuriais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, nukentėjusioji nurodė, kad ji A. G. bijojo, jam nesipriešino, nes žinojo, kad jo nenugalės, o A. G. be kita ko pažymėjo, kad L. Š. buvo išsigandusi ir šaukė. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, o nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pavojingo kėsinimosi nebuvo – A. G. pirštais spaudė nukentėjusiosios veidą ir delnu sudavė jai į veidą pastarajai neatliekant jokių aktyvių veiksmų, t. y. jo veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, nuteistojo versija dėl būtinosios ginties atmetama.

5.4. Kaip minėta šios nutarties 2 punkte, apeliantas skunde taip pat nurodė, kad jis tyrimo metu gerai nesuprato savo teisių, atsisakė gynėjo, kuris jį „būtų išteisinęs“, dėl išgąsčio nepateikė svarbių įrodymų.

5.5. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš apklausiant A. G. kaip įtariamąjį, jam net tris kartus buvo išaiškintos įtariamojo teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje ir A. G. raštiškai patvirtino, kad teisės jam išaiškintos, jis savo teises suprato, teisių išaiškinimo protokolo priedą gavo (b. l. 86, 87–89, 91, 100, 101–103, 105, 113, 114–116, 118). Ikiteisminio tyrimo metu A. G. du kartus buvo išaiškinta ir jo teisė turėti gynėją, pastarasis raštu nurodė, kad teisę turėti gynėją suprato, pareiškė, jog ikiteisminio tyrimo metu gynėjas jam nereikalingas (b. l. 92, 108, 119, 121). Teisiamajame posėdyje A. G. išaiškinus jo, kaip kaltinamojo, teises, pastarasis taip pat patvirtino, kad savo teises suprato, į teisėjos klausimą atsakė, kad gynėjas jam nereikalingas, ginsis pats (b. l. 162). Kolegijos vertinimu, visuma paminėtų aplinkybių neabejotinai paneigia nuteistojo skundo argumentą, kad jis gynėjo nepageidavo dėl to, jog nesuprato savo teisių. O tai, kad A. G. neišnaudojo galimybės ikiteisminio tyrimo metu teikti prašymus, įrodymus, nereiškia, kad jis neturėjo galimybės šiomis teisėmis naudotis. Atsižvelgiant į tai, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo A. G. buvo teistas net šešis kartus, be to, duomenų, kad jis bylos tyrimo metu būtų turėjęs pagrindą ko nors bijoti, byloje nėra, A. G. skundo argumentas, kad jis įrodymų byloje nepateikė dėl išgąsčio, vertinamas kaip deklaratyvus.

6. Kartu kolegija pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis savo apeliaciniame skunde jam paskirtos bausmės neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.