Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 2 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 2 d. nutarimu R. B. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ANK 505 straipsnio 1 dalį 200 Eur dydžio bauda už tai, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, 2018 m. gegužės 15 d. gavęs Pajūrio regioninio parko direkcijos raštą Nr. 1.7-096 „Dėl tarnybinės pagalbos“, kuriame prašoma atlikti tyrimą dėl galbūt neteisėtai pastatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto statinio (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, surašė ir pateikė statytojai R. B. 2018 m. gegužės 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-618 pateikti paaiškinimą raštu ir turimus dokumentus, susijusius su ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), statyba (statinio statybos projekto, statybą leidžiančio dokumento kadastrinių matavimų bylos, 2018 m. sausio 17 d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurios pagrindu statinys įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, kopijas). R. B. privalomojo nurodymo neįvykdė, nes Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui nurodytų privalomajame nurodyme pateikti dokumentų nepateikė. Tokiais savo veiksmais R. B. pažeidė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta R. B. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 2 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – administracinio nusižengimo teiseną nutraukti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2.1. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukta R. B. teigia, kad įgalintų atlikti savo funkcijas valstybės institucijų reikalavimai turi būti teisėti, priimti nepažeidžiant diskrecijos teisės ir žmogaus teisių bei laisvių, įtvirtintų Konstitucijoje. Valstybės institucijų neteisėti reikalavimai negali būti vykdomi. Asmuo, atsisakęs vykdyti įsakymą, potvarkį ar nurodymą, žinodamas, kad įsakymas, potvarkis ar nurodymas neteisėtas, neatsako pagal šį kodeksą. Toks asmuo gali atsakyti pagal ANK tik tuo atveju, kai padaryta veika turi kito administracinio nusižengimo požymių (ANK 18 straipsnio 3 dalis). Teismo pareiga buvo įsitikinti, kad privalomasis nurodymas yra teisėtas nurodymas, priešingu atveju, ji turėjo būti atleista nuo administracinės atsakomybės. Tačiau teismas atsisakė inicijuoti privalomojo nurodymo teisėtumo patikrinimo procedūrą. Tai reiškia, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos, numatančios proceso metu imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės (ANK 567 straipsnio 1 dalis), o priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje – nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas (ANK 567 straipsnio 1 dalis). Administracinis nusižengimas siejamas su privalomojo nurodymo nevykdymu, tačiau nenustačius, ar privalomasis nurodymas yra teisėtas, neįmanoma nustatyti, ar ji apskritai privalėjo jį vykdyti, nes jei būtų tyrimo metu nustatyta, kad privalomasis nurodymas neteisėtas, ji turėjo būti atleista nuo tokio neteisėto nurodymo vykdymo, o kartu ir nuo administracinės atsakomybės.

2.2. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-23-502/2019 nustatė, kad privalomasis nurodymas nėra individualus administracinis aktas Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme, todėl jis nesukelia jai jokių teisinių pasekmių, t. y. jokių pareigų ar teisių. Apeliantės teigimu, ji net neįgijo teisės jo, kaip tarpinio dokumento, skųsti, bet taip pat niekas negali priversti jos privalomąjį nurodymą vykdyti. Skundžiamame nutarime teismas nurodė, kad privalomuoju nurodymu nepripažįstamos jai jokios pareigos kitiems asmenims ar objektams, jis negali būti nukreiptas priverstiniam vykdymui ir t. t. Tačiau, apeliantės teigimu, ji buvo verčiama daryti tai, kas nurodyta privalomajame nurodyme, ir už jo priverstinį nevykdymą teismas ją nubaudė bauda. Teismas visiškai sau prieštarauja, sakydamas, kad privalomasis nurodymas jai nesukelia jokios pareigos, o ji turi būti nubausta už pareigą, kurią nesukėlė privalomasis nurodymas.

2.3. Skundžiamame nutarime teismas nurodė, kad yra įsitikinęs, jog privalomasis nurodymas yra teisėtas, todėl nematė reikalo tirti jo, kaip pagrindinio įrodymo šioje byloje, teisėtumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme (CPK) yra įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, pagal kurį apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl nereikalaujama, kad teismas būtų visiškai įsitikinęs, ar tikros aplinkybės yra ar ne. Teismas gali daryti išvadą, kad tam tikros aplinkybės (faktai) yra, tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, nei kad nebuvo. Tačiau nereikėtų suprasti, kad laisvas įrodymų vertinimas reiškia vertintojo (teisėjo) savivalę. Teismas, vertindamas įrodymus, pirmiausia yra saistomas įstatymo, t. y. įstatymas nustato laisvo įrodymų vertinimo taisykles, kurių privalo laikytis teismas, vertindamas įrodymus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis numato administracinių teismų kompetenciją, t. y. tik administracinis teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (AJBTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Ši teisės norma neleidžia bendros kompetencijos ar specializuotam teismui pačiam tikrinti, ar konkretus administracinis aktas (ar jo dalis) yra teisėtas. Apeliantė pažymi, kad privalomasis nurodymas nėra įrodymas, tai teisės aktas ir jo taikymas konkrečioje byloje negali būti siejamas su vidiniu teismo įsitikinimu, o su teisės akto teisėtumu ir jo galėjimu taikyti konkrečiam ginčui.

2.4. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eP-72-662/2019) dėl proceso atnaujinimo to paties privalomojo nurodymo teisėtumui ištirti pasisakė, kad jai apskundus nuobaudą, paskirtą pagal surašytą administracinio nusižengimo protokolą, būtų galimybė nustatyta tvarka patikrinti ir privalomojo nurodymo teisėtumą bei pagrįstumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi pozicijos, kad privalomasis nurodymas, kaip tarpinis dokumentas, negali jai sukelti jokių teisinių pasekmių, tačiau jei jai vis dėlto bus taikoma administracinė atsakomybė pagal ANK 505 straipsnį, tai bus laikoma, kad vis dėlto privalomasis nurodymas jai sukėlė teisines pasekmes, o tada bus būtina patikrinti ir privalomojo nurodymo teisėtumą ir pagrįstumą. Kadangi teismas pats negalėjo tirti privalomojo nurodymo teisėtumo, jis privalėjo stabdyti šią bylą ir kreiptis į administracinį teismą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ištyrimo. Teismui to nepadarius, nenustatyta, ar jos veikoje yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnyje, požymių. Skundžiamu nutarimu pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas administracinių teismų nustatytus juridinius faktus, paneigė jų išvadas ir pritaikė administracinio poveikio prievartos priemones, tuo pasakydamas, kad privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, jis sukėlė jai pareigą teikti dokumentus ir informaciją, o už nevykdymą bus taikoma sankcija. Administracinių ir bendros kompetencijos teismų nuomonės išsiskyrė dėl to paties dalyko (privalomojo nurodymo), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo inicijuoti šio administracinio akto teisėtumo patikrinimą.

2.5. Apeliantė nurodo, kad pagal ANK 2 straipsnio 3 dalį, asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Pagal šį kodeksą neatsako asmuo, kuris šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė vadovaudamasis klaidinga oficialia konsultacija (ANK 21 straipsnis). Apeliantės teigimu, ji vadovavosi administracinių teismų oficialiu išaiškinimu, kad privalomasis nurodymas jai nesukelia jokios pareigos, kad jo vykdymas jai neprivalomas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad privalomasis nurodymas jai jokių teisinių pasekmių negali sukelti, nes yra tik tarpinis, organizacinis dokumentas. Tokiu atveju ji negalėjo būti nubausta, ir pagal ANK 21 straipsnį negalėjo atsakyti už padarytą administracinį nusižengimą. Be to, jei byloje kyla abejonių dėl prievartos priemonių taikymo asmeniui, visos abejonės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, jei tikrai nelieka jokių abejonių dėl padaryto administracinio nusižengimo padarymo. Jau vien tai, kad skirtingi teismai, skirtingai traktuoja privalomojo nurodymo teisinį statusą ir jo privalomumą, apeliantės nuomone, nepaneigiamai kyla abejonė dėl to, ar ji privalėjo jį vykdyti ar ne, o jei nevykdė, ar ji padarė administracinį nusižengimą ar ne. Tik privalomojo nurodymo teisėtumo tyrimas gali pašalinti šias abejones, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas turi būti naikinamas, byla grąžinama nagrinėti iš naujo, joje turi būti priimtas sprendimas kreiptis į administracinį teismą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ištyrimo, kaip ir nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 24 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eP-72-662/2019).

2.6. Išsiskyrus administracinio ir bendros kompetencijos teismų nuomonei dėl privalomojo nurodymo privalomumo, dėl jo teisinių pasekmių sukėlimo, apeliantės teigimu, susidarė situacija, kai ji neteko teisės pasinaudoti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise kreiptis į teismą, nors jai buvo valdžios pritaikytos prievartos priemonės suvaržant jos asmeninę laisvę į privatų gyvenimą. Administracinis teismas atsisakė nagrinėti jos skundą dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, t. y. dėl teisėtumo, nes jo turinys jai neprivalomas, jis jai nesukelia jokios pareigos, o kartu negali užtraukti ir jokių sankcijų dėl jo nevykdymo. Visa tai neleido jai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Kadangi administracinis teismas padarė išvadas, kad jos teisės nebuvo pažeistos, ji nusiramino, tačiau skundžiamu nutarimu teismas ją nubaudė už tai, kad ji negalėjo apginti savo pažeistų teisių administraciniame teisme, nurodydamas, kad ji jau dėl privalomojo nurodymo kreipėsi į teismą ir administraciniai teismai nepanaikino privalomojo nurodymo, todėl jis yra teisėtas ir dėl jo teisėtumo teismui abejonių nekyla.

2.7. Apeliantė supranta, kad bendrosios kompetencijos teismas negali tirti administracinių aktų, o kreiptis į administracinį teismą negalėjo, nes administraciniai teismai jau kartą ir labai aiškiai pasisakė, kad privalomasis nurodymas nepakeičia jos pareigų apimties ir jis jai neprivalomas, todėl tokio prašymo iš bendrosios kompetencijos teismo nebūtų priėmęs, tačiau ji buvo nubausta ir neturi jokių teisinių svertų apginti savo pažeistas teises. Apeliantės tvirtinimu, teismai jai atėmė galimybę pasinaudoti konstitucine teise kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, G. M. v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; M. v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-474/2009, Nr. 3K-3-470/2009). Taigi teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011). Teismų praktikoje pažymėta, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme, įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (pvz., T. S. S. v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Z. v. Russia, no. 5613/04,21 June 2011). Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (pvz., G. v. France, judgment of 29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013). Atsisakant teismams nagrinėti privalomojo nurodymo teisėtumo klausimą, nenustačius, ar jis apskritai yra administracinis aktas ar tik tarpinis organizacinis (informacinis) dokumentas, nesukeliantis jokios pareigos, negalėjo būti sprendžiamas atsakomybės dėl jo nevykdymo klausimas.

2.8. Apeliantė pažymi, kad TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje nurodoma, jog „<...> jeigu privalomasis nurodymas yra tinkamai įvykdytas, tai pažymima Inspekcijos turimame privalomojo nurodymo egzemplioriuje, jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo“. Apeliantės teigimu, ji iki šiol negalėjo pasiekti, kad teisme būtų iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, todėl tai vertina kaip jos konstitucinių teisių šiurkštų pažeidimą, nes neleista pasinaudoti TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje suteikta jai teise apskųsti privalomąjį nurodymą.

2.9. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-23-502/2019 nustatė, kad privalomasis nurodymas nėra individualus administracinis aktas Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme. TPSVPĮ įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad privalomasis nurodymas – atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba šio Įstatymo nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybine priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančiu teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis savo suformuota praktika, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, jais nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisiu ar pareigu atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A26I-69/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė prejudicinį faktą, kad ginčijamas privalomasis nurodymas yra laikytinas tarpiniu procedūriniu aktu (sprendimu). Nagrinėjamu atveju ginčo objektu galėtų būti tik galutinis sprendimas, o argumentai dėl šio sprendimo priėmimą lėmusio tarpinio administracinio akto teisėtumo bei jo poveikio galutinio sprendimo teisėtumui galėtų būti išdėstyti skunde dėl galutinio sprendimo. Apeliantės teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas labai aiškiai ir jai suprantamai pasakė, kad privalomasis nurodymas nėra individualus administracinis aktas ir jame negalėjo būti nurodyta jo apskundimo tvarka, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis; jis neturi teisinės galios, numatytos TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, todėl jame negalėjo būti suformuotas įpareigojimas atlikti veiksmus; jo neįvykdymas jai nesukelia jokių teisimų pasekmių, kartu ir TPSVPĮ 11 straipsnio 9 dalyje dėl jo įvykdymo, tačiau gali būti įvertinta priimant galutinį privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos fiksavimo ar atsisakymo fiksuoti savavališką statybą. Visa tai lemia, kad privalomasis nurodymas negalėjo būti surašytas kaip nustatytos formos administracinis aktas (TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis teismo nurodytu teisės aktu, t. y. jis negalėjo būti surašytas vadovaujantis privalomojo nurodymo rekvizitais, patvirtintais Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-166. Šiuose rekvizituose nurodoma privalomojo nurodymo apskundimo tvarka, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad privalomasis nurodymas nėra tas dokumentas, kuris galėjo būti surašytas vadovaujantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-166, ir jame negalėjo būti nurodyta apskundimo tvarka. Be to, iš nustatytos formos rekvizitų matyti, kad jo negalėjo savo vardu surašyti patarėja D. B., nes jis turėjo būti surašomas skyriaus ar departamento vardu. Dar daugiau, TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad Inspekcija, kaip statybos valstybinės priežiūros institucija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę teikti asmenims privalomuosius nurodymus pateikti visą su statyba susijusią informaciją ir dokumentus, išskyrus tuos, kuriuos pagal kompetenciją gali gauti pati Inspekcija. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių ir nepateikta į bylą jokių įrodymų, kad Inspekcija tokių dokumentų negalėjo gauti. Priešingai, byloje yra šalių parodymai, kad patarėja D. B., sužinojusi, kad visi jai reikiami dokumentai yra VĮ Registrų centre, kažkodėl nutarė, kad tai gali būti mokama ir nesikreipė į registrą dėl statybos užbaigimo deklaracijos ir žemės sklypo kadastrinės bylos pateikimo, kur ir buvo originalūs dokumentai, t. y. privalomąjį nurodymą surašė akivaizdžiai pažeidžiant TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ši teisės norma nesuteikia teisės ir neįgalioja tai daryti statybos valstybinę priežiūrą vykdančio pareigūno. Tai gali daryti tik pati Inspekcija, kaip institucija, įvykdžiusi nurodytą TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą, todėl akivaizdu, kad pareigūnė pati pažeidė šią teisės normą, t. y. surašė savo vardu privalomąjį nurodymą, nors įstatymas jos tam neįgaliojo. Todėl jai negali kilti administracinė atsakomybė pagal ANK 505 straipsnį, nes pareigūnė, surašiusi privalomąjį nurodymą, yra įstatymu neįgaliotas pareigūnas ir todėl viršijo savo kompetenciją. Teismas tiesiog suplakė į vieną institucijos kompetenciją su jos darbuotojos kompetencija, t. y. pasisakė, kad tai, ką gali daryti pati institucija, gali daryti ir jos pareigūnas, ir tam jokio atskiro įgalinimo nereikia. Tačiau, apeliantės nuomone, teismas privalėjo atriboti šias kompetencijas, o tada būtų paaiškėję, kad tik įstatymu galima brautis į jos privatų gyvenimą ir jį riboti, o įstatymas nesuteikia kiekvienam valstybės tarnautojui teisę siuntinėti jai įvairius pranešimus. Institucija ir jos pareigūnai privalo elgtis taip, kaip numatyta įstatyme, nes to reikalauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis, t. y. valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms ir nepagrįstai riboti jos teisių negali. Apeliantė pažymi, kad civilinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, o viešojoje teisėje vadovaujamasi priešingu principu – „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, todėl nesant aiškiai įtvirtintos TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte pareigūnės teisės teikti tokio pobūdžio privalomuosius nurodymus, ji veikė neteisėtai, t. y. ultra vires (viršydama įgaliojimus) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-391-798/2016). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-79/2013). Privalomasis nurodymas surašytas ne TPSVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir neįgalioto tai daryti asmens, negali būti pripažįstamas kaip teisėtas.

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vakarų Lietuvos teisės skyriaus vedėjas T. B. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7. Apeliaciniu skundu R. B. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 2 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį administracinio nusižengimo teiseną jai nutraukti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-23-502/2019 nustatė, kad privalomasis nurodymas nėra individualus administracinis aktas Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme, todėl, apeliantės įsitikinimu, jis nesukelia jai jokių teisinių pasekmių, t. y. jokių pareigų ar teisių. Apeliantės teigimu, ji net neįgijo teisės jo, kaip tarpinio dokumento, skųsti, bet taip pat niekas negali priversti jos privalomąjį nurodymą vykdyti. Jos teigimu, ji vadovavosi administracinių teismų oficialiu išaiškinimu, kad privalomasis nurodymas jai nesukelia jokios pareigos, kad jo vykdymas jai neprivalomas. Apylinkės teismas netyrė privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, apeliaciniame skunde apeliantė daug dėmesio skiria civilinio proceso normoms, susijusioms su pažeistų teisių gynimu. Taip pat teigiama, kad iš nustatytos privalomojo nurodymo formos rekvizitų matyti, kad jo negalėjo savo vardu surašyti patarėja D. B., nes jis turėjo būti surašomas skyriaus ar departamento vardu. Be to, TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad Inspekcija, kaip statybos valstybinės priežiūros institucija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę teikti asmenims privalomuosius nurodymus pateikti visą su statyba susijusią informaciją ir dokumentus, išskyrus tuos, kuriuos pagal kompetenciją gali gauti pati Inspekcija. Apeliantės tvirtinimu, byloje nenustatyta jokių aplinkybių ir nepateikta į bylą jokių įrodymų, kad Inspekcija tokių dokumentų gauti negalėjo.

8. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas R. B. administracinio nusižengimo bylą, skundžiamame nutarime išsamiai ir nuosekliai aptarė ir apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, dėl kurių, R. B. nuomone, ji skundžiamu nutarimu pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį nubausta nepagrįstai ir neteisėtai.

9. 2013 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo Nr. XII-459 (2016 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XII-2578) 11 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad Inspekcijai raštu gavus informacijos apie šio straipsnio 6 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo įvykdymą iki jo įvykdymo termino pabaigos arba pasibaigus šio straipsnio 6 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Inspekcija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų atitinkamai nuo šios informacijos gavimo dienos arba nuo privalomajame nurodyme nustatyto termino pabaigos patikrina, ar privalomasis nurodymas tinkamai įvykdytas. Jeigu privalomasis nurodymas yra tinkamai įvykdytas, tai pažymima Inspekcijos turimame privalomojo nurodymo egzemplioriuje. Jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Apygardos teismas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eAS-23-502/2019) nustatyta, kad pradėjus tyrimą dėl galbūt neteisėtai pastatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto statinio Klaipėdos departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus patarėja privalomuoju nurodymu pareiškėjai nurodė iki 2018 m. birželio 6 d. pateikti paaiškinimą ir turimų dokumentų, susijusių su pastato statyba – statinio statybos projekto, statybą leidžiančio dokumento, kadastrinių matavimų bylos, 2018 m. sausio 17 d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurios pagrindu statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kopijas. Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, jog privalomasis nurodymas – atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba šio Įstatymo nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui, per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Privalomojo nurodymo formą ir įteikimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos. Nurodė, kad R. B. ginčijamas privalomasis nurodymas yra laikytinas tarpiniu procedūriniu aktu (sprendimu) pagal savo pobūdį nepriskirtinu prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Pažymėjo, jog pareiškėjos nurodomas aktas tėra tarpinis dokumentas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių (nurodyme buvo nurodytas terminas iki kada reikia pateikti atitinkamą informaciją bei informuojama apie pasekmes to nepadarius). Nagrinėjamu atveju ginčo objektu galėtų būti tik galutinis sprendimas, o argumentai dėl šio sprendimo priėmimą lėmusio tarpinio administracinio akto teisėtumo bei jo poveikio galutinio sprendimo teisėtumui galėtų būti išdėstyti skunde dėl galutinio sprendimo. Priešingu atveju, t. y. suinteresuotam asmeniui suteikiant galimybę paduoti skundą teismui dėl bet kurio procedūrinio pobūdžio veiksmo, susidarytų sąlygos nepagrįstai prailginti administracines procedūras ir būtų pažeistas procedūrų operatyvumo reikalavimas. Dėl pareiškėjos nurodytos administracinės atsakomybės taikymo galimybės pažymėjo, kad tokiu atveju, jei administracinė atsakomybė būtų taikoma, jos taikymo akto teisminės kontrolės metu turėtų būti tikrinamas ir aptarto privalomojo nurodymo teisėtumas ir pagrįstumas.

10. Apygardos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarties (administracinėje byloje Nr. eAS-23-502/2019) motyvais ir dar kartą akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eAS-23-502/2019) aiškiai bei suprantamai nurodyta, kad pareiškėjos nurodomas aktas tėra tarpinis dokumentas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių, nes privalomame nurodyme buvo nurodytas terminas iki kada reikia pateikti atitinkamą informaciją bei informuojama būtent ir apie pasekmes to nepadarius. Šiuo konkrečiu privalomuoju nurodymu nepripažįstamos ir/ar nepaneigiamos asmens turtinės ar panašios teisės, ir/ar pareigos kitiems asmenims ar objektams, jis negali būti nukreiptas priverstiniam vykdymui, t. y. šiuo atveju netaikomos 2013 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo Nr. XII-459 (2016 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XII-2578) 11 straipsnio 9 dalies nuostatos, tačiau visiškai nereiškia, kad toks dokumentas apskritai neturi teisinės galios ir jo galima nevykdyti, kad R. B. neprivalo pateikti privalomame nurodyme nurodytų pateikti dokumentų. Akcentuotina, kad procesinio pobūdžio privalomasis nurodymas nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, nenumatyta, kad procesinio pobūdžio privalomasis nurodymas gali būti nukreipiamas priverstiniam vykdymui, tačiau būtent už procesinio pobūdžio privalomojo nurodymo nevykdymą numatyta administracinė atsakomybė, t. y. R. B. ir patraukta administracinėn atsakomybėn bei skundžiamu nutarimu nubausta pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį būtent už Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros skyriaus privalomame nurodyme nurodytų dokumentų jai nepateikimą.

11. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog administracinėn atsakomybėn patraukta R. B. visą laiką naudojosi profesionalių teisininkų paslaugomis, todėl turėjo ir galėjo išsiaiškinti bei suvokti, kad privalomuoju nurodymu įvardintas reikalavimas turi būti vykdomas, bent jau po to, kai buvo atmesti/palikti nenagrinėti visi jos skundai dėl jo tariamo neteisėtumo. Įgalintų atlikti savo funkcijas valstybės institucijų reikalavimų savavališkas interpretavimas ar nepaisymas yra valstybėje nustatytos tvarkos pažeidimas ir jį padarę asmenys yra pagrįstai traukiami atsakomybėn už trukdymą šioms institucijoms atlikti savo funkcijas, į kurias įeina ir visos reikalingos informacijos gavimas bei išanalizavimas prieš priimant sprendimą, ar buvo padaryti kokie nors materialinės teisės reikalavimų pažeidimai. Kartu apygardos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra aktualios ir apeliaciniame skunde nurodytos civilinius teisinius santykius reglamentuojančios normos.

12. 2013 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo Nr. XII-459 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę teikti viešojo administravimo subjektams, kitiems juridiniams asmenims ir jų padaliniams, kitoms juridinio asmens statuso neturinčioms organizacijoms ir jų padaliniams, fiziniams asmenims privalomuosius nurodymus pateikti visą su statyba susijusią informaciją ir dokumentus, išskyrus tuos, kuriuos pagal kompetenciją gali gauti pati Inspekcija.

13. ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už kliudymą įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų, taip pat valstybės pareigūnų ar kolegialių institucijų sprendimų (nutarimų) nevykdymą ar netinkamą vykdymą (pareigūnų neįleidimą į tikrinamas teritorijas, patalpas (išskyrus žmogaus būstą) ar kitus objektus, nepateikimą pareigūnams informacijos, duomenų ar dokumentų arba klaidingų ar tikrovės neatitinkančių informacijos ar duomenų pateikimą, atsisakymą paaiškinti ar suteikti duomenis, dokumentų nuslėpimą, vengimą atvykti ir duoti paaiškinimus ir kt.), išskyrus šio kodekso 224 straipsnio 1 dalyje, 317, 318, 322, 506 straipsniuose nurodytus atvejus.

14. 2018 m. gegužės 23 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros privalomuoju nurodymu Nr. PN-618 R. B. nurodyta pateikti paaiškinimą raštu ir turimus dokumentus, susijusius su ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), statyba (statinio statybos projekto, statybą leidžiančio dokumento kadastrinių matavimų bylos, 2018 m. sausio 17 d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurios pagrindu statinys įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, kopijas).

15. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, to neneigė ir pati R. B., kad ji neįvykdė privalomojo nurodymo, nes Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui nei per nustatytą terminą, nei iki šiol nepateikė nei savo rašytinio paaiškinimo, nei dokumentų, nurodytų privalomajame nurodyme.

16. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad statybos priežiūrą vykdanti institucija turi teisę pati išsireikalauti Nekilnojamojo turto registro centrinės duomenų bazės išrašą apie žemės sklypą, kuriame numatoma atlikti statybos patikrinimą, ir apie kitus nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos (2013 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo Nr. XII-459 11 straipsnio 3 dalis), tačiau ši Institucijos teisė neapima visų dokumentų, susijusių su statinio pastatymu, išsireikalavimo iš Nekilnojamojo turto registro galimybės ir nepaneigia kitos šios Institucijos teisės duoti fiziniams asmenims privalomuosius nurodymus pateikti visą kitą su statyba susijusią informaciją ir dokumentus. Konkrečiu atveju, prieš teikiant privalomąjį nurodymą R. B., Institucija jau buvo įvykdžiusi savo pareigą, pasinaudodama jai suteikta prieiga prie Nekilnojamojo turto registro centrinės duomenų bazės, gauti ir išnagrinėti šio registro išrašą apie žemės sklypą, kuriame numatoma atlikti statybos patikrinimą, nes R. B. nebuvo įpareigota pateikti šio dokumento, jos buvo prašoma pateikti kadastrinių matavimų bylos ir nekilnojamojo turto registro išraše pažymėtos 2018 m. sausio 17 d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurios pagrindu šis statinys buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kopijas. Kad greta šių pateiktinų dokumentų nurodyti ir statinio statybos projektas bei statybą leidžiantis dokumentas, kurie šiuo atveju nebuvo reikalingi, ir R. B. jų galėjo neturėti, nepanaikina šio asmens atsakomybės už nepateikimą tų dokumentų, kuriuos ji kaip nekilnojamojo turto savininkė ir statytoja, turėjo ir galėjo pateikti kartu su savo rašytiniu paaiškinimu apie visas svarbias patikrinimui aplinkybes.

17. Pažymėtina, kad privalomojo nurodymo rekvizitai patvirtinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-143 (2017 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1V-166 redakcija), tai nurodyta ir R. B. 2018 m. gegužės 23 d. surašytame privalomame nurodyme Nr. PN-618. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko 2014 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 1V-67 „Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos gautų dokumentų perdavimo rezoliucijoms rašyti, rezoliucijų rašymo ir dokumentų pasirašymo tvarkos“ 4.14.1 punkte numatyta, kad Inspekcijos teritorinių padalinių darbuotojai pagal atitinkamo Inspekcijos teritorinio padalinio kompetenciją, atitinkamo darbuotojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir/arba padalinio vadovo potvarkiu nustatytą atitinkamo darbuotojo veiklos sritį gali pasirašyti Inspekcijos privalomuosius nurodymus pateikti su patikrinimu susijusius dokumentus ir informaciją <...>. Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus patarėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 1P-638, 7.7 punkte yra numatyta tokio pareigūno teisė Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo numatytais atvejais viešojo administravimo subjektams ir kitiems asmenims rengti ir teikti privalomuosius nurodymus. Pažymėtina, kad D. B. ir yra Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus patarėja, tai buvo aiškiai nurodyta ir pačiame privalomame nurodyme, jai priskirta funkcija surašyti ir procedūrinio pobūdžio privalomuosius nurodymus. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo ir, kaip jau buvo išsamiai aptarta, R. B. buvo surašytas privalomasis nurodymas ne dėl pažeidimų pašalinimo, kurį pagal visai kitą formą ir atskirą teisinį reguliavimą pasirašo Institucijos direktorius ar skyriaus vedėjas. Šio skirtumo nesuvokimas ir pareigūnų įgalinimų kvestionavimas nesuteikia asmeniui, kuriam duotas procedūrinio pobūdžio privalomasis nurodymas, teisės jo nevykdyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad visus neaiškumus, kurie galėjo kilti asmeniui gavus valstybės institucijų reikalavimus pateikti joms reikalingą informaciją, asmuo galėjo aiškintis visomis įmanomomis komunikacijos formomis (paštu, kartu ir elektroniniu, raštu, telefonu, atvykęs į įstaigą), ir visos valstybinės institucijos privalo suteikti tokią asmeniui aktualią informaciją.

18. Šiuo atveju visiškai nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, R. B. nenurodė ir, kokiu būdu buvo suvaržytos jos teisės į privatų gyvenimą. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apygardos teismas dar kartą akcentuoja, kad skundžiamame nutarime buvo išsamiai aptartos ir išanalizuotos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros skyriaus patarėjos, surašiusios privalomąjį nurodymą, ir kitų pareigūnų kompetencijos ribos dėl privalomojo nurodymo surašymo, kurių nagrinėjamu atveju buvo laikomasi. Taip pat akcentuotina, kad tiek skundžiamame nutarime, tiek ir aptartoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartyje konstatuota, kad konkrečiu atveju privalomasis nurodymas nesukelia materialinių teisinių pasekmių, jis yra procedūrinio pobūdžio veiksmas, tačiau vienareikšmiškai privalo būti vykdomas, t. y. asmeniui privaloma pateikti privalomame nurodyme nurodytus pateikti dokumentus. Šiuo atveju jokių prieštaravimų skirtingų teismų sprendimuose nėra. Pažymėtina, kad būtent pats procedūrinio reikalavimo nevykdymo faktas yra neteisėtas ir užtraukia atsakomybę, numatytą ANK 505 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau buvo aptarta, R. B. nevykdė privalomojo nurodymo – nepateikė nurodytų pateikti dokumentų, kurie buvo reikalingi patikrinimui atlikti, taip vienareikšmiškai sutrikdė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros darbą, todėl ji pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį nubausta pagrįstai ir teisėtai.

19. Esant nustatytoms aplinkybėms, apygardos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 2 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. spalio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.