Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas P.Borkovski Teisminio proceso Nr. 1-14-1-02209-2012-5

2013 m. vasario 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2012-11-27 nuosprendžio, kuriuo Ž. A. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. A. nuteistas už tai, kad jis pasikėsino iš patalpos pagrobti svetimą turtą, o būtent:

jis, 2012-11-16, apie 15.48 val., AB „Vilniaus kailiai“ pastate, Paupio g. 28, Vilniuje, iš antrame aukšte esančio darbuotojos I. R. tarnybinio kabineto, nuo darbo stalo slaptai paėmė nukentėjusiosios I. R. mobilaus ryšio telefoną „Motorola“ 50 Lt vertės, o iš piniginės – 11 JAV dolerių, kas atitinka 29,15 Lt sumai, ir 10 litų, tačiau nusikalstamos veikos (svetimo turto pagrobimo įsibraunant į patalpą) nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi buvo stebimas policijos pareigūnų ir jam išėjus iš pastato buvo sulaikytas. Pas jį buvo rasti nukentėjusiosios telefonas ir pinigai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ž. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Nuteistasis teigia, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra registruotas darbo biržoje, pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, mano, jog jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo ją sušvelninti.

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad Ž. A. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Įvertinus, kad yra viena Ž. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat tai, kad Ž. A. baustas administracine tvarka, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, registruotas darbo biržoje, teistas net 21 kartą tame tarpe už nusikaltimus nuosavybei, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, pasikėsino padaryti naują apysunkį nusikaltimą nuosavybei (BK 11 str. 4 d.), kurio nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų, nenori paklūsti visuotinai privalomoms elgesio normoms ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, būdama ženkliai mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta. Nuteistojo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.