- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-08-22
- Bylos Nr.
- I-3508-580/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marija Strumskienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
- Pareiškėjas
- L.
- Trečiasis asmuo
- Finansų
atsakovo Lietuvos Respublikos atstovui Virginijui Varnaičiui
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vyriausybės ir Lietuvos apeliaciniam teismui, dalyvaujant trečiajam asmeniui Finansų ministerijai dėl uždarbio, netekto dėl atlyginimo sumažinimo, priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1) iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 338077,43 Lt įskaitant neišmokėtą 246796,53 Lt atlyginimą;
2) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas;
3) įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997-06-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" nustatytą atlyginimą;
4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Pareiškėjas nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo", tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" dalinio pakeitimo". Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Dėl šios priežasties atsakovai nepagrįstai nepriskaičiavo ir neišmokėjo atlyginimo dalies. Lietuvos Respublika neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 280 194,41 Lt ir neišmokėjo 204 541,92 Lt. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikė statistinę informaciją apie infliaciją, kuri 2007 m. gruodžio mėn., palyginti su 1999 m. gruodžio mėn., sudarė 21,1 procento; 2008 m. I ketvirčio (2008 m. kovo mėn., palyginti su 2007 m. gruodžio mėn.) — 3,8 procento. Infliacija nuo 2000 m. iki 2007 m. gruodžio mėn. sudaro 57 611,09 Lt. Už 2008 m. sausio — vasario mėn. infliacija sudaro 271,93 Lt. Visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 338 077,43 Lt. Pareiškėjo nuomone, tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jos teises į įstatymų saugomus interesus. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą įtvirtinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį ir turinį.
Vyriausybės 1999-12-28 nutarime Nr. 1494 nurodyta, kad Vyriausybė minėtą nutarimą priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė" aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams ir finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Pabrėžtina, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai — kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės — vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nebuvo išlaikyta proporcingumo pusiausvyra tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 metų iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Vyriausybės 1999 m gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nuo pat jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Nurodė, kad pateikiant Seimui svarstyti 2000 m. Lietuvos biudžetą jame buvo numatytas nesumažintas teisėjų darbo užmokesčio finansavimas. Tik apsvarsčius įstatymo projektą Seime teisėjų darbo užmokesčiui skirtos lėšos buvo pervestos kitoms sritims. Kadangi patvirtinus biudžetą lėšų neliko, tai tapo priežastimi atlyginimo mažinimui. Pažymėjo, kad byloje kilusiems santykiams turi būti taikomos civilinės teisės normos.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respubliką atstovaujanti Vyriausybė prašė skundą atmesti. Pažymėjo, kad analogiškoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje paskirtoje ekspertizėje buvo nustatyta, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000-01-01. Krizės buvimas konstatuotas ir Konstitucinio Teismo 2005 08 23 nutarimo V skirsnio 3 straipsnyje, Konstitucinio Teismo 2007 11 13 sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje. Laikė, kad pareiškėjo teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti paremta įrodymais. Pareiškime neatskleista kokią politinę valią pareiškėjas turi mintyje. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog darbo užmokestis jai buvo sumažintas, nes nepateikė duomenų kokio dydžio darbo užmokestį gavo anksčiau.
1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo" Vyriausybė, vykdydama Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų ir šiose bylose Konstitucinis Teismas sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas). 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr.381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokole Nr.52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Konstitucinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas). 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, vidutinis teisėjo atlyginimas - 7784,2 lito. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.
Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. priimtų „Principinių sprendimų - 2000" pagrindu 1999 m. gruodžio 28 d. buvo patvirtintos LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonės. Juose priimti sprendimai dėl lėšų taupymo (10 priemonių), lengvatų mažinimo (5 priemonės) ir mokesčių, įplaukų į biudžetą ir jo fondus perskirstymo (8 priemonės), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansavimo (7 priemonės). Motyvuojant sunkia ekonomine ir finansine būkle, buvo priimti ir kiti teisės aktai atskirais klausimais - 1999 m. gruodžio 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr.1359, 1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr.1398, 1999 m. lapkričio 18 d. Seimo rezoliucija.
Byloje prašė taikyti darbo kodekso 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Nurodė, kad šis terminas negali būti atnaujinamas.
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas laikė, kad jis netinkamas atsakovas byloje, kadangi yra tik Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pagrindu paskirtų asignavimų valdytojas, įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Biudžetinės sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Dėl to laikė, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
Šio atsakovo nuomone, byla turi būti sprendžiama remiantis Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Pažymėjo Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimus, 2000 m. sausio 12 d. sprendimą. Atkreipė dėmesį į tarptautinius dokumentus - Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6.1 punktą, Europos teisėjų asociacijos 2008 m. gegužės 24 d. rezoliuciją. Pažymėjo, kad oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A1 -01/2007.
Tretysis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija laikė, kad yra netinkama šalis šioje byloje. Finansų ministerijai teisės aktais nesuteikta teisė spręsti klausimų dėl teisėjų atlyginimų, taip pat Finansų ministerija nenustato konkrečių teisėjų atlyginimų ar priedų, jų nei mažina nei didina. Finansų ministerija nepriėmė ir teisės aktų, kurie tiesiogiai reglamentavo ar reglamentuoja teisėjų pareiginių algų ir priedų nustatymą. Finansų ministerijos kompetenciją nustato Finansų ministerijos nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088. Vadovaujantis Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, teisme valstybei atstovauja institucija, priėmusi ginčijamą sprendimą arba atlikusi ginčijamą veiksmą, arba institucija, kurios neveikimas yra ginčijamas. Vadovaujantis civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalimi, bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kadangi Vyriausybė, vadovaudamasi Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktu ir Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, ne tvirtina biudžeto asignavimus, o tik organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, pareiškėjo prašymas, įpareigoti Vyriausybę skirti reikalingas lėšas, yra visiškai nepagrįstas.
Finansų ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokestį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., kai darbo kodekso 298 straipsnyje yra reglamentuota, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos šiems santykiams reguliuoti, todėl sprendžiant darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimą, turėtų būti taikomas darbo kodekso 298 straipsnis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo". Nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" dalinio pakeitimo". Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teisėjų atlyginimai nustatomi įstatymo (Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalis), teisės aktų, kurie skelbiami viešai. Todėl teisėjų atlyginimo dydžio sumažinimo faktas prilyginamas visuotinai žinomoms aplinkybėms ir neturi būti įrodinėjamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 1 dalis). Dėl to atmetamas Vyriausybės argumentas, kad pareiškėjas neįrodė atlyginimo sumažinimo fakto.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007-02-21 nutartyje, priimtoje analogiškoje byloje Nr. 3K-P-187/2007 atkreipė teismų dėmesį į minėtą principą, pažymėjo, kad teisėjų atlyginimų mažinimas galimas tik laikantis proporcingumo principų reikalavimų. Teisėjų atlyginimų mažinimas pažeidžiant šiuos principus reikštų teisėjų nepriklausomumo principo, o kartu ir viešojo intereso pažeidimą.
Teismas pripažįsta, kad atsakovas, atstovaujamas Vyriausybės, įrodė, jog teisėjų atlyginimas 1999 metais buvo sumažintas proporcingai ir įvykdytas dėl valstybėje susiklėsčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, kuri truko nuo 1999 metų iki 2003-01-01.
Itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties buvimas nustatomas remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007 dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo (b.l. 38-106). Ekspertizės išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus kaip būklės pablogėjimas 1999 metais. Tokių pačių išvadų priėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2A-32008 priimtoje 2008-06-18 nutartyje. Konstitucinis teismas 2007-10-24 nutarime pažymėjo, kad teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Todėl skirtingas aplinkybių vertinimas analogiškose bylose prieštarautų Konstitucinio Teismo doktrinai. Minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Krizės buvimas konstatuotas ir Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarime, Konstitucinio Teismo 2007-11-13 sprendime.
Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad atlyginimas buvo sumažintas politiniais sumetimais. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulėje nurodyta, jog jis priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę. Tokios būklės buvimas įvertintas teismų ir patvirtintas aukščiau minėtais įrodymais. Pareiškėjo teiginiai, kad pirminiame 2000 metų valstybės biudžeto projekte nesumažinto teisėjų darbo užmokesčio finansavimas vėliau politiniais sumetimais paskirtas kitoms sritims neįrodytas. Seimo teisės aktų bazėje pateikiamas Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas kartu su Seime svarstytais projektais. 1999-10-15 bei 1999-12-01 teiktuose projektuose ir lydinčiuose dokumentuose nėra pateikiamas 6 priedėlis, kuriame numatomas teismų finansavimas, tame tarpe ir skirtas teisėjų darbo užmokesčiui. Vien tokio fakto įrodymas nebūtų pakankamas atsakovo įrodinėjamos aplinkybės paneigimui. Tokiu faktu nebūtų paneigiama, kad kitos išlaidos nebuvo labiau reikalingos. Kitokio atlyginimo sumažinimo pagrindo įrodinėjimas tenka pačiai pareiškėjui. Atsakovas šioje byloje vykdo pareigą įrodyti, jog atlyginimo sumažėjimas įvyko dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, o pareiškėjas atsikirsdamas turi pateikti įrodymus, kad atlyginimai sumažinti dėl kitos priežasties.
Analizuojant sumažinimo priežasčių klausimą svarbus atlyginimų mažinimo proporcingumo klausimas. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad teisėjų darbo užmokesčio sumažinimo negalima laikyti diskriminaciniu. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo" Vyriausybė nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto. 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Pažymėtina ir tai, kad teisėjo atlyginimo vidurkis tuo metu buvo 7 kartus didesnis nei atlyginimo valstybės sektoriuje vidurkis. Apylinkių teismų teisėjams atlyginimo 2,5 koeficientas nebuvo taikytas ir jų atlyginimai nuo į Vyriausybės 1997 m. birželio 30 nutarime Nr. 689 įrašytų teisėjų skyrėsi keliais kartais. Tai rodo, kad atlyginimų sumažinimas buvo proporcingas ir įvykdytas dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties šalyje. Analizuojant proporcingumo klausimą dėmesį reikia skirti aiškinimuisi ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai kitų išlaidų mažinimui, visų pirma ar buvo sumažinti atlyginimai kitiems asmenims, kurie valstybėje atlieka panašias funkcijas. Negali būti reikalaujama įrodyti fakto, kad nesumažinusi atlyginimo teisėjams valstybė nebūtų galėjusi vykdyti savo funkcijų. Teisėjų yra nepalyginamai mažiau nei kitų rūšių darbuotojų, gaunančių atlyginimus iš valstybės biudžeto, o jų atlyginimams skiriamos lėšos sudaro itin nedidelę Lietuvos biudžeto dalį. 2001 Lietuvos Respublikos biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu valstybės pajamos 6 508 456 000 tūkst. litų, asignavimai 7 414 456 tūkst. litų, o išlaidos teisėjų darbo užmokesčiui 67 538 tūkst. litų. Todėl atlyginimų dydis negali turėti jokios įtakos valstybės biudžetui.
Teismas taiko darbo kodekso 298 straipsnį, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatyme specialaus reguliavimo nėra. Esant tokiai situacijai taikomos artimiausios savo prigimtimi teisės normos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis). Civilinės teisės normos netaikomos, nes reikalavimas susijęs su darbo užmokesčio sumokėjimo. Šiuo atveju darbo teisė savo prigimtimi artimesnė nei civilinė. Pareiškėjui priteisiamas nepilnai išmokėtas darbo užmokestis nuo 2005-03-01 iki 2008-03-01. Priklausančius išskaičiuoti mokesčius išskaito mokesčius išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas.
Infliacijos koeficiento taikymas priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas nenumatytas, todėl šioje dalyje reikalavimas laikomas nepagrįstu.
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti mokėti tam tikro dydžio atlyginimą atmetamas, kadangi teisėjų darbo užmokesčiai nustatomi įstatymu (Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalis) Teismas nėra kompetentingas išspręsti tokio reikalavimo.
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, vadovaujantis atsakovo Lietuvos apeliacinio teismo motyvais, sumos priteisiamos iš atsakovo Lietuvos Respublikos. Kadangi sumos priteisiamos iš Lietuvos Respublikos, kurios biudžetą tvirtina Seimas, tai papildomai įpareigoti Vyriausybę skirti lėšas nėra teisinės galimybės.
Pareiškėjui atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis). Kadangi reikalavimas tenkintas iš dalies, tai bylinėjimosi išlaidos remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti L. Š. iš Lietuvos Respublikos 104 035,55 Lt (šimtas keturi tūkstančiai trisdešimt penki Lt, 55 ct).
Kitoje dalyje bei kito atsakovo atžvilgiu skundą atmesti.
Priteisti L. Š. iš Lietuvos Respublikos 36,31 Lt (trisdešimt šeši Lt, 31 ct) atstovavimo išlaidų, kitoje dalyje prašymą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.