- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-16
- Bylos Nr.
- e2A-515-252/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00596-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė, Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- J. S., A. S., E. P.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A - 515 - 252 - 2015
Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00596-2014-7
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 16 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-26-228/2015 pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui J. P., tretiesiems asmenims J. S., A. S., E. P. dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9 049,94 Lt (2 621,04 Eur) turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-04-21 kelyje (duomenys neskelbtini) 4 – ajame kilometre atsakovo vairuojama transporto priemonė „Opel Astra“, v. n. (duomenys neskelbtini) pervažiavo ant kelio važiuojamosios dalies gulėjusį Š. S., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė vietoje. Atsakovas su transporto priemone iš eismo įvykio vietos pasišalino. Įvykio metu transporto priemonės civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovo, kuris atlygino nukentėjusiems asmenims atsiradusią žalą: 4 307,73 Lt (1 247,60 Eur) laidojimo išlaidų, likusi – 4 742,21 Lt (1 373,44 Eur) suma – kompensacija maitintojo netekusiai nepilnametei žuvusiojo dukrai A. S., kuri kas mėnesį sudaro 161,85 Lt (46,88 Eur). Atsakovui pasišalinus iš eismo įvykio vietos, jis privalo grąžinti ieškovo sumokėtas dėl padarytos žalos sumas. Ieškovas ragino atsakovą geruoju atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, tačiau pastarasis žalos neatlygino.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad 2012-04-21 kelyje (duomenys neskelbtini) 4 – ajame kilometre atsakovo J. P. vairuojama transporto priemonė „Opel Astra“, v. n. (duomenys neskelbtini) pervažiavo ant kelio važiuojamosios dalies gulėjusį Š. S., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė vietoje. J. P. iš eismo įvykio vietos pasišalino, jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 281 str. 5 d. ir 144 str., padarymo. J. P. vairuojamos transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta ieškovo, todėl ieškovas nukentėjusiojo Š. S. artimiesiems išmokėjo 4 307,73 Lt (1 247,60 Eur) laidojimo išlaidų bei paskirtą po 161,85 Lt (46,88 Eur) dydžio kiekvieną mėnesį maitintojo netekimo kompensaciją dukrai A. S. už laikotarpį nuo 2012-04-21. Ieškovas, išmokėjęs nurodytas sumas, su pretenzijomis kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo. Atsakovas žalos ieškovui nesumokėjo. 2012-12-12 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas J. P. atžvilgiu pagal BK 281 str. 1 d. buvo nutrauktas nesant būtinų nusikaltimo požymių. 2013-03-20 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros nutarimu J. P. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir pagal BK 144 str. nesant nusikalstamos veikos požymių. Teismo vertinimu, nors toks apdraustojo elgesys (pasišalino iš eismo įvykio vietos ir nepranešė policijai apie eismo įvykį) suteikia ieškovui teisę reikalauti žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos (Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60, 60.1. punktai), tačiau šiuo atveju nė vieno Taisyklių 60 punkte išvardinto pažeidimo su draudiminiu įvykiu nesieja tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovo J. P. pažeidimai iš esmės yra susiję su apdraustojo elgesiu po eismo įvykio. Visi Taisyklių 60 punkte ir šio punkto papunkčiuose nustatyti pažeidimai siejami tik su apdraustojo atsakomybės atsiradimu. Dėl to atsakovo padarytas TPVCAPDĮ 12 str. numatytų pareigų pažeidimas – nepranešimas apie eismo įvykį policijai ir pasišalinimas iš jo vietos – negalėjo būti priežastiniu ryšiu susijęs su draudiminiu įvykiu, t. y. Š. S. sužalojimas, dėl kurio jis mirė vietoje, negali būti atsakovo padaryto minėtų pareigų pažeidimo rezultatas (CK 6.247 str.). Teismas nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo kyla iš delikto, tai yra iš asmens neteisėto veiksmo. Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės. Šiuo atveju ieškovui neįrodžius, kad jo patirti nuostoliai atlyginus dėl 2012-04-21 įvykusio eismo įvykio, kurio metu žuvo Š. S., atsiradusią žalą tretiesiems asmenims, atsakovo padaryto TPVCAPDĮ 12 str. numatytų pareigų pažeidimo (nepranešimas apie eismo įvykį policijai ir pasišalinimas iš jo vietos) su draudiminiu įvykiu priežastinio ryšio, kuris nulemtų atsakovo civilinę atsakomybę, tai yra nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, teismas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtus nuostolius atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino subrogaciją ir regresą reglamentuojančias teisės normas (TPVCAPDĮ 22 str. ir CK 6.1015 str.), netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias eismo įvykio dalyvių pareigas ir draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą (TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 2 p., 22 str. 1 d. 4 p., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 59. ir 59.4 p., 60. ir 60.1. p.), netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir draudiko atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją (TPVCAPDĮ 22 str. ir CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.). O būtent – teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovui perėjo subrogacijos teisė. Teismas nenustatė ginčo reglamentuojamų santykių prigimties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 str. pagrindu yra regresas. Nagrinėjamu atveju deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai yra pasibaigę, todėl šiuo atveju negali būti taikomos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Ieškovas regreso tvarka reikalauja, kad atsakovas grąžintų ieškovui išmokėtas dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims išmokas. Teismas nepagrįstai ir neteisingai konstatavo, jog atsakovo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos ir nepranešimas apie šį įvykį policijai yra nesusiję priežastiniu ryšiu su pačiu eismo įvykiu, kuris pripažintas draudžiamuoju įvykiu pagal transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Teismas padarė neįgyvendinamą įstatymų leidėjo TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. nustatytą ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą atvejį, kai pasišalinama iš eismo įvykio vietos. Taip pat sukūrė precedentą, kai neužtikrinamas draudiko veiklos stabilumas, neleidžiama išvengti nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logiką nenuspėjamų išlaidų, sukūrė precedentą, kai nevykdant pareigos pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje pažeidimo išvengiama neigiamų padarinių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą, kuris atitinka faktines bylos aplinkybes.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą tretysis asmuo E. P. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Pagal CK 6.280 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją nuostatą asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, t. y. teisę reikalauti nukentėjusiajam išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens.
Ginčydamas teismo sprendimą apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos ir nepranešimas apie šį įvykį policijai yra nesusiję priežastiniu ryšiu su pačiu eismo įvykiu, kuris pripažintas draudžiamuoju įvykiu pagal transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, ir tai šalina vieną iš būtinųjų regresinio reikalavimo patenkinimo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę; tai asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę; reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009; kt.).
Byloje nustatyta, kad ieškovas atlygino žalą nukentėjusiojo artimiesiems išmokėdamas 9 049,94 Lt draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien šios aplinkybės, kad atlyginta padaryta žala, pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2012-12-12 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą J. P. atžvilgiu pagal BK 281 str. 1 d. nesant būtinų nusikaltimo požymių bei 2013-03-20 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą J. P. atžvilgiu pagal BK 144 str. nesant nusikalstamos veikos požymių, konstatavo, jog nė vieno Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60 punkte išvardinto pažeidimo su draudiminiu įvykiu nesieja tiesioginis priežastinis ryšys, o atsakovo pažeidimai šiuo atveju yra susiję su apdraustojo elgesiu po eismo įvykio. Šiame ginčo kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nors ir nėra nustatyta tyčinė atsakovo J. P. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str., 6.270 str.). Civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui ar be kaltės.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje tyčinei kaltės formai pagal teisinę reikšmę gali būti prilyginamas didelis neatsargumas, kuris tiesiogiai nevertinamas tyčia, bet suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Tačiau teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, jeigu atlikti sąmoningi, ar pakankamai tikslingi vairuotojo veiksmai neatitinka bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų. Tokiais veiksmais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškių Kelių eismo taisyklių nurodymų esminis pažeidimas – ribojimų, draudimų, kitokių aiškių nuostatų nepaisymas, leistino greičio aiškiai nustatytas ir didelis viršijimas, važiavimo draudimų nepaisymas, nepaisymas reikalavimų sustoti prie linijų arba pervažų, transporto priemonės eksploatavimo draudimų pažeidimas ir pan. Be to, turi būti įvertinta vairuotojo veiksmų įtaka žalos atsiradimo galimybei, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė.
Ieškovo ir atsakovo vairuojamos transporto priemonės sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ir užtikrino per eismo įvykį nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Ieškovas taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui ir išmokėjo draudimo išmoką jo artimiesiems, o iš atsakovo reikalauja ją grąžinti remdamasi aplinkybe, kad atsakovas J. P. pasišalino iš įvykio vietos. Pagal CK 6.248 str. 3 d. laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Teismas pažymi, kad atsakovo nurodyta aplinkybė – KET taisyklių nepažeidimas tyčia, neturi teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ieškovui priteisimo. Kaip minėta, civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 str. 2 d.). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str., reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą, 1 d. 4 p. nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos. Šiose įstatymo ir Taisyklių nuostatose, kuriomis remiasi ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, nenustatyta, kad KET taisyklių pažeidimas ar pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti tyčinis. Teismas taip pat pažymi, kad asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar jam buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė. Vienu veiksmu gali būti padaroma žala skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė. Taigi tas pats veiksmas gali būti kvalifikuojamas ir kaip nusikaltimas, ir kaip deliktas, ir kaip drausmės pažeidimas. Atitinkamai asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad dėl padarytos žalos kaltas atsakovas J. P., kuris vairavo transporto priemonę „Opel Astra“, v. n. (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes taip pat patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga. Kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės, taikytinos Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. nuostatos, kur nurodyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, jog nenustatyta, kad atsakovas J. P. tyčia pasišalino iš įvykio vietos, taip pat, kad jo atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kadangi šioje byloje sprendžiamas civilinės atsakomybės klausimas, be to, ieškovas turi teisę reikalauti sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš kalto asmens vien todėl, kad jis pasišalino iš įvykio vietos. Kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo atveju, jei ir nebuvo tyčinių atsakovo veiksmų, tai jie neatitiko bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų. O būtent – ikiteisminio tyrimo metu apklaustas J. P. paaiškino, jog pamatęs kliūtį instinktyviai pasuko automobilio vairą į kairę norėdamas ją apvažiuoti, mašina kiek šoktelėjo, ir jis pajuto, kad pervažiavo kažką kieta; be to, jau kitą dieną, nuėjęs į garažą apžiūrėti automobilio, pamatė, jog skilęs jo priekinis bamperis ir nebėra dalies dešinio posparnio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovas kliūtį matė, tačiau, būdamas eismo įvykio dalyvis (vairuotojas), nesielgė atidžiai ir rūpestingai, o nesustojęs nuvažiavo toliau, t. y. pasišalino iš eismo įvykio vietos (minėtų taisyklių 59.4 p., TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p.). Šiame kontekste kartu pažymėtina, jog baudžiamosios atsakomybės atsakovui netaikymas už pasišalinimą iš įvykio vietos negali būti vertinama aplinkybe, ribojančia teismo teisę vertinti byloje esančius įrodymus ir draudžiančia nustatyti aplinkybes, susijusias su draudiko teisės į regresą realizavimu.
Atsakovui pasišalinus iš eismo įvykio vietos, ieškovas turi teisę, vadovaudamasis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 4 p., išmokėtą draudimo išmoką susigrąžinti iš atsakovo.
Kaip jau minėta, ieškovas įstatymų nustatyta tvarka išmokėjo nukentėjusiojo artimiesiems draudimo išmoką. Atsakovas išmokėtos draudimo išmokos dydžio neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovas J. P., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atsako be kaltės, vairuodamas E. P. vardu registruotą transporto priemonę, pasišalino iš įvykio vietos, todėl yra visos sąlygos atsakovo J. P. civilinei atsakomybei taikyti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas bei civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą (CPK 178, 185 str.), todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas ir iš atsakovo ieškovui priteistina 2 621,04 Eur išmokėtos draudimo išmokos bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas. Ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 376,51 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, už apeliacinį skundą sumokėjo 59 Eur žyminio mokesčio ir pateikė turėtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus, todėl šios sumos priteistinos iš atsakovo J. P.. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 11,60 Eur, kurios priteistinos iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 621,04 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt vieną eurą ir 4 euro centus) išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 2 621,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-04-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 435,51 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus ir 51 euro centą) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, kodas 110051834, bei 11,60 Eur (vienuolika eurų ir 60 euro centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.