Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 6-12-298642, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-7188 ir įpareigoti atsakovus perskaičiuoti pareiškėjui skirtos tėvystės pašalpos dydį.

Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta tėvystės pašalpa buvo paskaičiuota pritaikant ne jo kompensuojamąjį dienos uždarbį pagal turėtas draudžiamąsias pajamas (133,32 Eur), o maksimalų kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur). Atsakovas jam paaiškino, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 ir 10 punktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tik ta apimtimi, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, tačiau minėtos nuostatos tiek, kiek jos taikomos tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų apskaičiavimui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nesutikdamas su tokia atsakovo pozicija, pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog pagal Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai, todėl, pareiškėjo nuomone, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateikti išaiškinimai yra aktualūs bei taikytini ir šio ginčo atveju, kadangi tarp 2016 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateikto išaiškinimo ir pareiškėjo situacijos skirtumas yra tik toks, kad klausimas šiuo atveju yra sprendžiamas dėl tėvystės pašalpos. Pareiškėjo įsitikinimu, būtų socialiai neteisinga ir nesąžininga teisės į motinystės (tėvystės) pašalpas aspektu nevienodai traktuoti tos pačios normos grupės asmenų, t. y. motinų, išeinančių gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų ir tėvų, esančių iš esmės tokioje pat situacijoje, padėtį.

Be to, pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 62–67) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7 punktas, kuriose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitinka Konstitucijos 29 straipsnį, 38 straipsnio 1, 2 dalis, 39 straipsnio 1 dalį bei konstitucinį teisinės valstybės principą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37–41).

Atsakovo nuomone, Konstitucinis Teismas dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo tėvystės pašalpoms nepasisakė, todėl pareiškėjo nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyti argumentai nagrinėjamai bylai yra neaktualūs. Atkreipė dėmesį, jog įstatymas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui. Pabrėžė, jog sprendimas skirti tėvystės pašalpą pareiškėjui buvo priimtas vadovaujantis galiojančiomis ir Konstitucijai prieštaraujančiomis nepripažintomis Įstatymo ir Nuostatų normomis, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagristą (b. l. 26–29).

Mano, jog pareiškėjo įsitikinimas, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas turėtų būti taikomas apskaičiuojant ne tik motinystės, bet ir tėvystės pašalpas, ir kad tarp moterų, gaunančių motinystės pašalpas, ir tėvų, gaunančių tėvystės pašalpas, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad skirtingas tokių asmenų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, yra nepagrįstas. Paaiškino, kad motinystės pašalpa yra mokama moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, t. y. iki gimdymo ir po jo, ir jos paskirtis – užtikrinti ypatingą nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių moterų apsaugą, ką garantuoja ir tarptautinių bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, susijusios su motinystės ir vaikystės apsauga, taip pat užtikrinti mokamų atostogų iki gimdymo ir po jų garantiją dirbančioms motinoms. Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir (arba) krūtimi maitinančios moterys (darbuotojos) yra priskiriamos ypač jautrios rizikos grupei ir turi būti apsaugotos nuo konkrečių jas veikiančių pavojų. Nėščioms darbuotojoms suteikta teisė į motinystės atostogas turi būti vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės apsaugos priemonė. Tėvystės atostogų, skirtingai nei nėštumo ir gimdymo atostogų, paskirtis yra kita. Tėvystės atostogos yra suteikiamos vaiko tėvui ne tam, kad būtų užtikrinta ypatinga vaiko tėvo būklės (sveikatos) apsauga, bet tam, kad vaiko tėvas, laikinai nutraukęs savo darbinę veiklą, turėtų galimybę pabūti kartu su vaiko motina, pasirūpinti ja ir naujagimiu pirmomis vaiko gyvenimo savaitėmis. Tarptautiniai ir Europos Sąjungos teisės aktai garantuoja privalomas motinystės atostogas moterims iki gimdymo ir po jo, o tėvystės atostogų suteikimas nei Europos Sąjungos teisės aktuose, nei Tarptautinės Darbo Organizacijose konvencijose nėra numatytas, jų reglamentavimas yra valstybių nacionalinės teisės klausimas. Šių atostogų trukmė ir apmokėjimas skirtingose valstybėse labai skiriasi, o kai kurių valstybių įstatymuose apmokamų tėvystės atostogų suteikimas iš viso nėra įtvirtintas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 6-12-298642 paskirtos tėvystės pašalpos dydžio.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 8 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl tėvystės pašalpos skyrimo už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d. (b. l. 47).

VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 6-12-298642 pareiškėjui paskyrė 1 424,01 Eur tėvystės pašalpą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu tėvystės pašalpos apskaičiavimu, su pretenzija kreipėsi į VSDFV (b. l. 36), tačiau VSDFV 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (11.1)I-7188 pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 34–35).

Pažymėtina, kad pagal tėvystės pašalpos skyrimo metu galiojusio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš teisės gauti motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros išmoką atsiradimo mėnesį. Pagal tėvystės pašalpos skyrimo metu galiojusių Nuostatų 9 punktą, asmens vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš tėvystės atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Nuostatų 7 punkte buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 10 punktą maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių tėvystės atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu.

Vadovaujantis minėtomis tėvystės pašalpos skyrimo metu galiojusiomis Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjo kompensuojamasis uždarbis sudarė 133,32 Eur ir buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl pareiškėjui tėvystės pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Kadangi Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, oficialiai paskelbtame 2017 m. sausio 2 d., konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, bei Nuostatų 7 ir 10 punktai prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, pareiškėjas įsitikinęs, kad ir jo atveju, išmokant jam tėvystės pašalpą, buvo vadovautasi Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu. Taigi ginčas byloje iš esmės kilęs dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose nurodyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio tėvystės pašalpoms apskaičiuoti ribojimo atitikties Konstitucijai.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-935-790/2017 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 975 redakcija) ir 10 punktas (2011 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1536 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis ir 39 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu grąžino teismo prašymą, nurodydamas, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo. Konstitucinis Teismas sprendime nurodė, kad teismas nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai. Be kita ko, Konstitucinis Teismas nurodė, kad teismas neįvertino oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, nurodytų 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimuose, iš kurių matyti, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali, bet neprivalo, nustatyti atostogas, suteikiamas dirbantiems tėvams nuo pat vaiko gimimo, ir turi diskreciją nustatyti šių atostogų metu teikiamos finansinės paramos dydį. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų, kad tėvystės pašalpos dydį ribojant maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu gali būti, kaip teigiama prašyme, paneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmė. Teismas teisiškai nepagrindė savo abejonės, ar motinystės ir tėvystės pašalpų gavėjų skirtumai yra tokio pobūdžio ir apimties, kad pateisintų skirtingą šių pašalpų dydžių apskaičiavimą. Prašyme nepaaiškinta, kodėl, atsižvelgiant į ypatingą dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo garantuojamų mokamų atostogų konstitucinę paskirtį ir jų, kaip konstitucinės garantijos, esminį objektyvų skirtumą nuo įstatymų leidėjo įgyvendinant savo diskreciją nustatytų atostogų dirbančiam tėvui, negali būti nustatytas skirtingas šių atostogų metu mokamų išmokų dydis.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendime išdėstytus argumentus, teismui nekyla abejonių dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose numatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio tėvystės pašalpoms apskaičiuoti ribojimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalims ir 39 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. ir kituose nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, bei 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos.

Konstitucinis Teismas, 2012 m. vasario 27 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, yra išaiškinęs, kad šioje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose <...>. Įstatymu gali būti numatytos ir kitokių rūšių atostogos dirbantiems tėvams, inter alia atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo. Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją <...>. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą. Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją, negali apskritai paneigti Konstitucijos 39 straipsnio 1dalyje įtvirtintos garantijos esmės ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Atsižvelgiant į šią konstitucinę paskirtį, dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas. Pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, oficialiai paskelbtame 2017 m. sausio 2 d., konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, bei Nuostatų 7 ir 10 punktai prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Konstitucinio Teismo išvada dėl motinystės pašalpų dydžio ribojimo prieštaravimo Konstitucijai pagrįsta aiškinimu, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas, privalo nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta tėvystės pašalpa, skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų laikotarpiu, nėra Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, o yra valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, priemonė, kuri patenka į Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Pagal aptartą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatymų leidėjas šioje srityje turi plačią diskreciją. Nagrinėjamai bylai aktualu, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokią paramos formą kaip atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo iki vaikui sukaks vienas mėnuo bei valstybės paramą tokių atostogų laikotarpiu, šių atostogų metu teiktiną finansinės paramos dydį turi nustatyti pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Kartu įstatymų leidėjas pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų) ir negali apskritai paneigti Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmės ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Pažymėtina, kad tėvystės atostogos ir tėvystės pašalpos Lietuvoje buvo įteisintos nuo 2006 m. liepos 1 d. Iš Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto ir jį lydinčių įstatymų projektų aiškinamojo rašto matyti, kad šios rūšies atostogų įteisinimo tikslas – kad tėvai, gimus vaikui, pasinaudotų socialiniu draudimu ir imtų tikslines atostogas, o ne naudotų kasmetines atostogas. Taigi, gimus vaikui, motinai suteikiama teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, kurios dydis siejamas su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, bei, papildomai, tėvui, suteikiama teisė gauti tėvystės pašalpą tėvystės atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vienas mėnuo. Pareiškėjo kvestionuojamame teisiniame reguliavime įtvirtintas maksimalaus tėvystės pašalpos dydžio ribojimas draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio suma, teismo vertinimu, nustatytas įstatymų leidėjui tinkamai įgyvendinant socialinės darnos imperatyvą, atsižvelgus į valstybės (valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto) išgales kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, kadangi nustatant draudžiamųjų pajamų dydį, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką atsižvelgiama į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas (Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nereikalaujama, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, atitinkamas priemones, įtvirtintų teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų kompensuotos netektos pajamos visa apimtimi. Teismo vertinimu, pareiškėjo kvestionuojamame teisiniame reguliavime įtvirtintas maksimalaus tėvystės pašalpos dydžio ribojimas savo dydžiu nėra toks, kuris apskritai paneigtų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmę. Atkreiptinas dėmesys, kad tarptautiniai teisės aktai nereikalauja, kad valstybė kartu su motinai suteikiamomis nėštumo ir gimdymo atostogomis numatytų ir po vaiko gimimo tuo pat metu tėvui papildomai suteikiamas tėvystės atostogas, tuo labiau, nenumato įpareigojimo valstybei nustatyti, kad išmokų, mokamų šių atostogų metu, dydis atitiktų iki atostogų tėvo gauto atlyginimo vidurkį. Taigi teismui nekyla abejonių, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo kvestionuojamą teisinį reguliavimą, būtų nesilaikęs Konstitucijos normų ir principų ar paneigęs Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmę ir iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės priedermę saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai ir kt.). Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas, privalo nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimą. Tuo tarpu, minėta, tėvystės pašalpa (skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų laikotarpiu) nėra Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, o yra valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, priemonė, kuri patenka į Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, kurioje įstatymų leidėjas šioje srityje turi plačią diskreciją. Aptarti išmokų, mokamų dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo (motinystės pašalpų), ir tėvystės pašalpų teisinės prigimties skirtumai lemia, kad tokioms išmokoms apskaičiuoti taikomos taisyklės gali skirtis, taip pat ir pareiškėjo nurodomu aspektu.

Kadangi VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu sprendimu skirdamas pareiškėjui tėvystės pašalpą Įstatymo bei Nuostatų nepažeidė, pašalpos dydį apskaičiavo teisingai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, pareiškėjo reikalavimai panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovus perskaičiuoti pareiškėjui skirtos tėvystės pašalpos dydį, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagristą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.