Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. liepos 26 d. raštą Nr. (11.1)I-4443; 2) pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 6-12-165254: apskaičiuojant pareiškėjui priklausančios tėvystės pašalpos dydį taikyti ne 67,81 Eur, bet 97,17 Eur dydžio dienos kompensuojamąjį uždarbį. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) jam gimė sūnus. 2016 m. birželio 2 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-12-165254 pareiškėjui skirta tėvystės pašalpa, kurią skaičiuojant buvo taikomas 67,81 Eur dydžio dienos kompensuojamasis uždarbis, nors pagal pareiškėjo draudžiamąsias pajamas dienos kompensuojamasis uždarbis – 97,17 Eur. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2016 m. liepos 26 d. raštu Nr. (11.1)1-4443 skundą atmetė. Pareiškėjas teigia, kad apskaičiuojant pašalpos dydį buvo vadovaujamasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai), 7 punkto nuostata, pagal kurią pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos, bei 10 punkto nuostata, pagal kurią maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių tėvystės atostogų ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino minėtas Nuostatų normas antikonstitucinėmis. Pareiškėjo nuomone, šis nutarimas turėtų būti taikomas apskaičiuojant ne tik motinystės, bet ir tėvystės pašalpas, kadangi Konstitucijos 38 ir 39 straipsnių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymu gali būti numatytos ir kitokių rūšių atostogos dirbantiems tėvams, inter alia atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo, o konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutarime išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį reguliavimų tėvystės pašalpa, kaip ir motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, skiriama siekiant kompensuoti asmenims atitinkamai dėl tėvystės, motinystės ar motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų dalį. Konstitucinio Teismo įsitikinimu, tarp asmenų, gaunančių motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ir asmenų, gaunančių tėvystės pašalpas, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas šių asmenų traktavimas, kai motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu, o tėvystės pašalpa – neapmokestinta, būtų objektyviai pateisinamas. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybė, teikdama paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, privalo laikytis konstitucinio lygiateisiškumo principo. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į kitas šio Konstitucijos straipsnio nuostatas, inter alia 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, į 3 dalį, kurioje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, taip pat į 5 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios. Todėl, pareiškėjo nuomone, Nuostatų 7 punktas yra neteisėtas: pagal Konstitucinio Teismo doktriną motinystės pašalpų skaičiavimas vadovaujantis Nuostatais, pagal kuriuos apskaičiuota ir pareiškėjui priklausanti tėvystės pašalpa, pripažintas antikonstituciniu, tuo tarpu tarp asmenų, gaunančių motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ir asmenų, gaunančių tėvystės pašalpas, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas šių asmenų traktavimas, būtų objektyviai pateisinamas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 26–29) su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas M. R. 2016 m. gegužės 31 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl tėvystės pašalpos skyrimo tėvystės atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. birželio 22 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 6-12-165254 pareiškėjui paskyrė 1491,82 Eur tėvystės pašalpą už tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. birželio 22 d. M. R. tėvystės atostogos suteiktos nuo (duomenys neskelbtini) todėl, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjui kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., t. y. šiuo laikotarpiu turėtas draudžiamąsias pajamas padalinus iš to paties laikotarpio darbo dienų skaičiaus (24 487,76 Eur : 252 d. d. = 97,17 Eur). Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2016 metų gegužės mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2016 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 67,81 Eur (445 Eur × 3,2 : 21 d. d. = 67,81 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (97,17 Eur) buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 6-12-165254, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7 ir 10 punktais, teisėtai ir pagrįstai tėvystės pašalpą pareiškėjui apskaičiavo taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, Nuostatų 7 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir Nuostatų 10 punkto pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad šis nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., todėl nuo šios datos Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos nuostatos negalės būti taikomos skaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Konstitucinis Teismas nurodė, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis. Taigi, Konstitucinis Teismas dėl minėto įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Nutarimo 7 punkte numatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo tėvystės pašalpoms nepasisakė, todėl nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyti argumentai nagrinėjamai bylai yra neaktualūs. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas skirti tėvystės pašalpą pareiškėjui buvo priimtas vadovaujantis galiojančiomis ir Konstitucijai prieštaraujančiomis nepripažintomis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Nuostatų normomis, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo nuomone, kituose pareiškėjo cituojamuose nutarimuose sprendžiami klausimai dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytų socialinio draudimo išmokų apmokestinimo, šių išmokų ribojimo ekonominės krizės metu ar išmokų gavėjams gaunant kitas pajamas, nesudaro pagrindo spręsti, kad įstatymo bei Nuostatų normos, nustatančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymą skiriant tėvystės pašalpą, prieštarauja Konstitucijai, o prašomas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 30–33) su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo nutarimas turi įstatymo galią nuo jo įsigaliojimo dienos. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas įsigalios 2017 m. sausio 2 d., kai bus paskelbtas Teisės aktų registre. Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos skiriant motinystės pašalpas nuo 2017 m. sausio 2 d. VSDFV yra viešojo administravimo institucija, kuri privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams įstatymais nėra suteikta teisė taikyti teisės aktų nuostatų savo nuožiūra, jų netaikyti, vadovautis tiesiogiai Konstitucija ar dar negaliojančiais Konstitucinio Teismo nutarimais. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuotas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7, 10 punktų prieštaravimas Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tik ta apimtimi, kiek jie yra taikomi motinystės pašalpų apskaičiavimui. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas turėtų būti taikomas apskaičiuojant ne tik motinystės pašalpas, bet ir tėvystės pašalpas, ir kad tarp moterų, gaunančių motinystės pašalpas, ir tėvų, gaunančių tėvystės pašalpas, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad skirtingas tokių asmenų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Motinystės pašalpa yra mokama moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, t. y. iki gimdymo ir po jo (suėjus 30 ir daugiau nėštumo savaičių, motinystės pašalpa mokama už 126 kalendorines dienas; komplikuoto gimdymo atveju ir kai gimė daugiau negu vienas vaikas, pašalpa mokama papildomai už 14 kalendorinių dienų), ir jos paskirtis – užtikrinti ypatingą nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių moterų apsaugą, ką garantuoja ir tarptautinių bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, susijusios su motinystės ir vaikystės apsauga, taip pat užtikrinti mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantiją dirbančioms motinoms. Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir (arba) krūtimi maitinančios moterys (darbuotojos) yra priskiriamos ypač jautrios rizikos grupei ir turi būti apsaugotos nuo konkrečių jas veikiančių pavojų. Kaip paminėta Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, savo jurisprudencijoje aiškindamas motinystės atostogų turinį, yra pažymėjęs, kad nėščioms darbuotojoms suteikta teisė į motinystės atostogas turi būti vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės apsaugos priemonė. Tėvystės atostogų, skirtingai nei nėštumo ir gimdymo atostogų, paskirtis yra kita – jos suteikiamos vaiko tėvui (gimus vaikui, iki vaikui sukanka vienas mėnuo), ne tam, kad būtų užtikrinta ypatinga vaiko tėvo būklės (sveikatos) apsauga, bet tam, kad vaiko tėvas, laikinai nutraukęs savo darbinę veiklą, turėtų galimybę pabūti kartu su vaiko motina, pasirūpinti ja ir naujagimiu pirmomis vaiko gyvenimo savaitėmis. Tarptautiniai ir Europos Sąjungos teisės aktai garantuoja privalomas motinystės atostogas moterims iki gimdymo ir po jo, tuo tarpu tėvystės atostogų suteikimas nei Europos Sąjungos teisės aktuose, nei Tarptautinės Darbo Organizacijose konvencijose nėra numatytas, jų reglamentavimas yra valstybių nacionalinės teisės klausimas. Šių atostogų trukmė ir apmokėjimas skirtingose valstybėse labai skiriasi, o kai kurių valstybių įstatymuose apmokamų tėvystės atostogų suteikimas iš viso nėra numatytas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nepagrįstai prilygina save minėtai asmenų grupei ir nepagrįstai prašo taikyti Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą plečiamai.

2016 m. lapkričio 30 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti, pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Ligos ir socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis, Nuostatų 7 ir 10 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalims ir 39 straipsnio 1 daliai. Atsakovo atstovė skundą ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašė atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 975 redakcija) ir 10 punktas (2011 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1536 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis ir 39 straipsnio 1 dalį, administracinę bylą sustabdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą.

Konstitucinis Teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu grąžino pareiškėjui prašymą, nurodęs, kad jis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi atnaujino administracinę bylą. Atnaujinus administracinę bylą, gautas pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant ir skundą tenkinti. 2017 m. kovo 29 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

administracinėje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 6-12-165254, kuriuo pareiškėjui M. R. paskirta tėvystės pašalpa už tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. birželio 22 d., teisėtumo.

Naujos rūšies tėvystės atostogos Lietuvoje buvo įteisintos nuo 2006 m. liepos 1 d., Lietuvos Respublikos Seimui 2006 m. birželio 8 d. priėmus Darbo kodekso 170 ir 178 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 179¹ straipsniu įstatymą Nr. X-660, 2006 m. birželio 8 d. Valstybės tarnybos įstatymo 17, 20, 35, 42 ir 43 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. X-673, 2006 m. birželio 8 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 10, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 18¹, 18², 18³ straipsniais įstatymą Nr. X-659, kitų įstatymų pakeitimus. Tėvystės atostogos – vyrams laikotarpiui nuo vaiko gimimo dienos iki tol, kol vaikui sukaks vienas mėnuo suteikiamos atostogos, už kurių laiką mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta pašalpa (2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtinto Darbo kodekso 179¹ straipsnis). Atitinkamai, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą, asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, mokama tėvystės pašalpa tėvystės atostogų laikotarpiu nuo vaiko gimimo dienos iki tol, kol vaikui sueis vienas mėnuo.

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18³ straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1244 redakcija) tėvystės pašalpa mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Ši pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė už tėvystės atostogų suteikimo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį. Pašalpa apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-639 redakcija), kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija) maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 975 redakcija) nustato, kad pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos. Nuostatų 10 punktas (2011 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1536 redakcija) nustato, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas M. R. 2016 m. gegužės 31 d. prašymu (b. l. 34) kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl tėvystės pašalpos skyrimo tėvystės atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. birželio 22 d. VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 6-12-165254 (b. l. 5) pareiškėjui paskyrė 1491,82 Eur tėvystės pašalpą už tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. birželio 22 d. M. R. tėvystės atostogos suteiktos nuo (duomenys neskelbtini) todėl, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjui kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., t. y. šiuo laikotarpiu turėtas draudžiamąsias pajamas padalinus iš to paties laikotarpio darbo dienų skaičiaus (24 487,76 Eur : 252 d. d. = 97,17 Eur). Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2016 metų gegužės mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2016 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 67,81 Eur (445 Eur × 3,2 : 21 d. d. = 67,81 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (97,17 Eur) buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 6-12-165254, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7 ir 10 punktais, tėvystės pašalpą pareiškėjui apskaičiavo taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Byloje ginčo dėl to, kad VSDFV Vilniaus skyrius būtų netinkamai pritaikęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir Nuostatus, ar kad būtų neteisingai aritmetiškai apskaičiavęs tėvystės pašalpos dydį, nėra. Byloje keliamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose numatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio tėvystės pašalpoms apskaičiuoti ribojimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalims ir 39 straipsnio 1 daliai klausimas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 975 redakcija) ir 10 punktas (2011 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1536 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis ir 39 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu grąžino pareiškėjui prašymą, nurodęs, kad jis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo. Konstitucinis Teismas sprendime nurodė, kad teismas nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai. Be kita ko, Konstitucinis Teismas nurodė, kad teismas neįvertino oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, nurodytų 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimuose, iš kurių matyti, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali, bet neprivalo, nustatyti atostogas, suteikiamas dirbantiems tėvams nuo pat vaiko gimimo, ir turi diskreciją nustatyti šių atostogų metu teikiamos finansinės paramos dydį. Konstitucinis Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų, kad tėvystės pašalpos dydį ribojant maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu gali būti, kaip teigiama prašyme, paneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmė. Teismas teisiškai nepagrindė savo abejonės, ar motinystės ir tėvystės pašalpų gavėjų skirtumai yra tokio pobūdžio ir apimties, kad pateisintų skirtingą šių pašalpų dydžių apskaičiavimą. Prašyme nepaaiškinta, kodėl, atsižvelgiant į ypatingą dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo garantuojamų mokamų atostogų konstitucinę paskirtį ir jų, kaip konstitucinės garantijos, esminį objektyvų skirtumą nuo įstatymų leidėjo įgyvendinant savo diskreciją nustatytų atostogų dirbančiam tėvui, negali būti nustatytas skirtingas šių atostogų metu mokamų išmokų dydis.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendime išdėstytus argumentus, teismui nekyla abejonių dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose numatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio tėvystės pašalpoms apskaičiuoti ribojimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalims ir 39 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. ir kituose nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, bei 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos.

Konstitucinis Teismas, 2012 m. vasario 27 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, yra išaiškinęs, kad šioje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose <...>. Įstatymu gali būti numatytos ir kitokių rūšių atostogos dirbantiems tėvams, inter alia atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo. Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją <...>. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą. Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją, negali apskritai paneigti Konstitucijos 39 straipsnio 1dalyje įtvirtintos garantijos esmės ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Atsižvelgiant į šią konstitucinę paskirtį, dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas. Pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; pripažino, kad Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; pripažino, kad Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Konstitucinio Teismo išvada dėl motinystės pašalpų dydžio ribojimo prieštaravimo Konstitucijai pagrįsta aiškinimu, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas, privalo nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimą.

Pažymėtina, kad aptariamuoju atveju pareiškėjui paskirta tėvystės pašalpa (skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų laikotarpiu) nėra Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, o yra valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, priemonė, kuri patenka į Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Pagal aptartą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatymų leidėjas šioje srityje turi plačią diskreciją. Nagrinėjamai bylai aktualu, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokią paramos formą kaip atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo iki vaikui sukaks vienas mėnuo bei valstybės paramą tokių atostogų laikotarpiu, šių atostogų metu teiktiną finansinės paramos dydį turi nustatyti pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Kartu įstatymų leidėjas pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų) ir negali apskritai paneigti Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmės ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Kaip jau minėta, naujos rūšies tėvystės atostogos ir tėvystės pašalpos Lietuvoje buvo įteisintos nuo 2006 m. liepos 1 d. Iš Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto ir jį lydinčių įstatymų projektų aiškinamojo rašto matyti, kad šios rūšies atostogų įteisinimo tikslas – kad tėvai, gimus vaikui, pasinaudotų socialiniu draudimu ir imtų tikslines atostogas, o ne naudotų kasmetines atostogas. Taigi, gimus vaikui, motinai suteikiama teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu (pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnį), kurios dydis siejamas su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, bei, papildomai, tėvui, suteikiama teisė gauti tėvystės pašalpą tėvystės atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vienas mėnuo. Pareiškėjo kvestionuojamame teisiniame reguliavime įtvirtintas maksimalaus tėvystės pašalpos dydžio ribojimas draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio suma, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas įstatymų leidėjui tinkamai įgyvendinant socialinės darnos imperatyvą, atsižvelgus į valstybės (valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto) išgales kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, kadangi nustatant draudžiamųjų pajamų dydį, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką atsižvelgiama į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nereikalaujama, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, atitinkamas priemones, įtvirtintų teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų kompensuotos netektos pajamos visa apimtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo kvestionuojamame teisiniame reguliavime įtvirtintas maksimalaus tėvystės pašalpos dydžio ribojimas savo dydžiu nėra toks, kuris apskritai paneigtų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmę. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui kompensuota apie 70 proc. turėtų draudžiamųjų pajamų. Pastebėtina, kad analogiško dydžio ribojimas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintas ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, mokamoms, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Atkreiptinas dėmesys, kad tarptautiniai teisės aktai nereikalauja, kad valstybė kartu su motinai suteikiamomis nėštumo ir gimdymo atostogomis numatytų ir po vaiko gimimo tuo pat metu tėvui papildomai suteikiamas tėvystės atostogas, tuo labiau, nenumato įpareigojimo valstybei nustatyti, kad išmokų, mokamų šių atostogų metu, dydis atitiktų iki atostogų tėvo gauto atlyginimo vidurkį. Iš viešai skelbiamos informacijos matyti, kad tik dalyje Europos Sąjungos valstybių narių tėvams yra suteikiamos tokio pobūdžio, kaip Lietuvoje įtvirtintos tėvystės atostogos (duomenys iš Europos darbo mobilumo portalo adresu https://ec.europa.eu/eures/public/lt/homepage). Taigi teismui, įvertinus ir Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendime išdėstytus argumentus, nekyla abejonių, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo kvestionuojamą teisinį reguliavimą, būtų nesilaikęs Konstitucijos normų ir principų ar paneigęs Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmę ir iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės priedermę saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Pareiškėjas kelia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose numatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio tėvystės pašalpoms apskaičiuoti ribojimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 5 daliai klausimą, teigdamas, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu teisės aktų nuostatas, ribojančias motinystės pašalpų dydį pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, kyla pagrįsta abejonė, ar ribojant tėvystės pašalpų dydį, tačiau neribojant motinystės pašalpų dydžio, nėra pažeidžiamos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies bei 38 straipsnio 5 dalies nuostatos. Su tokiais pareiškėjo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai ir kt.). Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas, privalo nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimą. Tuo tarpu, minėta, tėvystės pašalpa (skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų laikotarpiu) nėra Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, o yra valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, priemonė, kuri patenka į Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, kurioje įstatymų leidėjas šioje srityje turi plačią diskreciją. Aptarti išmokų, mokamų dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo (motinystės pašalpų), ir tėvystės pašalpų teisinės prigimties skirtumai lemia, kad tokioms išmokoms apskaičiuoti taikomos taisyklės gali skirtis, taip pat ir pareiškėjo nurodomu aspektu.

Kadangi VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu sprendimu skirdamas pareiškėjui tėvystės pašalpą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Nuostatų nepažeidė, pašalpos dydį apskaičiavo teisingai, pareiškėjo skundo reikalavimas pakeisti šį sprendimą ir apskaičiuojant jam priklausančios tėvystės pašalpos dydį taikyti ne 67,81 Eur, bet 97,17 Eur dydžio dienos kompensuojamąjį uždarbį, atmestinas, atitinkamai, atmestinas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VSDFV sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas ir paliktas galioti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo M. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.