Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Bylos nagrinėjamo ribos yra ar ieškovas tikrai skolingas 30 000 Eur atsakovui. Šalys sutartyje susitarė, kad maksimali paskolos suma 300 000 Eur, ieškovas minėtą sumą gavo ir yra skolingas atsakovui, dėl to ginčo nėra. Sutarties 1.2.3. punktas numato, kad ieškovo mokamų palūkanų skaičiavimo tvarka: „15 proc. (jeigu rekonstruoti Poilsio namai bus parduoti per 12 mėn. nuo paskolos gavimo dienos), arba 30 proc. (jeigu rekonstruoti Poilsio namai bus parduoti per 24 mėn. nuo Paskolos gavimo dienos)“. Paskolos sutarties 3.2 punkte buvo numatyta, kad palūkanos yra mokamos paskolos davėjui po Poilsio namų pardavimo. Minėtas sutarties punktas yra labai aiškus, todėl atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, kad palūkanos turėjo būti skaičiuojamos, nes poilsio namai yra neparduoti ir šiai dienai. Kaip matyti, kad terminas grąžinti paskolą jau yra suėjęs ir ieškovas turi grąžinti paskolos sumą, dėl to taip pat ginčo nėra, tačiau klausimas yra tame ar ieškovas turi sumokėti palūkanas. Atsakovas atsiliepime cituoja kitus sutarties punktus tokius kaip 9.2. kuris numato, kad paskolos gavėjui negrąžinus skolos pagal šią sutartį nustatytais atvejais prieš galutinį grąžinimo terminą, sutartis laikoma nutraukta be atskiro paskolos davėjo pranešimo. Nutraukus sutartį, visi paskolos gavėjo mokėjimo terminai laikomi suėjusiais. Atsakovas teigia, kad jei paskola nebuvo grąžinta prieš galutinį grąžinimo terminą, visi mokėjimo terminai laikomi suėję, tame tarpe ir palūkanų. Tačiau šio sutarties punkto negalima aiškinti išimtinai ir atskirtinai nuo visų kitų punktų. Skaitant minėtą sutarties punktą iš karto kyla klausimas, ką reiškia sakinys „paskolos gavėjui negrąžinus skolos pagal šią sutartį nustatytais atvejais prieš galutinį grąžinimo terminą“. Atsakymas yra sutarties 9.1. punkte, kuris numato, kad atsiradus arba paaiškėjus bent vienai žemiau nurodytų aplinkybių, kurios laikomos sutarties nutraukimo pagrindais, paskolos davėjas turi teisę pareikalauti, kad paskolos gavėjas per 10 darbo dienų nuo paskolos davėjo rašto išsiuntimo grąžintų visą įsiskolinimą pagal sutartį prieš galutinį grąžinimo terminą. Iš čia ir atsiranda sąvoka „prieš galutinį grąžinimo terminą“. Kitaip tariant 9.2. punktas galėtų būti panaudotas tik tuo atveju, jeigu ieškovas sutarties vykdymo eigoje per tuos du metus būtų padaręs esminį sutarties pažeidimą dėl ko būtų reikėję nutraukti sutartį ir pareikalauti pinigų grąžinimo prieš terminą. Šiuo atveju matyti, kad sutarties terminas suėjo pilnai, todėl sutarties 9.2. punktas, kuris kalba apie pinigų grąžinimą prieš terminą, netaikomas. Sakinys kuris numato, kad paskolos gavėjo mokėjimo terminai laikomi suėjusiais, šiuo atveju, irgi negali būti taikomas.

Pastebėtina ir tai, kad visi paskolos mokėjimo terminai laikomi suėjusiais apima tai, kokie mokėjimo terminai yra pagal sutartį. Jeigu palūkanų mokėjimas nėra susitartas, tai ir terminas negali sueiti, nes ir prievolės tokios nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į sutarties 2.3. punktą, kuris numato, kad suėjus galutiniam grąžinimo terminui paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti visą suteiktą paskolą, pervedant ją į paskolos davėjo banko sąskaitą. Iš to yra aiški šalių intencija sudarant sutartį, suėjus terminui grąžinti paskolą, o ne paskolą ir palūkanas, be to, 3.2. punktas kalba, kad palūkanos mokamos po Poilsio namų pardavimo, todėl manytina, kad šalys parašė sutartį būtent taip kaip jos iš tiesų buvo susitarę. Atsakovas atlyginimą gautų pardavus turtą, tačiau iš sutarties aišku, kad šalys sutarė riziką dalintis kartu, jei turtas nebūtų parduotas. Kiti atsakovo argumentai apie tai, kad ieškovas nedavė atsakovui elektroninio kodų generatoriaus taip padarydamas smulkų sutarties pažeidimą, nagrinėjamu atveju jokios esmės nesudaro. Sudarant sutartį, ieškovo valia buvo gauti pinigų poilsio namų įsigijimui bei gavus pelną jį pasidalinti su atsakovu.

Pagal ieškovo pateiktą sutarties aiškinimą susidarytų situacija, kad ieškovas gali niekuomet namų nerekonstruoti ir jų neparduoti, naudotis atsakovo pinigais bei už tai atsakovui nemokėti jokio atlygio. Toks ieškovo sutarties aiškinimas yra akivaizdžiai nesąžiningas ir prieštarauja sudarytos sutarties esmei. Tos pačios sutarties pagrindu atsakovas kreipėsi į teismą dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo, kur išieškoma likusi pagal sutartį mokėtina suma. Ieškovo įsipareigojimų suma yra neabejotinai ir ženkliai didesnė nei nurodyta vykdomajame rašte. 30 000 Eur suma, pagal vykdomąjį įrašą, nurodyta kaip palūkanos.

Trečiasis asmuo notaras Mindaugas Kačergis į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą laiką nepateikė. Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, atsižvelgiant į tai byla nagrinėjama trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Dėl šalių santykių kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos.

Nagrinėjamoje byloje ieškovo atstovas Justinas Borevičius teismo posėdžio metu teigė tarp šalių buvus jungtinės veiklos teisinius santykius, organizuojant poilsio namų įsigijimą, jų rekonstrukciją bei pardavimą siekiant gauti ir pasidalinti pelną.

Atsakovo atstovo Jovito Elzbergo teigimu, iš tarp šalių sudarytos Tikslinės paskolos sutarties nuostatų turinio niekaip nebūtų galima teigti, kad sutarties šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus ypač kai šalių pozicijos skiriasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį ir joje nurodytą teismų praktiką).

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).Šalys, sudarydamos jungtinę veiklos sutartį, turi susitarti dėl siekiamo bendro dalyvių tikslo, jų įnašų ir dalies jungtinėje veikloje, partnerių bendrosios nuosavybės ir jos tvarkymo, bendrų reikalų organizavimo ir sprendimo, bendrų išlaidų ir nuostolių bei jų paskirstymo tarp šalių, partnerių atsakomybės pagal bendras prievoles, pelno paskirstymo ir partnerio dalies atidalijimo, jungtinės veiklos sutarties pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje Nr. 3K-3-103-219/2019).

Nors ieškovo atstovas ir teigia, kad šalys būtent ir susitarė dėl poilsio namų įsigijimo atsakovo lėšomis, jų rekonstravimo ir pelno gavimo, tačiau byloje esančios sutarties turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad šalys sutartyje tarėsi ir susitarė dėl bendros jungtinės veiklos vykdymo, tarpusavio teisių ir pareigų organizuojant bendrą veiklą, o atsakovo ieškovui pervestos lėšos buvo jo, kaip dalininko, indėlis į šalių bendrą veiklą. Iš sutarties nuostatų, kurios yra aiškios ir nedviprasmiškos, akivaizdu, kad tarp šalių susiklostė būtent tikslinės paskolos teisiniai santykiai. Sutarties dalykas yra pinigai, kurie naudojami tik pagal sutartyje nurodytą tikslinę paskirtį – poilsio namų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimui, o sutarties šalių interesai yra skirtingi ir kiekviena šalis veikė savo naudai, o ne partnerystės kaip visumos interesais. Kaip posėdžio metu nurodė ieškovo atstovas, sudarant ginčo sutartį, ieškovo valia buvo gauti pinigų poilsio namų įsigijimui, rekonstravimui ir pardavimui bei gavus pelną jį pasidalinti su atsakovu, o atsakovo valia buvo gauti atlygį už pinigų (300 000 Eur) skolinimą, kuris buvo aiškiai numatytas sutarties 1.2.3. punkte. Be to, sutarties 3.1. punktu šalys patvirtino, kad palūkanų skaičiavimas ir jų dydis sutarties šalims buvo esminė sutarties sąlyga.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė tarp šalių egzistavus jungtinės veiklos teisiniams santykiams.

Dėl prievolės mokėti sutartyje numatytas mokėjimo (pelno) palūkanas.

Ginčas byloje kilo dėl to, ar teisėtai Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaras Mindaugas Kačergis į vykdomąjį įrašą įrašė vieną iš ieškovo skolinių įsipareigojimų, t.y. 30 000 Eur palūkanas.

Ieškovas UAB „Statybų metai“ reikalaudamas panaikinti išduoto vykdomojo įrašo dalį ir ją pakeisti teigia, kad vykdomojo įrašo išdavimo metu jam nebuvo kilusi prievolė mokėti sutartyje nustatytų palūkanų, o tokį savo argumentą grindžia tarp šalių sudarytos Tikslinės paskolos sutarties 3.2. punktu, kuriame nurodyta, kad palūkanos paskolos davėjui yra mokamos po poilsio namų pardavimo.

Atsakovas V. Ž. su tokiu ieškovo sutarties aiškinimu nesutinka teikdamas, kad tarp šalių sudaryta sutartis turi būti aiškinamas sistemiškai, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį. Argumentus dėl ieškovo prievolės mokėti sutartyje nustatytas palūkanas atsakovas grindė vadovaudamasis Tikslinės paskolos sutarties 9.2. punktu, kuris numato, kad paskolos gavėjui negrąžinus skolos pagal šią sutartį nustatytais atvejais prieš galutinį grąžinimo terminą, sutartis laikoma nutraukta be atskiro paskolos davėjo pranešimo. Nutraukus sutartį, visi paskolos gavėjo mokėjimo terminai laikomi suėjusiais.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 15 d. ieškovas UAB „Statybų metai“ ir atsakovas V. Ž. sudarė Tikslinę paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad paskolos gavėjas (ieškovas) ketina įsigyti poilsio namus, unikalus Nr. 2398-1000-6024, plotas 209,44 kv. m., juos suprojektuoti ir rekonstruoti į 5 apartamentų tipo patalpas, ir negyvenamąją patalpą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 87,17 kv. m., esančius (duomenys neskelbtini), o paskolos davėjas (atsakovas) turi finansinių galimybių suteikti paskolos gavėjui tikslinį iki 300 000,00 Eur finansavimą apmokėti už Poilsio namus ir jų rekonstrukcijos projektą. Paskolą ieškovas įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2018 m. spalio 6 d. Pagal sutarties 1.2.3. punktą ieškovas UAB „Statybų metai“ įsipareigojo mokėti 15 procentų palūkanas (jeigu rekonstruoti poilsio namai bus parduoti per 12 mėnesių nuo paskolos gavimo dienos), arba 30 procentų palūkanas (jeigu rekonstruoti poilsio namai bus parduoti per 24 mėnesių nuo paskolos gavimo dienos). Šalys susitarė, kad prievolės įvykdymas buvo užtikrintas sutartine maksimaliąja hipoteka, įkeičiant įsigytus poilsio namus, esančius (duomenys neskelbtini). Hipotekos dydis 330 000 Eur.

Aiškinant ginčijamos sutarties turinį pagal lingvistinę jos prasmę, pirmiausia pažymėtina, kad šalys susitarė dėl atlygintinės paskolos suteikimo. Nors ginčo tarp šalių, kad sutartis yra atlygintinė nėra, ieškovas neginčija ir sutartyje numatytų palūkanų dydžio, tačiau teigia, kad išduodant vykdomąjį įrašą, jam prievolė mokėti palūkanas dar nebuvo atsiradusi, kadangi už paskolos lėšas įsigyti Poilsio namai nebuvo parduoti (Tikslinės paskolos sutarties 3.2. punktas). Atsakovas atsikirsdamas į šį ieškovo argumentą nurodo, kad turi būti vadovaujamasi sutarties 9.2. punktu, kuris numato, kad paskolos gavėjui negrąžinus skolos pagal šią sutartį nustatytais atvejais prieš galutinį grąžinimo terminą, sutartis laikoma nutraukta be atskiro paskolos davėjo pranešimo. Nutraukus sutartį, visi paskolos gavėjo mokėjimo terminai laikomi suėjusiais. Teismas sutinka su ieškovo atstovo teismo posėdžio metu išsakyta pozicija, jog nagrinėjamu atveju sutartis buvo vykdoma, ji nebuvo nutraukta prieš galutinį gražinimo terminą sutarties 9.1. punkte nurodytais atvejais, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl prievolės mokėti pelno palūkanas pradžios momento, sutarties 9.2. punktu vadovautis nėra pagrindo. Šis sutarties punktas apima atvejus, kai paskola negrąžinama prieš galutinį grąžinimo terminą.