- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-20
- Bylos Nr.
- eI3-2560-983/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00690-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Beata Martišienė, Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- R. I.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Beatos Martišienės, Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. I. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK; Mokestinių ginčų komisija) 2020-02-04 posėdžio protokolą Nr. PP-33 (7-12/2020); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2019-09-25 raštą Nr. (23.1-08E)RNA-23963 „Dėl R. P. prašymo“; 3) įpareigoti Centrinį mokesčių administratorių pripažinti R. I. atsakingu už mokestinę nepriemoką ir likusios mokestinės nepriemokos išieškojimą nukreipti į jį.
Pareiškėjas nurodo, kad 2012-07-16 buvo pasirašytas R. P. ūkininko ūkio tolimesnės veiklos ketinimo protokolas, kuriuo nutarta visą pareiškėjo ūkį su visomis teisėmis ir pareigomis perleisti ūkininkui R. I. 2012-12-06 pareiškėjas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu ūkininku R. I. pasirašė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. I. įsipareigojo nusipirkti pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises ir R. P., pardavėjo, skolas kreditoriams. Atsižvelgiant į buvusius pareiškėjo ūkio įsipareigojimus bei tiesioginių išmokų (paramos) tolesnį gavimą ir panaudojimą, R. I. nuo 2012-09-21 buvo įgaliotas valdyti, tvarkyti ir disponuoti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį ūkį. Nuo 2012-09-21 R. I. iš pareiškėjui priklausančio ūkio gavo pajamų, kurias teisės aktų nustatyta tvarka deklaravo, tačiau mokestinių prievolių nesumokėjo. Dėl to susidarė mokestinės nepriemokos, kurios turėjo būti R. I. sumokėtos, tačiau, kaip minėta, sumokėtos nebuvo. 2015-11-14 tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį R. I. įsipareigojo, šalims įvykdžius prisiimtus pagal 2012-12-06 preliminariąją sutartį įsipareigojimus, perimti visus pareiškėjo esamus įsipareigojimus kreditoriams ir su tuo susijusias turtines reikalavimo teises bei turtines prievoles, kitas turtines teises ir pareigas. Taip pat įsipareigojo perimti ir padengti įsipareigojimus, kurie gali atsirasti ateityje dėl jo vykdomos ūkyje veiklos.
Pareiškėjas pažymi, kad 2016 m. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vykdydama tiesiogines funkcijas (užduotį) atliktį mokestinį tyrimą Nr. (42.60) FR0688-406, atliko R. P., 36703230410, esančio (duomenys neskelbtini), veiklos analizę ir nustatė, kad ūkininko R. P. pajamos iš individualios veiklos turto, išskyrus nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, 2013 m sudarė 527 789 Lt (152 858,26 Eur) apmokestinamų pajamų, 2014 m. 978 455 Lt (283 380,15 Eur) apmokestinamų pajamų, t. y. kad minėtu laikotarpiu (2013-2014 m.), kai ūkis buvo valdomas R. I., susidarė mokestines nepriemokos. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į VMI raginimą sumokėti mokestinę nepriemoką bei siekdamas sumažinti trečiajam suinteresuotam asmeniui R. I. galimus nuostolius, R. I. nereaguojant į raginimus padengti dėl jo veiklos susidariusią mokestinę nepriemoką, su VMI 2016-06-16 sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-4022, pagal kurią įsipareigojo iki 2021-03-15 sumokėti 40117,53 Eur dydžio mokestinę nepriemoką. Nurodo, kad, dėl R. I. veiksmų jis patyrė 41564,1 Eur turtinę žalą. Todėl kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą prašydamas iš R. I. priteisti 41564,1 Eur nuostolių atlyginimą. Panevėžio apylinkės teismas 2018-12-21 sprendimu jo ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš R. I. 40978,1 Eur žalos atlyginimą. Nurodo, kad nagrinėjant civilinę bylą Panevėžio apylinkės teisme, byloje dalyvavę Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai teismo posėdyje patvirtino, kad R. I. tvarkė R. P. ūkio finansus, teikė duomenis Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, 2016 m. atlikusiai R. P. veiklos mokestinį tyrimą; kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo Nr. (42.60) FR0688-406 metu buvo nustatyta, jog mokestinė nepriemoka susidarė dėl to, kad R. I. deklaravo iš savo ir R. P. ūkio gautas pajamas, o vėliau tikslino tiktai pajamas, gautas iš savo ūkio. Pažymi, jog Panevėžio apylinkės teismo 2018-12-21 sprendimu buvo pripažintas prejudicinis faktas, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktas mokestinis tyrimas Nr. (42.60) FR0688-406 nustatė, jog mokestinė nepriemoka susidarė dėl R. I. veiksmų, todėl turi būti išieškota iš jo.
Pareiškėjas nurodo, kad 2019-09-04 kreipėsi į VMI su prašymu nustatyti, jog mokestinės nepriemokos išieškojimas pagal 2016-06-16 mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-080)-327-4022 vykdomas iš neatsakingo už šią nepriemoką asmens, t. y. R. P., ir prašė minėtą išieškojimą perkelti R. I. ir pakeisti 2016-06-16 mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-080)-327-4022 šalį R. P. į R. I. Pažymi, kad VMI 2019-09-04 prašymą 2019-09-25 raštu Nr. (23.1-08E) RNA-23963 atmetė, nurodydama, kad šis raštas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka pasirinktinai Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo rašto įteikimo dienos. Nesutikdamas su minėtu VMI raštu ir vertindamas kilusį ginčą tarp R. P., mokesčių mokėtojo, ir VMI, kaip mokestinį ginčą, nes jam, mokesčių mokėtojui, nepagrįstai ir neteisėtai buvo nurodyta sumokėti apskaičiuotus kaip nepriemoka mokesčius, jam nesant atsakingam už šias mokestines nepriemokas ir neturint pareigos minėtas mokestines nepriemokas mokėti, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 22 dalimi, 151 straipsniu, kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją. Mokestinių ginčų komisija 2020-02-04 protokoliniu sprendimu pareiškėjo 2019-10-22 skundą paliko nenagrinėtą.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad atsakovė su R. P. 2016-06-16 sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-4022 dėl 40 117,53 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo iki 2021-03-15, mokant dalimis pagal minėtos sutarties priede patvirtintą mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafiką. Pareiškėjas, pasirašydamas minėtą sutartį, įsipareigojo mokestinę nepriemoką sumokėti dalimis pagal priede pridedamą patvirtintą mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafiką. Pagal sudarytą 2016-06-16 mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-4022 išdėstytą mokestinę nepriemoką sudarė: 20 896,71 Eur deklaruotas gyventojų pajamų mokestis ir 19 220,82 Eur deklaruotas pridėtinės vertės mokestis. VMI 2019-09-04 gavo pareiškėjo prašymą „Dėl mokestinės sutarties šalies pakeitimo“, kuriuo pareiškėjas prašė perkelti pagal sudarytą 2016-06-16 mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-4022 išdėstytą mokestinę nepriemoką kitam asmeniui – R. I. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2019-09-25 raštu Nr. (23.1-08E)RNA-23963 „Dėl R. P. prašymo) pareiškėją informavo, kad prašymas yra netenkinamas, nes neatitinka teisės aktuose, reglamentuojančiuose mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimą, nustatytų reikalavimų. Pareiškėjui buvo nurodyta VMI rašto apskundimo tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovė taip pat nurodo, kad mokestinės nepriemokos perėmimą reglamentuoja MAĮ 86 straipsnis, pagal kurį Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys. Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūras reglamentuoja Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020-02-25 įsakymu Nr. 51 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004-05-14 įsakymo Nr. 1K-293 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) ir Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūrų aprašas, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-05-17 įsakymu Nr. 127 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos viršininko 2014-06-30 įsakymo Nr. VA-50 redakcija) (toliau – ir Aprašas). Nurodo, kad pareiškėjas R. P. buvo informuotas, jog mokesčių mokėtojas su prašymu duoti sutikimą perimti mokestinę nepriemoką gali kreiptis į mokesčių administratorių Aprašo 13 punkte nustatyta tvarka, kartu su prašymu pateikdamas visus nustatytus dokumentus ir informaciją. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo 2019-09-04 pateiktą prašymą bei susipažinusi su prie jo pateiktu Panevėžio apylinkės teismo 2018-12-21 sprendimu bei Panevėžio apygardos teismo 2019-04-17 nutartimi, pritaria, kad pareiškėjui iš R. I. buvo priteistas žalos atlyginimas. Pažymi, kad minėtais teismo sprendimais R. I. pareiškėjo mokestinė nepriemoka, kurios mokėjimo terminai yra išdėstyti pagal 2016-06-16 sudarytą mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-4022, perkelta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šioje byloje ginčas kilęs dėl VMI 2019-09-25 sprendimo Nr. (231-08E) RNA-23963 atmesti pareiškėjo prašymą perkelti mokestinę nepriemoką, kurios mokėjimo terminai yra išdėstyti pagal VMI su juo sudarytą 2016-06-16 mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-080)-327-4022, kitam asmeniui, t. y. R. I., ir Mokestinių ginčų komisijos 2020-02-04 protokolinio sprendimo Nr. PP-33 (7-12/2020) palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtą, kaip pagal kompetenciją nepriskirtą nagrinėti Mokestinių ginčų komisijai, teisėtumo ir pagrįstumo.
ABTĮ įpareigoja asmenį savo teisę kreiptis į teismą realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, iš jų ir reikalavimo laikytis nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis). Teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laiku ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (LVAT 2012-04-06 nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-2/2012).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas vienu iš reikalavimų prašo teismo panaikinti VMI 2019-09-25 sprendimą Nr. (231-08E) RNA-23963. Ginčijamame sprendime išaiškinta, kad jis gali būti apskųstas ABTĮ ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka pasirinktinai Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjas skundą dėl VMI sprendimo teismui pateikė 2020-02-26, t. y. (net laikant, kad sprendimas pareiškėjui buvo siųstas paštu) praleidęs įstatymo nustatytą terminą.
Nustatyta, kad, prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas klaidingai dėl VMI 2019-09-25 sprendimo Nr. (23.1-08E) RNA-23963 2019-10-22 skundu kreipėsi MGK, kuri 2020-02-04 protokoliniu sprendimu Nr. PP-33 (7-12/2020) pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą, nurodydama, kad pareiškėjo keliamas ginčas nėra mokestinis.
Pareiškėjas 2020-04-29 teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl VMI 2019-09-25 sprendimo Nr. (23.1-08E) RNA-23963 paduoti. Pareiškėjas 2020-04-29 prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodo priežastis, kurios, jo nuomone, turėtų būti pripažintos svarbiomis, ir jų pagrindu terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas. Tokias priežastis jis sieja su tuo, jog skundą dėl VMI 2019-09-29 sprendimo pateikė MGK, o tai esą reiškia, kad naudojosi ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, nes skundas buvo MGK priimtas ir tiriamas, o pareiškėjas nebuvo skubiai informuotas, kad paduodamas skundą MGK suklydo.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, jog pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, apskundė VMI 2019-09-25 sprendimą Nr. (23.1-08E) RNA-23963 iš pradžių MGK, t. y. kad jis pasinaudojo ne įstatymo nustatyta tvarka minėtam sprendimui apskųsti, taip pat į tai, jog pareiškėjui skundžiamame administraciniame akte – VMI 2019-09-25 sprendime buvo tinkamai išaiškinta akto apskundimo tvarka – nurodyta, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas ABTĮ ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka pasirinktinai Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti nesant objektyvių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys, kad kilusį ginčą jis vertino kaip mokestinį ginčą ir siekė jį išspręsti neteismine tvarka, nustatytais terminais pateikdamas skundą MGK, yra vertinamos kaip subjektyvios, įtakotos paties pareiškėjo valios. Pareiškėjas nedetalizuoja, kodėl, kokiu teisės aktu vadovaudamasis jis nusprendė, kad ginčas kilęs dėl VMI 2019-09-25 sprendimo Nr. (231-08E) RNA-23963 atmesti pareiškėjo prašymą perkelti mokestinę nepriemoką, kurios mokėjimo terminai yra išdėstyti pagal VMI su juo sudarytą 2016-06-16 mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-080)-327-4022, kitam asmeniui, t. y. R. I., laikytinas mokestiniu ginču. Kaip minėta, VMI 2019-09-25 sprendime buvo tinkamai išaiškinta akto apskundimo tvarka – nurodyta, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas ABTĮ ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka pasirinktinai Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, todėl pareiškėjo paties pasirinktas netinkamu būdu savo teisių įgyvendinimas negali būti laikomas objektyviu pateisinimu praleistam terminui atnaujinti. Šiame kontekste pažymėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (žr., pvz., 2017-05-24 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eAS-466-261/2017, 2016-08-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS-664-261/2016, 2016-04-13 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eAS-360-552/2016 ir kt.).
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2019-09-25 sprendimo Nr. (23.1-08E) RNA-23963 paduoti netenkintinas, o bylos dalis dėl šio sprendimo panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 103 str. 8 p.). .
Iš skundo matyti, kad pareiškėjas taip pat ginčija Mokestinių ginčų komisijos 2020-02-04 protokolinio sprendimo Nr. PP-33 (7-12/2020) palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtą, kaip nepriskirtą MGK kompetencijai, teisėtumą ir pagrįstumą.
Sistemiškai vertindamas teisės normas, reglamentuojančias mokestinių ginčų nagrinėjimą, teismas daro išvadą, kad MAĮ 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, jog mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). MAĮ 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra, o 145 straipsnio 2 dalis nustato, kad šiame įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo. Darytina išvada, kad esminiai mokestinio ginčo ar ginčo, kuriam taikytina mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, požymiai yra ginčo šalys – mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius, ir ginčo dalykas – nurodymas sumokėti mokestį ar atsisakymas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), atsisakymas atleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo. MAĮ 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.
Taigi, teismas konstatuoja, kad MGK kompetencijai yra priskirta nagrinėti tik mokestinius ginčus, o kito pobūdžio ginčų nagrinėti įstatymu jai nėra suteikta teisė. Tuo tarpu pareiškėjo keliamas ginčas dėl VMI 2019-09-25 sprendimo Nr. (231-08E) RNA-23963, kuriuo pareiškėjas informuotas apie VMI atsisakymą patenkinti jo 2019-09-04 prašymą perkelti mokestinę nepriemoką kitam asmeniui, priskirtinas ne mokestinių, o kitų ginčų kategorijai, nes minėtu VMI sprendimu pareiškėjui nėra naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis, taip pat nėra atsisakyta grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), nėra išspręstas permokos grąžinimo (įskaitymo) ar atleidimo nuo baudų ir (ar) delspinigių klausimas. Todėl privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka paduodant skundą MGK šiuo atveju neturėjo būti taikoma ir skundas dėl VMI 2019-09-25 sprendimo panaikinimo turėjo būti paduotas tiesiogiai teismui per ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (arba alternatyviškai – Lietuvos administracinių ginčų komisijai).
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Mokestinių ginčų komisijos 2020-02-04 protokolinis sprendimas Nr. PP-33 (7-12/2020) yra teisėtas ir pagrįstas, teisinio pagrindo jį naikinti nėra, todėl pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma panaikinti MGK 2020-02-04 protokolinį sprendimą Nr. PP-33 (7-12/2020), atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Nutraukus bylą dalyje VMI 2019-09-25 sprendimo Nr. (23.1-08E) RNA-23963 panaikinimo, atmetamas kaip nepagrįstas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Centrinį mokesčių administratorių pripažinti atsakingu už mokestinę nepriemoką R. I. ir likusios mokestinės nepriemokos išieškojimą nukreipti į jį (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 8 punktu, 132-133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo R. P. skundo reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019-09-25 raštą Nr. (23.1-08E) RNA-23963 „Dėl R. P. prašymo“ nutraukti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.