Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alonos Romanovienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui R. M. dėl turinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo R. M. 5191,47 Eur žalos atlyginimą, 567,51 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2012-10-24 kilo gaisras atsakovui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), mansardiniame aukšte. Gesinant gaisrą sugadintas (apdegė, užpiltas vandeniu) trečiajam asmeniui R. R. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Įvykio metu trečiajam asmeniui priklausantis butas ieškovės buvo apdraustas būsto draudimu.

Plungės rajono apylinkės teismas 2016-08-29 sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš R. M. 5758,98 Eur žalos atlyginimą (pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rezoliucijoje padarė aritmetinę klaidą nurodydamas priteisiamos žalos dydį), 567,51 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-09-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 704,77 Eur bylinėjimosi išlaidas AB „Lietuvos draudimas“. Teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad trečiasis asmuo R. R. būsto draudimu (liudijimo serija LD, Nr. 3024283) nuo 2007-09-25 iki 2018-09-24 buvo apdraudusi butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo ugnies, vandens ir kt. draudžiamųjų įvykių, draudimo suma 41 126 Eur. 2012-10-24 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), mansardiniame aukšte kilo gaisras. Gaisro metu nudegė gyvenamojo namo mansardos stogo konstrukcija, šiferio danga, gesinant gaisrą užlietos trečiojo asmens R. R. buto patalpos, sugadintas kitas turtas. Įvykis pripažintas draudžiamuoju ir R. R. žalai atlyginti išmokėta 5758,98 Eur. Atsakovas R. M. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), su mansarda savininkas. Teismas vadovaudamasis Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Plungės priešgaisrinės tarnybos 2012 m. spalio 25 d. aktu dėl kilusio gaisro, Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyr. inspektoriaus Š. A. 2012 m. spalio 25 d. tarnybiniu pranešimu, teismo posėdžio metu liudytojo Š. A. teiktais paaiškinimais, sprendė, kad gaisro židinys buvo laiptinėje mansardiniame aukšte, o besivystant gaisrui, ugnis išplito ant stogo. Nurodė, kad atsakovas Plungės priešgaisrinės tarnybos 2012 m. spalio 25 d. akte, kuriame nurodyta tikėtina gaisro kilimo priežastis (avarinis elektros režimas elektros instaliacijoje), pasirašė, sutikdamas su nustatytąja gaisro kilimo priežastimi. Atsakovas, likviduodamas gaisro padarinius, pastebėjęs labiau išdegusias konstrukcijas, buvusias arčiau dūmtraukio (kas sukėlė atsakovo abejones dėl gaisro kilimo priežasties), žinodamas apie jau nustatytą gaisro kilimo priežastį, pakartotinai specialistų į įvykio vietą nekvietė, teismo posėdžio metu ekspertizės, kurios metu galbūt būtų nustatytos gaisro kilimo priežastys, atsisakė, todėl atsakovo minimą aplinkybę, kad gaisro kilimo priežastis buvo kita nei nustatytoji, vertino kaip neįrodytą. Dėl žalos dydžio teismas nurodė, kad Turto sugadinimo aktu užfiksuota, kad gesinant gaisrą užpiltos R. R. priklausančio buto pakabinamos lubos ir jų šiltinimo medžiaga, sienos, palangė, grindys patalpose 2-4, 2-5, durys tarp patalpų 2-4 ir 2-5, elektros instaliacija, kietojo kuro katilas patalpoje R-3. Vertino, jog teismui pateiktoje lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti 2012-10-25 turto sugadinimo akte, Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2012 m. spalio 25 d. akte ir Plungės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektoriaus 2012 m. spalio 25 d. tarnybiniame pranešime nurodytiems trečiojo asmens R. R. butui gaisro sukeltiems padariniams pašalinti ir buto būklei į pradinę padėtį grąžinti, tai yra šiltinimo medžiagų keitimo, lubų ir sienų tvarkymo, grindų keitimo darbai, elektros instaliacijos ir kt. Teismas darė išvadą, jog pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė trečiajam asmeniui 2012-11-12 ir 2012-12-17 sumokėjo atitinkamai 8000 Lt ir 6263,49 Lt bei 3661,62 Lt (5161,47 Eur), todėl vadovaudamasis CK 6.1015 str. 1 d. iš atsakovo priteisė 5191,47 Eur turtinės žalos atlyginimo ieškovei.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes dėl gaisro kilimo priežasties, todėl padarė neteisingas išvadas. Nurodo, jog teismas vadovavosi Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2014-12-14 pažyma apie gaisrą, kurioje gaisro kilimo vieta nurodyta kaip tikėtina, tačiau nesivadovavo atsakovo teiktais paaiškinimais bei į bylą pateiktas dokumentais. Nurodo, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog gaisras kilo dėl elektros instaliacijos, tačiau, priešingai, fotonuotraukos rodo, jog R. R. priklausančio kamino anga, esanti virš namo, buvo smarkiai pajuodusi, o atsakovo – be gaisro požymių. Nurodo, jog Plungės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba neatliko tyrimo, nepatikrino visų namo patalpų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog gaisro priežastis – atsakovo patalpose kilęs elektros gedimas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovo teiktus įrodymus dėl gaisro padarinių vertinimo. Nurodo, jog gaisras negalėjo kilti dėl elektros instaliacijos gedimo, kadangi elektros kabelis, buvęs atsakovo patalpose, buvo nepažeistas gaisro. Atsakovo patalpose visa elektros instaliacija buvo naujai pakeista ir nenusidėvėjusi, o R. R. neužtikrino tinkamos kamino būklės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino draudimo dydžio sumą. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, jog nebuvo sugadintos palangės, durys, šiltinimo medžiagos. Sugadinti daiktai įvertinti vadovaujantis R. R. pateiktais dokumentais. Ieškovė nenurodė, kokiu pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka už šildymo katilą, nes gaisras kilo mansardoje, todėl katilas nebuvo aplietas.Darbai trečiojo asmens R. R. patalpose buvo atlikti ūkio būdu, todėl ieškovė neturėjo mokėti draudimo išmokos, kuri apskaičiuota įvertinant ir darbo užmokestį bei mokesčius „Sodrai“. Trečiasis asmuo R. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog kaminu, kurį įvardija atsakovas, naudojasi kartu. Nepagrįstas atsakovo argumentas, jog patalpa, kuri priklauso R. R., yra labiausiai apdegusi, todėl gaisro kilimo priežastimi galėjo būti R. R. nesirūpinimas kaminu. Patalpa 1-7, kurią mini atsakovas, yra priešingoje pusėje, nei yra kamino anga, kuria naudojasi R. R., todėl apelianto teiginiai visiškai neteisingi. Byloje yra pakankamai įrodymų, jog gaisras kilo mansardoje, kuri priklauso atsakovui. Atsakovo teiginiai, jog gaisro kilimo priežastis ir vieta yra kita, nei nustatė teismas, yra nepagrįsti jokiais dokumentais. Nurodo, jog gaisro metu buvo sugadintos arba buvo priverstinai keistinos apelianto nurodomos medžiagos atliekant remonto darbus ir tai parvirtina teismui pateikti dokumentai. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apelianto išvardyti teiginiai dėl kitos gaisro kilimo priežasties buvo dėstomi ir pirmosios instancijos teisme, teismas įvertinęs bylos aplinkybės darė išvadą, kad jie neįrodyti. Nurodo, jog teismas visiškai pagrįstai atsisakė priimti atsakovo teiktą metodiką dėl žalos dydžio, kadangi ji buvo surašyta paties atsakovo, teismui nepriėmus šių įrodymų, atsakovas turėjo teisę pasirinkti kitas įrodinėjimo priemones. Nurodo, jog atsakovas ginčydamas sąmatoje nurodytų reikalingų medžiagų kainas, įrodymų dėl žalos dydžio, jį paneigiančių duomenų nepateikia.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Civilinė atsakomybė žalą padariusiam asmeniui kyla tais atvejais, kai nustatomos CK įtvirtintos jos sąlygos – žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, žalos ir neteisėtų veiksmų priežastinis ryšys bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės pagrindu (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Apeliaciniu skundu atsakovas įrodinėja, jog dėl gaisro kilimo nėra jo atsakomybės, kadangi gaisro kilimo vieta nėra tinkamai ir aiškiai nustatyta. Nurodo, kad gaisro kilimo priežastis yra ne atsakovo nuosavybės teise priklausančioje patalpoje kilęs avarinis elektros gedimas, o trečiajam asmeniui R. R. nuosavybės teise priklausančio kamino netinkama būklė, dėl kurios galėjo kilti gaisras. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Turto sugadinimo atveju, kai žala padaryta gaisro, asmens neteisėti veiksmai turi būti patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties kilo gaisras atsakovo patalpose, nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti. Jeigu gaisro kilimo vieta yra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi spręsti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip rūpestingas asmuo, galimybę numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų jam išvengti. Esant tokiai situacijai patalpų savininkas turi įrodyti, kad jis yra nekaltas dėl gaisro kilimo. Tokio elgesio privalo laikytis tiek turto savininkas, tiek kitas jo valdytojas, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti atitinkamas patalpas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį byloje Nr. 3K-304/2009). Iš byloje esančio Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Plungės priešgaisrinės tarnybos 2012 m. spalio 25 d. akto dėl kilusio gaisro nustatyta, jog 2012 m. spalio 24 d. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nudegė namo stogas, apdegė stogo medinės konstrukcijos, koridoriaus medinė apdaila, mansardoje įrengtoje virtuvėje lubų apdaila, kambariai mansardoje ir pirmame aukšte aplieti vandeniu. Labiausiai tikėtina gaisro priežastis – avarinis elektros režimas elektros instaliacijoje. Nustatyta, jog su aktu atsakovas buvo supažindintas, jį pasirašė ir neginčijo (b. l. 44–45). Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu atsakovui buvo pasiūlyta kreiptis dėl gaisro ekspertizės atlikimo, tačiau atsakovas atlikti ekspertizę atsisakė. Gaisro kilimo priežastį atsakovui priklausančiose patalpose įrodo Telšių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyresniojo inspektoriaus Š. A. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, jog gaisro židinys minimas namo laiptinėje, mansardiniame aukšte, kuri priklauso atsakovui. Šios faktinės aplinkybės nėra nuginčytos ar paneigtos kitais oficialiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas gaisro kilimo priežastį įrodančias aplinkybes vertina kaip pagrįstas. Atsakovas aplinkybes, jog dėl gaisro kilimo jo kaltės nėra, įrodinėja savo pamąstymais, svarstymais, įžvalgomis, nuotraukomis, kas iš esmės nepaneigia oficialių tarnybų pateiktų išvadų. Pažymėtina, kad nė vienas įrodymas neturėtų būti laikomas turinčiu didesnę įrodomąją reikšmę, išskyrus CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytus oficialiuosius rašytinius įrodymus.Bendrame pastate kilusio gaisro atveju reikėtų pripažinti, jog atsakingas už jo kilimą yra asmuo, kurio patalpose yra gaisro židinys. Įrodytas gaisro židinio faktas būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis asmuo elgėsi nerūpestingai. Toks asmuo (savininkas, valdytojas, naudotojas), kurio patalpoje kilo gaisras, turėtų įrodinėti, kad jo kaltės nėra, t. y. kad jis laikėsi visų keliamų reikalavimų, o gaisras kilo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias jis nėra atsakingas. Todėl galima konstatuoti, kad gaisro priežastį turi įrodyti asmuo, kurio patalpose kilo gaisras, ir kad ta gaisro priežastis nepriklausė nuo jo elgesio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį byloje Nr. 3K-304/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-241/2014). Atsakovas apeliaciniu skundu įrodinėja, jog buvo netinkamai nustatyta gaisro kilimo priežastis, teigia, jog gaisro kilimo priežastimi galėjo būti R. R. naudojamas kaminas, kuris nebuvo tinkamai prižiūrėtas. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog pagal namo planą gaisro židinys buvo užfiksuotas namo pastogėje esančioje laiptinėje, (t. 1, b. l. 47–48), o gaisras vėliau išplito po visą namo mansardą. Byloje esančiose fotonuotraukose, kuriose užfiksuotas kaminas iš vidaus patalpų, pastebimų įtrūkimų, plyšių ir kitų tarpų, per kuriuos galėjo persimesti liepsna į vidaus patalpas, nėra pastebima (t. 1, b. l. 16), todėl aplinkybė, jog bendro naudojimo kamino sienoje esantis įtrūkimas sąlygojo gaisro kilimą namo mansardoje, nėra įrodyta ir yra grindžiama tik atsakovo teiginiais. Dėl atsakovo versijos, jog gaisro kilimo priežastimi galėjo būti būtent netvarkingas dūmtraukis, pažymėtina, jog šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė. Vien tik tai, jog namo kamino dalis, esanti virš stogo, buvo aprūkusi, nesudaro pagrindo išvadai, jog būtent dėl to galėjo kilti gaisras, kadangi, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, gaisras kilo namo viduje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo abejonės dėl nustatytos gaisro kilimo priežasties neparemtos jokiais įrodymais, nėra atsakovo samprotavimus patvirtinančių specialistų išvadų. Atsakovas taip pat nurodo, kad gaisro priežastis – netvarkinga elektros instaliacija, esanti atsakovo valdomose patalpose, nėra teisinga, kadangi elektros įranga buvo pakeista ir nesusidėvėjusi. Pažymėtina, jog šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų atsakovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovas yra atsakingas už jam nuosavybės teise priklausančių patalpų netinkamą priežiūrą, t. y. dėl netvarkingos elektros instaliacijoje kilusio gaisro ir turi grąžinti draudimo bendrovės nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką (CK 6.263 str. 6.1015 str.).

Dėl žalos dydžio

Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.251 straipsnis). Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad tokiu atveju svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Vienas tokių taikomų būdų – prarasto turto atkuriamosios vertės nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. v. D. Č., bylos Nr. 3K-3-417/2014, ir kt.). Taikant šį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo ar sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo ar sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Atkūrimo sąnaudos šiuo atveju apima sąnaudas, reikalingas atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti.Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos atlyginimą dėl butui padarytos žalos apliejant vandeniu po kilusio gaisro atsakovo valdomose patalpose. Žalos dydžio nustatymas tokiu atveju reiškia, kad turi būti nustatyta, kiek kainuotų sugadintų patalpų atkūrimas iki tokios būklės, kokios šios patalpos buvo iki jų sugadinimo. Pagal Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose išaiškinta, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Sąnaudos turi būti suskaičiuotos iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-130-378/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad draudimo išmoka apskaičiuota pagal 2012-12-05 lokalinę sąmatą, naudojant programą „Sistela“, kuri skirta sąmatoms sudaryti, nurodant vidutines medžiagų rinkos kainas. Pažymėtina, jog į sąmatą, pagal kurią yra apskaičiuota draudimo išmoka, yra įtrauktos būtinų atlikti darbų ir medžiagų kainos. Atsakovas nurodo, jog žalos dydis buvo apskaičiuotas nepagrįstai kainas padidinus, kurios neatitinka 2012 metų rinkoje esančių medžiagų kainų, tačiau įrodymų pagal kuriuos būtų galima daryti tokią išvadą, atsakovas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovės patirtą turtinę žalą vadovavosi byloje esančiu pagrindiniu įrodymu – turto sunaikinimo aktu bei lokaline sąmata, kurie iš esmės nesudaro pagrindo žalos dydžio skaičiuoti ir vertinti pagal kitus kriterijus. Atsakovui buvo išaiškinta teisė nesutinkant su ieškovės prašomos priteisti žalos dydžiu byloje teikti papildomus įrodymus, tačiau atsakovas jokių papildomų įrodymų patvirtinančių, kad lokalinėje sąmatoje nurodytų darbų ir medžiagų kainos turėtų būti mažesnės, nepateikė. CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-307/2007; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2011). Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis). Teismas gali priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo tik tada, kai nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, kad nukentėjęs asmuo yra patyręs atitinkamo dydžio žalą. Atsakovas nesutinka dėl kai kurių į lokalinę sąmatą įtrauktų medžiagų kaip putoplasto šildymo medžiagos, palangių, durų. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, jog iš 2012-10-25 Turto sunaikinimo akto priedo duomenų 5, 7, 10, eilutės matyti, jog buvo aprašyti šie patalpų nuostoliai: „dėl didelio kiekio vandens išmirko, deformavosi palangė – keisti“; „išmirko MDP palangė, deformavosi – keisti“; „nuo vandens deformavosi durų varčios apačia, deformavosi stakta – keisti“. Turto sugadinimo, sunaikinimo aktą surašė vyresnysis draudimo žalų ekspertas S. S., todėl apelianto teiginys, jog sugadinti daiktai įvertinti pagal R. R. vienašališkus dokumentus atmestinas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog žala trečiojo asmens turtui buvo padaryta, dėl atsakovui priklausančiose patalpose kilusio gaisro gesinimo, todėl logiška, kad didelis vandens kiekis pateko ir užliejo trečiojo asmens R. R. priklausančias patalpas. Iš byloje esančių įrodymų visumos bei nesant duomenų, paneigiančių ieškovės atliktų skaičiavimų būdu nustatyto žalos dydžio, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškovės patirtos žalos dydį ir jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija ieškovės prašomą priteisti draudimo išmokos dydį nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas žalos dydį bei pagal jį apskaičiuotą draudimo išmoką, neatsižvelgė į turto nusidėvėjimą. Su šiuo apelianto teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį – draudimo išmokos išmokėjimo dėl sugadinto nekilnojamo turto – namo patalpų ir jose buvusios įrangos bei daiktų bei šio atstatymo į buvusią padėtį iki žalos padarymo svarbu nustatyti pagal ką buvo apskaičiuota draudimo išmoka. Iš byloje esančios lokalinės sąmatos duomenų nustatyta, jog draudimo išmoka buvo sudaryta atsižvelgiant į rinkoje esančias 2012 m. kovo mėn. kainas. Kadangi gaisas atsakovui priklausančioje patalpose kilo 2012-10-24 tuo pat metu padarant žalą trečiojo asmens R. R. nuosavybei, todėl darytina išvada, jog laikotarpis, kurio metu buvo atsižvelgiama į rinkoje esančias darbų ir medžiagų kainas parinktas teisingai. Be to atsakovas nenurodo kokiam turtui ir kokio dydžio turėjo būti taikomas nusidėvėjimas, nenurodė jo nuomone padarytos žalos dydžio.Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovė apskaičiavo draudimo išmoką pagal byloje pateiktus Turto sunaikinimo, sugadinimo aktą bei Turto sunaikinimo, sugadinimo akto priedo „Pastatų nuostolių aprašymas“ darbų ir reikalingų medžiagų įkainius (CBP-1456, priedai) Iš Turto sunaikinimo, sugadinimo akto priedo „Lokalinė sąmata“ duomenų matyti, jog skyriuje Nr. 5. į darbų kainą buvo įskaičiuoti kieto kuro katilo permontavimo darbai, kurie įkainoti 256,00 Lt kaina. Prie šios sąmatos eilutės nurodyta „reikalinga specialisto defektavimo aktas / dabar nevertinu“. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovo ginčijama suma už šildymo katilą nebuvo įtraukta bendrą draudimo išmokos sumą, todėl minėtas apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog R. R. patalpose darbai buvo atlikti ūkio būdu, todėl neaišku, kodėl ieškovė išmokėjo draudimo išmoką, į kurią įtrauktas darbo užmokestis bei valstybinio socialinio draudimo išmokos. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi AB „Lietuvos draudimas“ valdybos 2011-12-19 sprendimu Nr. 105 patvirtintomis Būsto draudimo taisyklėmis Nr. 064, kurių 58.45 punktu numatyta, jog namų turto draudimo atveju draudimo išmoka mokama vadovaujantis draudėjo pateiktais nuostolio dydį ir faktines atstatymo (remonto) išlaidas patvirtinančiais bei su draudiku suderintais dokumentais (sąskaitomis už darbus, kuriuos būtina atlikti atstatant (atkuriant) sunaikintą ar sugadintą draudžiamojo įvykio metu turtą, įsigijimo ir kt. dokumentais) ir (ar) draudiko atliktu vertinimu. Draudimo išmoka nemokama už daiktus, apie kurių dingimą nebuvo pranešta policijai ar kurių dingimo policija nepatvirtina. Jei draudimo sutartyje yra numatyti išmokų limitai, tai draudimo išmoka negali viršyti nustatyto limito. Atsižvelgtina į tai, jog trečiojo asmens nuosavybei buvo padaryta žala dėl kilusio gaisro padarinių, R. R. priklausančiose patalpose, siekiant atkurti sugadintų daiktų ir medžiagų būklę, turės būti atlikti remonto darbai, kurie pagal ieškovės draudimo išmoką reglamentuojančias taisykles yra įtraukiami į bendrą draudimo išmokos sumą. Atsakovas taip pat nurodo, jog nepagrįstai į draudimo išmokos sumą buvo įtrauktos įmokos „Sodrai“. Kaip matyti iš byloje esančio lokalinės darbų sąmatos akto, bendra darbų vertė eilutėje „viso žiniaraštyje“ – 14013 Lt, ją sudaro 6740 Lt darbų kaina ir 7195 Eur medžiagų vertė. Papildomų medžiagų vertė sudaro 216 Lt, papildomas darbo užmokestis – 542 Lt, socialinio draudimo išmokos – 2270 Lt, PVM – 1573,11 Lt, todėl įtraukiant minėtas išlaidas, bendra darbų sąmatos suma turėtų būti 20195,11 Lt. Iš bendros lokalinės darbų sąmatos matyti, jog draudimo išmokos suma yra 17925,11 Lt, kuri buvo koreguota, nes iš bendros sumos buvo išskaičiuotos socialinio draudimo išlaidos – 2270 Lt. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas, todėl atmestinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta aritmetinė klaida – ieškiniu buvo prašoma priteisti 5191,47 Eur žalos ir 567,51 Eur palūkanų, tuo tarpu teismas priteisė 5758,98 Eur turtinės žalos ir 567,51 Eur palūkanų. Taip pat aritmetinės klaidos faktą patvirtina, tai, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose (5 lapo 3 pastraipoje) nurodo, jog iš atsakovo ieškovės naudai priteistina būtent prašoma 5191,47 Eur turtinė žala. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikslina Plungės rajono apylinkės teismo 2016-08-29 teismo sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, jog iš atsakovo R. M. priteistina ne 5758,98 Eur, o 5191,47 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė turėjo 105,14 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo (LR CPK 93, 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį taip:

„Priteisti iš R. M. 5191,47 Eur (penkis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt vieną Eur 47 ct) žalos atlyginimo, 567,51 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt septynis Eur 51 ct) palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-09-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 704,77 Eur bylinėjimosi išlaidų AB „Lietuvos draudimas“.

Priteisti iš atsakovo R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 105,14 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, į. k. (duomenys neskelbtini).