- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-26
- Bylos Nr.
- eA-2668-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00359-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. R., D. S., A. S., M. Z., C. T., D. K., A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. R., D. S., A. S., M. Z., C. T., D. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. R., D. S., A. S., M. Z., C. T., D. K. ir A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. R., D. S., A. S., M. Z., C. T., D. K. ir A. K. veikdami per savo atstovą kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinį skyrių (toliau – ir VDI Vilniaus teritorinis skyrius) su skundu, kuriame informavo, kad jų darbas 2009-2014 metais viešojoje įstaigoje „Europos humanitarinis universitetas“ (toliau – ir EHU) yra nelegalus, ir prašė skirti EHU rektoriui A. M. taikyti administracinę atsakomybę už nelegalaus darbo organizavimą, informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją ir Valstybinę socialinio draudimo valdybą apie galimai padarytą žalą valstybės biudžetui (e-bylos I t. b. l. 17–35).
Šalies argumentai
Atsakovas VDI Vilniaus teritorinis skyrius 2014 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. (1)SD-16669 informavo pareiškėjų atstovą, kad atliko skunde minimų faktų patikrinimą. VDI Vilniaus teritorinis skyrius nurodė, kad vertimasis savarankiška veikla neribojamas nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos šalių pilietybę turintiems asmenims, nei trečiųjų šalių piliečiams. Pagal sutarčių teisę sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o esminis sutarties kaip sandorio požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Sandorio rūšį apsprendžia turinys, šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių tyrimu. Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tarp šalių buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, bet ne darbo sutartys, todėl VDI pareigūnai neturi pagrindo teigti (ir / ar daryti prielaidas), kad šalys galėjo turėti tikslą pridengti tikruosius šalių ketinimus. Tam tikri bruožai būdingi darbo santykiams gali būti panašūs, esant civiliniams santykiams, todėl nustačius tik tam tikrus požymius (nesant tokių požymių viseto), vienareikšmiškai konstatuoti, kad tarp šalių buvo darbo teisiniai santykiai, nėra pagrindo. VDI Vilniaus teritorinis skyrius pasisakė, kad EHU sudaromos paslaugų teikimo sutartys yra civilinės apyvartos dalykas. Asmenys, kurių teisės pažeidžiamos, gali ginti jas teisme (e-bylos I t. b. l. 41–43).
II.
Pareiškėjai A. R., D. S., A. S., M. Z., C. T., D. K. ir A. K. kreipėsi į teismą prašydami įpareigoti atsakovą VDI Vilniaus teritorinį skyrių pareiškėjų skunde nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su nelegalaus darbo organizavimu EHU, tyrimą atlikti laikantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V-168 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 54.1, 54.7, 54.8 punktuose nurodytų pareigų ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatomis.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad į atsakovą kreipėsi ne tam, kad jis pateiktų bendro pobūdžio išvadą apie santykių tarp Lietuvos Respublikoje registruotos mokslo ir studijų įstaigos ir dėstytojų reguliavimo teisines galimybes, o ištirtų konkrečių sutarčių, kurias Universitetas siūlė pasirašyti dėstytojams, sudarymo aplinkybes, jų sąlygų pobūdį ir teisėtumą, todėl pareiškėjų prašymas taikyti administracinę atsakomybę už nelegalaus darbo organizavimą turėjo būti nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo ketvirtajame¹ skirsnyje nustatytą tvarką, t. y. pažeidimų tyrimą, pažeidimų protokolų surašymą ir bylos nagrinėjimą atliekant vadovaujantis ATPK nuostatomis, o atsakovas tyrimo baigimą grindė Taisyklių 41 ir 61 punktais. Atsakovas rašte Nr. (1)SD-16669 motyvuotai neatsakė į visus skundo klausimus, nes nebuvo atliktas skunde nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas. Atsakovas nesiaiškino paslaugų teikimo sutarčių sudarymo faktinių aplinkybių, šių sutarčių turinio, netyrė šalių vidinės valios, kurios pobūdį būtų išaiškinęs ne tik išanalizavęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, bet ir gavęs pareiškėjų paaiškinimus. Iš pateikto atsakymo negalima suprasti, kuris bent vienas tarp šalių paslaugų teikimo sutarčių pagrindu susiklosčiusių santykių požymis atsakovui kelia abejonių dėl to, kad paslaugų sutartyse buvo įforminti darbo santykiai. Atsakovas neveikimu pažeidė VDI Vilniaus teritorinio skyriaus veiklą reguliuojančių teisės aktų nuostatas, taip pažeisdamas pareiškėjų teisėtą privatų interesą ginti savo socialines ir neturtines teises bei valstybės interesus vykdyti nelegalaus darbo bei mokesčių ir socialinio draudimo įmokų mokėjimo vengimo prevenciją (e-bylos I t. b. l. 1-4).
Atsiliepimas
VDI Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad skundu nesutinka, prašo pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo skundą, įvertino visas bylos aplinkybes ir, vadovaudamasis objektyviais įrodymais bei diskrecijos teise, pateikė išvadas pareiškėjams. Pareigūnai, tirdami skundą ir priimdami sprendimus bei darydami išvadas, veikė, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos administracinės naštos mažinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą, vadovaudamiesi 4 straipsnio 8 punkte įtvirtintu principu. Pareiškėjai, toliau reikalaudami įpareigoti atsakovą atlikti papildomus tikrinimus, eilinį kartą reikalaudami dokumentų, paaiškinimų ar / ir kitokios informacijos iš EHU, nors visa pareiškėjų skundui ištirti reikalinga informaciją jau buvo pateikta ir išnagrinėta, nesilaiko Administracinės naštos mažinimo įstatymo ir nepagrįstai reikalauja didinti administracinę naštą EHU bei kitiems asmenims (e-bylos II t. b. l. 2-5).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjų A. R., D. S., A. S., M. Z., C. T., D. K. ir A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas dėl VDI Vilniaus skyriaus 2014 m. gruodžio 16 d. rašto Nr. (1)SD-16669 „Dėl VšĮ „Europos humanitarinis Universitetas“ pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai, būdami kvalifikuotais žmonėmis, žinojo, kad pasirašė paslaugų, o ne darbo, sutartis, kurias leidžia Lietuvos Respublikos įstatymai, tarptautiniai susitarimai, todėl pareiškėjų, su kuriais buvo pasirašytos civilinės sutartys, atžvilgiu atsakovas nepradėjo tyrimo dėl nelegalaus darbo. Teismas pabrėžė, kad, nors pareiškėjai akcentuoja, jog turėjo būti pradėtas tyrimas dėl nelegalaus darbo, skunde to visiškai nepagrindė, nors privalėjo padaryti.
Šalies argumentai
Pareiškėjai A. R., D. S., A. S., M. Z., C. T., D. K. ir A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netikrino atsakovo sprendimo teisėtumo, t. y. pateikė išvadas, neįvertinęs pareiškėjų teismui pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas nesilaikė pareigos atlikti pareiškėjų atsakovui pateiktų nelegalaus darbo įrodymų vertinimo. Bylose dėl administracinių aktų teisėtumo procesas administraciniame teisme turėtų būti nuoseklus administracinio ginčo ne teisme pratęsimas, o teisminės kontrolės dalykas turėtų apimti viešojo administravimo subjekto veiksmus tikrinant į subjektą besikreipusių asmenų reikalavimo teisę, sprendžiant klausimą, ar dalyvavo visi subjektai, kurie turėtų dalyvauti ne teismo administraciniame procese, ar pagrįsti yra asmenų reikalavimai, ar viešojo administravimo subjektas pagal viešosios teisės normas gali priimti palankų administracinį sprendimą ir kt. Pirmosios instancijos teismas netikrino į atsakovo besikreipusių pareiškėjų reikalavimo teisės, nesprendė klausimo, ar dalyvavo visi subjektai (šiuo atveju – EHU administracijos atstovai), kurie turėjo dalyvauti atsakovui atliekant tyrimą dėl nelegalaus darbo. Atsakovas piktnaudžiauja Administracinės naštos mažinimo įstatymo nustatytu principu siekti nereikalingų ataskaitų, patikrinimų, duomenų ir informacijos reikalavimų panaikinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (3 p.). ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Iš šių normų seka, kad viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Taigi, pareiškėjai neturi teisės ginti teisme viešąjį interesą reikalaudami, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius tinkamai kovotų su nelegaliu darbu. Todėl teismas su tuo susijusių argumentų nenagrinės.
Todėl, pagrindinis klausimas šioje byloje ar VDI Vilniaus teritorinis skyrius nekonstatavęs nelegalaus darbo EHU ir nereagavęs pareiškėjų nurodytu būtu, t. y. EHU rektoriui A. M. netaikydamas administracinės atsakomybės už nelegalaus darbo organizavimą, pažeidė kokias nors jų teises.
Iš Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1 ir 9 straipsnių seka, kad šio įstatymo pagrindinis tikslas yra užtikrinti tam tikrą teisinę tvarką valstybėje nubaudžiant kaltus asmenis padarius administracinį teisės pažeidimą. Asmenys savo subjektines teisės ar įstatymų saugomus interesus teisme paprastai gina vadovaudamiesi Civilinio proceso kodekso taisyklėmis (Civilinio proceso kodekso 2 straipsnis). Pareiškėjai savo skunde nenurodė, kaip jų teisės ar saugomi interesai bus apginti, jeigu EHU rektorius A. M. bus nubaustas už administracinio teisės pažeidimo padarymą. Akivaizdu, kad asmens nubaudimas už nelegalų darbą, tiesiogiai niekaip neįtakos pareiškėjų tariamai turimų darbo teisių. Iš esmės, keldami tokius reikalavimus kaip šioje byloje, pareiškėjai gina viešąjį interesą, ko jie neturi teisės pagal aukščiau paminėtas teisės normas. Taigi, šioje byloje pareiškėjai neįrodė, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius pažeidė kokias nors jų teises.
Taip pat teismas įvertinęs administracinės procedūros turinį ir priimtą sprendimą pritaria VDI Vilniaus teritorinio skyriaus išvadoms. Kaip matyti iš VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atlikto patikrinimo šalys sudarė paslaugų teikimo sutartis. Tokios sutartys asmenų laisva valia gali būti sudaromos pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šioje byloje pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jie dirbo pagal darbo sutartį, o VDI Vilniaus teritorinio skyriaus tikrinimo medžiagoje akivaizdžių nelegalaus darbo požymių nėra.
VDI Vilniaus teritorinis skyrius pateikė įrodymus, kad galimo nelegalaus darbo EHU klausimą tyrė – teismui pateikta didelės apimties medžiaga. Teismui nėra pateikta įrodymų, kad papildomos apklausos ar papildomi įrodymai gali pakeisti ginčo paslaugų teikimo sutarčių vertinimą.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. R., D. S., A. S., M. Z., C. T., D. K. ir A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.